TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Viltis išeiti į laisvę - trapi

2010 12 15 0:00
Alinos Ožič nuotraukos

Per visus atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvoje nebuvo suteikta malonė nė vienam nuteistajam iki gyvos galvos. Kai kurie iš jų malonės nebesitiki ir teigia nė neprašysiantys. Kiti skaičiuoja dienas, kada galės kreiptis su malonės prašymu.

"Žinau, kad čia praleisiu visą likusį gyvenimą. Malonės neprašysiu, neverta jos tikėtis. Argi žmogus galėtų galva pramušti mūro sieną?" - išrėžė 17 metų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleidęs Juozas Maksimavičius.

Prašymus Malonės komisijai pagal dabar galiojančius įstatymus nuteistieji iki gyvos galvos gali pateikti už grotų praleidę 20 metų. Tokia tvarka įsigaliojo nuo 2004-ųjų rugsėjo. Anksčiau prašyti malonės buvo galima nelaisvėje praleidus 10 metų. Malonės prašymų iki šiol būta, tačiau nė vienas jų nebuvo patenkintas. Pasak Lukiškių tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojų, buvo atvejų, kai atmetus malonės prašymus kaliniai nusižudė.

Nuteistųjų iki gyvos galvos kapeliono vienuolio pranciškono Arūno Peškaičio nuomone, įkalinimo iki gyvos galvos bausmė - beprasmė. Jis įsitikinęs, kad ji kada nors turėtų būti panaikinta.

Laisvės nebesitiki ir net nenori

Gal bijodami likimo smūgio - nesuteiktos malonės - kai kurie nuteistieji jos nė neprašo. Arba bent jau tvirtina neprašysiantys. Prieš šešerius metus pailginus malonės prašymo terminą kol kas nė vienas nuteistasis iki gyvos galvos nėra atsėdėjęs nustatyto laiko ir dar neturi teisės prašyti malonės. Kai kuriems laukti liko visai nedaug.

J.Maksimavičius apie įvykdytą nusikaltimą, už kurį sulaukė itin griežtos bausmės, atvirauti nelinkęs. Keliskart teistas vyras 1992-ųjų gruodį Rusijos Karagandos srityje Timertau mieste nušovė metalurgijos kombinato generalinį direktorių A.Svičinskį. Jis tituluojamas pirmuoju atkurtos nepriklausomybės metais užsienyje veikusiu samdomu žudiku. "Kodėl padariau nusikaltimą? Taip susiklostė aplinkybės", - lakoniškai tepasakė J.Maksimavičius.

Vienas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojas puse lūpų prasitarė, kad J.Maksimavičius galėjo tikėtis išeiti į laisvę. Tačiau pats nuteistasis tvirtina laisvės nenorintis. "Dirbu staliumi, užsidirbu apie 300 litų per mėnesį. Čia turiu užsiėmimą, tik tuo ir gyvenu. Laisvėje neturėčiau kur eiti, manęs ten niekas nelaukia", - sakė nuteistasis. Kalėjime jo niekas nelanko, vienintelė su išoriniu pasauliu siejanti gija - dviejų suaugusių vaikų laiškai.

Keturi dešimtmečiai už grotų

Malonės prašymo rašyti neketina ir 14 metų Lukiškėse praleidęs Vytautas Meškauskas. Nuteistojo tikinimu, kalėjimas yra jo namai. Iš nugyventų 58 metų už grotų jis praleido keturis dešimtmečius. Iki lemtingo nuosprendžio - įkalinimo iki gyvos galvos - V.Meškauskas teistas net aštuonis kartus. "Buvau teisiamas už vagystes, plėšimus. Teko sėdėti ne vienoje Rusijos "zonoje". Tačiau niekada nebuvau nužudęs žmogaus. Tačiau pastarąjį kartą mane sugundė", - dievagojosi kalinys. Pasak jo, sugundė pažįstamas "vyras su antpečiais".

Jonavoje gyvenantys pagyvenę sutuoktiniai namuose turėjo auksinį kryžių su brangakmeniais ir ne mažiau vertingas špagas. Šie brangūs daiktai esą buvo įsigyti dar Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje. Apie tai, kaip nužudė pagyvenusią porą, nuteistasis LŽ pasakojo be jokių emocijų: įėjo į namus ir papjovė. Tačiau netrukus po to buvo sulaikytas. "Žinau, kad pasielgiau blogai. Labai blogai. Esu kaltas. Todėl malonės ir neprašysiu", - tvirtino V.Meškauskas.

Pasak nuteistojo, kalėjime darbo jis neturi. "Tačiau man nenuobodu. Kameroje yra televizorius, kartais pasižiūriu. Arba kokią knygą paskaitau. Turiu ir apie ką pamąstyti", - sakė V.Meškauskas. V.Meškauskas teigia esąs patenkintas gyvenimo sąlygomis. "Čia galima gauti visko, ko pageidauji, jei tik turi pinigų. Patikėkite manimi, visose kamerose pakanka alkoholio. Jei užsigeisi, atves ir moterų. Na, man jų nebereikia, esu per senas", - atviravo nuteistasis, visai nepaisydamas čia pat sėdinčio prižiūrėtojo.

V.Meškauskas LŽ aiškino, kad Lietuvos (kaip ir Latvijos, Estijos, Baltarusijos) įkalinimo įstaigose "vierchą laiko" valdžia. "O Rusijoje visuose kalėjimuose galioja kalinių įstatymai", - aiškino jis ir pasigyrė esąs vienos aukščiausių kalinių kastų - "frajerių" atstovas. Esą aukščiau jų - tik "įteisintieji vagys". Tai ir esanti svariausia priežastis, kodėl jis niekada neprašys malonės. "Frajeriams" neva draudžiama prašyti bet kokio bausmės švelninimo ar sąlygų gerinimo.

LŽ žurnalistes lydėjęs prižiūrėtojas pasakojo, kad dėl šio nuteistojo iš pradžių būta daug bėdų: jis nenorėjo paklusti prižiūrėtojų nurodymams, protestuodamas daužė langus, laužė baldus. Tačiau vėliau suprato, kad su esama tvarka teks susitaikyti, ir nurimo.

Maniau, kad ten - vien monstrai

Nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas A.Peškaitis į šias pareigas buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupo metropolito, kardinolo Audrio Juozo Bačkio prieš ketverius metus. "Niekada nemaniau, kad dirbsiu tokį darbą. Tačiau kartą paskambino tuomet Lukiškėse psichologu dirbęs Romas Radzevičius. Pasakė, kad mano vedamas radijo laidas girdėję keli nuteistieji norėtų susitikti. Tokia buvo pradžia", - LŽ pasakojo A.Peškaitis.

Pirmą kartą atėjęs į kalėjimą dvasininkas jautė didelį diskomfortą. "Kaip ir daugelis, įsivaizdavau, kad kali vien monstrai. Tačiau netrukus pamačiau, kad jie tokie patys žmonės. Jiems, kaip ir visiems, labai reikia dėmesio, šilumos ir meilės", - sakė kunigas.

Jį ypač sukrėtė vieno iki gyvos galvos įkalinto vyro, kurio jau nebėra tarp gyvųjų, rašytas laiškas. "Po juo kalinys pasirašė: Tavo šimtoji avelė Kostas", - prisimena A.Peškaitis. Kapelionas paaiškino posakį, kad Dievas myli devyniasdešimt devynias teisiąsias aveles, bet labiausiai - paklydusią šimtąją. Su Kostu kunigas bendravo nuolat, buvo greta ir tuomet, kai vyras gulėjo mirties patale. "Jis buvo toks ramus, susitaikęs su Dievu ir kupinas šviesos. Kostas - geriausias įrodymas, kaip žmogus gali pasikeisti", - sakė jis.

Bausmė iki gyvos galvos - beprasmė

Pasak dvasininko, totalitarinėje visuomenėje gaji nuostata, kad bausmė privalo būti asmenybės naikinimas. Tačiau neapykanta tik prišaukia dar didesnę neapykantą. A.Peškaičio įsitikinimu, iš įkalintojo atimama galimybė gyventi oriai. Jau pats laisvės atėmimas - žiauri bausmė. Žmogus negali veikti pats, jis privalo daryti tik tai, kas nustatyta. Atimti viltį, kad kada nors galės būti laisvas, - baisiausia, kas gali nutikti nuteistajam. "Bausmė įkalinti iki gyvos galvos neturi prasmės. Juk tokioje padėtyje tik labai stiprios asmenybės randa jėgų keistis. Tikiuosi, kad tokia bausmė kada nors bus panaikinta", - LŽ sakė A.Peškaitis. Anot jo, atsidūrusiam tokioje padėtyje žmogui tėra du keliai: visiškai degraduoti arba rasti jėgų ir įgauti vidinės laisvės.

Kapelionas neabejoja, kad teisiant žmogų reikėtų atsižvelgti į tai, kokiomis sąlygomis jis augo, kodėl nusikalto. Nemažai įkalintųjų gal nebūtų nuteisti aukščiausia bausme, jei būtų turėję tinkamą gynybą.

Už nužudymą kalintis J.Maksimavičius LŽ taip pat tvirtino, kad kai kurie kaliniai pateko "po dalgiu". Kai kurie teisininkai esą nebijo pareikšti, kad po nepriklausomybės atkūrimo ne vienas teismų paskelbtas nuosprendis buvo neadekvatus padarytam nusikaltimui. Kai kurie teismo procesai buvo atvirai "parodomieji".

Atpratę nuo gyvenimo

Daugiausia nuteistųjų iki gyvos galvos bausmę atlieka Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Jie kali vienutėse. Tiesa, pagal nustatytas normas, tokie nuteistieji kameroje gali būti laikomi ir dviese, bet retas kreipiasi su tokiu prašymu. Pasivaikščiojimo kiemelis - asfaltuotas, tad per visą kalinimo laiką nuteistieji nemato jokio augalėlio. Tik bausmę atliekantieji pataisos namuose turi galimybę vaikščioti po zonos teritoriją.

Kalintys vienutėse asmenys visiškai atpranta nuo įprasto gyvenimo. Neseniai Lukiškėse buvo įvesta naujovė, kuri sukėlė didžiulį nuteistųjų entuziazmą. Prieš keletą mėnesių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriumi paskirtas Alvydas Maknickas vidaus potvarkiu leido nuteistiesiems iki gyvos galvos patiems apsipirkti čia esančioje krautuvėlėje. Iki tol jie tegalėjo parašyti, kokių prekių pageidauja, ir gauti jas neišėję iš kameros. "Daugelis išgirdę naujovę apstulbo. Kai kurie pasakojo, kad daugelio prekių iki šiol nebuvo matę. Juk nuo to laiko, kai buvo laisvi, įvyko stulbinamų pasikeitimų. Negalite net įsivaizduoti, ką šiems žmonėms reiškia tokia, mūsų akimis, smulkmena", - LŽ pasakojo Lukiškėse dirbanti psichologė Lina Pleskevičienė.

Naujo, ilgą laiką kalintiesiems neįprasto pasaulio baimė gali būti priežastis, kodėl kai kurie jų nenori prašyti malonės. Pasak psichologės, jokios jų reabilitacijos sistemos laisvėje nėra. "Kai kuriems nėra kur eiti. Belieka vienas kelias - grįžti į kriminalinę aplinką, nes visuomenė tokių žmonių nenori priimti", - LŽ sakė L.Pleskevičienė.

Malonė - tik išimties atvejais

Šiuo metu Lietuvoje yra 109 įkalinti iki gyvos galvos asmenys. 87 bausmę atlieka Lukiškėse, 21 Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose. Tarp nuteistųjų iki gyvos galvos - vienintelė moteris, Panevėžio moterų pataisos namuose kalinti Alma Bružaitė (buvusi Jonaitienė). Jos padarytas nusikaltimas, kai ji nužudė du savo sūnus Mantą ir Tomą, sukrėtė visą Lietuvą.

Kunigas A.Peškaitis LŽ sakė, kad nemažai nuteistųjų vis dėlto laukia būtino 20 metų termino pabaigos ir ketina prašyti malonės. Gavusi nuteistųjų prašymus Malonės komisija juos preliminariai svarsto ir siūlymus teikia prezidentui. Prieš priimdamas sprendimą prezidentas tariasi su komisija, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų pirmininkai, teisingumo ministras, generalinis prokuroras, prezidento patarėjai teisės klausimais, Lietuvos teisininkų draugijos, Kalinių globos draugijos ir Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos atstovai. Tačiau realiai asmuo, nuo kurio priklauso kalinio likimas, yra prezidentas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad malonės suteikimas - sudėtingas, teisingumą ir humaniškumą atspindintis sprendimas, todėl jis sietinas ir su neabejotinomis nuteistojo pastangomis keistis. Prezidentės įsitikinimu, malonė gali būti suteikta tik išimties atvejais, įsitikinus, kad nuteistasis tikrai supranta padarytą klaidą, nuoširdžiai dėl to gailisi ir nepriekaištingai elgiasi.

Kunigas A.Peškaitis mano, kad tokių nuteistųjų yra. Ir ne vienas. Po keleto mėnesių sueis 20 metų, kai keli įkalintieji iki gyvos galvos yra nelaisvėje. Jiems beliks laukti lemtingo sprendimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"