TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Viceministro portretas senamiesčio fone

2011 12 20 6:00

Ar gali kultūros viceministru tapti žmogus, pasisavinęs svetimą kūrinį ir neįstengęs net atsiprašyti autoriaus? Ar galima kultūros paveldo apsaugą patikėti kuruoti asmeniui, atsakingam už sužlugdytą Vilniaus senamiesčio stebėseną? Žmogui, kuris "nemato" akis badančių dalykų - tokių kaip "restauruojant" nugriauta Šv. Kotrynos bažnyčios tvora ir nežinia kur "dingusi" autentiška S.Moniuškos skvero tvorelė?

Konformistui, pasiruošusiam nutylėti, nepastebėti ir papudruoti taip, kad tai tampa panašu į patį tikriausią melą? Lietuvoje viskas įmanoma.Tuo neseniai dar kartą įsitikinome. Kultūros ministrui Arūnui Gelūnui džiaugiantis dėl sėkmingai viceministru pasirinkto paveldosaugininko, architekto Gedimino Rutkausko, LŽ atskleidžia nemalonius faktus. Kuo nusipelnė G.Rutkauskas, dešimtmetį vadovavęs viešajai įstaigai Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrai (Agentūra), kuri 1998-aisiais buvo įsteigta, kad koordinuotų Vilniaus senamiesčio, kaip pasaulio paveldo vietovės, išsaugojimą ir atgaivinimą, o galiausiai tapo tik Vilniaus savivaldybės Plėtros departamento priedėliu?

Nugriauta Šv. Kotrynos tvora

Kur dingo senoji kaltinio metalo tvorelė, juosusi S.Moniuškos skverą prie Šv. Kotrynos bažnyčios, ir autentiškas liūtukas, kurį senieji vilniečiai dar puikiai prisimena? Kodėl tai ne restauruota, bet pakeista surogatais iš šiuolaikinių medžiagų? - ne kartą klausė restauratorė Gražina Drėmaitė. Šiuos klausimus ji adresavo ir G.Rutkauskui, kai 2008-ųjų pabaigoje Valstybinė kultūros paveldo komisija (Komisija) svarstė jo vadovaujamos Agentūros veiklos ataskaitą.

Mat šios savivaldybės valdomos viešosios įstaigos tikslai, kaip nurodyta jos įstatuose, - išsaugoti, stebėti, tvarkyti, restauruoti ir atnaujinti pasaulio paveldo vietovę Vilniaus senamiestį. Taip pat - įgyvendinti senamiesčio atgaivinimo strategiją, inicijuoti ir vykdyti kultūros paveldo tyrimus, tvarkybos darbų priežiūrą, stebėseną ir duomenų kaupimą. Kaip 2008-aisiais sakė pats G.Rutkauskas, pagrindinė jo vadovaujamos Agentūros veikla - planuoti, rengti ir koordinuoti darbus, vykdomus pagal Vilniaus savivaldybės investicijų programą "Senamiesčio atgaivinimas".

Vienas iš šių darbų - 2006 metais baigta Šv. Kotrynos bažnyčios ir dalies buvusio Benediktinių vienuolyno restauracija ir pritaikymas viešai kultūros paskirčiai bei S.Moniuškos skvero atnaujinimas. Tačiau atliekant šiuos darbus neliko ne tik autentiškos 1922 metais statytos skvero tvorelės.

Buvo nugriauta ir 1871 metais sumūryta tvora, skyrusi Benediktinių vienuolyną ir bažnyčią nuo skvero. Mat šis vienuolynas, turėjęs klauzūrą, nebuvo atviras visiems norintiesiems, todėl apjuostas aukšta tvora, o įėjimas buvo iš kiemo, bet ne iš gatvės. Tačiau tvora, sėkmingai išstovėjusi per visą sovietmetį, mūsų laikais buvo nugriauta, istoriškai uždarą erdvę atlapojant turistams.

2010 metų sprendime dėl Vilniaus senamiesčio autentiškumo Komisija konstatavo, kad tvarkant Šv. Kotrynos bažnyčią buvo pakeista jos teritorija bei interjeras. Komisijos darbo grupės pažymoje ši pertvarka apibūdinta dar aiškiau - kaip vienas iš pavyzdžių, kai ignoruojant buvusią struktūrą ir urbanistinę tradiciją yra keičiamos istorinės erdvės.

"Ansamblio erdvinė struktūra suniokota vardan turistų - nėra kuo didžiuotis. O nugriauti tvoros nereikėjo - lankytojai būtų galėję visiškai sėkmingai eiti per kiemą. Ji netrukdytų ir viešam bažnyčios naudojimui, kaip netrukdo universiteto kiemų tvoros...", - sako menotyrininkė Jūratė Markevičienė. Kaip pažymėta Komisijos pažymoje, sužalotas ir itin vertingas Šv. Kotrynos interjeras.

Menotyrininkė dr. Rūta Vitkauskienė primena ir Rotušės aikštės rekonstrukciją, kurios metu buvo atrasti XV-XVI a. pastatų rūsiai, o viename jų įrengtas fontanas. "Tokie seni mūrai turi būti konservuojami ir eksponuojami, o ne slepiami", - sako ji. "Tokioje vietoje, kur žemė pilna istorijos, negalima šitaip elgtis. Mane pašiurpino, kaip buvo skubama baigti statybos darbus - vien tam, kad įrengtų fontaną", - piktinasi ir architektė Rasa Navickienė. Šiuos darbus taip pat "koordinavo" G.Rutkausko vadovaujama įstaiga. 

Tačiau Agentūros tinklalapyje apie šias liūdnas istorijas neužsiminta nė žodžiu. Nėra net nuotraukų, kuriose būtų matyti, kaip atrodė Šv. Kotryna iki tvoros nugriovimo, ar namas, paaukotas dėl fontano. O gal manoma, kad vilniečiai turėtų tai kuo greičiau užmiršti?

Pasisavino autorystę

Agentūra, kuriai vadovavo G.Rutkauskas, užsiima ir šviečiamąja veikla, o vykdydama šią misiją yra išleidusi įvairių lankstinukų ir leidinių. Dėl vieno iš jų J.Markevičienė buvo priversta kreiptis į Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą (LATGA-A).

Atsivertusi 2004 metais Agentūros išleistą knygelę "Vilniaus senamiesčio istorinių statinių tvarkymas: langai, durys, vartai" menotyrininkė apstulbo: nors didžiąją dalį leidinio sudaro jos rašytas tekstas, niekur nėra net paminėta, kad ji yra autorė.

Pagal sutartį parengusi šiam leidiniui tekstą J.Markevičienė prieš kelerius metus buvo jį atidavusi asmeniškai G.Rutkauskui. Tai liudija jo ranka rašytas perdavimo ir priėmimo aktas. "Aš, Gediminas Rutkauskas, gavau šią medžiagą", - rašoma dokumente, kuris patvirtintas abiejų parašais, nurodant, kad "pusės pretenzijų neturi". Be to, prie Agentūros vadovo parašo yra svarbi pastaba: "Suredagavus bei parengus tekstą spaudai, įsipareigoju jį derinti su autore."

Tačiau G.Rutkauskas ne tik nieko nederino su J.Markevičiene, bet ir priskyrė jos autorystę kitiems. Nors menotyrininkės rašytas tekstas sudaro daugiau negu 80 proc. knygutės, išliko ir jos sukurta leidinio struktūra, įskaitant skyrelių pavadinimus, nurodyta, esą "leidinį parengė Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra su vietos restauratorių ir architektų pagalba"... Nebuvo išspausdintos ir nuorodos į J.Markevičienės naudotą literatūrą, kurias ji turėjo pateikti parengus leidinį spaudai ir parinkus iliustracijas.

Laimė, tarsi kažką nujausdama menotyrininkė savo darbą buvo užregistravusi LATGA-A ir palikusi saugoti užklijuotame voke.

2006 metų gegužės 2 dieną LATGA-A kreipėsi į G.Rutkauską dėl autorės teisių pažeidimo. "Šio leidinio autorė menotyrininkė J.Markevičienė nėra nei architektė, nei restauratorė ir neįgaliojo Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros publikuoti šį leidinį neskelbiant jos autorystės. Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra pasisavino J.Markevičienės autorystę", - rašo LATGA-A.

Pripažinusi autoriaus teisių pažeidimą, ji nurodė G.Rutkauskui papildyti leidinį įklija ar spaudu su J.Markevičienės pavarde, pateikti šią informaciją Agentūros tinklalapyje matomoje vietoje ir raštu atsiprašyti autorės.

Tačiau G.Rutkauskas į šį ir pakartotinai išsiųstą reikalavimą atsakė tyla, tad LATGA-A kreipėsi į leidinį parėmusios Jungtinių Tautų vystymo programos vadovę Lyrą Jakulevičienę. "Jaučiame pareigą Jus informuoti, kad Jūsų paremtas leidėjas neatliko sąžiningai savo darbo, pažeidė Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymą", - rašoma LATGA-A generalinio direktoriaus Edmundo Vaitekūno laiške.

Tik tada pagaliau sulaukta G.Rutkausko atsakymo. Jis aiškino, esą Agentūra sudarė "sutartį dėl analogiško darbo" su architektu E.Zilinsku. Šios sutarties užduotis buvusi "labai artima" tai, kurią vykdė J.Markevičienė, todėl jis buvęs "supažindintas" su menotyrininkės parengta medžiaga...

Tačiau LATGA-A toks paaiškinimas neįtikino. "Jeigu su ponu E.Zilinsku buvo sudaryta autorinė sutartis, tai jis turėjo sukurti naują, originalų kūrinį, o jo autorystė turėtų būti nurodyta leidinio antraštėje... Jeigu architektas E.Zilinskas savo sukurtame originaliame tekste panaudojo citatas iš ponios J.Markevičienės teksto, tuomet turėjo būti nurodomas citatos šaltinis ir autorės vardas, tačiau cituoti be autorės sutikimo galima tik iš viešai paskelbto kūrinio. Minėtas J.Markevičienės tekstas nebuvo viešai paskelbtas", - G.Rutkauskui atsakė LATGA-A ir pažymėjo, kad autorė turi pagrindo kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ir moralinės žalos.

Deja, daugybe darbų užsivertusi menotyrininkė į teismą nesikreipė, tad kultūros viceministru tapo žmogus, nematantis reikalo net atsiprašyti dėl plagiato.

Kuklūs stebėjimo vaisiai

2008-ųjų sausio 23 dieną Vilniaus savivaldybės taryba pavedė G.Rutkausko vadovaujamai Agentūrai itin svarbią misiją - vykdyti Vilniaus senamiesčio kultūros paveldo vertybių stebėseną. T. y. - sistemingai stebėti ir fiksuoti vertybių būklę, vertinti jas žalojančius ar naikinančius poveikius, pateikti analizę ir prognozę.

Tačiau paaiškėjo, kad šis svarbus darbas visai nebuvo atliekamas.

"Deja, stebėsena nebuvo tinkamai vykdoma", - 2009-ųjų liepą konstatavo savivaldybė, atsakydama į Kultūros paveldo departamento (KPD) prašymą pateikti duomenis, kaip numato Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (NKPĮ).

2010-ųjų balandį piešiamas jau viltingesnis vaizdas. "Nuo 2009 m. gegužės mėn. Agentūra pradėjo rengti sisteminį kiekvieno Senamiesčio pastato aprašą, kurį sudaro pastato istorija, bendras pastato ir jo aplinkos naujausių pasikeitimų bei būklės aprašymas, taip pat Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas. 2010 m. viduryje numatoma pradėti palaipsniui viešai skelbti šiuos duomenis ir iki 2010 m. pabaigos apimti didžiąją Senamiesčio dalį", - žadėjo savivaldybės Plėtros departamentas.

Tačiau ši intensyvi G.Rutkausko vadovaujamos įstaigos veikla vaisių taip ir nedavė. KPD konstatavo, kad 2009-aisiais savivaldybė stebėsenos neatliko, o per 2010-uosius apžiūrėjo vos 32 pastatus Vilniaus senamiestyje.

2011 metų rugsėjo 8 dieną Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Jurgis Jurkevičius kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti savivaldybę užfiksuoti kultūros paveldo objektų būklę, kaip numato NKPĮ. Mat dalis vertybių, kaip nustatė Vyriausybės atstovas, taip ir liko neapžiūrėta, o dalis pastarąjį kartą apžiūrėta daugiau nei prieš penkerius metus. KPD šį prašymą palaikė ir teismas netrukus turės priimti sprendimą.

G.Rutkauskui išėjus į Kultūros ministeriją kuruoti visos šalies paveldosaugos, jo vadovautos įstaigos tinklalapyje liko itin kuklūs senamiesčio stebėjimo vaisiai - keli Pilies gatvės pastatų aprašymai...

Melavo Pasaulio paveldo komitetui?

Su Vilniaus senamiesčio stebėsena, kuri yra ypač svarbi, norint laiku įvertinti pasaulio paveldo vietovei kylančias grėsmes, susijusi viena mįslinga istorija. Joje šmėkšteli ne tik G.Rutkausko, bet ir ilgametės Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėjos Irmos Grigaitienės pavardė.

2010-ųjų sprendime dėl Vilniaus senamiesčio autentiškumo Komisija konstatavo, kad senamiesčio stebėsena iš esmės nėra vykdoma nuo 1998 metų.

Tačiau nacionalinėje ataskaitoje, kurią Lietuva pateikė Pasaulio paveldo komitetui 2006-aisiais, teigiama visai priešingai. Joje nurodyta, kad vykdoma oficiali vietovės stebėsenos programa - tuo tikslu Vilniaus istoriniame centre nustatyta 19 taškų, iš kurių stebimi miestovaizdžio ir silueto pokyčiai, o nuo 1998-ųjų vykdoma fizinės sudėties ir būklės stebėsena.

Be to, anot šios ataskaitos, pasaulio paveldo vietovės valdymo sistemos ir apsaugos priemonės yra efektyvios, valdymo planas atitinka reikalavimus palaikyti išskirtinę visuotinę vertę, konservavimo specialistų nestinga, visu etatu senamiestyje dirba 19 specialistų, o jo išsaugojimo būklė yra tinkama.

Bet juk tuo metu, kai buvo rengiama ši ataskaita, legendinis restauratorius Sigitas Lasavickas jau buvo miręs nuo širdies smūgio, svarstant Odminių skvero užstatymą prie Katedros aikštės, jau buvo pridaiginta istorinį miestovaizdį sudarkiusių "dangoraižių" ir pastatytas "Novotelis", o senamiestyje masiškai įrenginėjami stoglangiai ir lupami autentiški langai...

Kitaip tariant - tai, kas parašyta Lietuvos vardu Pasaulio paveldo komitetui pateiktoje ataskaitoje, yra netiesa.

Komisija šį faktą konstatavo aiškinamajame rašte, kuris yra neatsiejama 2010-aisiais priimto sprendimo dalis: "Monitoringo ataskaitose Pasaulio paveldo komitetui yra tikrovės neatitinkančios informacijos. Pavyzdžiui, nurodoma, jog Vilniaus senamiestyje galioja valdymo planas, stebėsena vykdoma nuo 1998 metų, o jos programa yra patvirtinta."

Ataskaitą su "tikrovės neatitinkančiais" duomenimis 2004-2005 metais rengė kelios kultūros ministrės Romos Žakaitienės sudarytos darbo grupės. Didžioji jų dalis - pareigūnai, patys atsakingi už paveldo apsaugą bei 2003-iaisiais patvirtinto Vilniaus senamiesčio reglamento autoriai (kaip žinia, būtent šis dokumentas įteisino nevaržomą istoriniam Vilniui svetimų naujadarų statybą). Taigi, nacionalinės ataskaitos rengėjams R.Žakaitienė iš esmės pavedė įvertinti savo pačių darbus. Tarp tų vertintojų buvo ir G.Rutkauskas, vienu metu net vadovavęs darbo grupei, bei įtakinga Kultūros ministerijos valdininkė I.Grigaitienė.

Tad senamiesčio vaizdas buvo nutapytas kone idiliškas. "Dauguma bažnyčių, vienuolynų ir rūmų kompleksų gerai restauruota ir pritaikyta šiuolaikinėms funkcijoms", "sėkmingai sutvarkytos" viešosios erdvės, "atnaujinti ir restauruoti pastatų eksterjerai pagrindinėse gatvėse" "padarė labai teigiamą poveikį Vilniaus istorinio centro regeneravimo vykdymui", "vyko išskirtinis viduramžių miesto gynybinės sistemos, eksterjerų sieninės tapybos bei dekoro konservavimas ir eksponavimas. Dėl paminėtų veiksnių labai padaugėjo turistų, sulaukta vietos bendruomenių pritarimo", "vykdomi platūs archeologiniai, istoriniai, urbanistiniai bei architektūriniai moksliniai tyrimai ir studijos", - 2006-ųjų ataskaitoje įtikinėjamas Pasaulio paveldo komitetas.

Tuo tarpu istorines panoramas sudarkiusių "dangoraižių" statybos paminėtos be jokio vertinimo. Dar daugiau - nurodoma, kad senamiesčio apsaugos zona yra "daugiau negu pakankama", tad "Vilniaus miesto savivaldybė ketina tikslinti apsaugos zonos dydį, mažindama esamą jos teritoriją ir ribas, kad tuo būdu jos geriau atitiktų pasaulio paveldo vietovę". O juk kaip tik tuo metu jau buvo planuojama statyti "dangoraižį" Savanorių prospekte, kuris įsirėžė į miestovaizdį greta Šv. Jonų bažnyčios bokšto...

Kai 2010-aisiais Komisja atliko tyrimą ir rengėsi paskelbti savo išvadą dėl senamiesčio būklės, kuri smarkiai skiriasi nuo šio idiliško vaizdo, Kultūros ministerijoje prasidėjo panika.

Rekomendavo užsičiaupti

2010 metų sausio 28 dieną tuometis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis pasirašė Komisijai adresuotą raštą, savo dvasia primenantį sovietmečio cenzūros laikus, kai per žinių laidas buvo pasakojama apie kolūkiečių pasiekimus kukurūzų laukuose, o tiesą pasakyti išdrįsę disidentai teisiami už tarybinės tikrovės šmeižimą.

Šiuo raštu ministerija atvirai spaudė Komisiją nepriimti sprendimo dėl Vilniaus senamiesčio būklės ir autentiškumo. Tačiau dalykas, sukėlęs tokį ypatingą susijaudinimą, - ne pats Vilniaus senamiestis, kaip būtų galima tikėtis, o "įvaizdis".

"Kultūros ministerijai, įvertinus šalies žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją" apie sprendimo projektą, "kyla susirūpinimas dėl tokio neigiamo šios svarbios UNESCO ir valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės vertinimo ir galimų neigiamų pasekmių, kurios galėtų pakenkti Lietuvos įvaizdžiui Europos ir pasaulio visuomenės akyse", - rašoma dokumente.

Susirūpinusi dėl įvaizdžio, ministerija netgi darė prielaidą, kad Komisijos darbo grupės išvada apie senamiesčio būklę iškraipo tikrovę: "Manome, kad žiniasklaidoje pasirodę pranešimai dėl senamiesčio autentiškumo praradimo neatitinka tikrovės ir pasaulio visuomenės akyse sudarys neigiamą foną Lietuvos valstybės rengiamam atsiskaitymui."

Šis "atsiskaitymas", dėl kurio taip jaudinosi ministerija, - ataskaita, kurią mūsų šalis privalės pateikti Pasaulio paveldo komitetui iki 2013 metų. Joje turės būti įvertinti pokyčiai, įvykę Pasaulio paveldo objektuose - Kuršių nerijoje ir Vilniaus senamiestyje - nuo jų įrašymo į sąrašą datos.

Taigi, kad nenukentėtų Lietuvos įvaizdis, ministerija kreipėsi į Komisiją "rekomenduodama" "neskubėti priimti minimo sprendimo".

Šį raštą, panašų į epizodą iš žinomo rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio kūrinio apie valdininkus, su siaubu laukiančius revizoriaus vizito, parengė ta pati I.Grigaitienė, kuri pergyvenusi visus kultūros ministrus jau dešimtmetį ministerijoje kuruoja paveldosaugą.

Kokių baisybių prirašyta sprendime, kuris įkvėpė šią "ministeriją" teikti valstybės eksperto statusą turinčiai Komisijai rekomendaciją, primenančią pasiūlymą užsičiaupti? O gal tikrai Komisija iškraipė tikrovę, dezinformavo žurnalistus ir apjuodino Lietuvą "pasaulio visuomenės akyse”? Juk sprendimą dėl Vilniaus senamiesčio, nepaisydama spaudimo, ji vis dėlto priėmė.

Ko bijo Kultūros ministerija?

Sprendime yra įvertinti pokyčiai, įvykę Vilniaus senamiestyje nuo 1994-ųjų, kai jis įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, iki 2009 metų.

Permainas, kurios mūsų laikais ištiko istorinį sostinės centrą, Komisija įvardijo kaip neigiamą, sisteminio pobūdžio ir didelio masto kaitą, dėl kurios jis prarado dalį autentiškumo ir vientisumo.

Konstatuota, kad per amžius susiformavusį kultūrinį kraštovaizdį ypač pakeitė senamiestyje ir jo apsaugos zonoje pastatyti "dangoraižiai".

"Lietuvos istoriniai ir kultūriniai simboliai - Gedimino kalnas ir pilies bokštas, Šv. Jono bažnyčios varpinė, Arkikatedros varpinė, kitos bažnyčios - ne atskleidžiami miesto siluetuose, panoramose, kraštovaizdyje, bet stelbiami naujų aukštybinių pastatų”, - rašoma sprendime.

Beveik užgožtas Vilnios slėnio tarp Gedimino ir Trijų Kryžių bei Bekešo kalvų vaizdas. Keičiamas Neries slėnio kraštovaizdis, kurio vaizdingos, plačios, dažnai žalios šlaitų terasos "užspaudžiamos” ar visai sunaikinamos statant masyvių daugiaaukščių kompleksus.

Senamiestyje mažėja želdinių ir želdynų - nerestauruotas, neatkurtas nė vienas istorinis želdynas, skveruose ir neužstatytose kvartalų erdvėse planuojamos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės bei garažai, o buvę želdynų plotai užstatomi.

Nyksta Vilniaus gatvelėms bei kiemams ypač būdingos daugiaplanės perspektyvos, nes senieji kiemeliai paverčiami XIX amžiaus pabaigai būdingais "kiemais-šuliniais" arba dengtomis patalpomis, o sodybinį užstatymą keičia perimetrinis.

Naikinamos senos vertingos konstrukcijos ir detalės. Autentiškos ir tradicinės durys bei langai masiškai keičiami į šiuolaikines duris bei vitrinas, o vietoj medinių rėmų įstatomi plastikiniai ar prastos medinės imitacijos. Angos vitrinoms bei durims iškirstos dažnai išardžius ir sužalojus senųjų - netgi gotikinių - pastatų istorinį mūrą, o naujoms parduotuvėms įrengiami senamiesčiui nebūdingi, į gatvę išsikišantys laipteliai bei apsauginės tvorelės.

Pagrindinė šios kaitos priežastis, kaip nurodė Komisija, - istorinei aplinkai savo išraiška svetimų pastatų statyba bei tikrovėje neegzistavusių XIX amžiaus pabaigos carinio laikotarpio pastatų ir kompleksų imitacija.

Visos šios išvados nėra tik plika deklaracija - jos pagrįstos tyrimu ir gausia faktine medžiaga, kurią surinko ir išanalizavo Komisijos sudaryta darbo grupė, nepatingėjusi pati dar kartą apžiūrėti daugybę paveldo vertybių.

Be kitų dalykų, šiuo Kultūros ministeriją išgąsdinusiu sprendimu Komisija pasiūlė Seimui, vykdant parlamentinę kontrolę, nustatyti, kodėl Vyriausybė ne tik vilkina Pasaulio paveldo komiteto sprendimų vykdymą, neužtikrindama Vilniaus senamiesčio tvarkymo kontrolės ir stebėsenos, bet ir nepateikia informacijos, kurios UNESCO reikalauja jau kelerius metus. Mat Lietuva, kaip paaiškėjo, tiesiog nesiuntė Pasaulio paveldo komitetui atnaujintų duomenų apie aukštybinių pastatų statybą ir nesugebėjo pateikti aiškaus valdymo plano.

O gal kaip tik dėl tokių pasiūlymų dabar ir siekiama sunaikinti Komisiją, išdrįsusią daiktus pavadinti savais vardais - nepaisant to, kad jie neatitinka "įvaizdžio”? Juk turbūt ne atsitiktinai viceministru tapęs G.Rutkauskas, kurio vadovaujama Agentūra nevykdė senamiesčio stebėsenos, išsyk prabilo apie "žandarmerinę" paveldosaugą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"