TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vyskupas L.Virbalas: siekiu būti dvasininku, o ne valdininku

2013 08 19 6:00
Vyskupas L.Virbalas į kunigų seminariją stojo net keturis kartus, kol pagaliau buvo priimtas. Daivos Baronienės (LŽ) nuotrauka

Naujasis Panevėžio vyskupijos vyskupas Lionginas Virbalas teigia bandysiantis žmonėms įrodyti, kad Bažnyčia – ne sakramentus teikianti įstaiga, o vienų kitais besirūpinančiųjų bendrija.

Sovietmečiu rinkdamasis dvasininko kelią dabartinis Panevėžio vyskupijos vyskupas L.Virbalas labai gerai suprato, kad renkasi tuometinio marginalo dalią. Jis pabrėžė tuomet puikiausiai suvokęs, kad nemažai žmonių jo vengs, nemėgs ir net persekios. Vis dėlto į kunigų seminariją jis stojo net keturis kartus, kol pagaliau buvo priimtas. Apie dvasininko pašaukimą ir tai, kaip net sunkiausiu metu rasti drąsos būti tikinčiuoju, - "Lietuvos žinių" pokalbis su vyskupu Lionginu Virbalu.

Būti tėvu

- Per jūsų įšventinimo į vyskupus iškilmes kardinolas Audrys Juozas Bačkis pabrėžė, kad vyskupui greta tikėjimo ir maldos būtinas tėvystės jausmas. Ką reiškia šie kardinolo žodžiai?

- Kardinolo pasakyta homilija išties buvo labai prasminga, todėl ketinu atidžiai ją išstudijuoti. O vyskupo tėvystės reikia visiems, bet ypač jos reikia savo šeimų neturintiems kunigams, jiems reikia atidumo, išklausymo, buvimo kartu bei visokeriopos pagalbos.

- Per šventimus išgirdote ir kitą jums, ganytojui, pasakytą linkėjimą – apaštalinis nuncijus Luigi Bonazzi linkėjo kvepėti ganomomis avimis.

- Kvepėti avimis yra popiežiaus Pranciškaus palinkėjimas, pasakytas kunigams Didįjį ketvirtadienį. Tai metaforų kalba duotas nurodymas nebūti atsiskyrusiam, o gyventi žmonių rūpesčiais.

- Kunigo kelią rinkotės dar sovietmečiu.

- Visi, kurie sovietmečiu rinkomės kunigystę, rinkomės marginalo dalią. Tai reiškė, kad būsime tie, su kuriais žmonės bijos bendrauti. Tačiau aš jaučiau, kad turiu būti kunigu. Šis suvokimas tapo labai aiškus tada, kai tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar - Vilniaus Gedimino technikos universitetas) buvau bebaigiąs antrą kursą. Apsisprendęs kitą vasarą stoti į kunigų seminariją, nebelaikiau egzaminų, bet pasiprašiau į sovietinę kariuomenę. Tarnavau kaimynėje Baltarusijoje, kur mūsų, kareivių, darbas buvo perkrauti iš Lenkijos atvykstančius ir ten vykstančius vagonus.

Trukdė pažintys

- Ar ir sovietinėje armijoje bandėte liudyti tikėjimą? Juk jau buvote nusprendęs tapti dvasininku.

- Stengiausi gyventi pagal tikėjimą, sakykim, armijoje bėgdamas rytmetinį krosą mintyse kalbėdavau Švč.Mergelės Marijos litaniją.

- Tačiau grįžus iš kariuomenės įstoti į kunigų seminariją pavyko ne iškart.

- Saugau tris kunigų seminarijos rektoriaus man siųstus laiškus, kuriais jis praneša apgailestaujantis, kad negali manęs priimti studijuoti. Neabejoju, kad to padaryti neleisdavo tuometis religinių reikalų įgaliotinis prie Ministrų Tarybos. Jis žinojo apie mano pažintis su sistemai nepalankiais pogrindžio kunigais.

- Kokia buvo tėvų nuomonė apie jūsų pasirinkimą?

- Kai jau buvau įšventintas kunigu, tėtis labai džiaugėsi. Tačiau jis man prisipažino labai norėjęs, kad būčiau gydytojas. Mama tuomet buvo mirusi, jos netekau būdamas 12 metų.

Būti vyskupu - pašaukimas

- Ar šių dienų visuomenėje kunigui lengva tapti autoritetu?

- Pagarbą kunigams lemia ne pats jų luomas, o tai, kaip jie ją užsitarnauja. Autoritetas yra kunigas, gyvenantis tuo, ką skelbia, kuris yra ne valdininkas, o dvasininkas. Man autoritetas yra dabar jau miręs tuometis Biržų dekanas Bronius Strazdas - jo nuoširdumas, gilumas, mokėjimas įžvelgti esmę, arba intelektualas dabartinis Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta.

Bažnyčia keičiasi. Ji, o ir daugelis tikinčiųjų, tampa sąmoningesni, į bažnyčią einama ne iš įpročio, o sąmoningai pasirinkus, taip pat vis daugiau žmonių įsilieja į tarnavimo kitiems veiklą.

- Jūs – ne tik kunigas, bet ir vienuolis. Kodėl pasirinkote jėzuitų kongregaciją?

- Traukė jėzuitų, XVI amžiuje Ignaco Lojolos įkurtos brolijos, gilus dvasinis gyvenimas, kurio išmokstama per dvasines pratybas. Jėzuitų gyvenimas teikia ir benduomeniškumą, ir laisvę, ir leidžia plėtotis asmeninei iniciatyvai.

- Teko girdėti nuomonę, kad vienuoliams, davusiems neturto įžadą, nedera siekti aukštų postų?

- Savo brolijos nariams siekti aukštų postų visų pirma neleido pats jėzuitų brolijos įkūrėjas Ignacas Lojola, tad ir mes, vienuoliai, tikrai to nedarome. Tačiau Bažnyčia - ne įstaiga, kurios vadovybė išrenkama surengus konkursą ar paskelbus rinkimų kampaniją. Vyskupus parenka nuncijus bei kiti vyskupai ir pasiūlo Šventajam Tėvui. Todėl manau, kad būti vyskupu taip pat yra pašaukimas.

- Kokius siekius sau, kaip vyskupui, užsibrėžėte ?

- Mano tikslas – kvepėti avių kvapu – tai yra būti drauge su vyskupijos žmonėmis, pažinti juos. Taip pat pakeisti mąstymą manančiųjų, kad Bažnyčia – tai savotiška sakramentų teikimo įstaiga, ir įrodyti, jog ji – tikinčiųjų bendruomenė, kurioje visi žmonės yra svarbūs, vertingi ir reikalingi. Sieksiu padėti žmonėms išsivaduoti iš klaidingų klišių bei stereotipų, ne vieno susidarytų apie tikėjimą ir Bažnyčią, neva galima vien bijoti Dievo. O juk su Dievu galima kalbėtis...

- Koks būtų jūsų, vyskupo, palinkėjimas Lietuvos žmonėms?

- Linkiu dažniau patirti davimo malonumą. Tačiau turėtume duoti nebūtinai materialius dalykus, galima dovanoti ir pasitarnavimą, ir patarimą, ir gerą žodį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"