TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Virtualus smurtas augina agresyvią kartą

2012 07 26 7:41
Corbis/Scanpix nuotrauka

Riba tarp realybės ir virtualaus pasaulio, kuris dėl specialiųjų efektų tampa vis panašesnis į tikrovę, grėsmingai trinama. Ar šios smurto kupinos erdvės įtraukti vaikai ir jaunuoliai nevirs bejausmiais robotais? Ar jie dar sugebės jausti pagarbą žmogui ir jo gyvybei?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Seimo narys psichologas dr. Gediminas Navaitis, psichiatras Liudvikas Lazauskas, psichoterapeutas Arūnas Kuras ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kai žudynių scenos tampa kasdienybe...

A.Medalinskas. Praėjusią savaitę JAV, Denverio mieste, ne kur nors gatvėje, o kino teatro salėje per naujo filmo apie Betmeną peržiūrą nuaidėjo šūviai. 25 metų vyras įsijautė į filmo blogojo herojaus Džokerio vaidmenį ir pats ėmė žudyti. Žuvo 12, buvo sužeisti 58 žiūrovai. Tragedijos, kai žūva žmonės, kasdien rodomos kino teatrų ekranuose ir kompiuterių monitoriuose, nes būtent tokios produkcijos lavina užliejo žiūrovus ir interneto vartotojus. Dabar tragedija įvyko realybėje. Ar to priežastis ir yra masinė kultūra, rodanti visišką nepagarbą kito žmogaus gyvybei?

G.Navaitis. Kai kalbama apie masinę kultūrą, dažniausiai pabrėžiama neigiama žiniasklaidos įtaka. Dabar šnekame apie vizualumo įtaką. Vizualinei erdvei priklauso kinas, televizija, kompiuteriniai žaidimai. Juos vadinkime virtualiąja tikrove.

A.Medalinskas. Ji gali stipriai iškreipti realybę. Vasarą tokios produkcijos esama itin daug, nes manoma, kad jauni žmonės atostogauja, todėl iš nuobodulio žiūrės bet ką. Pasirodė filmas, kuriame Abrahamas Lincolnas vaizduojamas kaip vampyrų medžiotojas. Juostose apie Žmogų-vorą mokslininkas tampa monstru. Salėse pilna jaunų žmonių. Ar galima sakyti, kad, pasižiūrėję tokius filmus kaip išgalvotas istorijas, jie išeis iš kino salės ir jas pamirš? Tikėtis, kad tokios istorijos jiems jokio neigiamo poveikio nepadarys, nors yra sustiprintos 3D efektais? Viltis, kad jiems nesinorės pakartoti to, ką pamatė ekrane, realiame gyvenime?

G.Navaitis. To garantuoti negalima. Be abejo, tokia produkcija daro įtaką žmogaus mąstymui, jausmams, vaizdiniams. Yra nemažai psichologinių tyrimų, patvirtinusių ryšį tarp agresijos vaizdinių ir agresyvaus elgesio. Viena iš agresiją aiškinančių teorijų - socialinio išmokimo. Jos esmė ta, kad žmogus neturi įgimtų agresyvių pradmenų arba jie yra nežymūs, tačiau jis gali išmokti agresyviai elgtis stebėdamas kitus asmenis, tarp jų - ir veikiančius ekrane.

A.Medalinskas. Daug agresijos esama ne tik kino ekranuose, bet ir kompiuteriniuose žaidimuose. Ar nuolat stebimas virtualaus pasaulio vaizdas jauno žmogaus sąmonėje nesusipina su realybės suvokimu?

G.Navaitis. Gali susipinti. Žinote, kas dar yra blogai dėl kompiuterinių žaidimų? Žmogus gauna atlygį už agresyvų elgesį. Jei sunaikinai visus priešus, kurie pasirodė tavo kompiuterio monitoriuje, gali tęsti žaidimą. Jeigu ne - žaidimas baigiasi.

A.Medalinskas. Vadinasi, tarsi sakoma, kad naikinti, žudyti kitą yra gerai. Vaizdai, kai reikia nužudyti žmogų, kad tęstum žaidimą, tampa vis labiau tikroviški. Taip pat ir nužudomo subjekto mirties scenos. Trykšta kraujas, girdėti žūvančiojo aimanos.

G.Navaitis. Daug kompiuterinių žaidimų tobulai atitinka agresijos teoriją. Ten iš pradžių pademonstruojama, kaip agresija turėtų pasireikšti, o paskui už tai, kad ją parodai, gauni simbolinį atlygį.  Programa, leidžianti žaidėjui pakilti į kitą lygį, ir yra geriausia agresijos mokykla, kurią "baigia" vis daugiau žmonių, pirmiausia - jaunuolių.

A.Kuras. Realiame gyvenime už agresyvius veiksmus laukia griežta atsakomybė, o virtualiame gyvenime už tai nieko nenutinka. Virtualiame gyvenime dingsta atsakomybės jausmas, o iš naujo pradėjus žaidimą ir nužudytasis atgimsta.

A.Medalinskas. Realiame gyvenime neatgimsta. Kieno nors sąmonėje išsitrynus ribai tarp realaus ir virtualaus gyvenimo, matome pasekmes.

L.Lazauskas. Matome. Prieš kurį laiką buvome šokiruoti įvykių Kanadoje. Dabar - Denveris. Pastaruoju metu tai tampa beveik  kasdienybe. Iš tikrųjų - žiūrint į kompiuterio ekraną, spaudinėjant klavišus visi veiksmai yra atliekami saugiai. Į kalėjimą už tai, kad  nužudei virtualioje erdvėje, niekas nesodina. Dar gauni apdovanojimą. Mes augome su Jono Biliūno apsakymu "Kliudžiau", kurį paskaičius pasidaro labai gaila gyvūnėlio. Mūsų aptariamu atveju nieko nesigailima. Naikinama viskas, kas pasitaiko kelyje.

A.Medalinskas. Mokytojai pasakojo, kad jauni žmonės ir dabar "Kliudžiau" perskaito su jautrumu. Tarp jaunuolių yra populiarios gamtosauginės, žaliosios idėjos. Jie rodo rūpestį beglobiais šuniukais. Jiems gaila gyvūnų. Kažkas pastebėjo, kad gaila net labiau nei žmonių. Kita vertus, šuniukų ir kačiukų žaisdamas kompiuterinius žaidimus niekas nežudo. Ten žudomi žmonės.

A.Kuras. Jeigu reikės, rinka ne J.Biliūno novelės pagrindu sukurs kompiuterinį žaidimą. Dabar žmonės gali rinktis tarp virtualaus ir realaus gyvenimo. Virtualiame gyvenime objektyvumo mažiau, daug ką sukuria fantazija. Į tą gyvenimą galima įsitraukti, juo džiaugtis. Tarkime, vaikinas ir mergina draugauja net nematydami vienas kito. Jie susikuria labai gražius vienas kito vaizdinius, tačiau neretai tai visiškai neatitinka turinio. Gyvenimas po truputį iš realaus virsta virtualiu. Tačiau vis giliau panirus į virtualų gyvenimą mažėja gebėjimas gyventi realųjį. Tai jau tampa priklausomybe.

L.Lazauskas. Dėl dažno kompiuterių naudojimo atsiranda ir nejudrumas, hipodinamija. Nėra galimybės išreikšti save. Sportas, judėjimas, agresyvesnio žodžio pasakymas leidžia nugesinti agresiją. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad jam reikia susivokti savo jausmuose. Dalyvaujant virtualiame žaidime apie jausmus niekas neklausia.

Kas labiausiai pajunta priklausomybę?

A.Medalinskas. Kas labiausiai turi polinkį į priklausomybę nuo tokių kompiuterinių žaidimų, o gal ir tokių kino filmų? Žmonės, pažinoję Denverio žudiką, aiškina, kad jis niekuo iš kitų neišsiskyrė ir nepanėšėjo į psichinių problemų turintį žmogų.

G.Navaitis. Faktas yra tai, kad smurtinių nusikaltimų skaičius nuolat auga. Dažnai sakoma, kad smurtinius nusikaltimus skatina alkoholis, bet jo suvartojimas keletą kartų nepadidėjo. Todėl manoma, kad postūmis agresijai augti kyla iš vis didesnių galimybių stebėti žudymo, luošinimo vaizdus. Jei ne realybėje, tai kine, kompiuterio monitoriuje. Paskui kai kurie žmonės imasi agresijos realiame gyvenime.

A.Medalinskas. Kai kurie tampa ne tik smurtautojais, bet ir smurto vaizdų kūrėjais. Daugėja atvejų, kai fiksuojami savo smurto vaizdai ir kaip filmas skleidžiami internetu.

G.Navaitis. Tą patį galima pasakyti ir apie smurto ryšį su seksu. Tai nagrinėja nemažai tyrimų. Atsiranda suvokimas, kad seksas gali būti pasiekiamas tik smurtu. Ankstesniuose filmuose tos sąsajos nėra ryškios, bet, pavyzdžiui, filme "Vėjų nublokšti", kuris pelnė daug "Oskarų", prievarta nešama į lovą Scarlett O'Hara iš pradžių protestuoja, o vėliau ji rodoma dainuojanti. Vyrams tarsi siunčiamas signalas: nesvarbu, kad moteris priešinasi, tu gali ją nugalėti ir bus viskas gerai. Bet su dabartine vizualine produkcija viskas yra gerokai liūdniau. Ypač dėl smurto scenų. Nustatyta, kad mokyklą baigiantis vaikas jau yra matęs 10 tūkst. žmogžudysčių filmuose arba pats jose dalyvavo žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

A.Medalinskas. Tai kas jaučiasi labiausiai priklausomas ir nesaugus dėl tos produkcijos?

L.Lazauskas. Jauną žmogų įtraukti į tokią aplinką lengviausia. O jeigu ta aplinka kupina agresijos, kuri ir yra pats blogiausiais būdas save išreikšti, viskas gali baigtis labai liūdnai. Kai žmogus realiame gyvenime susiduria su sunkumais, jis renkasi pabėgimo kelią. Vienas žinomas kelias - liga, kitas - naujosios technologijos. Kas yra geriau? Taip galima pereiti į priklausomybę, nes ten žmogus jaučiasi saugesnis. Skaičiau įdomų straipsnį. Nepamenu, ar apie lietuvaitę psichologę, gyvenančią Bulgarijoje, ar ištekėjusią už lietuvio bulgarę. Ji pusę metų neišeidavo iš namų ir viską užsisakydavo internetu. Vėliau jai prireikė daug pastangų, kad grįžtų į įprastą gyvenimą.

A.Medalinskas. Ar yra atlikti tyrimai, kokio išsilavinimo žmonės labiau priklausomi nuo smurto kupino virtualaus pasaulio? Gal netrukus turėsime ir elitą, užaugusį vartojant tokius produktus?

G.Navaitis. Menko išsilavinimo žmonės aktyviau vartoja tokią produkciją. Mažesnis išsilavinimas - mažesnis kūrybiškumas ir gebėjimas pačiam kurti vaizdus, gauti informaciją kitu būdu, pavyzdžiui, skaityti. Norima gatavo produkto. Kokie yra rinkoje produktai, tokius ir vartoja. Nemanau, kad iš to, kuris dažnai mėgsta žaisti kompiuteriu, išaugs išsilavinęs žmogus. Sprendimų priėmėjas. Greičiau išaugs vykdytojas. Elitas išaugs iš tų, kurie naudojasi visomis priemonėmis, įskaitant ir knygas.

Be pasakų ir gražių animacinių filmukų

A.Medalinskas. Vaikystėje tikriausiai kiekvienas iš mūsų gyveno apsuptas pasakų pasaulio. Iš pradžių jas sekė tėvai ar seneliai, vėliau jas skaitėme patys. Kuo skiriasi pasakų pasaulis, kuris supo mus, nuo to, kuriame brendo šiuolaikinis jaunimas? Kai kas sako, kad tie filmai ir kompiuteriniai žaidimai yra naujos versijos pasakos.

L.Lazauskas. Kalbant apie pasakas reikia pažymėti, kad dabar nėra tarpininko, kuris palaiko ryšį su realiu pasauliu. Mes augome jausdami tėvų, senelių rūpestį ir globą, o vaiko raidai yra labai svarbus kartų perimamumas. Vaikų, kurie augo su seneliais, kūrybinės ir prisitaikymo galimybės gerokai didesnės. Senelis, močiutė, sekdami pasaką, sukuria saugią aplinką ir moko išgyventi tuos siaubus. Šiandien realaus žmogaus šalia nėra. Klaviatūra - ne gyvas žmogus. Paniręs į virtualų pasaulį žmogus praranda ryšį su realiuoju pasauliu.

G.Navaitis. Per šimtmečius keitėsi ir pasakų paskirtis. Ir XVIII amžiuje, matyt, vaikai pasakų klausėsi, bet jos visų pirma buvo suaugusiųjų pasakojimai vienas kitam. Tik vėliau pasakos tapo literatūra vaikams. Skaitydamas knygą arba girdėdamas pasakojimą žmogus turi pats kurti vaizdinius. Reikia įsivaizduoti, kaip ragana užpuola Sigutę. Tai - intelektinis darbas. Virtualiame pasaulyje nieko kurti nereikia. Viskas yra pateikiama. O tada žmogus tampa vaizdinių vartotoju. Jo vaizdiniai mažiau išvystyti ir daugelio dalykų jis negali suvokti. Be to, norom nenorom vaizdiniuose atsiranda ir stereotipai.

A.Medalinskas. Kokie stereotipai?

G.Navaitis. Kaip mes nupieštume teroristą? Veikiausiai tai būtų rytietiškų bruožų žmogus, gal su musulmoniškais drabužiais. Nacionalsocializmas atsirado kurdamas tam tikrus žydų vaizdinius. Vėliau jie pavirto holokaustu. Žmogus per pateiktus vaizdinius suvokia, kas yra geras, o kas - blogas.

A.Medalinskas. Kuo čia dėti teroristai?

G.Navaitis. Juos labai dažnai rodo mūsų televizoriai, kurie ne vienoje šeimoje būna įjungti penkias-septynias valandas per dieną, o žiūrimi yra tris-penkias valandas per dieną. Tai reiškia, kad aštuoniasdešimtmetis 10 gyvenimo metų praleido žiūrėdamas į ekraną. Jis tampa priklausomas.

A.Medalinskas. Ne vienas žmogus, matyt, išaugo prie kambaryje burzgiančio televizoriaus, bet nebuvo tokio poveikio, koks yra dabar.

G.Navaitis. Techninės galimybės tobulėja. Be to, ne visi taip intensyviai ir dabar žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus.

A.Medalinskas. Kai mes augome, matėme gražiai pieštus ir gražias žmogiškas vertybes skatinančius multiplikacinius filmus. Net ir meniniuose filmuose, pasakose raganos, siaubūnai buvo sužmoginti. Šiais laikais tokie filmai - išimtis. Tokia yra paauglių taip pamėgta "Saulėlydžio saga". Joje vampyrai yra žmogiški, kilnūs. Bet gerokai daugiau yra griovimo kupinų filmų ir žaidimų. Ar neaugina jie vietoj žmonių bejausmių mašinų? Pieštus filmukus keičia kompiuteriniai, o žmogiškas vertybes - scenos, kaip skaudžiau suduoti kitam. Kodėl žmonės, ypač jauni, tampa tokios produkcijos vartotojais?

L.Lazauskas. Pastaruoju metu dažnai kalbama apie vartotojus. Bet tada prarandamas kūrybinis pradas. Viena karta kitą mokė kurti. Kažką padaryti, pagaminti. O dabar esame tiesiog vartotojai. Ir minėtos kūrybos vartotojai, nors kiekvienas galime pasirinkti, ką žiūrėti. Aš esu vartotojas, mano vaikai ir mano anūkai bus vartotojai. O kas sukurs gėrybių? Jeigu kurs, kokios tai bus gėrybės? Štai koks klausimas kyla.

A.Medalinskas. Ar tokie filmai ir kompiuteriniai žaidimai yra gėrybės?

L.Lazauskas. Verslininkai suinteresuoti kurti tokius produktus, kuriuos vartotų kuo daugiau žmonių. Jeigu tokius filmus žiūri žmonės, jeigu žaidžia kompiuterinius žaidimus, vadinasi, jų kažkam reikia. Tai neretai ir skatina agresiją, smurtą.

Kai nelieka kilnių riterių...

A.Medalinskas. Bet mes žiūrėjome įvairius filmus apie karą, kuriuose taip pat buvo žūvančių žmonių vaizdų, patys žaisdavome karą. Tačiau įtaiga mums dėl tų žudynių ekrane buvo gerokai mažesnė. Kodėl? Viską lemia aukštesnės technologijos?

G.Navaitis. Ne tik. Mūsų žaidimai rėmėsi Europos kultūra, kurioje yra svarbi riterio samprata. Ją liudijo pamokymas, kad gulinčiojo nemuša. Jei priešui iš rankų išmušama špaga, ją leidžiama pakelti. Rytietiška kryptis yra kitokia. Jeigu karatė varžybose neimituojamas pribaigiantis smūgis, taškas neįskaitomas. Tai - ne technikos dalykas, o vertybinis pasirinkimas.

A.Medalinskas. Tačiau dabartiniai smurto filmai ateina ne iš Rytų, o iš Holivudo. Visi kiti jais seka matydami milžinišką komercinę sėkmę.

G.Navaitis. Ir kokiu turiniu jie yra užpildomi? Veiksmu. Gerųjų ir blogųjų iš tikro nebelieka. Grupė A kovoja su grupe B ir dar su kažkuo. Turiniui reikia intelektinių pastangų. Pradėjome kalbėti apie virtualiosios erdvės ypatybes, paskui perėjome prie to, kaip tai veikia elgesį, o galiausiai pasiekėme esminį klausimą, kokį žmogų ugdo šiuolaikinė ugdymo sistema. Ne tik virtualioji erdvė. Atlikta daug tyrimų su vaikais, kurie žaidžia agresyvius žaidimus. Po tokių žaidimų sumažėja prosocialių poelgių (pagalbos, užuojautos kitam ir pan.). Po kurio laiko jie atkuriami, bet jei vaikas nuolat "mokosi" nesirūpinti kitais, galiausiai to ir išmoksta.

A.Medalinskas. Dabar viską reguliuoja rinkos principai, kai nebelieka vietos kilniojo riterio įvaizdžiui. Tokio ugdymo kontekste ir geraširdiškumas atrodo kaip klasta. Negali būti geraširdžio, kilniaširdžio žmogaus, nes manoma, kad viskas daroma dėl interesų. Jeigu žmogus elgiasi kitaip, įtariama klasta.

A.Kuras. Esame praradę kilniojo riterio idealą. Jeigu apie jį imtume kalbėti, matyt, skirtingai jį apibūdintume. Nebėra visuotinai priimto kilniojo riterio vaizdo. Bet žmonės jau jaučia idealių vertybių stoką. Nemanau, kad jos žlugo. Jos tiesiog persiformuoja ir turi atsirasti arba atsiranda nauji herojai. Vietoj tų idealų, kurie buvo suprantami ankstesnių kartų žmonėms, turi atsirasti nauji idealai. Filme "Avataras" taip pat daug agresijos, bet ten kovojama dėl laisvės, taip kuriamas naujas herojus.

A.Medalinskas. Ką galima padaryti su ta smurto, žudynių banga kino ekranuose ir kompiuterių monitoriuose, kuri vėliau taip skaudžiai smogia kitiems žmonėms, kaip atsitiko Denveryje?

G.Navaitis. Jeigu būtų apsispręsta, kokio turinio vizualinės produkcijos reikia, yra valstybinio reguliavimo galimybė. Žinoma, kas nors gali pasipiktinti, kad tai bus cenzūra. Bet Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir gali būti tas įrankis. Ne tik Lietuva patiria negatyvų poveikį. Ir ne tik Amerika, kur po filmų vyksta tokie baisūs dalykai. Europos Sąjungos mastu galėtų rastis iniciatyvos apsiginti nuo nepalankių socialinių ir psichologinių veiksnių. To dabar labai trūksta, nors pagarba gyvybei yra vienas iš Europos kultūros principų.

A.Kuras. Bet juk nesiūlysime ekskavatorių keisti į kastuvą? Technologijos tobulėja. Tai nėra blogai. Reikia tik įvesti naują veiksnį į dabartinių technologijų naudojimą. Etikos ir kultūros momentus. Reikėtų lavinti ir kūrėjų, ir vartotojų etinį požiūrį. Kultūrinius momentus galima reguliuoti finansiškai. Valstybė galėtų palaikyti vizualinę produkciją, kuri nepropaguoja primityvios agresijos.

Patyčios

A.Medalinskas. Kalbama apie plačiai paplitusias patyčias mokyklose. Prikurta įvairių programų, kaip jas įveikti. Kai kam tai gali būti ir aukso gysla, nes valstybė skiria lėšų. Bet ar galima įveikti patyčias neatkreipus dėmesio į virtualios erdvės poveikį?

A.Kuras. Nepagarba gyvybei ir nepagarba kitam žmogui yra tiesiogiai susiję dalykai. Nesunku virtualioje erdvėje žmogų sunaikinti, bet tas, kuris neprarado ryšio su realybe, supranta, jog kito žmogaus sunaikinimas yra kriminalinis nusikaltimas. Todėl fizinį sunaikinimą realybėje dažnai pakeičia moraliniu naikinimu - pasityčiojimu. Patyčių daugėja greičiau nei kriminalinių nusikaltimų. Nepagarba žmogui prasideda šeimoje, o iš jos ateina į mokyklą, darbovietę ir visur kitur.

A.Medalinskas. Palyginkime prancūziškas, rusiškas, angliškas komedijas ir tas, kurias dabar masiškai "kepa" Holivudas. Pastarųjų komedijų humoras dažnai yra visiškai bukas arba piktas, su patyčiomis. Ankstesnių komedijų humoras buvo geraširdiškas. Kur slypi tokio pasikeitusio požiūrio esmė? Kodėl tokiuose filmuose ima dominuoti, jei ne smurtas, tai bent jau labai skaudžios patyčios?

A.Kuras. Neturiu į tai atsakymo, bet faktas, kad auganti patyčių kultūra tiesiog kiekybiškai išveda žmogų iš pusiausvyros. Jis pradeda nebejausti pusiausvyros, jam lengva pasijuokti iš kito žmogaus nelaimės.

L.Lazauskas. Beje, ar žinote, jog kai mokyklose vykdomos kovos su patyčiomis programos, vaikai tėvų paprašo, kad leistų tomis dienomis neiti į mokyklą. Kodėl? Paaiškėjo, jog po teorinės dalies, po pamokos, kur kalbama apie patyčias, moksleiviai imasi praktinės dalies - bando įgyvendinti tai, ką buvo raginami nedaryti.

G.Navaitis. Psichologijoje skiriamos kelios agresijos formos - instrumentinė, emocinė, verbalinė. Patyčios - verbalinė agresija.

A.Medalinskas. Tai gali būti ir smurtas.

G.Navaitis. Tie dalykai persipina. Keiksmažodis skirtas išreikšti emociją, pažeminti iškeiktą žmogų. Užtenka gatvėje pastovėti šalia jaunų žmonių. Kai kurie keiksmažodžiai dabar vartojami kaip jungtukai.

A.Medalinskas. Bet ir mūsų laikais krepšinio, futbolo aikštelėje pildavosi tokie žodeliai. Tai neturi nieko bendra su smurtu, nors emocijos reiškiamos nepadoriai.

G.Navaitis. Dabar jie tapo per silpni. Tai, kas gali atrodyti kaip norminės leksikos peržengimas, vis stiprėja. Patyčios pereina į veiksmus, kurie tampa tiesioginės agresijos, žeminimo veiksmais. Nufilmuojama, įdedama į internetą. Rodoma, kaip žmogų galima dar labiau paniekinti ir pažeminti. Kalbame apie patyčias mokykloje, bet jos dažniausiai ateina iš suaugusiųjų pasaulio.

A.Medalinskas. Ne iš ekrano?

G.Navaitis. O kas sukuria ekraną? Ne vaikai. Ir Lietuvos televizijose yra laidų, kuriose maivomasi, tyčiojamasi iš visko. O paskui rimti dėdės ir tetos eina į mokyklas ir sako, kad jūs, vaikučiai, nesityčiokite. Bet reikia ne vaikus mokyti, kaip vengti patyčių, o siekti, kad suaugusiųjų pasaulyje patyčių sumažėtų. Kur kasdieniame gyvenime susiduriame su smurtu, agresija, patyčiomis? Šeimoje. Agresyvius vaikus tėvai dažniau baudžia, o tėvai vaikystėje taip pat yra mušti. Jeigu tokios agresijos šeimoje nėra, su ja galima susidurti žiūrint tokius filmus, žaidžiant kompiuterinius žaidimus.

Tai atitinka agresyvios visuomenės poreikius?

A.Medalinskas. Ar galima konstatuoti, kad šios produkcijos pasekmė - vis labiau agresyvėjanti visuomenė, kurioje geraširdžiam žmogui lieka vis mažiau vietos? Gal šiandieniame gyvenime atsirado tuštuma, kurią smurto, patyčių kultūra stengiasi užpildyti?

A.Kuras. Žmogaus vidus dėl kultūrinių ryšių ir technologijų vystymosi labai prasiplėtė. Tuštuma atsirado kaip papildoma erdvė, į kurią galime įsidėti kažką nauja. Matome jaunų žmonių vertybių pasislinkimą. Jiems belieka pasirinkti: kilnųjį riterį ar, priešingai, nekilnųjį, naikinantį "blogietį" kaip idealą. Kai kurie sąmoningai pasirenka pastarąjį.

A.Medalinskas. Kaip Denverio žudikas. Bet ir naikinantis visus priešus Rembo tam tikru požiūriu yra kilnusis riteris. O kas tada yra naujausiame filme A.Lincolnas, kovojantis ne su pietiečių armija per Pilietinį karą Amerikoje, o su pietiečiais, virtusiais vampyrais? Taip pat kilnusis riteris? Tame filme yra kita bėda - visiškai iškreipiama istorija. O Džokeris iš filmo apie Betmeną? Jis yra blogiukas. Kodėl norima sekti jo pavyzdžiu?

A.Kuras. Galima sekti herojaus, kuris kovoja vedinas kilnių tikslų, bet galima ir tokio, kuris siekia blogų tikslų, pavyzdžiu. Tokiu atveju sąmoningai pasirenkamas antivisuomeniškas gyvenimas.

L.Lazauskas. Neužmirškime, jog kiekviena sistema ugdo tokį žmogų, kokio jai reikia. Man dabar iškilo istorinės paralelės. Kai įvyko Spalio revoliucija...

A.Medalinskas. Iš tikrųjų tai buvo tik bolševikų organizuotas perversmas.

L.Lazauskas. Taip, bet šiam procesui reikėjo tam tikros grupės žmonių, kurie būtų nusiteikę griauti. Jie sakė: "Pasaulį seną išardysime." Bet kai atėjo laikas kurti naują pasaulį, įsitraukusieji į griovimą neturėjo jokios potencijos kurti. Ir sistema sugriuvo.

A.Medalinskas. O ką kuria dabartinė sistema? Gal lengvai į žmogų įsiskverbianti agresija rodo ir dabarties pasaulio vertybių krizę? Juk sakoma, kad išgyvename ne tik ekonomikos, bet ir dvasinę krizę. Mūsų gyvenime vis labiau įsigalioja džiunglių įstatymai. Žmogus žmogui tampa ne draugu, o priešu. Gal neatsitiktinai plūstelėjo ši produkcija?

G.Navaitis. Žinoma. Esama ugdymo sistema ugdo gebantį agresyviai konkuruoti žmogų. Tik tos patyčios ar smurtas truputį peržengia siūlomas ribas. O jeigu sistema orientuota į tokį žmogų, ji ir pasiekia rezultatą. Esminis klausimas, ar tokio žmogaus vis dar reikia, ar šiuolaikinė visuomenė nebando brėžti naujos perspektyvos? Atsakymas ateina supratus, ar agresyvus žmogus sukurs daugiau ekonominių vertybių, ar pats jausis gerai, ar sugebės aplinkinius padaryti laimingus. Gal jau vyksta virsmas į kitokio tipo ekonomiką ir santykius tarp žmonių? Mūsų diskusija tai ir atspindi. Kas yra patenkintas esama padėtimi? Net tie, kurie parduoda tokio pobūdžio produktus, iš esmės kaip žmonės nėra patenkinti, nors užsidirba iš to gerai. Modernios šalys neatsitiktinai jau kelis dešimtmečius diskutuoja apie "laimės ekonomiką", bet ji neatsiras savaime. Ją kurs gebantys būti laimingi žmonės. Agresijos, pykčio, nepakantumo skatinimas naikina visų mūsų galimybę gyventi geriau ir prasmingiau.

L.Lazauskas. Visos kalbos apie greitą rezultato pasiekimą, ekonominio burbulo pūtimas yra to proceso pasekmė. Iš tikrųjų artėjama prie momento, kai bus susivokta, kad reikia kažką daryti, nes kitaip visiems bus blogai. Reikia atrasti būdą, kaip suvaldyti situaciją, rasti alternatyvą vykstantiems procesams. Džiugina, jog pamažu atsiranda suvokimas, kad jau gana agresijos, reikia imti kurti. Juk žmogus iš prigimties yra kūrėjas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"