TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vėl norima Lietuvoje kovoti su nacionalizmu?

2011 08 05 0:00
Vaivos Strikaitytės nuotrauka

Sovietiniais metais už tautos teisę būti šeimininkais savo krašte, už savo valstybę pakilusieji Lietuvos žmonės vadinti nacionalistais. Ar dabar ir Lietuvos valdžia, praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo Sąjūdžio gimimo, tautiškai susipratusius asmenis taip vadins?

Ar išsigąsta tik žodžio "nacionalizmas", keliančio nemalonias istorines asociacijas, ar paties tautiškumo? O gal ir nacionalinę idėją keliantieji šiandien turėtų labiau pasverti savo žodžius bei išraiškos priemones, kad graži lietuviško tautiškumo idėja nesunyktų, vos tik pradėjusi atbusti Lietuvoje?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti istorikas politologas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: filosofai Mykolo Romerio universiteto profesorius Bronislovas Kuzmickas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Bronislovas Genzelis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kur yra riba tarp nacionalizmo ir tautiškumo?

A.Medalinskas. Nuo Sąjūdžio laikų, kai sovietų valdžios nuolat puldinėjamiems mums teko aiškinti, kad esame ne agresyvūs nacionalistai, o tik savo tautos mylėtojai, praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Dabar, po Norvegijos tragiškų įvykių, gali prasidėti saviplakos periodas, kai bus ieškoma, kas yra tie grėsmingi nacionalistai. Net jei tokių ir nebūtų, jų gali būti stengiamasi atrasti, nes ant kojų sukeltos valstybės tarnybos. Kur yra riba tarp radikalaus nacionalizmo ir tautiškumo? Tai labai svarbu suvokti, kad valdžia nepersistengtų mistinėje kovoje su nacionalizmu ir nesunaikintų pirmųjų daigų, kai Lietuvos žmonės vėl nori būti savo valstybės ir tautos patriotais.

A.Kulakauskas. Moksliniu atžvilgiu atskirti šias dvi sąvokas yra labai sudėtinga. Tai iki šiol yra daugiau politinio konkrečios situacijos apibūdinimo reikalas. Nacionalizmas - plačiai vartojama sąvoka, kuri turi ir ne vieną mokslinį apibrėžimą. Pasaulyje labiausiai išpopuliarėjo Ernesto Gellnerio apibrėžimas: nacionalizmas - tai politinis principas, reikalaujantis, kad kultūrinės arba etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. E.Gellneris - iš Čekijos kilęs sociologas, nors yra laikomas ir britų sociologu. Kitas britas Anthony Smithas nacionalizmą apibrėžia per istoriją, tačiau labai panašiai: tai - principas, kuris reikalauja, kad visi, kurie save laiko vienos tautos ir vienos kultūros atstovais, būtų ir politiškai savarankiški arba autonomiški. Šis principas XIX a. Europoje arba Vakarų pasaulyje tapo vyraujantis arba visuotinis. Nors ir su įvairiausiomis modifikacijomis ir nuokrypiais, jis įsigalėjo. Dabartinis pasaulio politinis žemėlapis - to padarinys.

B.Genzelis. Nacionalizmo ir tautiškumo sąvokos mokslinėje literatūroje gali būti vartojamos ir sinonimiškai. Bet visų pirma reikia atskirti nacionalizmą nuo nacizmo arba šovinizmo. Pas mus kartais šias sąvokas bandoma tapatinti. Nacizmas - tai panieka kitoms tautoms, siekis, kad jos išnyktų iš teritorijos. O tautiškumas Sąjūdžio laikais buvo visiška tam priešingybė. Žmonės būrėsi į Sąjūdį, kad išsaugotų savo kultūrą, istoriją ir atkurtų savo valstybę. Sąjūdyje rado sau vietą įvairių tautybių žmonės, nes žmogus negali būti niekas. Mes esame lietuviai, bet gyvena Lietuvoje ir lenkų, ir rusų, ir kitų tautybių piliečių. Globalizmas visa tai nori suniveliuoti, panaikinti.

B.Kuzmickas. Kas yra nacionalistas? Tai savo tautiškumą gerai įsisąmoninęs ir suvokęs tautos istorinius, politinius aspektus pilietis. Sąmoningas savo tautos narys. Bet ne visi žmonės suvokia savo tautiškumą. Istorikai rašo, kad Suvalkijoje XIX a. pab.-XX a. pr. paprasti žmonės kalbėjo ir dainavo lietuviškai, bet nežinojo, kad yra lietuviai, kad gyvena Lietuvoje.

A.Kulakauskas. XIX a. ir Prancūzijoje žmonės, gyvenantys kiek toliau nuo Paryžiaus, savęs prancūzais nelaikė. Žinoma, kalbu apie liaudį, o ne elitą.

A.Medalinskas. Dabar ir Lietuvoje susidaro panaši situacija. Gyvenantieji vos keletą dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sostinės, ten, kur lenkų kalba kalbantys asmenys sudaro daugumą, ne visi irgi save su Lietuva tapatina. Aišku, prie to prisideda ir neprincipinga Lietuvos valstybės švietimo politika, kai šio regiono jaunimas buvo mokomas pagal programas, kurios atitinka ne Lietuvos valstybės, bet kitos valstybės interesus. Ar reikalauti, kad lenkų bei rusų mokyklose būtų mokomasi pagal Lietuvos švietimo programą, kaip tik dabar pagaliau yra susivokta, yra nacionalizmas?

A.Kulakauskas. Tai yra tas pozityvusis nacionalizmas, arba tautiškumas. Dar 1994 metais buvau parengęs integruotą Lenkijos ir Lietuvos istorijos programą lenkiškoms mokykloms. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lenkakalbė kultūra buvo tos programos dalis. Bet ši programa sudulkėjo ministerijos stalčiuose.

B.Genzelis. O Lenkijos lietuviams nekyla minties, kad jie galėtų Lenkijos istoriją mokytis pagal Lietuvos istorijos programą.

A.Kulakauskas. Beje, 1997 metų Lenkijos Konstitucijoje, pačioje naujausioje, yra tik lenkų tautos apibrėžimas. Lenkų tautą sudaro visi Lenkijos piliečiai, nesvarbu, kokia jų kalba, religija ir tautybė. Tai vadinama "Polskyj narod".

A.Medalinskas. O mes krūpčiojame nuo šūkio "Lietuva lietuviams", nors tai yra lietuvių tautinio išsivadavimo laikų šūkis dar nuo Vinco Kudirkos laikų. Bet Sąjūdžio metais mes jau sakėme: "Už mūsų ir Jūsų laisvę." Šūkiu, atėjusiu iš mūsų bendros kovos su lenkais ir baltarusiais prieš carinę valdžią XIX amžiuje. Gal tai ir buvo atsargios nuosaikios tautinės politikos pasireiškimas?

B.Kuzmickas. Sąjūdžio laikų atsargumas suprantamas. Ir kreipdavomės į susirinkusiuosius per Sąjūdžio mitingus, sakydami: Lietuvos žmonės, o ne lietuviai ar tautiečiai, kad tik nebūtume pavadinti nacionalistais. Tai truko ilgai. O lenkai tos problemos neturėjo. Ir ne tik jie. Visi gyvenantieji Lenkijoje vadinami ne Lenkijos žmonėmis, bet lenkais, o Prancūzijoje - prancūzais.

A.Medalinskas. Kodėl to nėra Lietuvoje? Negi tokios gilios Sąjūdžio laikų atsargumo šaknys?

B.Kuzmickas. Dabar vis labiau pereinama nuo termino "Lietuvos žmonės" prie "lietuvių". Anksčiau buvo rašoma: "Lietuvos sportininkai", "mūsų sportininkai"... Dabar jau: "rungtynes laimėjo lietuviai". Tad šiuo atžvilgiu europėjame.

B.Genzelis. Bet šiandien jau artėjame prie stadijos, kai lietuvių kultūrai lieka vis mažiau vietos. Neseniai Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė viename susirinkime apie šių metų Kovo 11-osios eitynes kalbėjo, kaip anksčiau komjaunimo sekretorė: negalima, uždrausti. Tik anksčiau šie sekretoriai vartojo dar terminą "buržuazinis nacionalizmas". Dabar šis terminas nevartojamas, bet prasmė ta pati.

Kodėl Lietuvos valdžia smerkia tautinį jaunimą?

A.Medalinskas. Ir premjeras Andrius Kubilius, pradėjęs kelią į valdžią nuo Sąjūdžio žaliaraiščių, taip pat reikalauja pasmerkti tautinio jaunimo veiksmus. Kodėl jiems kliūva šis jaunimas ir jo stovykla Šalčininkų rajone. Ar šie asmenys, pakliuvę į valdžią, užmiršo Sąjūdžio laikų idealus?

B.Kuzmickas. Šiam jaunimui nieko nesiaiškindami lipdo radikalų etiketę. Girdėjau net sakant, kad į tokį radikalumą linksta jaunuoliai, kurie turi asmeninių problemų, jaučiasi menkaverčiai. O aš džiaugiuosi, kad šis jaunimas nepuola į depresiją, ne emigruoja, o telkiasi po tautiškumo vėliava ir ieško kelių valstybės problemoms spręsti. Tai yra sveikas nacionalizmas, bet ne radikalizmas.

B.Genzelis. Radikalizmu reiškiama neapykanta kitam. Net ir tos dabar labai smerkiamos Kovo 11-osios eitynės buvo tik eitynės. Vienas kitas žmogus šūktelėjo kai ką netinkamo. Ir kitų valstybių demonstracijose būna visokių pavienių šūktelėjimų. Nuo jų dideliame renginyje sunku apsisaugoti.

A.Medalinskas. Atskirkime Kovo 11-osios eitynes nuo ką tik įvykusios tautiškai susipratusio jaunimo stovyklos Dieveniškėse. Žiniasklaidoje minėta, kad ši stovykla Šalčininkų rajone vyksta su šūkiu "Ačiū Dievui, kad esu baltas". Ir imta klijuoti vos ne rasinės neapykantos ideologiją. Bet pati stovykla vadinosi: "Mūsų šaknys - baltai". Susirinkusius lietuvius bei latvius, baltų palikuonis, raginta mokytis vieni kitų kalbos. Ar tai nėra gražu? Kodėl klijuojamos neigiamo atspalvio nacionalistų etiketės net ir šiems jaunuoliams? Reikia kalbėti angliškai ar slaviškai, kad nebūtum nacionalistas?

B.Kuzmickas. Ir sovietmečiu kai kurie atvažiavę rusakalbiai baltiečius laikė nacionalistais, nes mes kalbėjome savo kalbomis. Į vieną konferenciją atvažiavę baltarusiai ar ukrainiečiai pasakė: "Kokie išdidūs tie lietuviai - visur kalba savo kalba..." Jeigu esi tautiškai sąmoningas, esi nacionalistas. O jei esi nacionalistas, tuoj gali priklijuoti radikalo etiketę. Šitaip vertinant, išeitų, kad ir Sąjūdis buvo radikalus judėjimas. Beje, anuomet kai kas taip ir vertino.

A.Medalinskas. Tikrai, jaunieji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai buvo vadinami Sąjūdžio radikalais. O vėliau ir Kauno Sąjūdžio grupė - taip pat. Suprantu, kai nacionalistų, radikalų etiketes mums klijavo sovietų valdžia, KGB. Jiems Sąjūdžio žmonių noras kalbėti apie savo tautą, o vėliau - ir valstybę buvo ne tik nesuprantamas, bet ir pavojingas. Pavojingas sovietinei sistemai. Bet ko bijo dabartinė valdžia, kai dalis Lietuvos jaunimo sako, kad nori būti lietuviais ir kad Lietuva jiems yra brangi?

B.Kuzmickas. Pastebime savotišką terminų seką - jeigu žodžiais ir veiksmais reiški savo tautiškumą - esi radikalas. Netoli ir neonacio epitetas. Visai nepamatuotai panašiai vertinamas ir jaunimas, susirinkęs į savo stovyklą Šalčininkų apylinkėse.

A.Medalinskas. Bet gal ir jaunimas, rengdamas tokias stovyklas, turėtų maksimaliai išvengti dviprasmybių, kaip mes to stengėmės vengti Sąjūdžio metais. Juk jie vaikščioja labai plona linija. Jeigu tokiose stovyklose nufilmuojami jaunuoliai sunkiais kariškais batais ir savo forma pasirenka kažkodėl juodus, o ne, pavyzdžiui, baltus marškinėlius, kokie galėtų tikti vasarą, o televizijos laida parodo merginą su svastikos ženklu ant kaklo, ji gali kiek nori aiškinti, kad tai yra senas baltiškas, indoeuropietiškas simbolis, bet žinia Lietuvai ir pasauliui pasiunčiama kita. Sakoma, susirinko neonaciai, skustagalviai, nors pati stovyklos idėja buvo tikrai graži: ten vyko paskaitos, mokytasi senų baltiškų amatų, bendrauta su vietos jaunimu ir pagaliau bandyta įpūsti vietos lietuviams pasitikėjimo savo jėgomis.

B.Kuzmickas. To atsargumo ar apdairumo tikrai galėtų būti daugiau. Deja, dabar Lietuvoje dėl kiekvienos smulkmenos klijuojama radikalo etiketė. Bet kyla ir kitas klausimas: kur brėžti tą ribą tarp pozityvaus aktyvumo ir radikalumo? O jeigu šios stovyklos atžvilgiu vietiniai smarkuoliai būtų surengę riaušes? Tuoj prabiltų apie jaunuosius radikalus. Esą patys specialiai kiršina ir provokuoja.

B.Genzelis. Rengiant šią stovyklą, įžvelgčiau atsaką ir į Armijos Krajovos žygių paminėjimą. Juk šie norėjo net švęsti datą, kai Vilnių bandė paimti lenkai. Lenkijos užsienio reikalų ministras į Lietuvą atvažiavo incognito, tarsi į savo valstybės provinciją. O mūsų valdžia tai matydama tylėjo.

A.Kulakauskas. Bet Armijos Krajovos veteranai ir Lietuvoje yra pripažinti, nors gynė Lietuvoje tik Lenkijos interesus, kaip Lenkijos emigracinės vyriausybės pogrindinė armija. Antrojo pasaulinio karo metais jie kovojo Lietuvoje prieš vokiečius, bet tik tam, kad čia atkurtų Lenkijos valdymą. Jie neužėmė Vilniaus, bet vėliavą Gedimino bokšte iškėlė diena anksčiau negu Raudonoji armija.

B.Genzelis. O ne taip seniai Armijos Krajovos veteranai prezidentūroje paspaudė ranką Lietuvos rinktinės veteranams ir pasirašė specialią sutartį. Tai vyko Valdo Adamkaus laikais, bet visi šie žingsniai nereiškia, kad jiems atveriamas kelias švęsti bandymus vėl prijungti Vilnių prie Lenkijos.

A.Medalinskas. Atgimsta senos Lietuvos žaizdos. Ir kartojasi XX a. pirmosios pusės situacija, kai didžiausiu priešu lietuviai laikė ne Rusiją, o Lenkiją. Ir Lietuva, kaip ir Lenkija, prarado savo nepriklausomybę. Bet dabartinė padėtis Lietuvoje man dar labiau primena Sąjūdžio laikus, kai reikėjo muštis į krūtinę ir sakyti: "Aš - ne nacionalistas." Ar nuosaikiam tautiškumui yra dar vietos Lietuvoje?

A.Kulakauskas. Viskas apaugo daugybe kitų svarbių dalykų. Nacionalizmas susijęs ir su ekonominiais interesais. Žmogus negyvena tik šventa dvasia. Romualdas Ozolas sako - tautos ūkis, bet 80 proc. tauta jo nevaldo. Kaip tokioje realybėje ginti globaliai pripažįstamus kultūrinius tautos interesus? Kaip atsakas į tai gimsta tautiniai judėjimai. Tautinės valstybės - įsivyravusio nacionalizmo rezultatas - negali dabar reikštis taip, kaip prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Sociologai kalba apie nacionalinės valstybės krizę, valstybei prarandant ankstesnes galias tarptautinėje bendruomenėje. Iš ekonominių galių valstybei palikta tik administravimo teisė savo teritorijoje, bet pagal visiems bendras taisykles. Sovietų Sąjungoje jas nustatydavo Maskva. Dabar jas mums nustato Europos Sąjunga (ES). Ir net tarptautiniu mastu ekonomika tapo globali.

Daugiakultūrė Europa

A.Medalinskas. O demokratijos požiūriu? Gal ir čia yra problemų, kai valstybių nacionalinės galios paminamos po globalios ekonomikos interesais? Todėl vėl kyla tautiniai sąjūdžiai Europoje.

A.Kulakauskas. Nacionaliniai sąjūdžiai siekia skirtingų tikslų. Tokie nacionalistai kaip baskai ar škotai nori atsiskirti nuo Ispanijos ir Didžiosios Britanijos. Nors dabar yra Europoje ir kitų nacionalinių sąjūdžių, kurie rūpinasi savo kalbos, kultūros išsaugojimu.

B.Genzelis. Yra ir tokių, kurie priešinasi globaliam kapitalui. Demonstracijas Graikijoje mūsų žiniasklaida pateikia kaip graikų protestą prieš savo Vyriausybės taupymo politiką, bet juk graikai protestuoja visų pirma prieš vyriausybės nuolaidas ES. Kai po karinio perversmo valdė socialdemokratai, Graikijoje išliko dar labai daug valstybinių įmonių. ES reikalauja privatizacijos. Patys graikai įmonių neprivatizuos - jie neturi pinigų. Vadinasi, privatizaciją vykdys kiti. Jei graikai paklustų, jie prarastų labai daug: Graikijos žemės būtų ne Graikijos, gamyklos taip pat.

A.Kulakauskas. ES šiuo požiūriu nėra unikali. Tai galioja ir Rusijai, ir Japonijai. Vienas Kalifornijos universiteto profesorius sako, kad kelias, kuriuo eina pasaulis, pjauna šaką, ant kurios sėdi civilizacija. Nacionalinių valstybių galios sumažėjo. Valstybės ir anksčiau neturėjo visiško suvereniteto. Bet jo turėjimas priklausė ir nuo valstybės galios. Įtakingesnės valstybės suvereniteto turėjo daugiau, kitos - mažiau. Dabar ekonomika globali. Lokaliai įmanomas tik smulkusis verslas, kuris palaiko vietos bendruomenę. Esant tokiai situacijai, valstybė turi labai rūpintis savo kultūra.

A.Medalinskas. Šis graikų požiūris, apie kurį čia buvo kalbėta, irgi yra nacionalizmas?

B.Kuzmickas. Tai bepradedantis susivokti tautiškumas, kai vis labiau prarandamas valstybės paskirties suvokimas. Sąjūdžio metu buvo aišku, kam mums reikalinga valstybė. Kad tauta gyventų savarankiškai, pati spręstų savo likimą. Įstojus į ES, valstybės visuomeninis, ekonominis, energetinis gyvenimas tapo labai sudėtingas, o valstybės paskirtis miglota. Kokia pagrindinė Lietuvos valstybės funkcija šiandien? Ar yra kokia nors strategija?

A.Medalinskas. Yra. Strategija Lietuva 2030, kurios parengtame projekte nebuvo vietos nei lietuvių kalbai, nei kultūrai, nei pačiai Lietuvai. Dabar po kritikos kai kas jau atsiranda.

B.Kuzmickas. Todėl savivoką turi turėti pati tauta. Reikia permąstyti valstybės paskirties sampratą. Kai valstybė glaudžiai susijusi su tarptautiniais subjektais, jos padėtis darosi painesnė, paskirtis - miglotesnė, savarankiškumas mažėja, bet išlieka ir jį reikia tik labiau stiprinti.

A.Medalinskas. Lietuva nuo daugelio kitų Europos valstybių skiriasi tuo, kad čia bent kol kas dominuoja vienos tautybės žmonės. Lietuvoje tai yra lietuviai. Jeigu kas nors valdžiai sako: išlaikykite čia, savo valstybėje, lietuvius, kad vėliau nereikėtų įsivežti svetimšalių, ar tokia pozicija nacionalistinė ir antiimigracinė? Ar tai būtų tik rūpestis dėl savo tautos bei valstybės likimo?

A.Kulakauskas. Tai visiškai teisėtas rūpestis, kuris disonuoja su dabar pasaulyje nusistovėjusia ir vyraujančia tvarka. Prieš ją iškrypėliškai protestuoja ir Andersas Breivikas.

A.Medalinskas. Ir ta problema, kurią tik neseniai, bet dar iki Norvegijos įvykių, kai kurie ES šalių vadovai, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel lūpomis, pripažino. Daugiakultūrė Europa neįgyvendinta. Ar N.Sarkozy ir A.Merkel irgi nacionalistai?

A.Kulakauskas. Pagal tam tikrą logiką - taip. Jie konstatuoja faktą. Ilgai propaguota daugiakultūrės visuomenės atskiroje valstybėje idėja nepasiteisino. Atsiranda naujų socialinių konfliktų, kurie kainuoja ir ekonomiškai. Atvykėliai ne integruojasi, o gyvena atskiruose kvartaluose aplink didmiesčius, kurie de facto yra autonomiški.

B.Genzelis. Vokiečius ilgai slėgė iš kaltės jausmo kylanti baimė, kad juos gali apkaltinti nacionalizmu. Tokiame kontekste Vokietijoje susiformavo turkų kvartalai ir jie diktuoja taisykles.

A.Medalinskas. Nes didesnės daugumos balsai lemia, kas bus tos šalies valdžia. Kaip ir juodaodžiai Paryžiaus priemiesčiuose ar arabai Briuselyje. Todėl politikai į juos labai įsiklauso.

B.Genzelis. Skandinavijos šalyse yra panašiai.

A.Kulakauskas. Ir mūsų verslininkai, matyt, vis tiek rinksis pigesnę darbo jėgą, tai reiškia, kad ji gali atkeliauti iš Šiaurės Kaukazo, Kazachstano ar Kirgizijos. Kai kas sakys, kad taip kuriamas pelnas Lietuvai, nors tai gali sukelti ir jau minėtų problemų, kaip dabar Europoje.

B.Kuzmickas. Gal ir nebus įmanoma išsiversti be imigrantų. Jų reikės, kad užimtų darbo vietas, jeigu tęsis emigracija iš Lietuvos. Verslo logika sako, kad imigrantams bus galima mažiau mokėti. Tačiau šis mechanizmas veikia tik iki tam tikro laiko, kol kyla tarpkultūrinė įtampa, kuri vėliau tampa nenaudinga pačiam verslui. Vokietijos kanclerė pripažįsta, kad daugiakultūriškumo projektas nepavyko. Iki šiol vokiečius slėgė Antrojo pasaulinio karo našta. Jie bijojo pasirodyti esantys nacionalistai. Tautiškumo savivoka yra tam tikras gyvenimo įprasminimo laukas. Drįstu teigti, kad tarp vadinamųjų nacionalistų yra mažiau asocialių - socialiai ir psichologiškai patologiškų - reiškinių, nes jie turi gyvenimą įprasminančią idėją. Indiferentiškam, kosmopolitiškam žmogui po nesėkmių darbe ar šeimoje gyvenimas greičiau netenka prasmės.

A.Medalinskas. O pasaulis vokiečių nacionalizmo labai bijo. Visi prisimena nacizmo baisumus.

A.Kulakauskas. Kai kas nacizmo net nelaiko nacionalizmu. Jis yra kraštutinumas. Vokiškasis nacizmas - nacionalizmo ir rasizmo sintezė.

A.Medalinskas. O kas tada yra negatyvusis nacionalizmas, prieš kurį visi sukyla?

B.Kuzmickas. Neigiamas nacionalizmo aspektas - uždarumas. Jis gimdo įvairias fobijas. Iš uždarumo gali atsirasti nepakanta kitiems. Lietuva yra gana atvira. Sovietiniais laikais lietuvių uždarumas atliko sveiką, gynybinį vaidmenį. Šuolis prie atvirumo nepalieka vietos tam tikriems savivokos akcentams, bet uždarumas gimdo ksenofobiją. Kitas priekaištas nacionalizmui (bet, manyčiau, nepagrįstas) yra sąsaja su radikalizmu. Bet prie patriotizmo radikalizmas nėra kabinamas.

A.Medalinskas. Bet kodėl tada tautiškam jaunimui bandoma Lietuvoje prisegti neonacių etiketę?

B.Kuzmickas. Mūsų žiniasklaida ir daugelis viešosios nuomonės veikėjų dažnai skandalizuoja net menkiausius dalykus, juos vadina neautentiškais vardais.

B.Genzelis. Tai, kad tautiškai susipratusį jaunimą kai kas Lietuvoje vadina skustagalviais ir neonaciais, yra pačios Lietuvos problema. Lenkijoje jaunimas skanduoja, eina su vėliavomis, domisi savo istorija - ir nieko. O Lietuvoje, kas domisi savo istorija, sukelia mūsų valdžios pasipiktinimą.

Tautiškumas arba liberalusis nacionalizmas

A.Medalinskas. Tai ar nereikia priminti šiandien mūsų politikams, kurie gal jau primiršo Sąjūdžio idealus, kur brėžėme tą trapią ribą tarp nacionalizmo ir tautiškumo, kai mus puolė sovietinė valdžia. Tautiškumas - tai savo kultūros vystymas, puoselėjimas, pagarba savo kalbai, istorijai, tautai ir valstybei.

B.Genzelis. Taip. Sąjūdis siekė per nacionalinę idėją ne tik sukurti savo valstybę, bet ir išsaugoti savo kultūrą. Sąjūdžio programoje nebuvo paniekos kitoms tautoms. Negirdėjau sąjūdiečio, kuris pasisakytų prieš kitas tautybes ar kultūras. Bet visiems mums aišku, kad Lietuva turi likti lietuviška. Lietuvių kultūra turi dominuoti, bet ir kitos kultūros gyvuoja.

A.Kulakauskas. Viskam, kas susiję su bendru demokratijos įsitvirtinimu, turėtų būti vietos Lietuvoje. Ir nuosaikiam tautiškumui. Bet demokratija Lietuvoje nėra įsišaknijusi. O kai negirdėti balso iš apačios, šnekėjimas apie viršų tampa manipuliacija, demagogija. Sąjūdžio idėja - tautinė valstybė kaip kultūros saviraiška. Kultūra prie sovietų buvo antraeilis dalykas. Tokia ir liko.

A.Medalinskas. O tautinė kultūra?

A.Kulakauskas. Jai lieka tai, kas nuo bendro kultūros suvokimo.

B.Genzelis. Valstybė laikosi ant aiškių pamatų - valstybinio mąstymo ir kultūros. Jei mes tuos pamatus išplauname, anksčiau ar vėliau nelieka valstybės.

A.Kulakauskas. Ji tampa kitos valstybės dalimi.

B.Kuzmickas. Todėl labai svarbu sustabdyti dabar pasireiškiančias tendencijas, kai bijomasi visko, kas liečia tautiškumą ir nacionalizmą. Reikia analizuoti šiuos reiškinius ir pasakyti, kad nacionalizmas yra savęs kaip tautos suvokimas, siekimas tai išreikšti normalus ir sveikintinas reiškinys. Dabar, deja, pas mus be atrankos perimamos iš Vakarų atėjusios teorijos, išaugusios kitame sociokultūriniame kontekste. Nacionalinė savijauta, mąstysena neišnyksta net jei neranda išraiškos kultūriniu, politiniu, socialiniu lygiu, bet tada ji įgauna radikalią formą.

A.Medalinskas. Bet juk gali būti ne radikalus, o nuosaikus nacionalizmas. Tas gražus lietuviškas tautiškumas, kuris pažadintų žmones Lietuvoje mylėti savo tautą ir valstybę.

A.Kulakauskas. Tikrai gali. Radikalios nacionalizmo formos reikalauja, kad sutaptų kultūrinės ir politinės ribos, bet ir nacionalinėje valstybėje yra tautinės mažumos. Kaip tai išspręsti? Asimiliuoti, iškeldinti, atiduoti šioms grupėms dalį teritorijos? Problemas galėtų išspręsti nuosaikusis nacionalizmas, kurį galima būtų pavadinti ir liberaliuoju nacionalizmu. Jis sako, kad ir tautinėje valstybėje tautinėms, etninėms, kultūrinėms mažumoms suteikiama teisė reikštis kultūriškai, bet nekelti grėsmės valstybės teritoriniam vientisumui. Jos turi būti lojalios valstybei.

A.Medalinskas. O ką sako tautiškumo principas ne apie tautines mažumas, bet apie tos tautos teises gyventi savo valstybėje, kuriai šis vienintelis kraštas yra gimtasis? Ar, pavyzdžiui, rūpintis savo krašto tautos istorija ir kultūra, saugoti gimtąją kalbą, reikalauti, kad ja būtų parašyti visi užrašai valstybėje, yra nacionalizmas? O gal tai kiekvienos save gerbiančios valstybės ir tautos pareiga?

A.Kulakauskas. Jei skirtume pozityvų ir negatyvų tautiškumą, rūpintis lietuvių kalba yra pozityvusis tautiškumas. Dėl masinės komunikacijos priemonių, ekonominių priežasčių mažėja nacionalinių kalbų reikšmė, todėl rūpintis ja, kaip ir bendrai kultūros teisėmis, kurios visuotinai pripažintos, kovoti su šiai kultūros raiškai trukdančiais veiksniais, yra teisėta. Ir UNESCO organizacija remiasi tokia ideologija. Nacionalizmo atsiradimas sietinas visų pirma su demokratijos idėja, kad valdžia, valstybė turi priklausyti nuo žmonių ir girdėti juos. Liberalusis nacionalizmas dabar politiškai korektiškai net nevadinamas nacionalizmu. Galbūt tai ir yra tai, ką vadiname tautiškumu.

 

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"