TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vėl visi keliai veda į Šiluvą

2006 09 09 0:00
Į Šiluvą plūsta maldininkai
Ugnės Timonytės nuotrauka

Ir vėl aidi garsieji Šilinės atlaidai. Vėl Šiluva, nė tūkstančio gyventojų neturintis miestelis prie Raseinių-Šiaulių kelio traukia tūkstančius maldininkų, kur visą savaitę nuo rugsėjo 7 dienos vyksta atlaidai, pagerbiantys didįjį Šiluvos stebuklą.

Kas sako, kad žmonės galvoja vien apie darbą, pinigus ir pramogas? Kas sako, kad jų širdyse neliko nieko šventa? Jeigu taip būtų, neskubėtų jie kasmet į Šiluvą, bent dienai palikę rudeninius darbus, sodus, daržus ir kitokius reikalus. Šiluva - nepaprastas Lietuvos reiškinys, į kurį verta pažvelgti atidžiau.

Jos istorija

Šiluvoje, nuo 1517 metų vadintoje miesteliu, jau 1457 metais Švč. Mergelės Marijos gimimo ir šventųjų Petro ir Baltramiejaus garbei pastatyta bažnyčia. Toji bažnyčia, kaip ir daug kitų Lietuvoje, sudegė, o jos vietoje buvo pastatyta kita. Tačiau vėliau antrasis bažnyčios statytojų palikuonis, Šiluvos dvaro savininkas Melchioras Zaviša priėmė kalvinistų tikėjimą ir pradėjo ilgai trukusią kovą tarp katalikų ir kalvinistų, kuri klostėsi ne katalikų naudai, nes, kaip ir daug kur tuomet Lietuvoje, bažnyčių statytojai didikai pasirinko protestantizmą. Karšta kalvinistė buvo ir naujoji Zavišų dvaro savininkė Sofija Markūnienė-Vnučkienė, Rietavo maršalkos žmona, kuri greitai visus bažnyčios turtus patikėjo kalvinistams.

Paskutinysis katalikų kunigas Holupka negalėdamas pasipriešinti, tačiau siekdamas nuo išniekinimo išgelbėti šventąsias relikvijas - Marijos paveikslą, arnotą, bažnyčios dokumentus - sudėjo į tvirtą metalu kaustytą skrynią ir užkasė prie didelio akmens, kad būtų lengviau po kurio laiko tą vietą rasti.

Jos stebuklai

Pirmasis Šiluvos stebuklas įvyko 1609 metais. Aplink minėtąjį akmenį plytėjo ganyklos. Vieną dieną piemenukai ant akmens pamatė gražią jauną moterį, palaidais plaukais ir su vaikeliu ant rankų. Ji graudžiai verkė. Vaikai suglumo ir nubėgo pas kalvinistų pastorių papasakoti apie keistą reginį, juo labiau kad toji moteris kaip netikėtai atsirado, taip ir pranyko. Pastorius vaikus tik subarė, kad jį gaišina. Tačiau garsas apie tai netruko pasiekti žmones, ir šie ėmė rinktis prie akmens. Kitą dieną atėjo ir pastorius, kad kvailus žmones sugėdintų, bet tuo metu vėl pasirodė piemenukų matytoji moteris. Tik šįkart ji dar graudžiau verkė, o paklausta atsakė: "Kitados šioje vietoje buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama". Ir išnyko it rūkas, tik garsas apie tai labai toli nuskriejo.

Benumirštančios katalikų širdys vėl atgavo viltį, jog tuo viskas nesibaigs. Ir tikrai: Valstybės Seimas prie karaliaus Zigmanto III išleido nutarimą, kad visi protestantų atimti turtai turi būti grąžinti katalikams. To padrąsinti ir šilutiškiai panoro susigrąžinti savo bažnyčią. Bet kalvinistai norintiesiems sakė: "O jūs įrodykite, jog tai - jūsų. Kur jūsų nuosavybės dokumentai?"

Deja, dokumentų nebuvo. Tuomet žemaičių vyskupo kurijos ir Varnių kanauninkas Jonas Kazakevičius nutarė apklausti vietos gyventojus, gal jie ką žino? Deja, šie visi išmirė ir gyvas liko tik vienas iš prigimties aklas šimtametis, kuris viską žinojo tik iš žmonių pasakojimų. Bet daugiau nebuvo iš ko rinktis, tad šis seneliukas ir buvo atvestas jo nupasakoton, bet niekada neregėton vieton. Vos pasiekęs Apsireiškimo vietą aklasis preregėjo - pirmą kartą gyvenime išvydo šviesą ir tada jau nesunkiai rado paslėptą skrynią.

Vėliau prasidėjo 10 metų trukusi byla su protestantais. Ji 1622 m. liepos 21 d. Vyriausiame Vilniaus Tribunole baigėsi katalikų naudai.

Daug įvairių stebuklų, žmonių papasakotų, kunigai į knygas surašė. Tų stebuklų, sako, esama ir šiandien, nes kitaip kodėl žmonės šitaip į Šiluvą plūstų.

Marijos pasirodymo vietoje kunigas Simonas Giedraitis pastatė nedidelę koplytėlę, kuri ten stovėjo iki 1912 metų. 20-ojo amžiaus pradžioje kunigas M.Jurgaitis pasikvietė iš Paryžiaus garsų architektą Antaną Vivulskį, kuris suprojektavo dabartinę koplyčią ir kurios kertinį akmenį 1912 m. liepos 2-ąją pašventino prelatas Maironis. O 2003 metais per Šilines buvo pašventintas Šiluvos dvasinis centras, pavadintas Popiežiaus Jono Pauliaus II namais.

Šiluva yra vienintelė bažnyčios pripažinta vieta, kurioje pasirodė Marija. Stebuklingų Dievo Motinos paveikslų yra net ketvertas - Trakuose, Aušros vartuose, Pivašiūnuose ir Šiluvoje - bet apsireiškimo vieta - tik viena.

Jos atlaidai

Į Šiluvą vėl plūstelėjo maldininkai. Kunigai sako, kad per Šiluvos atlaidus jie komunijų išdalija apie 50 tūkstančių. Net sovietmečiu, kai atlaidams sutrukdyti buvo metamos didžiulės pajėgos, žmonės į Šiluvą plūste plūdo. Prieš kiekvienas Šilines tose apylinkėse "prasidėdavo" gyvulių maro, arba kaip vietos žmonės sakydavo, snukių, nagų ir raudonųjų žvaigždžių ligos. Prieš Šilines būdavo perkasami keliai, jais, jau ir taip labai duobėtais, be perstojo blerbė sunkiausia technika ir kėlė didžiules dulkes bei triukšmą. Itin stropiai buvo tikrinami maldininkų dokumentai ir visada būdavo randamas pretekstas žmones grąžinti atgal. Žinoma disidentė Gema Stanelytė dėl Šiluvos atlaidų net nuteista buvo. "Raudonųjų snukių epidemija" baigėsi su nepriklausomybės gimimu, o pirmoji laisva procesija, įveikusi beveik 50 kilometrų atžygiavo 1989 metais iš Kražių. Nuo to laiko paskutinį rugpjūčio sekmadienį į Šiluvą kasmet vyksta akimis neaprėpiamos eitynės. Vienos - nuo Raseinių pusės, kitos - nuo Tytuvėnų. Tytuvėniškių "sparną" visada atlydi Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, nuo Raseinių - Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Paskutinio rugpjūčio sekmadienio eitynės vadinamos padėkos procesijomis. Jose visada su Fatimos Motinos skulptūrėle dalyvauja Tarptautinė katalikiškoji organizacija "Tradicija. Šeima. Nuosavybė". Ši organizacija lietuvių yra itin gerbiama, nes jie 1990 metais po peticija, reikalaujančia Lietuvai nepriklausomybės, surinko arti 6 mln. parašų. 1993 metais Šiluvą aplankė Popiežius Jonas Paulius II, o jo garbei prie tradicinio disidentų kelio pastatytas kryžius.

Jos kunigai

Daug garsių kunigų, prisidėjusių prie Šiluvos išgarsinimo, jau paminėti. Šiuo metu Šiluvoje tarnaujantį Dievui prelatą Eduardą Simašką žmonės vadina dar vienu Šiluvos stebuklu. Kartu jį visi vadina Tėveliuku. Šiam kunigui vasarą sukako 97-eri, ir 70 metų jo kunigystei. Tačiau, nepaisydamas tokio garbingo amžiaus, Tėveliukas ir šiandien klauso išpažinčių, aukoja šv. Mišias, skuba pas ligonius, teikia sakramentus ir kt. Tėveliukas Šiluvoje jau 20 metų, tačiau šilutiškiai jį pažįsta jau 50 metų. Mat jis čia pakeitė savo mirusį brolį Vladą, Šiluvoje kunigavusį 29-erius metus, kaip du vandens lašai į jį panašų, todėl Šiluva be šios asmenybės - smulkučio, tiesiog žemele riedančio ir visiems mielai besišypsančio kunigo - net nebeįsivaizduojama.

Jos "ubagai"

Kalbininkai nelabai leidžia šio žodžio vartoti, tačiau į Šiluvą elgetos neatvyksta, ją užplūsta "ubagai". Nors, kita vertus, kokie atlaidai būtų be jų? Prieš kelerius metus tie "ubagai" jau buvo beužlipą visiems ant galvų, bet pastaraisiais metais jų antplūdis kiek atslūgo ar bent į šventorių jie nebelenda. Vietos gyventojai jau seniai "iššifravo" juos ir žino, jog dauguma - girtuokliai, veltėdžiai ir visokie apsimetėliai: "aklasis" muzikantas iš Tauragės savo krašte beveik neišeina iš aludžių ir kuo puikiausiai mato, "berankė" moteris iš Kėdainių visai mikliai, kai maldininkai nemato, stikliuką abiem rankom kilnoja. Atvyksta "ubagai" ir brigadomis, "brigadininkas" vaikšto tarp jų ir prižiūri, kad šie ne tik malda visus graudintų. Ko tik jie neprisigalvoja, kad žmonėms gailestį sukeltų, net gyvulio žarnomis kojas apvynioja, kad šios žaizdotos atrodytų. Net ir vaikus į tą "verslą" įtraukia. Kauno arkivyskupas Tamkevičius buvo priverstas net policijos pagalbos paprašyti, kad šie nuo tokių perėjūnų maldą apgintų. Tikrai tapo ramiau. Ir apsaugą prekybininkams siūlančių "berniukų" nebeliko, kai pareigūnai įsikišo. Tik kišenvagių vis dar netrūksta. Žiūrėk, ir eina moterytė rankinės vien dirželius per petį persimetusi. Atlaidai... Ir visi "reliktai" jai būtini.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"