TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vytautas Didysis iš lenininio granito

2011 08 31 0:00
V.Laukevičiaus dukra Vida su vyru prof. L.Ašmantu dėl negrąžintos žemės priversti bylinėtis su verslininku, perpirkusiu sovietmečiu joje pastatytą menkavertį pastatą.
Šeimos archyvo nuotrauka

"Lietuvos Respublikos administraciniai teismai pripažino sovietinę žemės nacionalizaciją teisėta ir teisinga. Tai vertinu kaip spjūvį į veidą du kartus politiniam kaliniui velioniui Vincui Laukevičiui ir man, penkių pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos vyriausybių nariui. Aš, Leonas Ašmantas, pageidauju, kad ateityje man nebūtų siunčiami jokie kvietimai dalyvauti Seimo renginiuose..."

Taip Seimo pirmininkei Irenai Degutienei adresuotame pareiškime rašo habilituotas technologijos mokslų daktaras, buvęs pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės energetikos ministras (1990-1993 m.), Lietuvos mokslo premijos laureatas (2006 m.), ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiaus kavalierius prof. Leonas Ašmantas, kurio tris mokslo knygas, susijusias su branduolinių raketinių variklių kūrimu, nupirko ir išleido JAV. Ir pasirašo - "dar Lietuvos Respublikos pilietis".

Pasijusti svetimam savo valstybėje profesorių privertė jau du dešimtmečius besitęsianti žemės istorija.

Dar 1991 metų spalį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, du kartus Sibiro lageriuose kalėjęs L.Ašmanto uošvis V.Laukevičius pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią jo šeima sunkiu darbu įsigijo Birštone prieš okupaciją. Bet disidentas, savo rankomis sovietmečiu įrišinėjęs "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", 2003-iaisiais mirė taip ir nesulaukęs žemės grąžinimo.

Prieš jo mirtį, tarsi pasityčiodami, dalį tos negrąžintos žemės valdžiažmogiai pardavė. Aiškindami, kad ji esą reikalinga visuomenei. Ta "visuomenė" pasirodė besanti piniginga amerikietė, kuriai savivaldybės ir apskrities klerkai mikliai atriekė gabalą sklypo ir sutvarkė pirkimo dokumentus...

Istorija, kurią pasakoja prof. L.Ašmantas, daug kuo panaši į tūkstančius kitų visame nelaimingame krašte, kuriame per dvidešimt nepriklausomybės metų žmonės nesulaukė nei savo žemės, nei teisingumo. Kretantys galudieniai senukai pasiruošę keliauti su šūsnimis žemėtvarkos schemų ir teismų dokumentų į kitą Lietuvos galą vien tam, kad pasiguostų žurnalistui, kaip juos apiplėšė. Šis masinis apiplėšimas - vienas gėdingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijos puslapių.

Bet V.Laukevičiaus žemės epopėją daro išskirtinę jos simbolinis užtaisas. Joje užkoduotas toks pat stiprus simbolis, kaip ir aklo senuko, gydytojo Aleksandro Puchalskio istorijoje. Po 10 arų jo tėvų žemės Valakupiuose, prie Nemenčinės plento Vilniuje, buvo padalyta Algirdui Mykolui Brazauskui ir Emanueliui Zingeriui - kaip signatarams. O senukui, gyvenančiam su invalidu sūnumi, sužalotu sovietų kariuomenėje, pasakyta - Puchalskio giminės žemės neliko...

V.Laukevičiaus istorijos "herojus" - Birštono mohikanu vadintas socialdemokratas, ilgametis kurorto valdytojas Antanas Serafinas Zenkevičius.

"Dabar mes tave vėl išgrūsim į Sibirą"

Beveik keturis dešimtmečius A.Zenkevičius žvelgė į V.Laukevičiaus žemę pro savo kabineto langą. Sovietmečiu buvęs Birštono miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininku (1966-1990 m.), Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis ilgą laiką ėjo Birštono mero pareigas (1994-2007 m.) ir tik šiemet nebeišrinktas į miesto tarybą.

Vykdomojo komiteto pastatas, kuriame jis darbavosi, 1969-aisiais buvo pastatytas į Sibiro lagerius išvežto disidento tėvonijoje.

Sovietinio pirmininko virsmą meru gražiai iliustruoja kelių paminklų istorijos. Vietiniai žmonės dar prisimena, kaip 1987-aisiais tuomet dar pirmininkas A.Zenkevičius buvo užsimojęs nugriauti J.Basanavičiaus paminklą. Jį birštoniečiams vis dėlto pavyko išsaugoti. Tarp patriarcho paminklo gelbėtojų buvo ir V.Laukevičius.

A.Zenkevičiui jau tapus meru 1998 metais iš šviesiai rausvo granito, sovietmečiu "per blatą" įsigyto Lenino statulai, buvo pagamintas paminklas Vytautui Didžiajam. Anot prof. L.Ašmanto, ši detalė vaizdingai iliustruoja "kailio keitimo" technologijas nepriklausomoje Lietuvoje. Jis įsitikinęs, kad žemės V.Laukevičius neatgavo dėl įsisenėjusios sovietinio veikėjo antipatijos disidentui.

Vienas iš jųdviejų susikirtimų įvyko 1987-aisiais, kai V.Laukevičius su žmona Jadvyga dalyvavo pirmajame laisvės mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo. "Uošvis buvo žilas dar ryškiau negu aš dabar. Aišku, saugumiečių kameros jį užfiksavo. Ir tada jį išsikvietė A.Zenkevičius - ne KGB, o jis - ir klausia: "Buvai ten?" - "Buvau..." - "Na va, tai dabar mes tave vėl išgrūsim į Sibirą." Tas žmogus sako: "Na, dukart buvau, kelią žinau, man nebus sunku..." - pasakoja L.Ašmantas.

"Aš jam pasakiau, kad toks dalykas gali būti ir kad galvotų. Kad žinotųsi, pasakiau, ne bloga norėdamas, o gera", - kad toks pokalbis buvo, neneigia ir A.Zenkevičius, kuriam pačiam jau 76-eri. Ir nukerta, kad kalba apie V.Laukevičiaus žemę būtų "ilga pasaka".

Bet juk V.I.Leninas, kurio statula taip ir nebuvo pagaminta iš deficitinio granito, yra pasakęs, kad žemė - "klasinis" klausimas...

Gulago metraštininkas po Vykdomojo komiteto langais

Pirmą kartą V.Laukevičius buvo areštuotas 1946-ųjų sausį, kai atsitiktinai užėjo Kaune pas suimtą bičiulį, kur laukė KGB pasala. Suėmimo pagrindas - kišenėje rastas partizanų dainos apie 1945 metų gegužės 16 dienos Kalniškės mūšį Dzūkijoje nuorašas. Po žiauraus tardymo saugumo rūmuose Kaune, Stalino prospektu pervadintoje Laisvės alėjoje, dvidešimt ketverių metų vyras buvo be teismo išvežtas į Sibiro lagerius. Tačiau tąkart jam pavyko greitai grįžti į Lietuvą ir 1946-ųjų Kalėdas jau šventė Birštone su savo šeima.

Bet jau 1948 metais buvo antrąkart suimtas ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Toje pačioje kameroje kartu su V.Laukevičiumi kalėjo Valstybinio teatro operos solistas Antanas Kučingis ir Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje sekretorius Vytautas Kauneckas, gretimoje - poetas Antanas Miškinis kūrė "Kalinių psalmes". Per kalėjimą jos plito be nuorašų, kalinių giedamos mintinai...

V.Laukevičius buvo tarp tų, kurie matė poetą, ką tik išgirdusį nuosprendį. "Nors mums buvo įsakyta nusigręžti į sieną, kad nematytume "nuteistųjų", mes neskubėjome to įsakymo vykdyti, o praeinantieji patyliukais pranešė, kiek kuris gavo "metų"...

- Davė dvidešimt penkerius, - pakuždėjo A.Miškinis.

- Gavau dešimtį, - pasakė A.Kučingis...

- Man mažiausiai - septyneri - teko, - pasisakė V.Kauneckas.

Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas", - pasimatymą kalėjimo koridoriuje vėliau aprašė V.Laukevičius.

Jis pats po tardymų buvo pervežtas į Vilnių ir "juoduoju varnu" nugabentas į Lukiškes. Maskvoje posėdžiavęs "Ypatingasis pasitarimas" už akių nuteisė 10 metų priverčiamojo darbo lageriuose. Jokių "kaltės" įrodymų nerasta - užteko sovietinių veikėjų liudijimų, kad būdamas pašto tarnautoju atsisakė dirbti Vasario 16-ąją...

1948 metų gruodžio 26-ąją - antrąją Kalėdų dieną - V.Laukevičius atsisveikino su Lietuva ir Vilniumi: "Per miestą traukinys taip lėtai slinko, lyg ko bijodamas, lyg norėdamas niekieno nepastebėtas apleisti šį miestą. Taip tyliai, taip atsargiai, kaip koks nusikaltėlis, lyg bijodamas, kad kas neužpultų, nepastotų jam kelio, neatimtų vežamo tokio brangaus, net geležinėmis grotomis sukaustyto ir ginkluotų sargybinių saugomo krovinio..."

Septynerius metus kalėjęs Intos lageriuose ir dirbęs anglių kasyklose, po Stalino mirties birštonietis 1955-aisiais grįžo namo. Dukrelė Vida, vėliau ištekėjusi už L.Ašmanto, tada jau buvo baigusi dešimtą klasę.

Kai 1972 metais pradėta leisti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", buvęs politinis kalinys Povilas Buzas savo namų rūsyje Birštone įrengė slaptą spaustuvę, iš kurios pogrindiniai kurjeriai išvežiodavo spaudą po Lietuvą. 1980-aisiais KGB susekus pogrindį, P.Buzas ir leidinius platinęs vienuolis, gulago lagerius perėjęs Atanazas Janulis buvo nuteisti. "Už šios spaustuvės leidinių įrišimą ir platinimą V.Laukevičius galėjo trečią kartą patekti į gulagą", - rašo žinomas disidentas Stasys Stungurys.

Tuo metu, gyvendamas po jo žemėje iškilusio Vykdomojo komiteto langais, V.Laukevičius jau rašė atsiminimus - nesitikėdamas, kad juos kada nors galės skaityti didesnis skaitytojų būrys.

"Mes visi jau sugulę, o jisai rašo. Pats ir įrišdavo. Keturiasdešimt tomų susidarė tokių knygelių", - prisimena jo dukra Vida Laukevičiūtė-Ašmantienė. "Be jokių juodraščių rašė, iš karto. Mane stebino, kaip jis dirba. Jeigu būtų galėjęs baigti mokslus, būtų buvęs rašytojas", - neabejoja L.Ašmantas, kurio rūpesčiu išleistos trys atsiminimų knygos.

Anot jo, už žemę, kurios laisvoje Lietuvoje nesugebėta grąžinti per du dešimtmečius, V.Laukevičius yra sumokėjęs kruvinu prakaitu gulage.

"Mes neprašome griauti savivaldybės. Jeigu tos žemės reikia visuomenės poreikiams - neprieštaraujame. Bet tegu būna sąžiningai atsiskaityta - galėjo duoti kitą sklypą Birštone. Bet buvęs meras A.Zenkevičius visai nesileisdavo su uošviu į jokias kalbas. Jų ideologijos priešingos", - aiškina L.Ašmantas.

Kai Lietuvai išsilaisvinus buvęs politinis kalinys pateikė prašymą grąžinti žemę, prasidėjo tipiška žemgrobystės istorija.

Lūšnelė auksinėje vietoje

Šis klasikinis Lietuvos valdininkų žemgrobių metodas buvo beveik tobulai pritaikytas V.Laukevičiaus atveju.

Dar 1988-ųjų pavasarį A.Zenkevičiaus vadovaujamas Vykdomasis komitetas perdavė Birštono vartotojų kooperatyvui menkavertį namelį, 1961 metais pastatytą disidento žemėje. Kooperatyvui priklausė ir pats pirmininkas su žmona, o vadovavo jo bendražygis Vitas Narinkevičius.

Po Kovo 11-osios gimė pirmas kapitalistinis planas - iš lūšnelės gerai uždirbti. "Kooperatyvo pirmininkas V.Narinkevičius norėjo minėtą namelį parduoti, net ir konkursą paskelbęs vietos laikraštyje. 49,5 tūkst. litų tikėjosi gauti. Aš užprotestavau, kad už tokį laužą tokia suma. "Tai ne už pastatą, bet už vietą", - man pasakė V.Narinkevičius. Aš atkirtau, kad žemė tai mano..." - rašė V.Laukevičius laiške prezidentui Valdui Adamkui.

1994-aisiais disidento žemę dar bandė apsaugoti tuometinis Birštono meras Algirdas Radauskas, nurodęs, kad lūšną galima parduoti tik "nusikelti", nes žemės sklypas aplink ją naujam šeimininkui nebus skiriamas.

Bet po trumpos pertraukos į savo kabinetą buvusiuose Vykdomojo komiteto rūmuose grįžus A.Zenkevičiui žemės grąžinimas įstrigo mirtinai.

Grąžinti negalima, nes sklype stovi Birštono vartotojų kooperatyvui priklausantis pastatas - atkirsdavo į V.Laukevičiaus prašymus savivaldybės klerkai. O tuo tarpu jo žemėje suformavo sklypą kooperatyvui.

Netekęs kantrybės, disidentas kreipėsi į Seimo kontrolierių. Šis 2000 metų sausio 17 dieną nustatė, kad pastatas, aplink kurį bandoma atrėžti žemės gabalą, apskritai nepriklauso kooperatyvui ir yra registruotas nebeegzistuojančios sovietinės įstaigos - namų valdybos - vardu.

"Nei Birštono miesto meras A.Zenkevičius, nei Birštono vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkas V.Narinkevičius Seimo kontrolierių įstaigai nepateikė dokumentų, įrodančių šio pastato priklausomybę Birštono vartotojų kooperatyvui", - rašė Seimo kontrolierius Albertas Valys.

Atsisakymas grąžinti žemę V.Laukevičiui "neturi juridinio pagrindo", o savivaldybės klerkų veiksmai "vertintini kaip biurokratizmas", - padarė išvadą kontrolierius.

2000 metų gegužės 24 dieną Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje pateikė Birštono valdžiai reikalavimą laikytis nusavintos nuosavybės grąžinimą reglamentuojančių įstatymų ir "skubiai parengti bei patvirtinti detalųjį planą", pridedant prie birštoniečio namų valdos laisvą žemę.

Po šių išvadų prasidėjo karštligiška prekyba V.Laukevičiaus žeme.

Kas negalima senbuviui, galima poniai iš Amerikos

2000 metų sausio 7 dieną namelį, skubiai įregistruotą Birštono vartotojų kooperatyvo vardu, nusipirko Genė Genovaitė Petrauskas, kažkokios telepatijos būdu nusižiūrėjusi V.Laukevičiaus tėvoniją net iš Amerikos. Menkavertis pastatėlis, kurį buvęs meras nurodė parduoti tik nusigriovimui, buvo paleistas į prekybą be jokių apribojimų.

Netrukus A.Zenkevičiaus vadovaujama Birštono savivaldybė suformavo G.G.Petrauskas žemės sklypą ir 2001 metų liepos 16 dieną patvirtino detalųjį planą. Dar po metų buvęs partinis veikėjas, Kauno apskrities viršininkas Valentinas Kalinauskas pasirašė įsakymą dėl sklypo pardavimo ir ponia iš Amerikos įsigijo 0,0842 ha žemės, sovietų atimtos iš V.Laukevičiaus.

Šią akivaizdžią žemgrobystę panaikino visų instancijų teismai.

Prienų r. apylinkės teismas 2003 metų spalio 20 dienos sprendime konstatavo, kad "žemės negrąžinimas V.Laukevičiui motyvuojant visuomenės poreikiais yra nepagrįstas, nes atitinkama sklypo dalis buvo parduota G.Petrauskas privačion nuosavybėn". Be to, teismas nustatė, kad Birštono vartotojų kooperatyvas naudojosi 0,0663 ha sklypu, bet nesuvokiamo dosnumo ištikti klerkai atriekė G.G.Petrauskas net 0,0842 hektaro.

A.Zenkevičiaus savivaldybės tarnautojai teisme įrodinėjo, kad grąžinti V.Laukevičiui žemės negalima, mat joje esąs įrengtas visuomenei svarbus "inžinerinis statinys, tako gruntas iš brangios dolomitinės skaldos". Tačiau pasirodė, kad iš tikrųjų tas technikos šedevras - pats paprasčiausias žvyruotas takelis, kuriame jokiu dolomitu niekada net nekvepėjo.

Kauno apygardos teismas 2004 metų gegužės 17 dieną patvirtino žemesnės instancijos teismo sprendimą, nurodydamas, kad poniai iš Amerikos sklypas buvo suformuotas V.Laukevičiui negrąžintos žemės sąskaita, taip "pažeistos imperatyvios įstatymų normos" ir jo teisė susigrąžinti sovietų nusavintą žemę.

2004 metų lapkričio 15 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskundžiamoje nutartyje pabrėžė, kad tiek G.G.Petrauskas, tiek sklypą jai parūpinę valdininkai buvo nesąžiningi, nes žinojo, kad birštoniečiui neatkurta nuosavybė į sovietmečiu nacionalizuotą žemę.

Taip ir nesulaukęs šių teismų pabaigos, 2003-iaisiais V.Laukevičius mirė. Jokia byla dėl žemgrobystės iškelta nebuvo, o teismų sprendimai nepadarė jokio įspūdžio nei A.Zenkevičiaus klerkams, nei pinigingiems personažams, kurie netrukus pakeitė ponią iš Amerikos.

Teismai įteisino nacionalizaciją

Nepavykus iš karto užgrobti žemės, pabandyta pritaikyti vadinamąjį "sąžiningo pirkėjo" metodą. 2005 metų birželio 23 dieną G.G.Petrauskas pardavė pastatėlį Rimai Kriūnaitei. Ji po penkių dienų perpardavė turtą Antanui Zaronui, o šis - verslininkui Rimvidui Skorupskui.

Su pastaruoju V.Laukevičiaus paskutinę valią - atsiimti sovietų atimtą žemę - vykdantys paveldėtojai tąsosi po teismus iki šiol. Nors mirusio disidento dukra V.Ašmantienė sutiko su kompromisiniu sprendimu - suformuoti aplink pastatą minimalų jo eksploatacijai reikalingą sklypą, - to pasirodė per maža.

2008 metų sausio 31 dieną savivaldybė perdavė R.Skorupskui detaliojo plano rengimo teises, atrišdama rankas laisvai tvarkytis tikrajam savininkui negrąžintoje žemėje.

Šį A.Zenkevičiaus savivaldybės sprendimą įteisino administraciniai teismai. 2010 metų birželio 28 dieną V.Ašmantienės skundą atmetė Kauno apygardos administracinis (kolegija - Kęstutis Gudynas, Janina Vitunskienė, Rimantas Giedraitis), o 2011 metų liepos 25 dieną - Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (kolegija - Romanas Klišauskas, Irmantas Jarukaitis, Laimutis Alechnavičius).

Anot teisėjų, pastatas nuosavybės teise priklauso R.Skorupskui ir jo žmonai Gitanai Skorupskienei, kurie de facto naudoja žemę, todėl turi teisę rengti detalųjį planą.

Dieną prieš jiems palankų teismo sprendimą į V.Laukevičiaus žemę susikraustę verslininkai surengė įspūdingą naujalietuvišką fiestą. "Susirinko tokių skustų vyriokų su džipu, susistatė po langais mašinas, paleido didžiulį šunį ir muziką - visu garsu. Tarsi švęstų pergalę ir iš anksto žinotų sprendimą. O juk čia - mano tėviškė..." - sako V.Ašmantienė.

"Manau, kad asmenys, perpardavinėję pastatą ir formavę jam sklypus, veikė kaip organizuota grupuotė. Išeitų, kad jai priklauso ir teisėjai, pasakę, kad viskas buvo daroma teisingai", - svarsto L.Ašmantas, kuriam šita istorija yra jau ne turto, bet teisingumo reikalas. Profesorius varto dar vieną, 2008 metų gegužę gautą Seimo kontrolieriaus išvadą, kurioje juodu ant balto parašyta, kad dokumentų rengimą dėl žemės grąžinimo disidentui V.Laukevičiui valdininkai neteisėtai vilkino dvylika metų...

Teisėjus, kurie "nepastebėjo" šios istorijos esmės, kvietimų į iškilmingus renginius Seime atsisakęs L.Ašmantas vadina mankurtais, nežinančiais savo šalies istorijos. Per dvidešimt laisvės metų valstybė buvusiam gulago kaliniui iš 1 ha sugebėjo grąžinti vos 0,1572 ha - ir tuos pačius po mirties...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"