TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vissariono "rojuje" - ir sekėjai iš Lietuvos

2006 10 21 0:00
Buvęs milicininkas Sergejus Toropas teigė 1990 metais atradęs ryšį su Dievu.
Šimkūnaitės archyvo nuotrauka

Buvęs rusas milicininkas, Sibiro platybėse įkūręs savo Saulės miestą, sulaukė sekėjų ir tarp lietuvių. Į daugeliui tautiečių tremties kančias primenantį kraštą aukštąjį išsilavinimą turinti vilnietė ekonomistė išvyko savo noru.

"Aš laimingiausias pasaulyje žmogus, nes man vadovauja pats Kristus", - tvirtina šeštą dešimtį baigianti Ona Šimkūnaitė. Ši aukštąjį mokslą baigusi ekonomistė prieš trejus metus paliko buhalterės darbą Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje, pardavė vieno kambario butą sostinėje ir išvažiavo gyventi į Sibirą, Krasnojarsko sritį.

Čia, Sajanų kalnuose, taigoje prie Tiberkulio ežero, jau 14 metų įsikūrusi savita bendruomenė, kurią religijos specialistai vadina sekta. Jai vadovauja Vissarionas, sekėjų įsitikinimu - antrąsyk žemėn nužengęs Kristus.

Paaukotų pinigų negaili

Šimkūnaitė savo pinigus paaukojo šios bendruomenės kasai ir dabar gyvena vadinamojoje zonoje - Petropavlovkos kaime, už keliolikos kilometrų nuo Vissariono, kurį ji, kaip ir kiti šios bendruomenės nariai, vadina mokytoju.

Moteris LŽ teigė nesigailinti nei bendruomenei paliktų pinigų, nei buvusio gyvenimo Vilniuje, gal tik šiek tiek - tėviškės, Joniškio rajono Kepalių kaimo. Vaikų ji neturi, vyro taip pat - jis žuvo jaunas. Kartu spėjo pagyventi vos porą mėnesių, kito tokio nesutiko, o specialiai neieškojo.

"Mano požiūris į pinigus pasikeitė - man jų beveik nebereikia. Kas gero būtų buvę iš pinigų Lietuvoje, buto, baldų? O ten radau atsakymus į visus savo klausimus", - linksmai dėstė pašnekovė.

2003 metų pavasarį Šimkūnaitė Vilniaus geležinkelio stotyje sėdo į traukinį ir po savaitės išlipo Minusinske. "Iš ten į Petropavlovką važiavome autobusu. Už vieno posūkio žvilgterėjau pro langą, ir širdis apmirė: mano tėviškė! Lygiai toks pats vaizdas".

Daugeliui lietuvių Sibiras susijęs su tremties kančiomis, o Šimkūnaitei ir dar dešimtims mūsų tautiečių, kurie ten traukia pastaraisiais metais, šis atokus kraštas tapo naujo, geresnio gyvenimo viltimi.

Susižavėjo iš pirmo žvilgsnio

Moteris neslepia susižavėjusi Vissarionu iš pirmo žvilgsnio. "Kai dar gyvendama Vilniuje pirmą kartą pamačiau vaizdajuostę, kurioje jis buvo nufilmuotas, širdis iškart pažino: tai mokytojas, - prisipažino Šimkūnaitė. - Buvau skaičiusi knygų apie Satja Sai Babą ir kitus pranašus ir žinojau, jog Kristus turi tuoj vėl ateiti. Pamačiusi mokytoją supratau - Viešpats atėjo".

Ankstesnė Vissariono pavardė - Sergejus Toropas. Šis rusas gimė 1961 metais Krasnodaro krašte, dar mažas būdamas su tėvais persikėlė gyventi į Sibirą, Krasnojarsko srities Minusinsko rajono centrą. Čia tarnavo milicininku ir laisvalaikiu tapė paveikslus, kol 1990 metais esą nuo jo akių nukritęs raištis, laikinai užtemdęs ryšį su Dievu. Toropas suvokęs savo misiją Žemėje - vesti žmoniją tobulumo keliu.

Pasivadinęs Vissarionu Toropas paskelbė pranašystę, esą žmonija traukia į prapultį. "Tačiau dabar jūs pasiekėte tą vietą, nuo kurios atšaka veda tikrojo tobulėjimo link. Jei praleisite tą atšaką, netolimoje ateityje jūsų gyvenimo linija nutrūks", - įspėjo naujasis mesijas.

Sekėjų netruko atsirasti. Vissarionas su jais pasitraukė iš Minusinsko ir Sajanų kalnuose, tarp Tiberkulio ežero ir Kazyro upės, įkūrė gyvenvietę, kurią vieni Vissariono mokiniai vadina ekologine, kiti - nušvitimo buveine. Joje šiuo metu gyvena keli tūkstančiai žmonių iš buvusios SSRS, daugiausia rusai.

Naujosios bendruomenės tikslas, kaip aiškina jos nariai, - gyvenant ekologiškai švarioje aplinkoje sukurti harmoningą žmonių bendravimo būdą, pagrįstą dvasiniu tarpusavio santykiu, kur didžioji dalis materialinių būtinybių (nuo maisto produktų iki svarbių buities dirbinių) būtų sukurta pačių rankomis, o nauja karta būtų auklėjama kūrybingoje ir neagresyvioje erdvėje.

Žemės širdis - Rusijoje

Ieškodami vietos savo komunai Vissariono mokiniai ant kalno prie Tiberkulio ežero pastebėję širdies formos akmenį. "Mokytojas paskelbė, jog tai - Žemės širdis, žmonijos ištakos. Čia ir buvo pastatytas Žemės altorius bei iškeltas varpas, kurio dūžiai pranešė, jog prasidėjo atgimimo epocha", - apie bendruomenės kūrimo pradžią pasakojo Šimkūnaitė.

Netoli altoriaus buvo suręsta ir šventykla, kur vyksta naujosios komunos liturginės apeigos, bei Vissariono namas, kuriame jis įsikūrė su žmona ir keturiais vaikais.

Žemiau iškilo, pasak Šimkūnaitės, Saulės miestas. Šiuo metu jame maždaug šimtas medinių vieno aukšto namų, kuriuos surentė vyrai. Moterys statybose nedirbo. "Mes privalome pasirūpinti, kad vyrams būtų gera, kad grįžę iš darbo jie turėtų ko pavalgyti, rastų šiltą būstą, nestigtų šiltų drabužių. Juk ten taiga, šalta", - moterų pareigas Vissariono bendruomenėje apibūdino Šimkūnaitė.

Ji gyvena ne Saulės mieste, o dar žemiau stūksančiame Petropavlovkos kaime, kur, pasak pašnekovės, materializuojami mokytojo įstatymai. Šimkūnaitės dienos dabar bėga šeimoje, kurioje yra 9 žmonės. "Keliamės anksti, mankštinamės ir sėdame prie bendro stalo. Tai vieningos šeimos susirinkimas: aptariame, kaip gyvename ir kaip reikėtų gyventi. Po to visi imasi savo priedermių: vyrai traukia kirsti medžių ar statyti namų, moterys - prie moteriškų darbų", - apie dienotvarkę pasakojo Šimkūnaitė.

Petropavlovkoje gyvena 11 lietuvių, dauguma jų, kaip ir buvusi vilnietė, yra pasiskirstę šeimose.

Mokytojo laukia kaip saulės

Savo mokytoją jo sekėjai gali pamatyti nukeliavę į kalno viršūnę, tačiau tai daryti dažnai nepatariama, nes ten visiems vietos neužtektų. Geriau apsišarvuoti kantrybe ir sulaukti jo vizito Saulės mieste ar kaime. "Mokytojas pajunta, kada jis mums labai reikalingas, ir ateina - jis juk viską žino", - patikino Šimkūnaitė.

Atėjęs jis dažniausiai apsistoja šventykloje, ir apie tai paskelbia varpas. Šventykla kaipmat prisipildo žmonių. "Mokytojas atsako į mūsų klausimus, aiškina, kaip turime gyventi, kaip pasielgti vienu ar kitu konkrečiu atveju", - pasakojo moteris.

Atsakęs jis ir į jos klausimus. "Per liturgines pamaldas besimeldžiantiesiems patariama vienytis sakant bendrą maldą. Tačiau aš melsdavausi dažniausiai už savo tėvynę Lietuvą. Sykį išdrįsau mokytojo paklausti, ar neklystu. Mokytojas ilgai ilgai į mane žiūrėjo, o paskui atsakė: "Melskis". Supratau, jog jis pritarė mano pasirinkimui", - prisiminė Šimkūnaitė.

Vissarionui prisiartinus moteris tvirtino užuodžianti medaus ir duonos kvapus, jai primenančius vaikystę. "Mokytojas mus moko vienybės ir meilės. Juk ir paukščiai į pietus skrenda ne pavieniui, o susitelkę į būrį. Senovėje žmonės buvo vieningesni, todėl ir dvasingesni, arčiau gamtos. Vėliau bendrumą praradome, todėl ir nuėjome neteisingu keliu", - Vissariono mokslą aiškino pašnekovė.

Svarbiausia yra meilė

Meilės įstatymas - vienas svarbiausių Vissariono sukurtų priesakų. "Mokytojas sako, jog mes nemokame mylėti: įsimylime dažniausiai tik dėl seksualinio poreikio, jo vedami sukuriame šeimas. O juk ne seksas yra svarbiausia gyvenime", - dėstė moteris.

Todėl šioje komunoje įsimylėjėliams rekomenduojama neskubėti tuoktis, o pagyventi drauge mažiausiai metus - "kad iliuzijos dingtų".

Kaip kitur, taip ir Vissariono bendruomenėje neretai pasitaiko "trikampių" - vienišas vyras ar moteris įsimyli ištekėjusią ir panašiai. Tokiais atvejais mokytojas rekomenduoja jiems pagyventi vienoje šeimoje.

Pavyzdžiui, vieniša moteris, kuri įsimylėjo vedusį vyrą, turi teisę atsikraustyti į jo šeimą, ir vyro žmona privalo ją priimti, net susidraugauti - netrukdyti skleistis naujos meilės žiedui. Įsimylėjusioji privalo patarnauti tam, kurį įsimylėjo: gaminti jam valgį, adyti jo drabužius, mazgoti kojas. "Daugeliui nuo šių paprastų darbų įsimylėjimas greitai išgaruoja ir šeima lieka neišardyta", - mokytojo metodo veiksmingumu džiaugėsi Šimkūnaitė.

Atrodo, panašiai atsitiko ir paties komunos vadovo šeimoje: Vissarionas gyvena su antra žmona - pirmosios vietą neseniai užėmė jauna gražuolė. "Liuba - puiki, nepasipūtusi, protinga. Ji dvejus metus specialiuose kursuose mus mokė pamiršti žodį "ne", visada šypsotis, galvoti apie visus žmones tik gerai", - naująją mokytojo išrinktąją gyrė Šimkūnaitė.

Ji tikino, jog Vissariono mokiniai gyvena santarvėje, nusikaltimai šioje komunoje reti. Žmogžudysčių nepamenanti, išprievartavimas buvęs per keletą metų tik vienas. Vagysčių pasitaiko, bet jos menkos. "Ką iš mūsų gali pavogti? Didelių turtų neturime", - dėstė moteris.

Visi šios bendruomenės nariai privalo maitintis vegetariškai ir daugumą maisto produktų užsiauginti daržuose. Trūkstamų atvežama į parduotuvę ir jų galima paimti tiek, kokia kvota tau skirta. Tarkime, pensininkui leidžiama per mėnesį paimti prekių už 500 Rusijos rublių (maždaug 50 litų). Grynais pinigais atsiskaityti nereikia, todėl jų ten niekas neturi.

Atėjo tūkstančiui metų

Šimkūnaitė nesutinka, jog pateko į sektos pinkles. "Sektos būna uždaros, o pas mus žmonės atvažiuoja, pabūna kiek ir gali išvažiuoti, jei jiems kas nepatinka. Ne vienas nepritapo, tačiau daugelis pasilieka", - aiškino moteris. Tiesa, svečiuotis ilgai negalėsi - teks įsitraukti į darbus.

Be to, nėra paprasta įsikurti ir ten - norinčiųjų esą daug, tad iš pradžių reikia turėti pinigų. "Namai statomi iš bendrų lėšų", - priminė pašnekovė. Jos pinigai buvo investuoti į lentpjūvę, kurią per atidarymą neseniai palaimino Vissarionas.

Jis ne tik moko savo sekėjus naujo gyvenimo būdo, bet ir tapo paveikslus, keliauja. Šią vasarą lankėsi ir Lietuvoje - Klaipėdoje buvo surengta jo bei keleto jo mokinių tapybos paroda. Pasak mačiusiųjų, Vissarionas buvęs santūrus, vengė žurnalistų.

"Mūsų mokytojas nenori duoti interviu - taip jis saugo žurnalistus nuo būtinybės meluoti, o to iš jų reikalaujama", - aiškino kartu su Vissarionu Lietuvoje lankęsis jo atstovas spaudai dainininkas Vadimas Redkinas.

Buvusi vilnietė Šimkūnaitė sakė visam laikui į Lietuvą jau nebegrįšianti. "Sibire, netoli mokytojo, radau kitokį - tikrąjį - gyvenimą. Katalikai dar laukia ateinant Kristaus, o mes jau sulaukėme", - pareiškė moteris.

Pasak jos, Vissarionas fiziškai negyvensiąs amžinai, tačiau jo išleisti įstatymai, iš kurių sudarytas Paskutinysis testamentas, būsią aktualūs žmonijai dar mažiausiai tūkstantį metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"