TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vertybės mokykloje ir šalia jos

2008 09 01 0:00
Diskusija vyko naujajame "Lietuvos žinių" ir BTV informaciniame centre Gedimino prospekte prieš Seimą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Lietuvos žinios", sveikindamos visus su naujais mokslo metais, savo informaciniame centre Vilniaus Gedimino pr. surengė diskusiją "Vertybių kaita XXI amžiuje ir mokykla". Pokalbyje apie šiandienę mokyklą dalyvavo švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius, profesorius, mokslų daktaras Juozas Mureika, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, Vilniaus Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos direktorius Eugenijus Manelis, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė ir anglų kalbos mokytoja Ingrida Pagrandienė.

XXI amžiuje gyvename ypač skubėdami, tad kartais pritrūksta laiko iš esmės pažvelgti, kas su mumis vyksta. Vis dažniau pasigirsta balsų, kad tampame vartotojiška visuomene, kad GAUTI daug svarbiau nei DUOTI ar BŪTI.

Mokykla - ne uždara erdvė.

Naujos prekės, paslaugos bei žaidimai tarsi užpildo visą erdvę, o kartais netgi sąmonę, ir tai būdinga visoms gyvenimo sritims. Net Jūs, gerbiamas ministre, dažniau kalbate apie pinigus nei kitas vertybes. Ar išties tvyro visuotinė grėsmė, kad net mokykla - tikroji vertybių sergėtoja tampa kitokia? Ar iš tiesų pinigai blokuoja visus siekius ir stipriai veikia jaunų žmonių sąmonę?

Ar mūsų valstybė turi mokinių dvasinio ugdymo programą?

Ministras A.Monkevičius: - Šiais metais teko dalyvauti ES Švietimo, jaunimo ir kultūros tarybos posėdyje, tad dar kartą įsitikinau, kad Lietuvos švietimo sistemos tikslai visiškai sutampa su ES nuostatomis. Akivaizdu, kad ES pastaruoju metu bandoma ieškoti bendrų vardiklių kalbant ne tik apie mokymą, bet ir apie ugdymą. Visais laikais buvo siekiama, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingi, o žmogaus laimę lemia paprasti dalykai: galimybė tobulėti, ugdyti kūrybiškumą, kritinį mąstymą, mokėjimas pritapti prie aplinkos, būti naudingam ir įvertintam. Vykstant globalizacijos procesams, didėja individų emancipacija, sietina su pastangomis išsivaduoti iš tradicinio bendruomenės, šeimos ir kitų vertybių suvokimo ribų. ES strategija nukreipta į tautinio tapatumo dvasinių ypatybių išsaugojimą, ta linkme dirbama ir Lietuvoje, reforma pradėta įgyvendinti. Tačiau mokykla nėra nuo visuomenės atskirta oazė, iš tikrųjų reikia atvirai kalbėti, kaip mes turime sąveikauti su bendruomenėmis, šeimomis ir žiniasklaida, kad kartu dalyvautume ugdant žmogų.

- Dar visai neseniai mokykla ir valstybė turėjo bendras programas, o dabar mokykla tarsi atskirta - ji puoselėja vienokias vertybes, o už jos sienų klesti kitokios? Didžioji dalis TV, žiniasklaidos atsiriboja nuo auklėjamojo vaidmens ir smagiai formuoja komercinio "elito" gretas, nuolat dalyvauja tuštybės mugėje, o tai žavi ne vieną jaunuolį. Visa atsakomybė už žmogų tarsi palikta tik mokyklai. Jei anksčiau girdėdavome: "Partija gali viską", dabar girdime: "Pinigai gali viską". Kaip jaučiasi mokytojai esant tokiai situacijai?

E.Manelis: - Šiandienė visuomenė išgyvena didžiulius pokyčius. Tikrai ne viskas priklauso nuo mokytojo požiūrio į vykstančius procesus, nors paties mokytojo gyvenimo samprata labai svarbi. Štai dabar vykstant Gruzijos įvykiams, mokytojai neišvengiamai tai komentuos, mes, istorijos mokytojai, netgi tariamės, kaip per politologijos pamokas aptarti esamą situaciją - Gruzijos pasirinkimą, žmonių pasirinkimą. Mokytojai tikrai nėra abejingi, mokykloje yra debatų klubas, kalbame, diskutuojame. Mokykla duoda pozityvaus mąstymo pradmenis. Ir išties negalėčiau teigti, kad mūsų jaunimas abejingas, per mitingus prie Rusijos ambasados mačiau daug jaunų žmonių. Jų pozicija mane žavėjo. Aišku, dar yra šeima, kuri tiesiogiai veikia vaiko pilietinį ugdymą. Mes darome, ką galime, o vartotojiškumą skatina pats gyvenimas. Ką tik sutikau savo buvusi mokinį, kuris baigęs Pedagoginį universitetą dabar remontuoja automobilius,- gyvenimas įsuko jį į savo verpetą.

I.Pagrandienė: - Esu baigusi filosofijos ir visuomenės mokslus, dėstau anglų kalbą ir etiką. Vertybės yra viena pagrindinių temų. Apskaičiuota, kad iš viso yra apie 1500 vertybių, taigi atsirinkti svarbiausias nėra taip paprasta. Dabar vertybių kaita labai aiški. Dažnai kalbama, kad mūsų visuomenė tapo materialistinė, vartotojiška, paskui atsisukama ir pirštu rodoma į mokyklą. Kai garsiai sakoma, jog mokykla neugdo jokių vertybių, o tik perteikia žinias, kad gyvename informacinėje visuomenėje, - labai apmaudu. Noriu pasakyti visiškai priešingai - greičiausiai mokykla yra vienintelė institucija, kuriai tai rūpi ir kur nuosekliai ta linkme dirbama. Tačiau mokykla nėra uždara oazė - įleidom vaikus į patalpą dvylikai metų, išugdėm vertybę ir išleidom. Mes galime ugdyti vertybes tik tiek, kiek artimai galime palaikyti kontaktą su mokiniu ir tai gali būti labai subjektyvus bei asmeniškas dalykas. Bendraujant su vaiku tiesiog neįmanoma neperteikti vertybių, bet, kalbant apie sąžiningumą, meilę, tiesą, tas kalbas reikia pagrįsti pavyzdžiais, asmeniniu gyvenimu. Dauguma suaugusiųjų teigia, kad šeima yra vertybė, bet kai noriu pasikviesti į mokyklą pabendrauti tėvus, beveik neturiu ką. Vieni išsiskyrę, kiti išvažiavę į užsienį ir palikę vaikus seneliams arba išvis vienus. O vaikai jaučiasi nemylimi ir nereikalingi.

Tikslas - verslumas

- Į mūsų gyvenimą skverbiasi ne tik naujos vertybės, bet ir naujos sąvokos. Dabar dažnai kalbama apie verslumo ugdymą, kad mokykla tinkamai neparengia jauno žmogaus darbo rinkai. Kaip į tai reaguoja mokykla?

I.Pagrandienė: - Dalyvaudama konferencijose jau pusantrų metų negirdžiu nieko kito, kaip tik apie verslumo ugdymą. Žinoma, mes aptarinėjame ir karjeros klausimus, bet yra ir daug svarbesnių, paprastesnių net elementarių dalykų, kuriuos mokinys turi išmokti. Verslumas negali užgožti kasdienių pamokų. Kai aiškinama, kad nereikia žinių, reikia tik informacijos, net apmaudu. Nei vienas nieko nepradėjome be žinių, nors minimumo, tad šnekos, kad žinių nereikia, tikras absurdas.

Ministras A.Monkevičius: - Verslininkas verslininkui nelygus, jų yra visokių, o gyvenimo peripetijos, ypač sudėtingos ekstremalios situacijos ir juos priverčia melstis bei perkainoti vertybes. Verslininkai supranta, kad ir į verslą turi ateiti žmonės, turintys teisingą, dorai suvoktą vertybių skalę. Tik visi turime daugiau kalbėtis, ieškoti bendrų interesų. Ir verslumas nuo žmogiškųjų savybių nėra atskirtas. Turėti motyvaciją mokytis, gebėti dirbti grupėje, naudotis naujausiomis technologijomis, bendrauti, mokėti daugiau kalbų - argi ne to visiems reikia?

Tik reikia tarpusavyje susikalbėti, verslus žmogus nereiškia, kad jis turi būti nedvasingas, ne asmenybė, turi nesuprasti literatūros, meno. Gal žmogus, paskaitęs Šekspyrą ir neišugdys gebėjimo uždirbti daugiau pinigų, bet jo pasaulio suvokimas bus platesnis. Vargu ar tas minėtas mokytojas yra laimingas remontuodamas automobilius, jis būtų gerokai laimingesnis, jei dirbtų savo darbą. Jei jis turėtų galimybę gauti gerą atlyginimą dirbdamas mokytoju, savo dvasingumą perteiktų kitiems žmonėms - taip ir sau, ir kitiems duodamas didžiausią pridėtinę vertę.

- Vilniaus licėjus - prestižinė mokykla, iš kurios tikimasi geriausių verslininkų?

S.Jurkevičius: - Deja, daug baigusiųjų Licėjų išvažiuoja iš Lietuvos, mokyklos bendruomenėje susiformavęs skeptiškas požiūris, kad tęsti mokslus Lietuvoje lyg ir nėra prasmės. Šiemet dar neturiu visų duomenų, bet pernai išvažiavo 30 proc. baigusių licėjų mokinių. Taip, vertybių yra daug, bet reikėtų konkrečiai įvardyti, kokias pagrindines vertybes mokykla turėtų diegti vaikams. Dabar vienos mokyklos tai daro, kitos šiuo klausimu nieko nesiima. Yra pedagogų, kurių vien buvimas kažką teigia, bet yra mokytojų, kurių buvimas - tik formalus dalykas. Vertybės bus suformuotos, kai dirbs iškilūs pedagogai ir bus puiki mokyklos bendruomenė, kai į mokyklas ateis žmonės, patys turintys tų vertybių ir norintys jas teigti. Kaip matome, šiuo metu mokyklose apie kokių nors vertybių perteikimą kalbėti darosi vis sudėtingiau. Mokytojų akivaizdžiai mažėja, ateina daug atsitiktinių žmonių. Pati valstybė yra praradusi vertybes kaip svarbią orientaciją ar tiesiog pasirinkusi tokią poziciją, kad apie tai geriau nekalbėti. Mokyklai primetama viskas, ko pageidauja viena ar kita valdančiųjų partija - ir verslumas, ir pilietiškumas, ir lytiškumas, ir patriotiškumas. Jei tik kas pasakys, darykim kaip olandai - mes darysim, jei kaip prancūzai, vėl darysim. Jei reikia mokykloje mokyti teisės, mokysim, pasakys šokti - šoksim, dainuoti - dainuosim. Praradom savastį, patys nebežinome, ko mums reikia ir ką daryti. Bet kur tos vertybės ir kam mes tai darome, neaišku. Vyksta debatai spaudoje, įvairūs smegenų plovimai, bet mokykla bendrame kontekste jau nepajėgia valdyti situacijos, nes nebeturi mokytojų. Daugelis vyresnės kartos mokytojų buvo iškilios asmenybės ir mes, vaikai, net negalėjome įvardyti, kokias vertybes jie mums perduoda, bet gavome, nemokė Lietuvos istorijos, bet žmonės jautė Lietuvos istorijos jaudulį. Ta istorija ateidavo per atskirus žmones. Dabar visiškai kitas laikotarpis, viskas suvelta. Valstybė pati nesuinteresuota, kad mokykla taptų iškilia institucija, pirmuoju bastionu, turinčiu ginti ir perteikti tas vertybes.

Vertybės ir valstybė

- Profesorius Juozas Mureika, knygos "Pajaustos mintys: estetikos virsmas estetologija" autorius, daug šiais klausimais rašęs ir teberašantis. Kaip jūs manote, ar aiški mūsų šalyje vertybių atskaitos sistema?

Prof. J.Mureika: - Labiau suveltą dalyką nei vertybių hierarchija mūsų šalyje ir jų įdiegimas mokyklose vargu ar galima rasti. Šiuo klausimu domiuosi seniai, dar sovietmečiu apie tai ne kartą diskutavome su tuomečiu švietimo ministru Henriku Zabuliu. Jau tada protestavau prieš programas, nukreiptas į vienpusiškumą, racionalizmą ir vien mąstymo bei analitinių sugebėjimų ugdymo tendencijas. Kita - jausmų kultūros pusė buvo visiškai apleista, tiesa, tais laikais kalbėti apie dvasingumą iš viso buvo keblu - sulaukdavai ideologinių priekaištų, įspėjimų nenukrypti į idealizmą. Tačiau ta padėtis, kuri jausmų kultūros ugdymui buvo tuo metu būdinga, mano manymu, nepagerėjo, tik dar labiau pablogėjo mūsų šalyje. Turiu omenyje tai, kad požiūris į mokymą iš esmės nepasikeitė. Šių spragų yra ne tik Lietuvoje. Šiuo klausimu domėjausi ir stažuodamasis Vokietijoje. Kalbėjau su daugeliu mokyklų vadovų, dėstytojų, mokytojų. Visi teigia tą patį, kad mokyklų programas būtinai reikia keisti. Bet keitimas - labai subtilus dalykas. Rengiant pedagogus, juos jau reikėtų parengti kitaip dirbti su mokiniais, ypač suteikiant estetologijos žinių, mokant praktinių pajautos interpretacijų. Reikia atsigręžti į praktines dvasingumo ir kūrybiškumo ugdymo problemas, turėti humanitarinio lavinimo savivokos ir savikūros strategiją. Tai skatina ir šiandien Vakarų kultūroje vykstantys procesai, kur dvasingumo srityje kreipiamas nepaprastas dėmesys Rytų kultūroms. Visa tai vyksta todėl, kad Rytų kultūros ugdo kitą dvasinę galią - pajautą. Vertybių pajauta neįsisavinama vien teoriniu pagrindimu. Tai vientisas žinių ir pajautos patyrimų darinys. Dvasinės vertybės žmogui suteikia erdvę ir išskiria jį iš kitų gyvų būtybių, tai ne toks paprastas dalykas, ne nosinaitė, kurią įsidėjęs į kišenę pasijusi kultūringas. Daug kalbama apie vertybių kaitą, bet žmogaus gyvybė, sveikata, kultūra, mokslas - amžinos vertybės. Dvasingumas - tai sudėtingas, ilgas procesas. Vertybių, kaip sakė kolegė, suskaičiuota tūkstančiai, bet... Problemų problema, ir ne vien Lietuvoje, kaip tos vertybės gali ateiti į žmogaus gyvenimą, individualią sielą. Šitas procesas susijęs su pajautos ugdymu, kai žmogus įasmenina tą vertybę. Tada ji tampa savastimi. O kol dvasinės galios neišugdytos, einame racionalistiniu informaciniu keliu, kuris skurdina žmogų. Ir nors į programas įtraukiama vis naujų dalykų, jos net perkraunamos, esmė nesikeičia. Juk Dekalogą (dešimt Dievo įsakymų), užrašytą prieš daugiau nei 2 tūkst. metų, dauguma žino, bet nesilaiko. O plepėjimas apie vertybes, ypač, kai tai daro koks nors politikas, tuščias reikalas, jaunimas nenori net klausyti tokių šnekų.

S.Jurkevičius: - Išties dabar į programas kartais įtraukiama net pseudodisciplinų, kurios ne tik neugdo žmogaus, bet nuo tokios informacijos jį tik atgraso.

Asmeninių pavyzdžių nėra

- Visais laikais jaunam žmogui buvo svarbu turėti savo idealų, gyvų pavyzdžių, mylimų asmenybių, neretai tai būdavo ir mokytojai. O dabar, ar bent vienas mokinys svajoja tapti mokytoju?

J.Voloskevičienė: - Jei nors vienas vaikas tokį norą pareiškia, manome, kad įvyko didžiulis stebuklas. Ir nenuostabu, kad dabartinis mokytojas nesaugus visomis prasmėmis: tiek moraline, tiek juridine, tiek psichologine. Visi akmenys, kurie metami dėl neišauklėto jaunimo ar jo klystkelių, taikomi į mokytojo daržą. Ir visą laiką eskaluojama tai, kad mokykla nieko nedaro. Priežasčių niekas neieško. Mokykla - ne akvariumas, kuriame mokinys nieko kito nematytų, o gyventų tiktai tuo, ką duoda mokykla. Pirmiausia ugdo šeima ir visuomenė. Prisiminkime savo mokyklinius metus, kad ir kaip gražiai mokytojai pasakojo apie Lenino idealus, jei šeima į tai žiūrėjo skeptiškai, iš Lenino slapta šaipydavomės ir mes. Kad vaikas patikėtų mokytoju, pirmiausia tam turi pritarti tėvai. Kokiems idealams gali pritarti tėvai, kurie per 12 metų nė karto nesugeba atvykti į mokyklą. Juk šiandien dauguma jų dėl geresnio gyvenimo išvyksta į užsienį ir palieka vaikus seneliams ar saviauklai. Tada vaikus auklėja gatvė, o turint omenyje, kad neigiami pavyzdžiai patrauklesni, rezultatas aiškus. Ar šiandienėje visuomenėje matome gražių pavyzdžių, kai nuolat kalbama tik apie tuos, kurie sugeba uždirbti kuo daugiau pinigų, ar matome autoritetų mūsų valdžioje, mūsų savivaldoje? Mes neturime sąžiningumo ir dorovingumo pavyzdžių, kuriais galėtume remtis. Jei vienas kitas ir yra, tai jie išsibarstę kaip Vaižganto deimančiukai. Kai kalbi su vaikais apie meilę, jie ją suvokia tik kaip lytinę.

I.Pagrandienė: - Kalbant apie vertybes, reakcija būna skeptiška, maždaug - kalbėkite, kalbėkite, nes jums taip reikia, o kiti atvirai pasako: "Mokytoja, nebūkit naivi, ne tie laikai." Net jei ir mato tavo pastangas sąžiningai dirbti, tik šaiposi: "Kas gi jums iš viso to." Vertybės šalia manęs yra kitokios. Be to, į mūsų vertybes skverbiasi kitų šalių patirtis.

S.Jurkevičius: - Toks paradoksas buvo. Valstybinių egzaminų istorijos klausimų atsakymuose vienas iš atsakymų variantų yra teiginys, išrašytas iš Konstitucijos, kad reikia gerbti savo tėvą bei motiną ir rūpintis jais senatvėje. Deja, daug kas nepatikėjo, kad tai ir yra teisingas atsakymas, tad ieškojo kitokių, gudresnių, lyg ir teisingesnių, nesuvokdami, kad pagarba tėvams yra Konstitucijos vertas teiginys. Tokia, jų akimis, lyg ir banali konstitucinė tiesa, atrodė nevertinga.

- Dažnai, o ir šiandien mes vis kartojame, kad kalta valstybė; bet kas gi ta valstybė, jei ne mes, kas trukdo iš esmės keisti situaciją? Ką galime padaryti dabar?

S.Jurkevičius: - Valstybė turi matyti, kokie yra jos prioritetai ugdant jauną žmogų, žinoti, ko ji nori. Taip, valstybė - tai mes, žmonės, kurie reiškiasi per partijas ar kitaip. Tačiau valdančiosios partijos keičiasi, keičiasi ir koncepcijos. Ar neatėjo metas susitarti dėl mokyklos ir baigti nuolatinį blaškymąsi bei eksperimentus. Kartais partijos sutaria dėl tam tikrų ekonominių dalykų, juk visi nusprendėme stoti į ES, tai turime sutarti ir dėl mokyklos.

Šiuo metu Lietuvoje niekas nenori matyti problemų, pasirinkta gera taktika - kai problemų nepastebi, tai jų lyg ir nėra. Niekas nenori matyti ir akivaizdžiai įvardyti, kalbėti tiesiai šviesiai, kur mes atsidūrėme ir kad darosi vis blogiau, strimgalviais riedame į pakalnę. Beprasmiška kalbėti apie vertybes, dabar jau reikia kalbėti apie elementarų žinių ir mokymo perteikimą, nes nelieka tikrų mokytojų. Dabartinė sistema nepajėgi ką nors padaryti, reikia radikalių permainų. Sprendžiami antraeiliai, trečiaeiliai dalykai, o mokytojų problema apeinama. Ar valstybė supranta, kad jei nėra mokytojų, nėra ir mokyklos. Kalbos apie tai, kad reikia leisti dirbti mokyklose ne pedagogams ir studentams, problemos neišspręs. Tik tada, kai mokytojo profesija taps prestižinė, reikalai pasikeis. Kol mokykloje dirbs atsitiktiniai žmonės, ką ten kalbėti apie vertybes. Apie Lietuvos savastį net kalbėti neverta. 15 proc. pakėlus atlyginimą problema nebus išspręsta.

Tuščios šnekos, kad Lietuvoje švietimas - prioritetinė sritis. Reikėtų baigti kalbėti; geriau sėsti visoms partijoms ir susitarti, nes įžvelgiu labai didelį pavojų ir tai net nekvestionuotina. Ne kova ar diskusijos tarp partijų turi būti, o visų partijų susitarimas. Dabar kiekviena partija "pažaidžia", ateina nauji rinkimai - ir vėl naujos šnekos. Jau pastaruoju metu viso švietimo tam tikrą lygį palaiko tik stiprėjančios Jėzuitų gimnazijos ir privačios mokyklos. Vilniaus licėjus - tarsi atšaka; geriau jo iš viso nebūtų, tuomet aiškiau problemos matytųsi.

J.Voloskevičienė: - Dėmesys vien tik švietimui mokyklos neišgelbės. Kol valstybėje saviems piliečiams nebus sudarytos sąlygos, kad nereikėtų ieškoti laimės svečiose šalyse, kol savoje žemėje savam žmogui nebus gerai, jokia mokykla neišugdys nei patriotiškumo, nei pilietiškumo, nei dvasingumo. Didžiausia valstybės padaryta klaida - pamoka ir mokslas buvo paversti komercine preke. Čia ir prasidėjo švietimo nuosmukis.

E.Manelis: - Prisiminus vien per pastaruosius metus Lietuvą krėtusius skandalus - pradedant A.Pociūno žūtimi, matysim, kad tų vertybių sistema pačioje visuomenėje plaukioja. Taigi švietimas nieko neišgelbės. Mes, aišku, darysime viską, ką tik galime. Kiekvienas mokytojas pagal savo jėgas ir supratimą tai ir daro, o koks rezultatas. Taip, politinės partijos turi turėti politinės valios priimti esminius sprendimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"