TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vėjo malūnai šaukiasi pagalbos

2008 07 31 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Šiaurės Lietuva garsėja unikaliais vėjo malūnais, tačiau jie sparčiai nyksta. Specialistų, suvokiančių šių objektų vertę ir išmanančių jų konstrukciją, liko vienetai. Paveldosaugininkai tvirtina, kad gelbėti malūnus jau seniai reikia valstybiniu lygiu.

Kultūros paveldo departamento (KPD) registre minimas 81 vėjo malūnas. Tačiau prie daugelio jų puikuojasi prierašas "išbrauktas". Dažniausiai tai reiškia, kad malūnas sugriuvo ar kitaip nunyko. Šiaulių apskrityje vėjo malūnų kadaise buvo pastatyta gausiausiai Lietuvoje. Kadangi aplink mažai upių, todėl vietos gyventojams į darbą teko pakinkyti vėją. Geografinė padėtis lėmė, kad čia iškilo ne tik mediniai, bet ir iš molio plūkti malūnai. Vieni jų gaudė vėją sukiodami kepures, kiti prieš vėją gręžėsi visu korpusu. Būta ir mažyčių malūnų, kurie sukdavo rankines girnas.

Šiuo metu beveik visų malūnų būklė apverktina. LŽ kalbintas KPD Šiaulių teritorinio padalinio viršininkas Romas Olišauskas priminė, kad tarpukariu vien Pakruojo rajone buvo per 300 malūnų - po vieną arba du beveik kiekviename kaime. Sovietmetį iki mūsų laikų pergyveno vos dešimtadalis. Dabar visoje Šiaulių apskrityje valstybė saugo 38 malūnus, 18 jų - Pakruojo rajone.

Bedantė sistema

R.Olišauskas pabrėžė, kad Lietuvos valdžia ir konkrečiai KPD iki šiol neturi strategijos, kaip gelbėti malūnus. Esą pastaruoju metu susiklosčiusi tvarka yra bedantė ir jokios naudos šiam kultūros paveldui neteikia. Padalinio viršininkas minėjo tik vieną "laimingąjį" malūną. Tai Pakruojo rajono Stačiūnų kaimo malūnas, kurį sutvarkė ir savo reikmėms įrengė vietos bendruomenė. Visi kiti privatūs, valstybės saugomi ar savivaldybėms priklausantys malūnai dūla ir griūva.

Esant tokiai situacijai, KPD esą panašus į surištą žvėrį. Jis gali rekomenduoti arba nurodyti konkretaus malūno savininkams imtis priemonių statiniui išsaugoti. Tačiau tokiais atvejais savivaldybės ir privatūs asmenys beveik visada atkerta, kad tam neturi lėšų. KPD iki rugsėjo 1-osios priima paraiškas malūnams ir kitoms vertybėms restauruoti. Departamentas prisidėtų savo lėšomis.

Tačiau savivaldybės neskuba rašyti tokių paraiškų - taupo lėšas, jų manymu, svarbesniems dalykams. Paraiškas gali teikti ir privatūs asmenys, tačiau jie viską turėtų daryti iš savo kišenės. Vėliau dalis panaudotų lėšų būtų kompensuota - taigi neapsimoka. Malūnai toliau griūva. R.Olišauskas taip pat tikino, kad žmonės dažniausiai net neįsivaizduoja, kaip būtų galima panaudoti malūną.

Dingo amžiams

Prieš porą metų nuo žemės paviršiaus išnyko Pakruojo rajono Moniūnų malūnas. Ir taip prastos būklės statinį siaubdavo besilinksminantys jaunuoliai. Po malūno pamatais žmonės nelegaliai kasė smėlį. Galiausiai statinys, papūtus stipresniam vėjui, sugriuvo. R.Olišauskas prisiminė, kad šio malūno įrenginius planavo įsigyti vienas lenkų verslininkas: "Tačiau jis dingo kaip į vandenį ir iš malūno nepavyko nieko išsaugoti."

Pakruojo rajonas šiuo metu pretenduoja į Norvegijos fondų, finansuojančių senovinės medinės architektūros paveldo išsaugojimą, lėšas. Už jas ketinama gelbėti unikalų Steigvilių malūną, kuris prieš kelias dienas buvo apvogtas. Piktavaliai žmonės pasisavino girnas. Tačiau statinyje vis dar esama kitų pagrindinių dalių. Šį malūną 1891 m. pastatė Steigvilių kaimo šviesuolis Jonas Beinoravičius, taip pat garsėjęs lietuviškos spaudos platinimu bei lietuvybės skleidimu.

Joniškio rajono Mekių ir Melnių kaimuose stovi lietaus ardomi moliniai malūnai. Jų architektūra unikali - iš molio retai kur buvo drebiami tokie statiniai. Melnių malūnas įspūdingas tuo, kad yra triaukštis. Sovietmečiu jo šonai buvo apkalti lentomis, kurios laikinai sustabdė sienų irimą. Dabar jau ir lentos gerokai apardytos. Malūno šone žiojėja skylė.

Entuziastų mažai

Daugyvenės (Radviliškio raj.) kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius ir Burbiškių dvaro atkūrėjas Egidijus Prascevičius su dar keliais entuziastais atgaivino Kleboniškio buities muziejaus malūną. 1890 m. statytas malūnas veikė iki 1978-ųjų. 1998 m. jis buvo prikeltas naujam gyvenimui. Tačiau malūno sparnai sukosi tol, kol į Lietuvą atklydo uraganas Ervinas. Šiandien šis statinys apsaugotas nuo drėgmės, vėjo ir laukia naujų sparnų.

E.Prascevičius prisiminė amžino atilsio jau atgulusį Pakruojo rajono Paežerių kaimo gyventoją Petrą Liepą. Jis buvo kone vienintelis Lietuvoje žmogus, po Nepriklausomybės atgavimo susigrąžinęs ir visiškai suremontavęs savo malūną. Vyras dar tarpukariu nusipirko šį malūną, kurį paskui atėmė sovietai.

Atgavęs statinį, P.Liepa savo rankomis restauravo sparnus, įrangą. Tikėjosi pasitelkęs vėją malti miltus ir taip užsidirbti pinigų. Deja, "įdarbintas vėjas" nepatiko mokesčių inspekcijai - P.Liepa buvo priverstas atsisakyti šio verslo. Malūnas toliau kurį laiką suko girnas, tačiau tuščias - demonstravo smalsuoliams vėjo jėgą.

Vėliau P.Liepa padėjo atkurti ir Kleboniškių malūną. "Tokių žmonių liko vienetai, - sakė E.Prascevičius. - Anksčiau viskas buvo daroma be brėžinių, todėl labai svarbu visą patirtį ir malūnus išsaugoti. Nedaug trūksta, kad šis mūsų technikos paveldas iškeliautų užmarštin."

Svarbiausia - kepurė ir sienos

Ne vieną užburia malūno sukamų girnų garsas. Labiausiai stebina tai, kad jos neskleidžia elektriniams malūnams būdingo triukšmo. Mediniai dantračiai nebilda, o tik ošia. Vos rankomis apimamas statvolis - vertikali malūno ašis tarp sparnų ir girnų, įstatyta į kumščio dydžio duobutę tarsi sąnarį, kurį sutepdavo specialiai pagamintu tepalu. Didesnį triukšmą skleidžia tik sukamos girnos. Skaičiuojama, kad didesnio malūno per stiprų vėją išvystomą galią būtų galima prilyginti 20 kilovatų.

E.Prascevičius įsitikinęs, kad mūsų malūnai apverktinos būklės yra dėl jų svarbos supratimo stokos ir finansinių problemų: "Politikai nesupranta malūnų vertės, o ji - neįkainojama. Mūsų malūnai būdingi tik šiam kraštui. Žmogaus, išmanančio malūnų statybą, jau su žiburiu nerasi. Jei norime išsaugoti paveldą, teks kopijuoti - kol dar turime ką."

Finansinių rūpesčių, anot E.Prascevičiaus, galėtų ir nebūti. Tačiau politikai ir savivaldybių atstovai kitaip dėlioja prioritetus. Jiems svarbiau restauruoti kitokius pastatus, nei išsaugoti nykstantį malūną. "Pradžiai reikėtų labai nedaug - tik uždengti malūnų kepures ir sienas. Apsaugoti jas nuo lietaus ir sustabdyti irimą. Tada galima galvoti apie tolesnius žingsnius", - teigė E.Prascevičius.

Pašnekovas priminė, kad Kleboniškio malūnas buvo atkurtas paprastomis ūkinėmis priemonėmis. Be jokių projektų ir didelių pinigų atestuotoms įmonėms. Belieka džiaugtis, kad viskas buvo padaryta profesionaliai prižiūrint P.Liepai. Šiandien taip suremontuoti malūną jau nepavyktų. Projektų rengimas ir didžiulis atlygis atestuotai įmonei atsieitų nuo 100 iki 200 tūkst. litų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"