TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Vėl ten, kur ir priklauso būti"

2006 04 29 0:00
Filosofė Jūratė BARANOVA
Asmeninio archyvo nuotr.

Į Baltosios anketos klausimus atsako filosofė Jūratė BARANOVA

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?

1. Šimtas metų yra kiek per daug aprėpti mūsų vaizduotei. Kad vizija būti ne utopinė, o konstruktyvi, galėtume svarstyti apie Lietuvą po dvidešimties metų.

Visada savo šaliai linkėjau tapti atvira visuomene. Man patiktų, kad ji ekonomiškai ir socialinių garantijų prasme būtų kažkuo panaši į skandinavų šalis. Norėčiau dar pamatyti Lietuvą, kurioje išnyktų baimė dėl rytdienos ir žmonėms taptų laisviau, erdviau ir saugiau gyventi.

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

2. Jaučiuosi. Bendruomenės jausmas ypač sustiprėja, kai kuriam laikui nutolsti nuo Lietuvos. Imi didžiuotis tuo, ko jokiomis sąmoningomis ar valios pastangomis nesi nusipelnęs. Tiesiog tau nutiko gimti šiame pasaulio taške, kuris vadinasi Lietuva, pragyventi čia savo gyvenimą, tapti tuo, kas esi. Gal jauti net ne pasididžiavimą, o dėkingumą. Net neaišku kam - gal tave ištikusiai lemčiai. Viskas čia yra tavo - sava ir atpažįstama. Netgi lietūs ir liūdesys. Juoda duona. Ežerai. Nelabai draugingi tavo bendrapiliečiai. Tą ypač jauti grįždamas po kelių mėnesių pabuvimo kitur. Daug basčiausi po pasaulį. Paprastai tai buvo akademinės kelionės - stažuotės, konferencijos, profesiniai mainai. Regis, keliavau vien tik tam, kad galėčiau sugrįžti. Įstringa tas išskirtinis laimingumo jausmas, kurį patiri grįždamas namo. Lėktuvas ima leistis Vilniaus oro uoste ir jauti, kaip ima drėkti akys. Pasakai sau: "aš vėl ten, kur man ir priklauso būti".

3. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

3. Nė viena politika negali būti ideali. Ją įgyvendina žmonės, kurie taip pat kartais klysta. Mano galva, politikos nereikia nei pernelyg peikti, nei idealizuoti. Ji - tiesiog būdas kažkaip organizuotis gyvenimą. Kito būdo nėra. Man patiko K.R. Popperio pasiūlytas politikos prilyginimas inžinerinei veiklai. Socialinės konstrukcijos kartais ima strigti kaip ir bet kuri kita mašina. Ją reikia nusiteikti nuolatos kiek patobulinti, pakeisti tai, kas susidėvėjo, kad ji galėtų kiek įmanoma sklandžiau funkcionuoti.

Niekada nebus tobulos politikos. Visada kažkas strigs. Tam reikia ir pačių piliečių dėmesio - jų budraus atsakingumo. Todėl piliečiai turi būti visada šiek tiek nepatenkinti. Šį nepasitenkinimą politikai galėtų nukreipti naudinga vaga - išnaudoti pasiūlytas konstruktyvias idėjas, siekdami patobulinti savo valstybės mašiną. Aš siūlyčiau politikoje nesikoncentruoti ties asmenimis. Desperatiškai vieni politikai keičia kitus, tačiau socialinio darinio funkcionavimas negerėja. Matyt, turėtų vykti daugiau atvirų forumų ir visuomeninių diskusijų konkrečiais kultūros politikos klausimais.

4. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

4. Kartais švietimo politika mane liūdina. Joje pasigendu daktarės Meilės Lukšienės pradėtos Švietimo reformos dvasios. Liko tik raidė. Kuo toliau nuo Atgimimo pradžioje iškeltų idėjų mus nuneša laikas, tuo labiau apsivelia, subiurokratėja, sumenksta pats švietimo reformos sumanymas. Kartais man atrodo, kad šiuo metu vyksta neišvengiamas bet kurios revoliucijos dėsnis - grįžta senoji dvasia. Gal net karta, būtent senojo mentaliteto prasme. Ji valdo ir pamažu naikina tai, kas revoliucionierių sukurta.

Negaliu dėl to labai peikti švietimo politikos profesionalų. Supratau viena - Lietuvoje labai maža žmonių, kurie norėtų, sugebėtų ir pajėgtų atsidavę, konstruktyviai ir produktyviai dirbti. Jų nedaug. Juos užgožia. Ir labai trūksta daktarės kaip moralinio autoriteto.

5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

5. Jaunų žmonių emigracija - šios dienos Lietuvos didžioji bėda. Paradoksas tas, kad nemaža jų dalis išvyksta į Airiją, o juk airiai kažkada taip pat masiškai traukė svetur. Kas nutiko, kad taip apsivertė airių gyvenimas? Prieš kokius penkerius metus, dar tada, kai Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, vyko tarptautinė mokslinė konferencija Vilniuje ir, pamenu, klausiau to paties vieno pagyvenusio airių profesoriaus. Supratau viena - jie sugebėjo išnaudoti Europos Sąjungos fondų teikiamas galimybes, sumaniai susiedami juos su intelektiniu sociumo potencialu, investuodami juos į naujausių kompiuterinių technologijų šuolį.

Lietuvoje daug diskusijų vyksta dėl to, kas turi skirstyti iš Europos Sąjungos fondų atkeliavusius pinigus, tačiau trūksta vizijų, kaip jie bus panaudojami. Jeigu jie bus neatsakingai iššvaistyti - mus prakeiks būsimos kartos. Ir būsime to verti. Jokiomis saldžiomis giesmėmis nesustabdysime išvykstančiųjų. Tik ekonominiu stebuklu. Siūlau įtempti visas jėgas ir pažadinti snūduriuojantį politinį atsakingumą ir ekonominį konstruktyvumą.

Kažkada buvau išsigandusi, kad negrįš iš Amerikos ten išvykęs mokytis mano sūnus. Tada man po ranka pakliuvo britų civilizacijų teoretiko A.Toynbee daugiatomis "Istorijos tyrimas". Suradau ten vieną idėją, kurią parašiau ir sūnui, ir kurią kartoju visiems į užsienį vykstantiems savo studentams: išėjus iš savos aplinkos ir susidūrus su svetimais veiksniais žmogaus kūrybingumas turi tendenciją kauptis ir didėti. Tačiau jis išsiskleidžia tik tada, jei išėjusysis sugrįžta. Jei negrįžta, jo energija paskęsta pasaulio neapibrėžtume. Tapti tuo, kas esi, išskleisti savo potencinę galią ir poveikį aplinkai gali tik toje aplinkoje, iš kurios išėjai. Mūsų ankstyvoji gyvenimo patirtis, susikaupusi santykių istorija neišdildomai įsirėžia į mūsų asmenybės vidinę erdvę. Ekonominė gerovė neišsemia visos žmogaus poreikių skalės. Asmenybėje slypi galinga potencija ir troškimas būti pripažintam ir reikalingam kitiems. Jei ji nerealizuojama, vieną dieną gali įstrigti pats savyje. Niekur nebūsi toks reikalingas kaip tarp savo žmonių.

6. Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

6. Žmonės žudosi ne tik Lietuvoje ir ne tik šiuo metu. Žudėsi jau antikos laikais. Žudėsi netgi pirmieji krikščionys. Patristikos tėvas Tertulianas skatino pirmuosius krikščionis kankinius ugdyti panieką kūnui, sekant pagonių, t.y. antikos žmonių savižudybių pavyzdžiu. Tik IV amžiuje po Kr. Augustinas knygoje "Dievo miestas" praplėtė draudimo "nežudyk" trajektoriją. Nežudyk Dievo sukurto žmogaus, vadinasi, nežudyk ir savęs. Tačiau savižudybės negali uždrausti. Nuo jos gali tik sulaikyti. Galbūt - besąlygišku solidarumu. Savižudybės problema, mano galva, vis dėlto šiuo metu daugiau psichologinė nei socialinė. Kaip pastebi psichologas S.Šneidmanas, kiekviena savižudybė liudija tam tikrą slaptą psichologinį skausmą, tam tikrą nepatenkintą esminį poreikį. Tai gali būti nutrūkę asmeniniai ryšiai, gėdos ir pažeminimo patirtis, pažeista kontrolės galia, prarasta globa, sustiprėjęs pyktis ir priešiškumas. Gali būti ir kitokių motyvų. Žmonės yra skirtingi, unikalūs. Todėl ir jų krizinės situacijos yra unikalios, kaip unikalūs ir savižudybės motyvai, jų į vieną formulę nesuvesi.

Tai, kad Lietuvoje savižudybių skaičius nuolat didėja, liudija, kad psichologinė mūsų žmonių savijauta yra nesaugi, kad čia daug liūdesio, nekonstruktyvumo, nemokėjimo savęs išreikšti, slaptos depresijos, gyvenimo baimės. Žmonės čia dažnai nesolidarūs, priešiški, agresyvūs, nejautrūs vieni kitiems. Netgi ištikus nelaimei toliau tęsia amžiną kovą dėl vietos po saule, dėl neaiškių principų ir kriterijų. Gal Lietuvoje tiesiog trūksta paprasčiausios krikščioniškos meilės? Paradoksalu - netgi tarp kultūros žmonių. Netgi tie, iš kurių reikėtų mokytis amžinųjų vertybių, ribinėje situacijoje tampa pajėgūs kalbėti tik apie kriterijus ir standartus. Labai archetipinė lietuvio sąmonei ir situacijai, mano galva, yra Antano Vienuolio "Paskenduolėje" aprašyta Veronikos savižudybė. Ar mes jau išgyvenome tą vienas kito ujimo ir "atpirkimo ožio" poreikio kompleksą iš savo sąmonės ir pasąmonės? Bijau, kad dar nelabai. Ko gero, išmokome tik užglostyti. Gal tik tuo nuo Veronikos kaimo bendruomenės pasistūmėjome žingsneliu pirmyn. Tačiau viskas nėra taip blogai.

Dešimt metų rašau, kalbu ir leidžiu knygas apie galimas filosofines, literatūrines, psichologines, sociologines savižudybės interpretacijas. Manau, kad būtina "išleisti džiną iš butelio", problemos negalima stumti į tamsą, ją galima įveikti tik solidarumu ir racionaliu blaivumu. Apie tai skaitau praktinės filosofijos kursą ir savo filosofijos specialybės studentams, ir Socialinės komunikacijos instituto, ir Tarptautiniame vadybos ir ekonomikos universitete (ISM). Jauni žmonės pajėgūs suvokti problemą, jos esmę ir sudėtingumą, kiekvieno atsakomybę. Visi išsiskirstome suvokę kelis būtinus prevencijos principus. Įsimename, kad būtina: į savižudybę linkusį žmogų vertinti kaip asmenybę, užmegzti nuoširdžius santykius, nesiginčyti, klausinėti, būti dėmesingam klausytojui, įkvėpti viltį ir skatinti kreiptis į specialistus. Tačiau potencialių savižudžių visada bus daugiau nei juos gelbstinčių specialistų. Todėl kiekvienam reikėtų išmokti ir išdrįsti (tai ne visada yra lengva) paprastai ir nuoširdžiai nusiminusio artimojo paklausti "Ar tu negalvoji apie savižudybę?" Net jei apsiriksime, sako psichologas Erlas Grolmanas, yra mažesnė bėda negu ta, kuri gali nutikti mums neištiesus pagalbos rankos.

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

8. Lietuviai paprastai didžiuojasi savo darbštumu. Tai iš tiesų pagirtina savybė ir man ji patinka. Aš pati šiek tiek linkusi į darboholiją. Darbštumas liudija žmogaus patikimumą. Tačiau ir darbštumas turi turėti kokį nors aukštesnį tikslą. Nes kitaip niekuo nesiskirsime nuo skruzdėlių. Dėl ko dirbame? Dėl gerovės? Iš gyvenimo baimės? Nemokėjimo daryti nieko daugiau? Ar darbas neužtušuoja ir neužgožia meilės artimajam, vyrui, vaikui, draugui, praeiviui, tolimam Tailando gyventojui dėl jį ištikusios nelaimės? Ar darbštumas neliudija mūsų polinkio susikoncentruoti ir susitelkti į save? Palinkėčiau įsileisti į savo širdis daugiau erdvės - gal šiek tiek nuotykio ir avantiūros. Ir, žinoma, daugiau šilumos. Reikėtų atsibusti iš to begalinio stingdančio šalčio, kaustančio mūsų sielas, iš to nuolatinio sakymo "ne". Nuolatos liepiame kitiems (o gal ir sau) kažko nesakyti, nerašyti, neskaityti, nematyti, negalvoti, nesvajoti, nemylėti, negailėti ir t.t. Nietzsche tokį polinkį sakyti "ne" vadino ressentimentu, t.y. nuolatine nuoskauda dėl kitų pranašumo ir nepasitenkinimo pačiu savimi.

Mes piktinamės, kad kažkas kažką sako, kažkas kitaip rašo, kažkas kitaip galvoja, kitaip kuria filmus ar spektaklius. Kodėl? Sakykime kažką patys, sakykime kitaip, nesvarbu kaip, kaip pajėgiame: mokykimės teigti gyvenimą savimi, sakyti jam "taip" savo energija ir laikysena. Tik tada, kai išmoksime vertinti naujumą, entuziazmą, iniciatyvą, praktikuoti smegenų šturmą, imsime generuoti naujas idėjas ir produkuoti ateičiai perspektyvą teikiančius projektus. Ne tik kultūroje, bet ir politikoje ar ekonomikoje - visos sferos neatskiriamos viena nuo kitos. Tada iš tiesų suklestėsime kaip bendruomenė. Atsikratykime kompleksų ir atpalaiduokime savo kūrybinę galią - toks būtų mano palinkėjimas mums visiems.

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

9. Neskatinu nei savęs, nei kitų remtis autoritetais. Tai - viduramžių ir autoritarinių bendruomenių praktika. Didžiausias autoritetas kiekvienam mūsų turėtų būti blaivus protas ir sveika nuovoka. Kas neišmoksta pasitarti pats su savimi, neišgirs ir ką konstruktyvaus jam pasako kitas žmogus. Todėl skatinu jaunus žmones: mokykitės mąstyti ir ieškokite dvasios draugų. Jei nerandate tarp gyvųjų - ieškokite tarp mirusiųjų, sakė antikos stoikas Seneka. Ieškokite artimų autorių - skaitykite knygas. Mano gyvenime man didžiausias moralinis autoritetas buvo močiutė, dar devynioliktame šimtmetyje gimęs žmogus. Nemačiau kito žmogaus, kuris taip oriai ir išmintingai, nepakeldamas balso ir nieko nedramatizuodamas, būtų mokėjęs priimti gyvenimą. Laikysena man atrodo svarbiau už išsilavinimą ir parašytas knygas. Kai kada atiduodu duoklę savo buvusiems mokytojams, pripažįstu, ko iš jų išmokau, bet kai jie pasirodo silpni, įsivelia į smulkiais intrigas ar įpuola į ekspansyvią isteriją, suprantu - žmogaus prigimtis silpna. Kiekvienas mūsų turbūt turime ir šviesiąją, ir tamsiąją dalį. Kai kada susiliečiame šviesiąja. Būtent tais būties blyksnių momentais ir galime bet kada tapti vienas kitam autoritetu.

Nuolatos mokausi iš draugų, artimųjų, savo vaikų ir studentų. Jei kada imu jausti profesinę vienatvę, nueinu sekmadienio vakare pasiklausyti į Bernardinų bažnyčią kunigo Juliaus Sasnausko mišių. Teko vieną sykį nuvesti atvykusią viešnią aplankyti tėvo Stanislovo į Paberžę. Įspūdis liko visam laikui. Išvažiavau su jausmu, tarsi būčiau aplankiusi savo vaikystės senelių namus.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

10. Vadovaujuosi principu - kiek galima mažiau kalbėti apie savo moralinius principus. Nietzsche yra įspėjęs niekada savo susikurtos dorybės nepavadinti vardu, nes tuoj pat ją prarasi. Jei iš tiesų pavyko išsiugdyti nors šiokius tokius moralinius principus, juos pastebės kiti. Jei nepastebės, vadinasi, jie tėra tik iliuzija ir savęs apgaulė, tik dar viena savęs aukštinimo prieš kitus ir pasipuikavimo atmaina. Žinau viena - nelabai norėčiau būti visada savimi patenkinta ir teisi moralistė. Bet ko žmogus labiausiai bijo, taip dažniausiai su juo ir nutinka. Negaliu paneigti, kad kartais nebūnu tokia. Ir sunku nuspręsti - gerai tai ar blogai. Manau, kad moralę reikia kurti, nuolat, čia pat, kiekvieną dieną iš naujo. Kurti iš to amžinojo molio, kurį paveldėjome iš protėvių, tėvų, knygų, Biblijos, šaltinių. Tačiau šiam kūrybiniam judesiui vis iš naujo reikės mūsų pačių apsisprendimo ir susivokimo. Niekada moralės negalėsime išvesti iš formulės ar ankstesnių pavyzdžių. Kiekvienas moralinis judesys - tai individo unikalus ir nesikartojantis pasirinkimas. Tačiau jis tampa galimas, kai individas tampa tuo, kuo jis tapo, tik gyvendamas kartu su kitais, dalydamas kitiems save ir išmokęs priimti tokias pačias dovanas iš kitų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"