TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Viešųjų pirkimų kontrolė - tik portfelis ir iškaba

2011 04 15 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Kodėl viešieji pirkimai, kur, manoma, pradingsta apie milijardą litų, ilgai nesulaukė valstybės dėmesio ir griežtos kontrolės? Kam tarnauja išimtys Viešųjų pirkimų įstatyme: valstybei ar tik pareigūnams, kurie priima sprendimus dėl viešųjų pirkimų organizavimo?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susitiko pakalbėti prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Solveiga Cirtautienė, prezidentės patarėja teisės klausimais Rūta Kaziliūnaitė, Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas, Seimo nariai konservatorė Agnė Bilotaitė, Darbo partijos narys Mečislovas Zasčiurinskas. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Vidaus sandoriai ir neskelbiamos derybos

A.Medalinskas. Teigiama, kad per viešuosius pirkimus valstybė ir mokesčių mokėtojai praranda apie milijardą litų. Ar sutinkate, kad čia yra daug landų?

S.Cirtautienė. Jūsų paminėtas skaičius patvirtina ne tik landų egzistavimą, bet ir didžiulį problemos mastą. Siekdama išsiaiškinti, ar tai išimtinai įstatymo taikymo problemos, ar ir pats reglamentavimas kuria prielaidas piktnaudžiauti, prezidentė ne kartą diskutavo su VPT, Valstybės kontrolės ir Konkurencijos tarybos vadovais. Nors neabejotina, kad didžiausia problema - įstatymo reikalavimų ignoravimas, iškreiptas jo nuostatų taikymas ir kitoks piktnaudžiavimas, - išaiškėjo, kad landas atveria ir pernelyg liberalus kai kurių pirkimo būdų reguliavimas. Didžiausią riziką kelia Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintos išimtys - menkai ribotos vidaus sandorių ir neskelbiamų derybų vykdymo galimybės.

A.Medalinskas. Atrodo, išimčių specialiai padaryta net kai kurioms sferoms, pavyzdžiui, kultūros ir sporto projektams. Aišku, matyt, norint gero, bet neatsitiktinai būtent tose srityse pastaruoju metu ir pasipylė įvairūs tamsūs darbai ir skandalai.

S.Cirtautienė. Kaip rodo VPT ir Valstybės kontrolės duomenys, perkančiosios organizacijos šiomis galimybėmis naudojasi taip dažnai, kad tai jau tampa taisykle, nors turėtų būti išimtis. Todėl mes siūlome, kad neskelbiamos derybos ir vidaus sandoriai galėtų vykti tik iš anksto sutikus VPT. Tai šiems pirkimams grąžins išimties statusą.

Ž.Plytnikas. Piktnaudžiaujama ne tik kultūros ar sporto srityje. Neskelbiamos derybos gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais. Nurodyti konkretūs ir aiškūs atvejai, kada tai galima daryti. Bet susiklostė situacija, kad perkančios organizacijos šiomis išimtimis piktnaudžiauja. 2010 metais yra įvykę per 4 tūkst. neskelbiamų derybų už daugiau nei milijoną litų - tai labai didelis procentas, tai yra 13,5 proc. vykdomų pirkimų. Todėl sveikiname prezidentės pateiktą siūlymą, kad tokius vidinius pirkimus ir neskelbiamas derybas būtų galima rengti tik iš anksto gavus VPT pritarimą. Kai jos praeina, sutartys būna pasibaigusios, aišku, dar galima ieškoti kaltų, bet paprastai jau būna viskam atėjęs senaties terminas.

A.Medalinskas. Tada galus būtų galima rasti patikrinus tokių viešųjų pirkimų dalyvius pagal išplėstinio turto konfiskavimo įstatymo normas. Svarbu, kad organizuojantieji stambaus masto neskelbiamas derybas žinotų, jog automatiškai atsidurs po didinamuoju stiklu tų tarnybų, kurios užsiima neteisėtai įgyto turto išieškojimu.

Ž.Plytnikas. Planuojame su Mokesčių inspekcija pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią atiduosime jiems visus duomenis apie asmenis, kuriuos pagausime kaip pažeidusius įstatymą. Bus tikrinamas ne tik jų, bet ir giminaičių, draugų ir t. t. turtas. Kalbant apie neskelbiamas derybas, reikia nustatyti, kurios iš jų buvo neteisėtos. Ir jų dalyvius, žinoma, būtina atiduoti patikrinti Mokesčių inspekcijai.

A.Bilotaitė. Rudens sesijos metu Seimui buvau pateikusi pataisas, siūlydama panaikinti įstatymo taikymo išimtį vidaus sandoriams, t. y. tiems pirkimams, kai perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, kuriame ji yra vienintelė dalyvė ir kai kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 proc. pardavimo pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Bet Seimas šį siūlymą atmetė. Dabar trečią kartą užregistravome šias pataisas. Beje, Specialiųjų tyrimų tarnyba taip pat čia mato galimą landą korupcijai ir pateikė siūlymą, kad išimtį reikia naikinti.

A.Medalinskas. Jūs priklausote Seimo antikorupcijos komisijai, prieš tai dirbote ir sveikatos apsaugos viceministru. Toje ministerijoje, kaip ir kitose, būta problemų dėl viešųjų pirkimų. Nežinau, ar jų buvo jūsų vadovavimo metais. Kokia jūsų nuomonė apie tas išimtis viešuosiuose pirkimuose?

M.Zasčiurinskas. Viešieji pirkimai yra tokia sritis, kurioje visada bus problemų. Ten sukasi dideli pinigai, o žmonės perka ne savo lėšomis. Aš pats esu ne teisininkas, bet štai ką man yra išaiškinę teisininkai. Daug taisyklių prirašyta apie viešuosius pirkimus. Kai kurios iš jų yra racionalios, kai kurios - ne. Bet prieš pradedant vykdyti viešuosius pirkimus turėtų būti detaliai surašytos procedūros ir pavardės tų pareigūnų, kurie atsakingi už procedūrą. O jeigu pirkimo kontrolė galėtų būti kompiuterizuota, būtų sukurtos atitinkamos lentelės, be emocijų ir interesų veikiantis kompiuteris duotų mums ir atsakymą, kur yra pažeidimų, o kur jų nėra. Taip jau yra versle.

A.Medalinskas. Ko būtų galima pasimokyti iš verslo, efektyviai ir skaidriai organizuojant viešuosius pirkimus?

M.Zasčiurinskas. Didžiausios pasaulio korporacijos yra detaliai aprašiusios tas procedūras, kurių įgyvendinimą tikrina kartą ar du į metus auditoriai. Svarbiausia, darbuotojų reikalaujama kartą per metus pateikti duomenis, pagal kuriuos vertinami darbuotojo sugebėjimai ir kvalifikacija. Vienas iš vertinimo kriterijų - mano pateikti siūlymai, kaip tobulinti savo veiklą. Japonai tokią sistemą turi. Ir tada ta sistema pradeda veikti nuo žemiausios grandies, nes pats darbuotojas suinteresuotas pagerinti savo darbą. O jeigu jis tokių siūlymų neteikia, bus blogai įvertintas. Taip pati sistema išeliminuoja galimus pažeidimus. Tokiu principu remiantis turėtų veikti ir Civilinio proceso kodeksas, turėtų būti numatytos labai konkrečios ir aiškios taisyklės, už kurių pažeidimą grėstų atsakomybė.

A.Medalinskas. Ar problema dėl neskelbiamų derybų panaši kaip ir dėl vidaus sandorių? Kuo šios dvi išimtys skiriasi viena nuo kitos?

Ž.Plytnikas. Tuo atžvilgiu, kad vyksta nekonkursinė procedūra, tai yra beveik tas pats. Vidaus sandoriai sudaromi, tarkime, tarp savivaldybės ir jai priklausančios įmonės, o neskelbiamos derybos yra, pavyzdžiui, kai neįvyksta konkursas dėl to, kad buvo per didelės kainos, dėl meninių priežasčių. Geras pavyzdys Valdovų rūmai. Vieni ėmė statyti, o kiti, net ir paaiškėjus pažeidimams, tos statybos taip paprastai perimti nebegali. Ekspertai turėtų nustatyti, kokius darbus gali baigti tas, kas juos pradėjo, o kuriuos gali atlikti kitas. Tada ir daromos išimtys. Atsisakyti tų neskelbiamų derybų negalima, nes kartais tikrai būna atvejų, kai jų reikia.

A.Bilotaitė. Vidinį sandorį sudarai su tau pavaldžia įmone. Neskelbiamos derybos gali vykti ir su kitomis įmonėmis, bet tu jų tiesiog neskelbi.

M.Zasčiurinskas. Neskelbiamos derybos nėra pats blogiausias variantas. Blogiausia, kai sava organizacija visai nieko neturi ir ką nors samdo. Šį atvejį galima apriboti - pirmas etapas galėtų būti rekomendacija, kokiu dydžiu gali organizuoti pirkimą. Pavyzdžiui, organizacijai, kuri valdys tam tikrus subrangos darbus, ne daugiau 10 proc. darbų vertės. Tada jie privalėtų turėti savo normaliai funkcionuojančią, o ne fiktyvią įstaigą, nes dabar dažnai viskas fiktyvu. Trečiasis subrangos lygis yra nekontroliuojamas.

Ž.Plytnikas. VPT yra išleidusi rekomendacijas, kad vidiniai sandoriai būtų sudaromi tik su tomis įmonėmis, kurios pačios yra perkančiosios organizacijos, t. y. perka vadovaudamosi Viešųjų pirkimų įstatymu. Jei ta įmonė nevykdo pirkimų, su ja vidinio sandorio sudaryti negalima.

R.Kaziliūnaitė. Kartais iš tiesų būna situacijų, kai tam tikrą prekę ar paslaugą gali pasiūlyti tik vienas vienintelis teikėjas. Ar dėl to, kad, pavyzdžiui, tam tikroje vietovėje paprasčiausiai nėra daugiau įmonių, užsiimančių atitinkama veikla, ar dėl specifinių perkančiosios organizacijos poreikių, perkamo objekto unikalumo?

A.Medalinskas. Pavyzdžiui, tas vamzdis ant Neries kranto, kuris tapo viena iš tamsios VEKS pusės simbolių. Kas nors pasakys, kad vamzdis yra didžiulė meninė vertybė, ir pabandyk ginčytis. Kitas pasakys, kad tik tas menininkas ir galėjo tokį meno kūrinį pastatyti. O gal koks nors meno projekto įgyvendintojas yra valdžios draugas, kuris nenuskriaus ir užsakovo valdžioje. Kaip išvengti čia piktnaudžiavimo?

R.Kaziliūnaitė. Priimti sprendimą ir argumentuoti išimtinio pirkimo būdo pasirinkimą visuomet turi ir turės pati perkančioji organizacija. Tačiau tai, deja, neretai daroma faktinę situaciją "pritempiant" prie įstatyme įtvirtintų išimčių. Pagrindų neskelbiamoms deryboms vykdyti siaurinimas arba detalesnis jų apibūdinimas įstatyme - ne išeitis. Esmė, kad čia neįmanoma išvengti vertinamųjų kriterijų, o tai visuomet didina tiek sąžiningo klydimo, tiek ir sąmoningų pernelyg plačių interpretacijų riziką. Todėl bent jau tol, kol susiklostys priimtina praktika ir kiek kitokios viešųjų pirkimų tradicijos, jau pačioje pirkimo pradžioje tikrinti, ar pagrindai taikyti įstatyme numatytas išimtis tikrai egzistuoja, yra vienintelis kelias.

Ar reikia centralizuotų viešųjų pirkimų?

A.Medalinskas. Yra žmonių, kurie sako, kad tokios išimtys būtinos viešuosiuose pirkimuose, nes jeigu jų nebūtų, net elementarių darbo priemonių negalėtų įstaigos greitai nusipirkti. Reikėtų skelbti viešuosius pirkimus, o tai pareikalautų daug laiko.

M.Zasčiurinskas. Pateiksiu pavyzdį. Sausio 3-iąją paprašiau kompiuterio. Žmonės labai stengėsi, bet kompiuterį gavau tik kovo mėnesį, nes teko ištverti visas tas varginančias kompiuterio užpirkimo procedūras.

A.Medalinskas. Ką galima padaryti tokiu atveju, kad šių problemų nebūtų? Juk matome, kad išimtys tik gimdo korupciją ir piktnaudžiavimą. Galbūt reikėtų didinti centralizuotų viešųjų pirkimų apimtį ir taip patenkinti valdžios įstaigų poreikius?

M.Zasčiurinskas. Tikrai, pati valstybė gali vykdyti centralizuotus pirkimus. Taip ji galėtų patenkinti valstybės institucijų poreikius gal net 90 procentų. Reikia sukurti tokią centralizuotą organizaciją, kur visos valdžios įstaigos galėtų teikti savo paraiškas ir, pavyzdžiui, įgytų jų darbe jiems reikiamos įrangos, jau nekalbant apie popierių, pieštukus ir kitas kanceliarines prekes. O dabar kiekviena ministerija perka, kaip nori. Kiekviena įstaiga, ministerija turi skirtingą interneto puslapį, nors jie galėtų būti vienodi, nes valdžia viena. O dabar šiuos puslapius rengia visiškai skirtingos kompanijos. Pripažinkime - todėl ir skirtingų įstaigų duomenų bazių sujungti negalime, nes kiekvienoje sudėti skirtingi programiniai pagrindai.

S.Cirtautienė. Centralizuoti viešieji pirkimai, aišku, yra labai puikus mechanizmas ir jo plėtrą mes tikrai palaikytume.

Ž.Plytnikas. Kiek man žinoma, jau dabar apie 40 proc. tipinių paslaugų, tokių kaip telefonai, vaistai, pieštukai, kompiuteriai, valstybės įstaigoms perkama centralizuotai.

M.Zasčiurinskas. O kodėl man Seime išduoto telefono skambučio kaina yra 19 ct/min.? Tuo metu, kai mano asmeninio telefono skambučio kaina - 3 ct/min. Čia irgi viešieji pirkimai. Kodėl pokalbio minutė valdišku telefonu tiek kainuoja?

A.Medalinskas. Ar ir kitos valstybės įstaigos sutaria mokėti už telefono skambučius iš mokesčių mokėtojų kišenės tokius didelius pinigus? Ir visa tai pirkta centralizuotai?

Ž.Plytnikas. Jei priimtumėte centralizuoto užpirkimo sąlygas, kaip ir kitos valdžios įstaigos, jūs mokėtumėte ne daugiau 3ct/min., o tarpusavyje su kitais Seimo nariais kalbėtumėte iš viso nemokamai.

A.Medalinskas. Tai kas galėjo būti suinteresuotas sudaryti tokias nepalankias sąlygas?

Ž.Plytnikas. Reikia bendrai pasidomėti, bet priežastys, matyt, turi būti Seime. Mes padarėme mobiliojo ryšio analizę. Kai kurios įmonės su savivaldybėmis yra sudariusios sutartis nuo nepriklausomybės atgavimo laikų ir jos tęsiamos iki šiol.

A.Medalinskas. Dabar girdėjau siūlymą centralizuotai renovuoti ir įstaigų pastatus.

Ž.Plytnikas. Taip, bet atsiskleidė įdomi tendencija: kai tik buvo pasiūlyta renovuoti centralizuotu būdu ir atrasta tam lėšų, norinčiųjų tai daryti labai sumažėjo.

M.Zasčiurinskas. Galėčiau pasiūlyti išeitį, kuri yra visiškai nepopuliari. Planavimo įvedimas. Pavyzdžiui, aš noriu renovuoti mokyklą. Paduodu tokią paraišką, jos pamatinė vertė tokia ir tokia. Jie priima paraišką, ir aš turiu apsiginti, kodėl mano mokykloje vienoje vietoje 3 mln. litų, nors kitoje mokykloje ta pati paslauga pirkta už 1,5 mln. litų. Tuomet aš aiškinu, kad prie mokyklos yra prijungti magistraliniai tinklai ar dar kas nors. O dabar juk viskas ne taip vyksta. Kas nors surašo skaičių, jį paduoda ir viskas. Bet prieš mano pasiūlymą daug kas sukiltų. Sakytų, kad planavimo nereikia.

Ar galima išsiversti be šių išimčių?

A.Medalinskas. Ar galima Lietuvoje išsiversti be tokių išimčių kaip vidiniai pirkimai ir neskelbtinos derybos? Ar šios išimtys visada egzistavo Viešųjų pirkimų įstatyme?

A.Bilotaitė. Ilgą laiką Lietuva sugebėjo gyventi be vidaus sandoriams taikomos išimties Viešųjų pirkimų įstatyme. Ji atsirado tik tuomet, kai keletas Seimo narių labai pasistengė, kad tokia neprivaloma Europos Sąjungos (ES) direktyva jame atsirastų.

Ž.Plytnikas. Ši išimtis atsirado 2010 metais vieno iš Seimo komitetų iniciatyva.

A.Medalinskas. Vadinasi, jau esant dabartinei valdžiai?

Ž.Plytnikas. Taip, bet ES tokia norma yra galima.

R.Kaziliūnaitė. Vidaus sandoriai atsirado į įstatymą perkėlus ES teisės leidžiamas išlygas. Tačiau ES praktika, griežtai apibrėžianti būtinas vidaus sandorių taikymo sąlygas, deja, nebuvo perimta - šis pirkimo būdas Lietuvoje pernelyg išplėtotas ir vietoj išimties jau tampa taisykle. Vidaus sandoriai yra skirti tiems atvejams, kai organizacija įsigyja prekę ar paslaugą iš pavaldžios įmonės. Bet pagal ES teisę tokie pirkimai gali būti toleruojami tik tada, kai rinkoje nėra realios konkurencijos - tai mes ir pasiūlėme apibrėžti įstatyme.

A.Medalinskas. O tos neskelbiamos derybos irgi įstatyme tik dabar atsirado?

Ž.Plytnikas. Ne. Jos buvo ir anksčiau.

A.Medalinskas. Vadinasi, jūs siūlote, kad, pavyzdžiui, savivaldybė nebegalėtų pirkti prekių ar imti paslaugų iš sau pavaldžios įmonės vidaus sandorio būdu, jei tokią prekę ar paslaugą teikia daugiau įmonių Lietuvoje ar užsienyje?

R.Kaziliūnaitė. Tikrai taip - vidaus sandorių sudarymo galimybės turi būti griežtai apribotos tais atvejais, kai toje rinkos srityje nėra konkurencijos ir perkančioji organizacija prieš pirkimą gali tai įrodyti. Paties vidinio sandorio galimybės naikinti kol kas nesiūlome.

A.Medalinskas. Bet jūs tą konkurenciją vertintumėte tik nacionaliniu mastu? Mes vis dėlto gyvename ir ES, todėl galbūt ir kitų valstybių įmonės norėtų teikti savo paslaugas. Aišku, tada kyla klausimas, kur yra mūsų valstybės interesas.

M.Zasčiurinskas. Taip mes likviduotume savo valstybės įstaigas, nes jos galbūt nepajėgtų konkuruoti su kitų ES valstybių panašiomis įmonėmis, o mums tektų spręsti bankrutavusių įmonių socialines problemas.

A.Bilotaitė. Ar mes turime spręsti socialines problemas? Svarbiausia yra skaidrumas. Turime nutarti: ar sprendžiame socialines problemas, ar užtikriname skaidrumą.

A.Medalinskas. Vargu ar galima kelti klausimą arba-arba. Bet įdomu, kaip tie vidiniai sandoriai yra reguliuojami kitur ES?

Ž.Plytnikas. Ten vidiniai pirkimai yra vykdomi tik tam tikrais išimtiniais atvejais. Tačiau dėl jų dažnai bylinėjamasi ES Teisingumo teisme. O Lietuvoje išryškėjusi tendencija, kad vidiniai sandoriai užkerta kelią pigesnei paslaugai arba darbams. Nebėra konkurencijos ir toje srityje, kai savivaldybės turi savo įmones. Jos nevykdo pirkimo, kainos išauga, nes nėra jokio kainų palyginimo ir jokios analizės.

M.Zasčiurinskas. Savivaldybės įmonės tikslas nėra pelnas. Be to, ten yra sukauptas atitinkamas potencialas. Yra sakančiųjų, kad tik privatus verslas gali teikti kokybiškas paslaugas. Bet ir savivaldybių įmonių vadovai gali būti kompetentingi, jeigu jų alga nebus tik tūkstantis litų. O jei panaikinsime savivaldybei galimybę savo organizacijai duoti užduotis tvarkyti kelius, tada į mažą miestelį, kur žmonės tuo užsiiminėjo ir iš savivaldybės gaudavo pinigų, atvažiuos iš Lenkijos kokia nors įmonė, padalyvaus konkurse ir laimės. Viso to rezultatas - išnyks savivaldybėje konkurentas ir padidės to atvažiavusiojo paslaugos kaina. Tad šis klausimas tikrai nėra toks vienareikšmis.

S.Cirtautienė. Dėl šios priežasties pirmiausia ir siūlome ne visiškai panaikinti vidaus sandorių galimybę, o išgryninti jų taikymo pagrindus bei numatyti papildomą teisėtumo kontrolę. ES teisė leidžia įstatyme numatyti vidaus sandorių išimtį ir daugumoje ES šalių ji egzistuoja, tačiau tai nėra privaloma. Svarbiausias klausimas šiuo atveju - ar mūsų visuomenė yra pakankamai subrendusi, kad jai būtų galima suteikti tokį įrankį. Praktika rodo, kad to brandumo dažnai pritrūksta, todėl ir buvo pasiūlytos priemonės, kurios nepanaikintų vidaus sandorių sudarymo galimybių ir nesukeltų minėtų socialinių problemų, tačiau vidaus sandorių sudarymo praktiką paverstų labiau civilizuota.

M.Zasčiurinskas. Mes turime galvoti, kaip padaryti, kad žmogui būtų geriau gyventi. Taigi neturime užmiršti ir socialinės apsaugos klausimo. Viešieji pirkimai yra tik viena šio klausimo dalis. Tai irgi priemonė, kad žmogui gyventi būtų geriau. Tačiau pažvelkime į regionus. Ten savivaldybės taip pat turi bendrovių, kurios teikia reikalingas paslaugas. Tarkime, Druskininkai turi butų ūkį, t. y. administruojančią įmonę, kuri už stogo remonto kvadratinį metrą ima dvidešimt litų. Kodėl ten negali funkcionuoti privatininkas? Ogi vos tik jis pakeis savivaldybės įmonę, kvadratinio metro kaina bus 70-80 litų. Toks atsakymas į klausimą dėl konkurencijos ir kainų.

A.Bilotaitė. Kalbėdama apie savivaldybių įmones, suprantu, kad reikia kalbėti ir apie ten dirbančius žmones. Mūsų tikslas, kad žmonės nenukentėtų. Bet kai savivaldybė perka paslaugą iš savo įmonės, yra labai patogu užsikelti kainą. Konkurso vis tiek nebus. Ir dabar, kai pateikėme siūlymą dėl vidaus sandorių uždraudimo, mačiau, kad tam labai priešinosi Seimo nariai, kurie dirbo savivaldybėse, turi ten ryšių. Jie klausė, kas laukia komunalinių ūkių, laiptinių valymo. Bet norėdamas išeitį visada gali rasti.

Panaikinti išimtis ar tik įvesti griežtesnę kontrolę?

A.Medalinskas. Tai jūs siūlote visai panaikinti vidaus sandorius, ypač turėdama omenyje padėtį savivaldybėse? O kompromisinis variantas, kurį siūlo prezidentūra, ar jums yra priimtinas?

A.Bilotaitė. Aš būčiau linkusi laikytis pirminės pozicijos ir jokių išimčių neleisti. Bet jei tai nepavyks, nes visko gali būti, lieka kompromisinis variantas.

M.Zasčiurinskas. O aš manau, kad ir viena, ir kita išimtis vykdant viešuosius pirkimus yra ne tik galima, bet ir būtina. Tačiau tos sumos, kurios dabar numatytos, kad vidinius ar neskelbiamus pirkimus galima organizuoti perkant prekių už 100 tūkst. litų, o darbų už 500 tūkst. litų, yra per didelės. Tikrai reikėtų mažinti tas vertes.

A.Medalinskas. Ar jūs dabar būtumėte pajėgus įgyvendinti iškeltą jums uždavinį: duoti atsakymą kiekvienu atveju, kai į jus kreipsis dėl vidaus sandorių ar dėl neskelbtinų derybų, ir dar užtikrinti, kad sandoriui įvykus viskas būtų skaidru? VPT būtų labai apkrauta, nes priėmus tokias pataisas į jus kreiptųsi kiekvienu atveju ir prašytų leidimo. Kaip tas mechanizmas funkcionuos?

Ž.Plytnikas. Mūsų tarnyba, kaip ir Ūkio ministerija, siūlė išimtį, kad vidiniai sandoriai būtų galimi, iš viso naikinti. Bet šis mūsų pasiūlymas buvo atmestas.

A.Medalinskas. Seime?

A.Bilotaitė. Seimo Ekonomikos komitete.

M.Zasčiurinskas. Mano manymu, draudimas negalimas, o konkurencinė kova vis tiek vyksta. Įvedę draudimus, galime sulaukti varianto, kai organizacija bus nuperkama tik tam, kad ją sunaikintų ir atsikratytų konkurento. Aš matau vienintelę išeitį: įvesti kontrolę ir stiprinti represijas. Reikia ir daugiau informacijos: viešumo bei skaidrumo.

Ž.Plytnikas. Bet mes realiai galime patikrinti tik kelis procentus visų pirkimų. Pagalvokite, šiuo metu pirkimų sąraše užsiregistravo 5 200 perkančiųjų organizacijų.

A.Medalinskas. Tai gal geriau dabar uždrausti tuos vidinius sandorius. O tada, kai jūsų galia, pajėgumas sustiprės, atverti galimybę išimtims ir griežtai kontroliuoti?

M.Zasčiurinskas. Jeigu uždrausime, tai sunaikinsime savo įmones.

A.Bilotaitė. Ką sunaikinsime? Juk iki 2010 metų vidaus sandoriams išimtys nebuvo taikomos, žmonės gyveno pagal tą tvarką ir jokių problemų nekildavo.

S.Cirtautienė. Tada taip pat visuomenė tam tikru būdu buvo apgaudinėjama. Buvo įmonės, kurios gyveno iš savivaldybės užsakymų. Visada būdavo organizuojami konkursai ir būtent šios įmonės visada tuos konkursus laimėdavo. Tai buvo akių dūmimas, o vidaus sandorių buvimas įstatyme leidžia identifikuoti šį procesą, bent kiek jį kontroliuoti. Žinoma, jei vidaus sandoriai taikomi pagrįstai. Būtent to - atsijoti pagrįstus vidaus sandorių taikymo atvejus nuo fiktyvių - ir siekiame.

A.Medalinskas. O dabar korupcijos dar daugiau. Ar viena iš priežasčių politikams veržtis į savivaldybes nėra ta, kad ten jie gali gerai uždirbti iš tų visų operacijų su savivaldybės įmonėmis, joms iškeltais uždaviniais, kainomis bei jų kontrole?

M.Zasčiurinskas. Nemanykime, kad savivaldybėse dirba tik vieni sukčiai. Įsivaizduokime, kad žmogus nenori daryti jokių pažeidimų, bet jis nežino, kaip tinkamai, pagal įstatymus organizuoti tuos pirkimus. Jis kreipiasi į VPT ir gauna aštuonias eilutes apie kainas. Savivaldybės įmonė dirba nustatytomis kainomis, nors kai kas gali sakyti, kad jos per aukštos, bet šių įmonių negali samdyti, nes rinkos kainos yra kitokios. Yra nemaža ir objektyvių problemų savivaldybėse, su kuriomis gali susidurti ir ten dirbantys sąžiningi žmonės.

S.Cirtautienė. Sąžiningo klydimo atvejai, aišku, įmanomi, todėl išankstinę bei paskesnę kontrolę reikėtų derinti su konsultavimu. Čia kyla ribotų VPT pajėgumų klausimas. Jų plėtra tikrai būtų rimta valstybės investicija.

M.Zasčiurinskas. Valstybė turi apsispręsti, ko ji nori. Jeigu nori sudaryti tik viešųjų pirkimų skaidrumo vaizdą, kaip buvo anksčiau, tai yra viena. Bet jei nori iš pagrindų išspręsti problemą, tai turi spręsti. Tada tikrai reikia tarnybą stiprinti ir baigti žaidimus su juokingais atlyginimais. Reikia surašyti rimtus kvalifikacinius reikalavimus šios tarnybos žmonėms, o atlyginimas turi būti mokamas pagal rinkos kainą. Ši tarnyba Lietuvoje turi būti ugdoma ir stiprinama, o tik tada jai kraunama ir atsakomybė.

S.Cirtautienė. Esant tokiai situacijai ir yra svarbiausia maksimaliai racionaliai panaudoti turimus išteklius, nukreipti juos taip, kad būdami ir menki duotų maksimalią naudą valstybei. Šiandien VPT yra orientuota į ex post kontrolę, todėl didžioji jai skiriamų išteklių dalis naudojama praeityje padarytiems pažeidimams išaiškinti, neretai jau tada, kai ne tik pirkimo procedūros yra pasibaigusios, bet ir jų pagrindu sudaryta sutartis įvykdyta. Nutraukti neteisėtą sutartį lieka vienintelis kelias - teisminis ginčas. Buvo nuspręsta, kad bent jau dalį šios institucijos veiklos derėtų nukreipti į ex ante kontrolę, kitaip tariant - teikti pirmenybę prevenciniam darbui. Jis yra rezultatyvesnis nei jau įvykusių pažeidimų išaiškinimas, kuris dažnai, deja, apsiriboja jų konstatavimu.

Ž.Plytnikas. Prezidentūros pasiūlymas yra geras. Mes tik galime būti nepajėgūs jo įgyvendinti kiekvienu atveju, kai tik į mus kreipsis kas nors leidimo. Būtinai reikia papildomai skirti žmonių. Tada ir bus taip, kaip jau buvo su ta sutartimi, kurios sąlygos, laikotarpiai, kaina, jų keitimas tapo ne valstybės tarnybos, o suinteresuotųjų šalių reikalu. Todėl ir gimė siūlymas, kad yra reikalingas VPT sutikimas. Bet svarbu, kad šis siūlymas veiktų. Kad mes su savo pajėgumais galėtume įgyvendinti šį įstatymą. Mokesčių inspekcija šiuo metu kontroliuoja operacijų už 18 mlrd. litų. Mes kontroliuojame procesus, kurių suma nuo 10 iki 13 mlrd. litų. Mokesčių inspekcijoje dirba apie tūkstantį darbuotojų. Mūsų yra tik 18 darbuotojų, realiai atliekančių viešųjų pirkimų kontrolę.

A.Medalinskas. Tai Jūs, kaip supratau, iki šiol buvote tik portfelis ir iškaba?

M.Zasčiurinskas. Jie reikiamu laiku, reikiamomis aplinkybėmis turėjo pateikti reikiamą išvadą. Štai ir viskas. O dabar darbas turėtų būti dirbamas jau rimtai.

 

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"