TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vėlinės: gyvųjų ir mirusiųjų šventė

2010 10 29 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Šį savaitgalį visa Lietuva, kaip ir kasmet, vėl vyks prie savo artimųjų arba žinomų savo darbais iškilių žmonių kapų. Kokią prasmę Vėlinės turi krikščioniškame ir senajame lietuvių tikėjime? Kaip atrodo akistata su amžinybe Visų Šventųjų dieną? Kodėl mirusiųjų pagerbimo dienos, kai neretai su skausmu prisimenami išėjusieji, yra vadinamos šventėmis?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti liuteronų vyskupas Mindaugas SABUTIS, katalikų kunigas Ričardas DOVEIKA, evangelikų reformatų kunigas Raimondas STANKEVIČIUS, Romuvos krivis Jonas TRINKŪNAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Vėlinės, Ilgės ir derliaus pabaigtuvės

A.Medalinskas. Kodėl Vėlinės, minimos lapkričio pradžioje, tapo mirusiųjų diena?

J.Trinkūnas. Vėlinės ikikrikščioniškame tikėjime tapatinamos su Ilgėmis, kurios trukdavo vieną dieną, o Ilgių šventimas yra susijęs su derliaus pabaigtuvėmis. Šventė tęsdavosi savaitę ar net dvi. Pagal senąjį tikėjimą už derlių turime būti dėkingi visų pirma autochtoninėms jėgoms - protėviams. Jų dvasios padėjo viskam augti, todėl nuimant derlių dėkojama protėviams. O kad šventė švenčiama lapkričio 1 dieną - tai jau naujųjų laikų tradicija.

A.Medalinskas. Kaip susijusios Vėlinės ir Ilgės?

J.Trinkūnas. Vėlinės yra senasis šios šventės pavadinimas, Ilgės minimos retai. Galbūt tik Jono Lasickio knygoje. Liaudyje populiarus Vėlinių vardas. Šventės pavadinimas kilo iš žodžio "vėlė", nes buvo tikima, kad žmogui mirus vėlė atsiskiria nuo kūno. Vėlinės yra susitikimo su mirusiaisiais šventė.

A.Medalinskas. O kaip krikščioniškas pasaulis supranta Vėlines?

R.Doveika. Labai svarbu išgirsti, kaip mūsų protėviai išgyveno savo santykius su anapusine tikrove. Kaip ir krikščionybė, kuri vėliau atėjo į mūsų kraštą. Dabar lietuvių tauta ir Lietuva ne vieną šimtmetį gyvena krikščioniškąja patirtimi. Vėlinių šventė parodo nenutrūkstamą giją išliekančio žmogiškojo asmens, nes tiek mūsų protėviai, tiek mes, krikščionys katalikai, pagerbiame žmogiškąjį asmenį. Ir atsidengia tikėjimas ne tik anapusine tikrove. Mes tikime, kad Dievas sukūrė dvasinių būtybių pasaulį, antgamtinį pasaulį. O šalia jo yra ir mūsų, t. y. medžiaginis pasaulis.

A.Medalinskas. Bet skirtingai nei senajame lietuvių tikėjime, Vėlinės, brėžiančios sąsajas tarp šio ir ano pasaulio, krikščionių pasaulyje yra švenčiamos tik keletą dienų?

R.Doveika. Pagal Katalikų tikėjimą Vėlinės yra minimos daugiau nei keletą dienų. Švenčiame aštuondienį. Anksčiau mirusiųjų pagerbimas prasidėdavo lapkričio 2-ąją ir tęsdavosi aštuonias dienas. Ir dabar aštuonias dienas tikintys žmonės yra kviečiami lankyti kapus, melstis už mirusiuosius, rinktis šventovėse. Visas aštuonias dienas po bažnyčios apeigų vyksta Vėlinių procesija: einama į kapines keturis kartus sustojant ir meldžiantis už mirusius artimuosius, arba pačioje bažnyčioje yra apmąstomi tie keturi stabtelėjimai. Vėlinės yra labai ryški šventė ir katalikų minima tikrai ne vieną dieną.

R.Stankevičius. O mums, reformatams, Vėlinės nėra tokios svarbios. Daug svarbesnė, paminint mirusiuosius, yra Amžinybės diena.

M.Sabutis. Ir mums Vėlinės nėra išskirtinė diena. Tačiau suprantame, kad daug žmonių perėmė iš Katalikų bažnyčios šį paprotį. Reikėtų pabrėžti, kad šios šventės mūsų tikėjimas niekaip neapibrėžia liturgiškai. Liuteroniška teologija nenumato, kas bus su žmogumi po mirties. Ir Biblijoje šiuo klausimu yra skirtingų liudijimų: vienur sakoma, kad siela jau su Kristumi, o kitur liudijama, kad laukiama mirusiųjų prisikėlimo. Nežinome, kaip yra iš tikrųjų. Ir Biblijoje nerandame tvirto liudijimo apie Skaistyklą.

A.Medalinskas. O kaip tada dėl vienos svarbiausių krikščioniško tikėjimo tiesų - apie prisikėlimą ir pomirtinį gyvenimą. Jūs jos neatmetate?

M.Sabutis. Ne tik neatmetame prisikėlimo, bet jo labiausiai laukiame. Mes suvokiame, kad Kristuje esame visi gyvi. Yra tie, kurie šalia Kristaus, ir tie, kam nelabai pasisekė gyvenime, - visi esame Dievo malonėje. Tik neturime Skaistyklos koncepcijos ir niekas nežino, kaip dėliojasi laikas ir erdvė po žmogaus mirties. Laukdami prisikėlimo, mes taip pat nežinome, kada tai įvyks. Tai žino tik pats Dievas.

A.Medalinskas. O kodėl šią dieną vadinate švente? Juk kalbame apie artimo netektį, mirusį žmogų, su kuriuo išsiskyrimas yra labai skaudus.

R.Doveika. Švenčiame ne vien prisiminimą mirusio žmogaus, kuris tapo istorija ir kurį mums primena nuotraukos, vaikai, anūkai, visas mūsų genealoginis medis. Švenčiame ir tą žmogaus gyvenimą, kuris toliau tęsiasi Dievo akivaizdoje. Mums ypač svarbu, kad išlaikomas vientisumas žmogiškojo asmens ir suvokimo, kad siela atsiskiria nuo kūno. Tikėjimas moko, kad kūnas turi pereiti iš pradžių žemiškąją, o vėliau ir sunykimo patirtį. Šventajame Rašte rašoma, kad žmogaus kūnas turi būti apvilktas nemarumu, negendamumu tam, kad būtų vėliau prikeltas ir sudvasintas. Katalikai tai savo tikėjimu švenčia, išpažįsta ir liudija.

Kodėl Visų Šventųjų diena yra visų tikinčiųjų šventė?

A.Medalinskas. Be Vėlinių, dar yra ir Visų Šventųjų šventė. Kodėl ši šventė krikščionių tikėjime neretai laikoma gal net svarbesne už Vėlines? Ar prisiminti ir pasimelsti už visus šventuosius Bažnyčiai atrodo svarbiau, nei prisiminti išėjusius į Anapilį paprastus žmones? Skirtingai nuo katalikų tikėjimo, šventųjų kulto reformatų ir liuteronų tikėjime lyg ir nėra, o jeigu ir yra, tai jis neiškeliamas į tokias aukštumas, kaip šventieji katalikų kankiniai. Ar liuteronai ir reformatai taip pat mini Visų Šventųjų dieną?

M.Sabutis. Liuteronai tiki, kad kiekvienas tikintysis yra šventasis. Šventumas neateina iš žmogaus. Dievas yra šventas. O žmogui šventumą pelno kryžius. Ir tie, kurie tiki Kristumi, yra šventieji. Bet mes ir šventumo negalime dėti ant jokių svarstyklių. Tik Dievas iš esmės pažįsta žmogaus širdį ir gyvenimą, žvelgia į jį, taigi tie, kurie su viltimi ir tikėjimu gyvena, su tikėjimu ir iškeliauja. Jie ir yra šventieji Bažnyčiai. Visų Šventųjų dieną mes tai ypač prisimename, bet bendravimas vyksta kiekvieną kartą, kai tik Bažnyčia susiburia Žodžiui ir Sakramentams. Ne tik kanonizuotų Bažnyčios šventųjų su nekanonizuotais šventaisiais, o visų tikinčiųjų dieną. Tų, kurie iškeliavo, ir tų, kurie dar gyvena šioje žemėje.

R.Stankevičius. Ir pagal reformatų tikėjimą, šventasis yra tik tikintis žmogus. Ne šiaip sau žmogus. Bet tikėjimas, šventumas neateina iš nežinia kur, jo neišmoksi iš tėvų, nenupirksi. Jis ateina tik iš Dievo dvasios. Todėl, jeigu Dievas davė tikėjimą ir šventumą, visa tai yra tik nuo Dievo. Ir gavęs tikėjimą žmogus yra išrinktasis. Jis yra tas šventasis.

R.Doveika. Šventasis yra žmogus, perėjęs gyvenimo kelią, sukaupęs gerų darbų kraitę ir peržengęs tą didįjį nepatogumą: mirties slenkstį, kuris mums skirtas Dievo kaip nuodėmės pasekmė. Matantis Dievą žmogus yra toje tobuloje būsenoje, kurioje kiekvienas tampa šventuoju. Būti pašauktu šventuoju yra viso žemiško gyvenimo tikslas ir galutinė tikrovė. Tai nėra tik tas kanoninis šventumas, kuris paskelbiamas kaip pavyzdys, žmogaus ir tampančiojo šventuoju. Taip pat pagerbiame šimtus milijonų žmonių, kurie amžinybėje mato Dievą, ir mes švenčiame jų, kaip šventųjų, iškilmes.

M.Sabutis. Kas yra šventieji? Tai yra atpirktieji Kristaus. Ir tai yra diena, kai mes suvokiame savo vienybę Kristaus akivaizdoje. Ir gyvieji, ir mirusieji. Kartais tas suvokimas atsispindi net bažnyčios architektūroje. Pavyzdžiui, išlikusios Būtingės bažnyčios altorius yra pusrutulio formos, vadinasi, pilnas apskritimas, t. y. tęsinys už altoriaus, simbolizuoja, kad Kristaus akivaizdoje susirenka visa bažnyčia. Bažnyčios su tokios formos altoriais ypač paplitusios Skandinavijos kraštuose.

R.Doveika. Senosiose ortodoksų ikonose galima pamatyti šventųjų ne tik su apvalia aureole, bet ir su kvadratine. Apvali aureolė - mirusio šventojo aureolė, o kvadratinė aureolė rodo gyvo šventojo spindėjimą. Krikščionys švenčia šventųjų krikščionių bendravimą nuo pirmųjų krikščionybės metų. Tada jie vienas kitą net vadino šventaisiais.

A.Medalinskas. Bet Visų Šventųjų diena, lapkričio 1-oji, neretai vadinama būtent tik mirusiųjų pagerbimo diena. Apie gyvuosius nekalbama.

R.Doveika. Kartais suprantama, kad lapkričio 1-oji yra Mirusiųjų pagerbimo diena. Bet tai neteisinga nuomonė. Mes pagerbiame ir mirusiuosius, ir kapus, ir iš čia visa Katalikų bažnyčios teologija apie žmogaus kūną, jo svarbą, Šventosios Dvasios buvimą. Bet lapkričio 1-oji yra ir triumfo diena, kai dėkojame Dievui ir džiaugiamės už tuos, kurie gyvena Dievo akivaizdoje kartu prisimindami šventųjų paskelbtus gyvenimus, kurie atskleidžia daug galimybių, kelių, kuriais Dievas veda kiekvieno iš mūsų asmeninį gyvenimą į asmeninio šventumo atsidengimą, peržengus gyvenimo ir mirties slenkstį.

R.Stankevičius. Mes Visų Šventųjų dienos neakcentuojame. Reformatai, kaip ir liuteronai, neturi šventųjų kulto ir mes nešvenčiame nei Vėlinių, nei Visų Šventųjų dienos.

Aišku, gyvename Lietuvoje, katalikiškame krašte, dažnai reformatų tikinčiųjų šeimos yra mišrios, jie susituokę su kito krikščioniško išpažinimo žmonėmis, todėl mes toleruojame šių šeimų tradiciją, važiuojame į kapines ir prisimename išėjusiuosius, taip pat ir per šias dienas. Tiek Visų Šventųjų dieną, tiek per Vėlines. Bet jeigu tai būtų tik reformatų šeima, ji minėtų tik Amžinybės sekmadienį. Šiemet tai bus lapkričio 21 diena.

Akistata su amžinybe

A.Medalinskas. Minėjote, kad reformatai vietoj Vėlinių mini Amžinybės dieną. Kodėl būtent ji, o ne Vėlinės jums yra diena, kai stojama į akistatą su amžinybe?

M.Sabutis. Šią dieną mini ir Liuteronų bažnyčia. Amžinybės sekmadienis - paskutinis liturginių metų sekmadienis, minimas paskutinį sekmadienį prieš adventą. Bet liuteronai turi dar keletą dienų akistatai su amžinybe. Tarp jų, žinoma, Visų Šventųjų diena. Pagal Lietuvos ir Latvijos tradiciją yra dar ir vadinamosios Kapinių šventės, švenčiamos vasarą. Kiekvienose kapinėse vyksta pamaldos ir tas laikas visose kapinėse yra nusistovėjęs keliasdešimt metų ar net šimtmetį. Kapinių šventės vyksta sekmadieniais ir į jas suvažiuoja žmonės aplankyti artimųjų kapų. Tai būna savotiškas giminių susitikimas.

R.Doveika. Ir Katalikų bažnyčia iš pradžių ne vien tik šią dieną skyrė mirusiesiems pagerbti. Bet kai formavosi katalikiškų švenčių kalendorius, buvo suvokta, kad visos šios svarbios datos turėtų tapti nedarbo dienomis, ko, žinoma, negalėtų būti, nes kada nors žmogus juk turi ir dirbti. Todėl ir buvo pasirinkta tik keletas dienų, kad žmogus apmąstytų jų svarbą, suderintų anapusinės ir žemiškosios tikrovės patirtį.

J.Trinkūnas. Senojoje tradicijoje, kurią ypač gerai išsaugojo dzūkai, taip pat buvo daugiau mirusiųjų paminėjimo švenčių. Ne tik Vėlinės. Buvo Dziedų šventė. Dziedais buvo vadinami protėviai. Ir protėviai buvo minimi per įvairias šventes, ir per Velykas, ir per kitas šventes taip pat. Protėvių minėjimas buvo svarbiausias senojo tikėjimo paprotys. Po to viskas susipynė su krikščionių bažnyčios įtaka. Anksčiau mirusiųjų pagerbimo šventės truko ne vieną ar keletą dienų, kaip dabar. Tai naujųjų laikų kalendorinis požymis.

M.Sabutis. Nuo XIX amžiaus išplito mirusiųjų minėjimas per Amžinybės dieną. Baigiasi bažnytiniai, liturginiai metai ir kaip tam tikras jų pabaigos akcentas buvo minima ši diena. Yra pabaiga, o čia pat ir pradžia. Amžinybės diena švenčiama labiau einant į bažnyčią, o ne į kapines. Į kapines liuteronai eina per Visus Šventuosius ir Vėlines. Na, ir žinoma, vasarą per Kapinių šventę. Ši diena yra unikali, nes šią dieną mini gal tik Latvijoje ir Lietuvoje, todėl yra daug versijų, kodėl ji švenčiama pas mus.

Greičiausiai ši diena kilo iš liuteronų persekiojimo, kuris buvo prieš kelis amžius. Tada, kai buvo ribojamos liuteronų ir, kaip suprantu, reformatų pamaldos, buvo uždaromos mūsų bažnyčios, o kunigai persekiojami, suvokta, kad apeigos kapinėse bus mažiau ribojamos. Ir tai tapo dar viena galimybe pasimelsti. Ši šventė kilo iš žmonių. Ir tai yra patogus laikas susirinkti visiems artimiesiems tų, kurie yra ten palaidoti. Suvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairiausių pasaulio vietų.

A.Medalinskas. O aštuondienio tradiciją, minint mirusiuosius, ar jūs turite?

M.Sabutis. Ne. Tokios tradicijos neturime.

R.Stankevičius. Ir mes prisimename išėjusiuosius per Kapinių šventę. Tik reformatai, skirtingai nuo liuteronų, neturi nusistovėjusios konkrečios Kapinių šventės dienos. Galbūt taip yra ir dėl dvasininkų trūkumo.

A.Medalinskas. O kodėl šie požiūriai krikščionių tikėjimų - katalikų ir reformatų bei liuteronų - išsiskyrė? Katalikai mini Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, o jūs - Amžinybės sekmadienį ir Kapinių dieną?

R.Stankevičius. Taip susiklostė tradicija, bet viskas, kas vyksta Amžinybės dieną pagal reformatų išpažinimą, labai primena tai, kas vyksta Visų Šventųjų dieną pagal katalikų išpažinimą. Amžinybės sekmadienis reiškia, kad visi kartu tą dieną, prisimindami išėjusiuosius Anapus, meldžiamės už gyvuosius. Šiaip jau reformatai niekada nesimeldžia už mirusiuosius, tik juos minėdami, prisimindami. Dievo sprendimo pakeisti ar turėti įtakos negali nei gyvasis, nei mirusysis. Tačiau pagal reformatų išpažinimą išėjusiuosius skatinama prisiminti ne tik Amžinybės dieną, bet ir kurį nors kitą sekmadienį ar šiaip dieną, už juos pasimelsti. Juk svarbus yra pats prisiminimas. Ir ne taip svarbu, tą dieną ar kitą prisimeni išėjusįjį.

A.Medalinskas. Kodėl Amžinybės diena minima paskutinį bažnytinių metų savaitgalį. Gal priežastis ta pati, kaip netikinčiajam Naujieji metai: praėjo metai, susimąstai, kaip greitai bėga laikas. Ar yra kokių nors bažnytinių aspektų?

M.Sabutis. Taip istoriškai susiklostė. Mums įtaką darė ir pasaulietiniai tam tikri aspektai. Liuteronams tradiciškai įtakos turi Prūsijos unijinė bažnyčia, o Prūsijos kaizeris XIX amžiuje buvo laikomas šios bažnyčios galva. Unijinė bažnyčia yra sujungtos Liuteronų ir Reformatų bažnyčios. Tai ne tik bažnytinis, bet ir politinis darinys. Tada vyko ir liturgijų kaita. Minėti Amžinybės dieną nusprendė Prūsijos imperatorius XIX amžiaus pirmoje pusėje. Ir nuo tų laikų šią dieną mini tiek liuteronai, tiek reformatai.

A.Medalinskas. Vadinasi, tai nebuvo Jūsų Bažnyčios sprendimas, nors taip gražiai, atrodo, skambėtų - baigiantis liturginiams metams minima Amžinybės diena.

M.Sabutis. Kaizerio sprendimas atsirado ne šiaip sau. Greičiausiai šiuo klausimu buvo konsultuotasi su Bažnyčios atstovais, bet jau 200 metų tai yra Liuteronų ir Reformatų bažnyčių tradicija. Kita vertus, matyt, reikėtų pripažinti, kad ir mums Visų Šventųjų diena yra kilusi iš krikščionybės tradicijos, paminint išėjusiuosius iš šio pasaulio.

R.Doveika. Ir Katalikų bažnyčia švenčia tą sekmadienį, kuris užbaigia liturginius metus. Tik mes įvardijame kitu vardu. Paskutinis sekmadienis prieš Adventą yra Kristaus Visatos Valdovo sekmadienis. Tai galima sakyti yra ir Amžinybės sekmadienis.

A.Medalinskas. O kuo jis skiriasi nuo Amžinybės sekmadienio suvokimo, kaip jį supranta kiti krikščionys: liuteronai ir reformatai?

R.Doveika. Tikintis žmogus liturginio, religinio gyvenimo metų ciklą užbaigia supratimu, kad viskas ir čia, ir anapus yra Kristaus kaip Visatos Valdovo delnuose. Bažnyčioje liturginiai metai prasideda pirmąjį Advento sekmadienį. Lapkričio pabaiga yra krikščionių bažnyčios Naujieji metai.

Pagarba, prisiminimas ar susitikimas?

A.Medalinskas. Ikikrikščioniškojo pasaulio tikėjime Vėlinės akcentuojamos kaip susitikimo diena su vėlėmis, mirusiųjų pasauliu. Ką akcentuoja, kalbėdami apie Vėlines ir kitas mirusiųjų pagerbimo dienas, krikščionys? Jūs minėjote apie pagerbimą ir pašlovinimą mirusiųjų. Ar kalbama ir apie susitikimą su jais? Bent mintimis.

R.Doveika. Per Vėlines katalikas susitinka su mirusiojo asmeniu, bet ne su jo vėle. Tai yra kasdienybės patirtis. Kadangi žmogus yra socialinė asmenybė, jame atsispindi bendruomenės ir šeimos patirtis. Todėl yra tos kelios dienos per metus, išskirtinės dienos, kai aktyvi gyvųjų krikščionių bendruomenė renkasi į savo šventoves ir prie savo artimųjų kapų ir meldžiasi. Išgyvena tą asmeninį maldos santykį su amžinybe ir esančiu žmogumi. Tai ir yra tos bendrystės liudijimas, nes visi esame paženklinti tos pačios patirties: netekties, gedulo, liūdesio, bet drauge vilties, tikėjimo ir maldos. Tomis dienomis mes tampame dar labiau šeimos ryšiais susietomis bendruomenėmis.

A.Medalinskas. Taigi Vėlinės tampa šeimos, giminių susitikimo diena, kai visi kartu eina prie artimųjų kapų.

R.Doveika. Taip. Nes tai yra visos šeimos genealoginio medžio diena. Diena, kai mes esame pakviesti ne tik pagerbti ir atminti, bet ir įsigilinti į savo artimųjų gyvenimą, pasidalyti tuo, kas buvo jų gyvenime geriausia ir savo egzistavimu, buvimu toliau pateisinti jų gyvenimą, nes Vėlinės atidengia mūsų dėkingumą. Dėkojame tiems žmonėms, kurie gyveno vakar, už tai, kad mes galime jų dėka gyventi šiandien.

M.Sabutis. Apie susitikimą su išėjusiaisiais mes tikrai nekalbame, bet juos prisimename, be jokios abejonės. O prisiminimas priklauso nuo žmonių santykių. Labai sveikiname, kai žmonės savo mirusius artimuosius prisimena, ant jų kapų uždega žvakutes, bet tikrai neskatiname bendravimo su mirusiaisiais. Tai yra gyvųjų šventė. Ir tų, kurie iškeliavo, bet yra Dievo artybėje. Ir mes žiūrime į tą dieną iš savo menkos, žmogiškos patirties, kuri yra universali ir, matyt, tik žmogui duota. Tai yra suvokimas, kad visų mūsų laukia mirtis.

A.Medalinskas. Kaip ši šventė tampa gyvųjų ir mirusiųjų bendrystės šventė, jeigu tai nėra diena, kai nutiesiamas dvasinis ryšys, bendrumas su išėjusiaisiais į Anapilį?

M.Sabutis. Protėviams šito nereikia. Tai yra diena, kai gyvieji apmąsto savo laikinumą ir amžinybę. Viena, kad mes suvokiame, jog esame greta tų, kuriuos aplankome per Vėlines. Antra, tai yra padėka Dievui, kad tie žmonės buvo su mumis. Trečia, tai yra mūsų žinojimas, kad jie yra gyvi Kristuje ir kad tas mūsų išsiskyrimas su jais yra labai laikinas. Ketvirta, tai žinojimas, kad ir mes po tam tikro laiko greta jų atsigulsime. Ir pats mūsų gyvenimo bei mirties apmąstymas, amžinybės apmąstymas kyla iš šios mūsų patirties, kad ir mes iškeliausime. O tada apmąstome, kaip mes gyvename.

R.Doveika. Ne tik apmąstome, bet ir meldžiamės. Būtent malda palaikome tą mūsų bendrystės ryšį, prašome Dievo ir savo artimųjų pagalbos, užtarimo, globos, nes žinome: dangui rūpi, kuo gyvena žemė. Ir mūsų mirę artimieji, esantys amžinybėje, tikrai kelia užtarimo ranką Dievo akivaizdoje už mus, gyvuosius.

M.Sabutis. Ir žinome, kad mūsų gyvenimo žemėje pabaigoje įvyks ir Paskutinis teismas, bet ar jis vyks staiga, ar tam tikrą mirusiųjų prisikėlimo dieną, mes nežinome ir į tai nesigiliname. Žinome tik tai, kad visa tai bus. O mes kasdienybėje dažnai pamirštame, kad tas mūsų išsiskyrimas su tais, kurie išėjo, yra toks trumpalaikis.

Kas yra žmogaus kapas?

A.Medalinskas. Pagal krikščionišką tikėjimą ir kultūros tradiciją žmonės ateina prie kapo, kur žino, kad guli žmogaus palaikai. Ten prisimenami mirusieji ir pagerbiami. Koks dabar krikščionių požiūris į mirusiojo sudeginimą, juolab kad taip buvo atsisveikinama su mirusiaisiais ikikrikščioniškojo tikėjimo laikais. Tada palaikai buvo išbarstomi pavėjui. Kur ateidavo pagerbti mirusiojo artimieji per Vėlines ir Ilges, jeigu nebuvo kapo?

R.Doveika. Katalikų bažnyčia nepasisako prieš palaikų kremavimą, jeigu, žinoma, žmogus kremavimu neišreiškia Dievo, prisikėlimo idėjos atmetimo. Tada žmogus gali būti kremuotas. Bet Katalikų bažnyčia nepripažįsta kremuotų palaikų išbarstymo ant žemės ar ant vandens paviršiaus. Žmogus kaip asmuo privalo turėti savo pagerbimo, palaidojimo vietą, nes žmogus tai asmuo, kuris yra pašauktas prisikelti kūnu.

A.Medalinskas. O kaip tada dėl jūreivių amžinojo poilsio vietos jūrų gelmėse?

R.Doveika. Tai irgi yra vieta, nors ir jūrų gelmėse. O pirmieji krikščionys buvo nukankinti ir gyvūnų suėsti. Ir nebuvo ten jokių kapų. Urna su palaikais taip pat privalo turėti amžinąją poilsio vietą. Jos laikymo namuose Bažnyčia netraktuoja kaip palaidojimo.

A.Medalinskas. Bet čia juk pelenai neišbarstomi, o laikomi vienoje vietoje.

R.Doveika. Urna su mirusiojo pelenais nėra papuošalas ir nėra daiktas, kurį galima laikyti namuose prie židinio ar sekcijoje.

A.Medalinskas. O koks skirtumas, jeigu ta pati urna yra laikoma lauke?

M.Sabutis. Iš žemės gimusysis turi grįžti į žemę. Tai yra svarbiausia taisyklė. Pats urnos laikymas yra negeras dalykas. Tai nėra palaidojimas.

R.Doveika. Žmogus turi turėti palaidojimo vietą. Yra tautų, kurie iš tų palaikų padaro amuletus ir nešioja. Pagal Krikščioniškos bažnyčios kanonus tai yra negerai.

A.Medalinskas. Bet ikikrikščioniškas tikėjimas leido išbarstyti pelenus vėjyje?

J.Trinkūnas. Taip. Nes tai yra grįžimas į gamtą. Aišku, ir tie pilkapiai, kauburiai - tai ta konkreti vieta, prie kurios gali prieiti artimieji, palikuonys, atliekantys mirusiųjų minėjimo apeigas. Sudeginimas reiškė kūno visišką apvalymą, o kartu su palaikų paleidimu vėjais ir grįžimą į protėvių bendruomenę. Anksčiau mirusi asmenybė nebuvo akcentuojama, nes ji buvo mirusiųjų bendruomenės dalis, todėl ir kaimo kapinaitėse nėra beveik jokių akcentų, kad ten konkretūs asmenys palaidoti. Aišku, buvo statomi mediniai kryžiai, stogastulpiai, ir jie stovėdavo tik tiek, kol šalia gyveno mirusiųjų artimieji, žmonės, kurie tuos konkrečius mirusiuosius atsiminė. Kryžiai supūdavo, sutrešdavo, nugriūdavo ir taip užsibaigdavo atmintis apie tuos konkrečius žmones.

Dėmesys žmogui per Vėlines ir ne tik...

A.Medalinskas. Kaip jūs paaiškinate tai, kad Lietuvoje iš tikrųjų Vėlinės tapo daugelio žmonių minima diena, kai artimųjų, o dažnai ir šiaip žinomų žmonių kapus aplanko ne vienas? Kaip vertinate tuos dėmesio ženklus, kuriuos rodo žmonės tomis dienomis: ant kapo neša gėlių, uždega žvakutes?

M.Sabutis. Kartais žmonės per Vėlines savo dėmesiu mirusiajam bando kompensuoti tai, ko jie nepadarė šiam žmogui esant gyvam. Tada investuojama daug pinigų ir į paminklą prie kapo, ir dažnai lankoma šio žmogaus palaidojimo vieta, tartum būtų susikaupusi skola. Lietuvoje tai neretas reiškinys. Bet garbinant mirusiuosius svarbiausia nepamiršti gyvųjų. Tų, kurie dar tarp mūsų.

R.Doveika. Aplankę kapą grįžtame gyventi toliau, todėl būtina saugoti vienam kitą bei palaikyti gyvenime.

M.Sabutis. Gėles geriau dovanoti gyviesiems.

A.Medalinskas. O žvakutės? Ar jų liepsna tai nėra ryšys su mirusiųjų pasauliu?

M.Sabutis. Žvakutės deginamos ne tik ant kapų. Švento Krikšto metu taip pat.

R.Doveika. Tai yra Kristaus šviesa. Ji tinka ir gyviesiems, ir mirusiesiems. Kristaus šviesa nušviečia ir mirtį, ir sunaikinimą.

M.Sabutis. Bažnyčioje santykį su anuo pasauliu jau greičiau nutiesia smilkalai maldos metu. Ne žvakutės. Bet smilkalai yra Dievo garbinimas, o ne pagarba žmogui.

R.Stankevičius. Reformatai taip nevertina nei žvakės, nei smilkalų. Tai, mūsų nuomone, nėra kažkas išskirtinio ar magiško. Bet bažnyčioje žvakes naudojame, jeigu elektra užgestų. O anksčiau dėl to, kad neturėjome elektros. Taip susiformavo ir tradicija.

J.Trinkūnas. O senojoje tradicijoje ir tikėjime ugnis visada buvo laikoma šventa. Lietuviai nuo seniausių laikų buvo vadinami ugnies garbintojais. Ar laužas, ar žvakelė - tai buvo ryšys su anuo, protėvių pasauliu. Ugnis jungė ir vienijo gyvuosius ir mirusiuosius.

R.Doveika. Kaip aš matau, ir protėviai, ir mes, krikščionys, pagerbdami mirusiuosius, švenčiame to žmogaus gyvenimą, kuris gyveno su mumis ir dirbo. Tas gyvenimas tęsiasi toliau aukštybėse. Per Vėlines mes atsigręžiame į žemės patirtį ir prisiliečiame prie žemės įsčiose esančios gyvybės. Gyvybės, kurią pagerbiame puošdami kapus, uždegdami žvakutę, lankydami kapus. Mūsų tikėjimas sako, kad štai šitas subrandintas žemės įsčių vaisius, kuris dabar yra marus, sunykęs ir paliestas žemės patirties, yra laukiantis savo asmeninių velykų, priskėlimo patirties. Ir per Vėlines, kai lankome savo artimųjų kapus, lankomės prie didžiausios gyvybės šventovės. Prisimename, kad žmogus yra marus ir kad manęs tas pats laukia. Tai ne tik ypatinga dieviška malonė, bet ir asmeninės pedagogikos patirtis, kurioje nuvainikuojamos visos ambicijos, egoistiniai polinkiai, mano "aš", man "daugiau" bet kokia kaina ir bet kokiomis sąlygomis. Tada atsiduriame akivaizdoje su neišvengiamybe, nes visų laukia tas pats likimas.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"