TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Viltis šeimai, valstybei, pasauliui

2013 12 25 0:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Gimimas visada yra viltis. „O Lietuvai šiomis dienomis viltis labai reikalinga“, - sako iš Brazilijos kilęs kun. Juozapas Minderis. Jo teigimu, Dievo sprendimas ateiti į pasaulį skurdžiausiame tvartelyje buvo išties karališkas pasirinkimas.

Kun. J.Minderis pasaulį išvydo Brazilijoje, tačiau jo kraujagyslėmis teka pusė lietuviško kraujo – jo tėvo tėveliai buvo emigrantai iš mūsų šalies. Todėl 1987-aisiais, kuomet buvo įšventinamas į kunigus, Juozapas nusprendė savo kunigystę paaukoti būtent Lietuvai – sovietų okupuotam savo senelių kraštui. O nuo 1995-ųjų jo gyvenimas jau visam laikui persikėlė į Vilnių.

Dešimt kalbų mokančio, Vilniaus kunigų seminarijoje dėstančio kunigo didžioji meilė – tradicinė Katalikų Bažnyčios liturgija, tokia, kokioje dalyvavo visi šventieji ir mūsų protėviai nuo ankstyvųjų Bažnyčios amžių iki pat 1969-ųjų reformos. Todėl popiežiui Benediktui XVI paraginus ir vėl kuo plačiau grįžti prie „senųjų Mišių“ šventimo, kun. J.Minderis nusprendė aktyviai prisidėti prie jo vizijos įgyvendinimo. Kiekvieną sekmadienį, 17 val. jis aukoja tradicines Mišias Vilniaus centre esančioje Šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčioje.

O portalui lzinios.lt Kalėdų proga jis pasakoja apie Jėzaus gimimą, su juo ateinančią viltį ir problemas, kamuojančias dvasine dykuma virstantį Senąjį žemyną. Ir primena: Kristus pažadėjo būti su mumis kiekvieną dieną. „Kiekvieną dieną ne iki XXI amžiaus, o iki pasaulio pabaigos.“

- Ar gruodžio 25 tikrai yra ta diena, kai gimė Kristus, ar Kalėdų data tik sutartinė?

- Ne nuo pirmųjų dienų krikščionys šventė Jėzaus gimimo dieną. Pagrindinis jo gyvenimo įvykis visgi buvo kančia, prisikėlimas ir, vėliau, Šventosios Dvasios atsiuntimas. Pradžioje, gal kokius 300 metų, krikščionys ir Romoje, ir Rytuose labiau švęsdavo Velykas. Tačiau laikui bėgant, krikščionybei augant, susidomėjimas Jėzaus gyvenimo įvykiais didėjo. Lygiai taip didėjo ir noras švęsti skirtingus Jėzaus gyvenimo aspektus. Vienas iš svarbiausių kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykių yra gimimas, todėl imta iškilmingai švęsti ir Išganytojo gimimą.

Dėl tikslios datos mes neturime tikrų šaltinių. Tačiau turime tradiciją, ypač Romos tradiciją. Pasitikime, kad romiečiai, kurie gyveno tais laikais, kai pradėta švęsti Kristaus Gimimo šventė, žinojo žymiai daugiau negu mes ir turėjo galimybę prieiti prie šaltinių. Jeigu jie nustatė šią datą – gruodžio 25-ą, – galime sakyti, kad yra didelė tikimybė, kad jis gimė būtent tuo metu. Gali būti, kad romiečiai tai sužinojo iš raštiškų šaltinių, pavyzdžiui, užrašų apie tuo metu imperatoriaus įsakymu vykusį surašymą. Romoje tie dokumentai tikrai buvo. Todėl pirmieji krikščionys tikriausiai iš jų galėjo nustatyti datą.

Yra ir kita galimybė. Romiečių paprotys buvo tokiu metu švęsti pagonišką saulės šventę. Krikščionims tai galėjo būti priežastis švęsti tą dieną, kadangi apie Jėzų Kristų pagal pranašystę yra sakoma, kad jis yra Teisingumo saulė. Jėzus – Teisingumo saulė – yra tikras Viešpats, ir vietoj pagoniškos saulės šventės imti švęsti tikros saulės šventę būtų labai logiška.

Tiek kol kas galime pasakyti, o galbūt ateityje archeologai, kiti tyrėjai ras kitus šaltinius, ir sužinosime daugiau. Dabar tiesiog pasitikime sena tradicija, kuri turi iš tikrųjų didelę vertę – labai daug švenčių ar žinių apie faktus, kurie buvo perduoti iš kartos į kartą dažniausiai yra tikri. Tradicija nebuvo tik sugalvota, ji kyla iš tikrų faktų.

- Sakėte, kad krikščionys pirmaisiais amžiais daugiau šventė Velykas, tai iki šiol pagrindinė katalikiška šventė. Kodėl tuomet nuspręsta naujos eros pradžią datuoti būtent nuo Kristaus gimimo?

- Iš likusių šaltinių sunku apie tai kažką labai tiksliai pasakyti, bet man atrodo, kad čia yra gili logika. Gimimas yra pradžia, todėl logiška, kad naujos eros pradžia skaičiuojama nuo Dievo Sūnaus gimimo. Galime pasakyti, kad Dievas du kartus tiesiogiai įsikišo į materialųjį pasaulį – ne įkvėpė pranašus ar šventuosius, bet ir iš tikrųjų įsikišo. Pirmą sykį tai buvo Kristaus pradėjimas Marijos įsčiose. Tai buvo tarsi nauja pradžia, kai Tėvas pirmą kartą į pasaulį, į materiją įsikišo tiesiogiai, pradėdamas savo sūnų Marijos įsčiose. O tai iš tikrųjų yra nuostabi pradžia, tikriausiai dėl tos priežasties nuo jo gimimo skaičiuojama nauja era. Antrą kartą toks įsikišimas įvyko Kristui prisikeliant iš numirusiųjų – būtent per Velykas.

- Kodėl metų pradžia švenčiama tik po savaitės – sausio 1-ąją?

- Ši diena vis tiek labai arti Kalėdų, tiksliau – tai vis dar Kalėdos. Šią šventę švenčiame ne vieną dieną, o visą oktavą – aštuondienį. Paskutinė, aštuntoji diena, kai minime Marijos motinystę, labai tinka naujų metų pradžiai. Žinoma, laiko matavimas susijęs ir visų pirma su astronomija, dangaus kūnų judėjimu, bet apie tai jau geriau papasakotų astronomai.

- Dievas įsikūnijo, kad atpirktų žmones. Ar jam nebuvo kito būdo tai padaryti? Kodėl jam reikėjo tapti žmogumi?

- Pažinti Dievo mintis įmanoma tik, jei jis pats nori jas apreikšti. Tačiau būtent tokia buvo jo valia. Dievas bendravo su žmonėmis per visą ilgą išganymo istoriją, kuri prasidėjo nuo žmogaus nuopuolio. Jis bendravo su žmonėmis apreikšdamas savo valią per žmones, kuriuos įkvėpdavo: patriarchus, pranašus, Mozę. Tačiau jis panoro ir pats tapti žmogumi.

Čia galime pamatyti didelę jo meilę savo kūriniui – žmogui. Jau faktas, kad jis mus sukūrė pagal savo panašumą, mums padeda suprasti, kodėl jis įsikūnijo. Žinome, kad šis panašumas yra visų pirma dvasinis, bet vis dėlto Dievas davė mums ir kūną, o vėliau pats tą kūną priėmė.

Mūsų kūnas dabar turi kitą prasmę: jis yra kūnas, panašus į Jėzaus kūną, o Jėzaus kūnas prisikėlė. Tai rodo mūsų pašaukimą, rodo, kad visas žmogus – siela ir kūnas – yra išganytas, ir kad mūsų ateitis yra pergalinga. Tai mums taip pat leidžia suprasti, kaip svarbu mylėti savo kūną, deramai su juo elgtis ir jį valdyti. Mūsų kūnas tikrai yra dvasios įrankis, per jį mes išreiškiame giliausius savo jausmus ir kuriame darbus.

- Dievas nusprendė ateiti į pasaulį tvartelyje, visiškame skurde. O per Kalėdas katedrose ir bažnyčiose vyksta iškilminga, puošni liturgija su brangiais rūbais, indais. Ar tai neprieštarauja pačiai Kalėdų įvykio esmei?

- Iškilmingai švęsdami Kalėdas mes tikrai nepamirštame ir skurdo, kuriame gyveno Jėzus. Mes prakartėlėje vaizduojame kūdikėlį, gimusį visiškame skurde. Šis jo pasirinkimas – išties karališkas. Būdamas Dievas, jis galėjo gimti rūmuose. Tačiau dauguma žmonių nuo istorijos pradžios – tikriausiai ir iki istorijos pabaigos – gyvena paprastuose namuose, trobose. O jis gimė vargingiausioje iš jų. Čia galime matyti solidarumą iki galo. Jis buvo arti kiekvieno žmogaus. Nėra nė vieno, kuris galėtų pasakyti: „Jis turėjo daugiau negu aš.“

Jis atėjo nieko neturėdamas ir nuo to skurdo jis pradėjo mūsų išgelbėjimo darbą. Šis ženklas tikrai turėtų paliesti kiekvieno žmogaus širdį, net jei žmogus yra labai turtingas. Tai jam turėtų būti proga prisiminti, kad jo Dievas Jėzus Kristus gimė skurde. Dėl to toks žmogus turėtų nepamiršti ir savo tikėjimo brolių ir seserų, kurie vargsta ir stokoja.

Bet tai yra vienas dalykas, o kitas dalykas – Jėzų reikia garbinti adekvačiai, kadangi jis yra Dievas. Iškilmingumo būtinybę mes galime suprasti iš trijų išminčių apsilankymo pas kūdikį. Jie kaip visų tautų atstovai atvyksta pas Jėzų su ketinimu jį garbinti. Tai buvo pirmas jų tikslas – garbinti. Taip ir mes, jeigu katedrose, bažnyčiose garbintume Dievą paprastai, neiškilmingai, tada neišreikštume Dievui tos garbės, kurios jis yra vertas. Nepamirškime, kad išminčiai, vadinamieji trys karaliai, atnešė Jėzui pačias brangiausias dovanas: auksą, smilkalus, mirą.

- Pažvelgus į prekybos centrus ar televizijos reklamas gali atrodyti, kad Kalėdos prasideda jau nuo Helovino. Visur eglutės, lemputės, parduodama daug vartojimo prekių. Adventas pamirštas visiškai. Ar Kalėdų komercializacija yra savaiminis blogis, ar tai normalus dalykas?

- Manau, yra galimybė visa tai suderinti. Kai buvau vaikas, ši komercializacija Brazilijoje, kaip ir visame Vakarų pasaulyje, jau buvo stipriai jaučiama. Nuo gruodžio pradžios per radiją, televiziją grojo kalėdinė muzika, buvo transliuojamos įvairios reklamos. Mums, vaikams, tai sukurdavo Kalėdų laukimo nuotaiką.

Motina, kuri laukiasi, su visa šeima kiekvieną dieną vis labiau tam ruošiasi. Paruošia kūdikėliui drabužėlius, giminaičiai galvoja apie dovanas. Lygiai taip ir adventas yra laukimo laikas, kadangi žinome, kad gims Kūdikėlis. O tas prekybos pasaulis mums primena, kad savo artimiems žmonėms reikia kažką dovanoti, kas irgi yra krikščioniška. Prisiminti sau brangų žmogų yra krikščioniškas dalykas, o per Kristaus gimimą tai padaryti yra nepaprastai prasminga, kadangi jis yra mūsų visų pirmasis brolis. Jo gimtadienis yra mūsų visų šventė.

Bet kiekvienu žmogišku dalyku galima manipuliuoti, jis gali būti iškreiptas, nukreiptas nuo tikrojo tikslo. Todėl dabar dažnai jau nebeturime prieš akis Jėzaus, nebeminime jo gimimo, tik gražią šventę metų pabaigoje. Žmonės, kurie dar nepažįsta Viešpaties, dar nelanko bažnyčios, išoriškai irgi gali švęsti šią šventę, tačiau nesupras jos prasmės. Juolab, kad įėję į prekybos centrą dažnai net nebematome jokių Jėzaus ženklų. Šventė yra tarsi dėl jo, tačiau dabar paliekame jį lauke, o švenčiame tik tarp mūsų, švenčiame tai, ko nebesuprantame. Tai yra neprotinga, nes žmogus visada turėtų ieškoti šaltinių, turėtų savęs klausti: kodėl taip darome, iš kur tai kyla?

Bet gimimas visada yra viltis – šeimai, valstybei, pasauliui. O Lietuvai šiomis dienomis viltis labai reikalinga, nes Atgimimas Lietuvoje dar tikrai nepasiekęs savo tikslų, jis vis dar turi tęstis, o tikras atgimimas įmanomas tik per Kristų.

- Kalbant apie krikščioniškos simbolikos išnykimą – atrodo, kad daugelyje Europos šalių tai vyksta visiškai kryptingai, ją tiesiog šalinant ir draudžiant. Kai kur nebeleidžiama net kalbėti apie Kalėdas, Kristaus Gimimą, o tik abstrakčiai apie „šventes“. Kodėl Europa atsidūrė tokioje padėtyje, kai taip atsiriboja nuo savo šaknų?

- Manau, iki galo mes nežinome to priežasties, iki galo nežinome, kokios jėgos, kokios srovės kontroliuoja parlamentus, priima tokius sprendimus. Kai kur net draudžiama viešai švęsti Kalėdas, kad nebūtų įžeisti musulmonai. Bet tai yra gryna nesąmonė. Tarkime, žydai gyveno Europoje ilgus amžius, ir tai krikščionims nebuvo priežastis nešvęsti savo švenčių, ir tai žydams tikrai netrukdė. Lygiai taip politikams nereikėtų pasiduoti ir dėl tariamo rūpesčio musulmonais. Juk musulmonai atvyksta pas mus, į krikščioniškas šalis, ir jau grynai žmogiškai būtų galima tikėtis, kad jie gerbs mūsų taisykles. Be to, reikia nepamiršti, kad krikščionys, ypač pastaraisiais metais, negali laisvai švęsti savo religinių švenčių kai kuriose musulmonų šalyse, kaip kad musulmonai švenčia savo šventes Europoje.

Čia mes patys siauriname krikščionių teises. Musulmonų šalyse valdžia niekada neriboja islamo švenčių, kad neįžeistų ten gyvenančių krikščioniškų mažumų.

Tikėjimo krizė, kuri dabar jaučiama Europoje, trunka jau mažiausiai 50 metų, o jos šaknys dar gilesnės. Paskutiniai šimtmečiai pasauliui buvo tragiški, o ypatingu būdu būtent Europai. Čia atsirado komunizmas ir nacionalsocializmas – sistemos, kurios buvo bedieviškos ir nukreiptos prieš žmogų. Pasitikėjimas Dievu buvo labai pažeistas, ypač po pasaulinių karų. Žmonės, galvodami, kad gali savo jėgomis sukurti naują, geresnį kelią be tikėjimo Dievu, atvedė į šią padėtį, ir dvasinė dykuma atsirado žemyne, kuris anksčiau buvo tikėjimo židinys, iš kurio misionieriai vyko į visą pasaulį. Europa savo krikščionišku tikėjimu apšvietė kitas tautas, išvadavo iš įvairių vergijų, o dabar nori kažką pastatyti be to tikėjimo. Manau, protingam žmogui užtenka pamatyti rezultatus, kuriuos turime dabar, kad pasakytų sau: sustokime.

Turime pažvelgti atgal, pamatyti, nuo ko prasideda šis subyrėjimas, šis kelias, vedantis į visišką fragmentaciją, ir grįžti prie tikrųjų mūsų civilizacijos šaltinių, bandyti nuo šių šaltinių ją atstatyti. Be šių šaltinių mes nebeturėsime orientyrų, matysime vis daugiau individualizmo, būsime vis labiau izoliuoti vieni nuo kitų. Kokios tada galime sulaukti civilizacijos? Koks žmogus gali gimti?

- Ar tikite, kad Europoje dar pavyks atstatyti krikščionišką civilizaciją?

- Manau, kad turiu tvirtą priežastį pasakyti „taip“. Prisiminkime, kokia galinga buvo Romos imperija, ir kokia buvo krikščionybės pradžia. Bet kai imperija galų gale išnyko, ji davė vietą naujai civilizacijai, atspindinčiai Evangelijos žinią. Pirmieji krikščionys buvo pasiruošę dėl tikėjimo guldyti savo gyvybę, bet jų buvo labai nedaug.

Manau, šiuo metu Europoje gyvena žymiai daugiau tikinčiųjų, negu buvo tų, kurie atvyko į Romą, negu tų, kurie pradėjo keliauti, misionieriauti po visą imperiją. Turime žmonių, dabar reikia tik, kad jie apsivilktų tinkamais tikėjimo rūbais, kad galėdami naudoti visas modernias priemones, imtų tą gerą žinią skleisti, o ne vien turėti ją privačiai. Pasilikti ją sau neigtų pačią krikščionybės esmę. Krikščionis nėra tik individas. Kristaus mokinys nėra žmogus, kuris surado Viešpatį, įtikėjo, ir dabar jis tuo patenkintas vienas. Tai yra neįmanoma, tai prieštaravimas iš esmės. Krikščionis nori dalytis, nori kurti bendruomenę. Mes turime tik prisiminti, kokie buvo mūsų pirmtakai ir pradėti iš naujo. Todėl viltis tikrai yra. Matome, kad popiežiaus Pranciškaus paskatinimas eiti į žmones, bendrauti, suprasti skurdą – tiek moralinį, tiek fizinį, – dalytis, būti arti, įtikina žmones. Bent Romoje pasiklausyti popiežiaus žodžių tikrai ateina daug žmonių. Taigi viltis yra, ji bus visada. Juk Kristus pažadėjo: būsiu su jumis kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną ne iki XXI amžiaus, o iki pasaulio pabaigos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"