TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vienišų senjorų dalią skaidrina savanorės

2012 04 03 16:28

Senjorai slaugo senjorus. Tai ne vienkartinė akcija, kokių pasipila didžiųjų švenčių išvakarėse, o nuolatinė savanoriška pagalba vienišiems ir ligotiems senukams.

"Visi labiau linkę padėti vaikams, nes tai yra mūsų ateitis. O tie, kurie visą gyvenimą dirbo, kūrė bendrą gerovę, bet dabar jau ligoti, neįgalūs, vieniši - ne tokie įdomūs. Bet juk visi būsime seni ir nežinome, kaip susiklostys gyvenimas. Todėl nebūkime abejingi vienišam, sergančiam, apleistam seneliui", - pokalbį pradeda prie Maltos ordino įsteigto Vilniaus senjorų klubo vadovė Audronė Ručienė.

Šio klubo narės jau daugelį metų be jokio atlygio lanko savo globotinius, likusius be priežiūros ir pagalbos. Juk dažnai pagyvenusiŲ žmoniŲ vaikai išvykę į užsienį, giminės įsikūrę kituose miestuose.

A.Ručienė apgailestauja dėl visuotinio susvetimėjimo. Nepažįstame net gyvenančiųjų šalia, nesisveikiname su jais. O jei kiekvienas pasidomėtume bent savo laiptinės kaimynais, pasiteirautume, ar nereikia pagalbos, situacija pagerėtų, - įsitikinusi A.Ručienė. Juk nesunku kaskart paskambinti vienišajam, parnešti tai, ko reikia, iš parduotuvės.

Atėjo, kai buvo sunku

Pati Audronė daugelį metų dirbo felčere poliklinikoje ir  ligoninėje. Kai jos vaikai pradėjo lankyti darželį, jame įsidarbino medicinos seserimi, o jiems išėjus į mokyklą, ėmė darbuotis šios įstaigos medicinos kabinete. Vis norėjosi būti su vaikais, jiems padėti. Mokykloje A.Ručienė vadovavo ir medikų būreliui, kurį lankiusieji vėliau tapo net garsiais gydytojais. Dirbdama mokykloje moteris baigė psichologijos ir ikimokyklinės pedagogikos studijas.

A.Ručienė prisipažįsta, kad visą gyvenimą ją traukė darbas su senais žmonėmis ir vaikais - jiems jautė didesnį prielankumą nei bendraamžiams. "Visada norėjosi padėti kitiems. Atsimenu, Kupiškyje, kur praleidau vaikystę, po namus vaikščiojusiems ubagėliams padėdavau nešioti "terbas", nes jiems tai buvo per sunku", - šypsosi A.Ručienė.

Vėliau gyvenime moteriai teko patirti nemažai sunkumų. Staiga mirus vyrui liko su dviem vaikais. Tada neturėjo nė keturiasdešimties. Po kiek laiko vienas sūnus žuvo avarijoje. Dabar jau pensinio amžiaus sulaukusi pašnekovė svarsto, ką būtų dariusi, jei tais sunkiais laikotarpiais būtų likusi viena su savo skausmu - gal tik liejusi ašaras?    

Įsitraukti į svanorišką veiklą A.Ručienę pakvietė Maltos ordino Lietuvoje Vilniaus regiono projektų vadovė Angelė Andriuškevičienė. Ji užsiminė, kad moteriai tai būtų ir prasiblaškymas, ir užsiėmimas.

A.Ručienė dešimt metų dirbo su benamiais, dalijo jiems drabužius, maistą. Dabar jau aštuntus metus vadovauja pagalbos vienišiems, ligotiems žmonėms projektui.

Lanko tik varginguosius

Vilniaus senjorų klubo vadovė pastebi, kad jaunimas mėgsta vienkartines akcijas. Surinko maisto Velykų ar Kalėdų proga ir išdalijo. Tai gražu. Bet nuolat stengtis dėl kitų - daug sunkiau. Maltos ordino savanorių tikslas - palaikyti nuolatinį ryšį su slaugomuoju. Kad jis žinotų: atsitikus bėdai neliks vienišas, bus į ką kreiptis.

Žmonės jaučiasi saugesni, kai juos lanko tam tikros organizacijos atstovės. "Kad nekiltų nesusipratimų, turime pažinti ir tuos, kuriuos siunčiame, ir tuos, pas kuriuos siunčiame. Iš karto nepuolame globoti, turime įvertinti padėtį, sužinoti, kokie yra žmogaus artimieji, kur jie gyvena. Kitų žmonių gerumu negalima piktnaudžiauti. Jei senukai vieniši ir prastos sveikatos, bet yra pasiturintys, vadinasi, gali pasisamdyti žmogų priežiūrai. Savanorės eina pas tuos, kurie to neišgali", - sako Maltos ordino atstovė.

Nemažai senjorų turi artimuosius, bet jų gaili, nenori varginti, verčiau ieško organizacijų pagalbos. Nemažai ir tokių, kurių giminės puola į pagalbą, žvalgydamiesi į liksiančius butus.

Pasitaiko, kad toks atlygis žadamas ir maltietėms, jei šios sutiktų nuolat slaugyti. "Bet jei kas nors priima tokį pasiūlymą, turi atsiriboti nuo mūsų ordino, nes savanorės lanko senolius tik iš širdies gerumo", - paaiškina A.Ručienė.

Supranta pagalbos vertę

Šiuo metu maždaug 30 Maltos ordino savanorių padeda 60 pagyvenusių žmonių. Globotiniai įprastai lankomi porą kartų per savaitę. Kiekviena savanorė imasi darbo pagal savo galimybes, turimą laiką ir jėgas. Štai viena moteris prižiūri du toje pačioje laiptinėje gyvenančius neįgalius senukus, užeina pas juos kasdien. O kita savanorė lanko tris slaugomuosius, gyvenančius įvairiuose miesto rajonuose.

"Savanorės savo gyvenime matė nemažai kančių ir supranta, kas yra pagalba ir kaip būtų be jos", - pasakoja A.Ručienė. Štai viena pensininkė slaugo savo paralyžiuotą vyrą, bet dar padeda ir svetimiems.

Daugelis Maltos ordino moterų savanoryste užsiima jau ne vieną dešimtmetį, dabar ir pačios paseno, dažna arti 70-ies. Ne viena į šią veiklą įtraukė ir savo drauges. Taip smagiau - atsiranda bendras interesas, bendrų temų.      

Trūksta paramos

Nors Maltos ordino savanorių veikla vadinama slauga, tai nėra visai tikslu. Iš tiesų savanorės, nebūdamos medikės, neturi teisės teikti medicinos paslaugų. Jos gali atlikti tik paprastus veiksmus, tokius kaip temperatūros ar kraujospūdžio matavimas, žaizdų perrišimas, visa, kas nėra invazija į organizmą. Prireikus moterys padeda nusiprausti, atlikti namų ruošos darbus, palydi į bažnyčią, kapines, polikliniką ar tiesiog pabūna kartu, pasikalba. "Vienišam žmogui tai labai svarbu - tarsi impulsas gyventi. Juk negali užsidaryti tarp keturių sienų ir tik laukti mirties", - teigia A.Ručienė.

Anksčiau buvo daugiau galimybių padėti ir materialiai, globotiniai buvo labiau patenkinti. Kai pasiekdavo finansavimas iš Vokietijos, seneliams pirkdavo net maisto papildų, receptinių vaistų. Buvo atidaryta labdaros vaistinė, kur slaugutės ateidavo su gydytojų išrašytais receptais. Anksčiau daugiau pagelbėdavo ir dėl sauskelnių, kitų reikalingų dalykų.

Vėliau vokiečiai nutraukė finansavimą, paramą nukreipė vargingesniems kraštams. "Lietuva tuomet jau stojosi ant kojų, todėl manyta, kad turime tvarkytis patys. Juolab kad ir mūsų vadinamasis elitas demonstravo, kaip gerai gyvena", - teigia A.Ručienė.

Tačiau prisišaukti paramos Lietuvoje tapo sunku. Pasiseka tik retais atvejais. Maltos ordino atstovės teigimu, reikėtų labiau mokytis iš kitų valstybių, kur gerbiama senatvė, kur siekiama sukurti sąlygas, kad ji būtų ori, kad į gyvenimo pabaigą žmonėms netektų raustis po šiukšlių konteinerius ar pirkti vos pora bulvių.

Reikia dėmesio ir savanorėms

"Savanorystė mūsų krašte nėra įsitvirtinusi. Štai Šiaurės Europoje - Norvegijoje, Danijoje - apie 70 proc. žmonių yra įsitraukę į visuomeninę veiklą. Ten ir pasiturinčios ponios savanoriauja. O pas mus - pensininkės, močiutės, kurios pačios vos galą su galu suduria", - pasakoja A.Ručienė.

Vienišuosius slaugančioms maltietėms bent kompensuojamos išlaidos mėnesiniam transporto bilietui - lėšų skyrė Vilniaus savivaldybė. Juk kelionė pas slaugomuosius irgi kainuoja. A.Ručienė įsitikinusi, kad savanorėms reikia platesnės skatinimo programos. Būtų gerai gimtadienio proga nupirkti dovaną, retkarčiais suorganizuoti kokią nors kelionę. Užsienyje savanorystė tampa pranašumu priimant į darbą.

"Užsiimantiems savanoriška veikla reikėtų daugiau dėmesio. Tačiau pas mus išgirsti - o kam tau to reikia? O ko tu ten vaikštai?" - vardija Vilniaus senjorų klubo vadovė.

Turi daugiau pakantumo 

Savanorystė tikrai nėra lengva užduotis. Pasitaiko įvairių žmonių, kartais ir labai sudėtingo charakterio. Senimo nuotaikos dažnai prastos, o nuo vienatvės ir skausmų jie tampa dar piktesni.

Kartais slaugomieji nesiorientuoja situacijoje, mano, kad jiems visi viską privalo daryti, padėti, net negražiai apšaukia savanores, pasitaiko, kad ir į šuns dienas išdeda.

"Po įvairių akcijų pasipila norinčiųjų padėti skambučiai. Bet kai naujokai susiduria su realybe, entuziazmas išblėsta, ypač jaunimo. Vyresni žmonės pakantesni, turi daugiau gyvenimo patirties, o ir patiems seneliams vyresni žmonės yra artimesni. Jaunuoliai net savo senelių nenori prižiūrėti, o čia dar lankyk svetimus", - tikina A.Ručienė.

Mėgstama kartoti, kad pamačius kitų kančias savas gyvenimas atrodo nebe toks blogas. "Tačiau ne visiems pagal vieną kurpalį. Būna, ir savanorės pristinga jėgų, ne kiekvienas gali pakelti svetimą kančią", - tvirtina daug gyvenimo patirties sukaupusi LŽ pašnekovė.

Artimesni už artimuosius

Kad savanorės pajėgtų bendrauti, rengiami kursai, patariama, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. "Kai savanoris ir globojamasis gerai sutaria arba kai savanoris turi tiek daug šilumos ir meilės senam žmogui, kad supranta, kaip reiškiasi jo ligos simptomai, iš tiesų įvyksta stebuklai. Šie žmonės pasidaro artimesni už artimuosius. Ir myli vienas kitą, ir pasiilgsta, ir laukia. Sveikina su gimtadieniais, kviečia pabūti kartu per didžiąsias šventes", - sako A.Ručienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"