TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Visuomeniniai komitetai – kitokia savivalda ar paprasčiausias išskaičiavimas

2015 04 30 16:30
Iš kairės: Šiaulių vicemeras S.Tumėnas, Alytaus vicemeras T. Tamulevičius, Panevėžio meras R. Račkauskas.  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vienais didžiausių laimėtojų praėjusiuose savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose vadinti nepartiniai kandidatai. Ar visuomeniniai komitetai – vienadieniai projektai, kurių neliks kituose vietinės valdžios rinkimuose? O gal kai kurie jų iškils kaip partijos būsimuose Seimo rinkimuose? Kaip paaiškinti nepartinių kandidatų sėkmę? 

Apie tai šiandien Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute politologų dienų (PoDi’15) metu diskutavo politologai, politikai ir studentai.

Protesto balsai

Alytuje mero postą ne tik laimėjo jokiai partijai nepriklausantis buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius, bet ir per 40 proc. rinkėjų balsų susišlavė visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“. Nepartiniai merai valdo ir Šiaulius bei Panevėžį, o pastarajame mieste komitetas „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“ konservatorius pralenkė net 4 procentais balsų. Nepartiniams valdžia teko ir antrame pagal dydį Lietuvos mieste – Kaune.

Pasak politologo dr. Mažvydo Jastramskio, negalima sakyti, kad visuomeniniai komitetai nušlavė politines partijas, tačiau didesnė nei tikėtasi jų sėkmė parodo, kad Lietuvos piliečiai nepasitiki partijomis. Jis pabrėžia, kad rinkėjų balsavimas už komitetus, šitaip protestuojant prieš partijas, savyje neturi nieko teigiamo ir nusivylimas gali būti pernešamas į kitus rinkimus. Šį teiginį ekspertas grindžia Raseinių ir Mažeikių pavyzdžiais. Abiejuose miestuose 2011 metų rinkimuose gerai pasirodė nepartiniai, tačiau 2015-aisiais daugiausia balsų vėl surinko partijos.

Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas atsako, kad partijų ir visuomeninių komitetų tikslai iš esmės nesiskiria ir negalima sakyti, kad komitetai susirinko vadinamuosius protesto balsus. Taip pat priduria, kad partijos vis mažiau viena nuo kitos skiriasi, neturi tapatybės, tuo metu nepartiniai dariniai pasiūlė alternatyvą. „Komitetai pateikė autentiškesnes vizijas nei partijos, pasiūlė įdomesnių asmenybių“, – teigia Panevėžio meras, antrajame ture surinkęs beveik 70 proc. rinkėjų balsų.

Kad komitetai nėra prieš partijas, tačiau jas pranoksta savo siūlomomis vizijomis, pabrėžė ir Šiaulių vicemeras Stasys Tumėnas. „Partijos išgyvena krizę, neturi identiteto, stuburo, – sako jis, pridurdamas esąs už jų atsinaujinimą. – Joms reikėjo gero niukso į šoną ar į užpakalį, kad atsigautų“.

Kaip turguje

Alytaus vicemeras Tautvydas Tamulevičius visuomeninio komiteto „Alytaus piliečiai“ sėkmę aiškina V. Grigaravičiaus figūra bei aktyviu bendravimu su rinkėjais: „Mūsų rinkiminės tezės gimė iš tų pokalbių su rinkėjais. Kiti komitetai tokio įdirbio neturėjo“. Šiame mieste mandatų savivaldybės taryboje iškovojo net keturi skirtingi visuomeniniai komitetai. „Niekuomet neoponavome politinėms partijoms“, – kitiems miestų vadovams antrina jis, pabrėždamas, jog socialdemokratai Druskininkus ir Birštoną valdė kur kas geriau nei Alytų, ir tai alytiškiams – kaip druska ant žaizdos. Anot jo, rinkėjams nebepatinka tie patys nuo Nepriklausomybės atgavimo valdantys asmenys ir jų priimti sprendimai.

„Vakarų politologai rašo, kad demokratija be partijų – neįsivaizduojama. Partijos nėra teoriškai išmąstytos, jos atsirado iš politinės praktikos“, – kalba prof. Ainė Ramonaitė. Ji lygina politikos sritį su ekonomine rinka: „Visuomeniniai komitetai panašūs į smulkųjį verslą turguje, kur daugiau konkurencijos, bet mažiau reguliavimo“. Anot jos, reguliavimo trūkumas kelia riziką, juk turguje gali nusipirkti pagedusį produktą.

Tačiau jei reguliacija atsiranda, komitetai supanašėja su partijomis: „Esminio skirtumo nebėra, jie tampa regioninėmis minipartijomis, kurioms nereikia Lietuvą apimančios struktūros“. Ji pastebi, kad vietoje naujos partijos per kitus rinkimus į Seimą gali iškilti konglomeratas visuomeninių judėjimų. „Užpakalio paspardymas gerai, bet kad tas spyris nebūtų toks stiprus, kad partijos nebeatsigautų“, – sako politologė, reaguodama į Šiaulių vicemero pastabą, kad komitetų iškilimas partijoms gali suveikti kaip akstinas keistis.

Pilietiškumo pažadas

„Norisi, kad miesto valdžia būtų arčiau žmonių“, – teigia Šiaulių vicemeras, norintis, kad ateityje būtų galima tiesiogiai rinkti ne tik merus, bet ir seniūnus. Nepartinių kandidatų keliama mintis, jog svarbu priartinti savivaldybės tarybos valdymą prie piliečių VU TSPMI doktorantei Jogilei Ulinskaitei atrodo gera, nes šitaip vietos bendruomenės gali būti lengviau išgirstos. „Tai padidintų pasitikėjimą politikais“, – teigia politologė, svarstydama, kad komitetams galų gale vis tiek teks tapti politinėmis partijomis, jei bus noro dalyvauti kituose rinkimuose, teks apsibrėžti, kas juos skiria nuo konkurentų.

Nors įprastai manoma, kad savivaldos lygmenyje rinkėjams rūpi tik ūkiniai klausimai – kurią gatvę sutvarkyti ar darželį suremontuoti – pasak J. Ulinskaitės, nepartiniams sėkmę rinkimuose atnešė jų deklaracijos apie pilietinės visuomenės, bendruomenės stiprinimą: „Mano supratimu, piliečiams svarbi idealistinė politikos pusė. Tai viena priežasčių, kodėl komitetams sekėsi – pažadas, kas miestas tvarkomas, remiantis vertybėmis, moralinėmis nuostatomis“.

Iš išskaičiavimo

„Komitetų atsiradimas nėra vien politinis idealizmas, tai gerai apskaičiuota strategija. Socialiniame kontekste, kur partijomis pasitiki tiek žmonių, kiek joms priklauso – 3 proc., – neapsimoka savivaldos rinkimuose dalyvauti su partijomis“ – atkreipia dėmesį M. Jastramskis. Jam antrina ir A. Ramonaitė, sakydama, kad partijas žmonės sieja su korupcija, nesąžiningumu, todėl komitetai tokiame kontekste iš karto atsiduria geresnėje pozicijoje.

Į diskusiją įsijungusio Seimo nario Povilo Urbšio teigimu, Lietuvoje iš politikos padarytas verslas, o koalicijas savivaldybių tarybose sudaro ne politinės partijos, o verslo grupės. Jis kritikavo politologus dėl išankstinio nusistatymo ir akademinio mąstymo. „Komitetai – ne naujadaras, o Lietuvos piliečių konstitucinių teisių realizavimas, – kalba jis. – Panevėžyje susibūrėme buvę sąjūdiečiai, kad ištaisytume per 25 metus padarytas klaidas“. Pasak P. Urbšio, savivaldos prilyginimas ūkiniams klausimams rodo „tarybinį mentalitetą“.

„Kaip politologai žiūrime skeptiškokai, nes skamba populistiškai. Tačiau negalėsime iš to išeiti, kol nebus elementarios politinės higienos“, – V. Urbšio pasisakymą komentuoja politologė A. Ramonaitė, pažymėdama, jog apie korupciją kalbėti buvusiam Panevėžio Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovui leidžia jo turima patirtis. Ji sutinka, jog Lietuvoje vis dar nepavyko išbristi iš neskaidrumo liūno.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"