Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Vytautas Landsbergis: atidavinėju skolas

 
Prof. V. Landsbergis siūlė nedramatizuoti emigracijos iš Lietuvos problemos. (LR ambasados Washingtone nuotraukos)
Prof. V. Landsbergis siūlė nedramatizuoti emigracijos iš Lietuvos problemos. (LR ambasados Washingtone nuotraukos)

Praėjusią savaitę Lietuvos ambasadoje Vašingtone vykęs susitikimas su bene žymiausiu naujosios Lietuvos politiku buvo ne apie politiką.

84-erių Vytautas Landsbergis po varginančios kelionės su atidėtais skrydžiais ir ilgomis valandomis ant atsarginio tako Frankfurto oro uoste stovinčiame lėktuve buvo stebėtinai kantrus, budrus ir dosnus tik jam būdinga gyvenimo išmintimi. Per vos porą dienų Vašingtone jis davė kelis interviu, susitiko su kelių įtakingų analitinių centrų vadovais, dalyvavo Komunizmo aukų memorialo metinių minėjime.

Vytautas Landsbergis: „Ar Ukraina pati yra pasirengusi? Klaidinga manyti, jog užtenka paskelbti nepriklausomy­bę ir laukti. Valstybę reikia kurti žinant, kokia ji turėtų būti“

Lietuvos ambasadoje profesorių pristatydamas kelioms dešimtims Vašingtono ir apylinkių lietuvių, ambasadorius Rolandas Kriščiūnas prisiminė, kaip jo pirmą kartą klausėsi dar būdamas moksleivis gimtojo Panevėžio stadione. Ir kaip pirmą kartą po nemažai metų susitikęs su V. Landsbergiu pasakojo apie savo įspūdžius, ir kaip puikiai žinomas Lietuvos politikas ir muzikas prisiminė tą renginį Panevėžyje.

V. Landsbergio atmintis yra pavydėtina, jo taiklūs pastebėjimai apie politiką, kintančias gyvenimo vertybes – taiklūs ir tikslūs. Nesvarbu, ar jis kalba su Lietuvos, ar Vakarų žurnalistais, ar tiesiog ramiai filosofuoja apie šiuolaikinio pasaulio kintančias vertybes lietuvių rate.

Profesorius prisipažino, jog pasiekė tokią savo gyvenimo ribą, kai mažai nori kalbėti apie politiką, kai nori tiesiog „žiūrėti į galvą“, kaip jo mėgstamos vaikystės knygos herojus. Netgi generolo Jono Kronkaičio mėginimai grąžinti prie politikos nelabai pavyko. Generolo paklaustas, kaip Lietuvai pavyks išgyventi šį sudėtingą laikotarpį, V. Landsbergis sudvejojo, ar tikrai šis laikotarpis toks jau ypatingas ir sudėtingas. „Argi nebuvo dar sunkesnių laikų, tik anksčiau buvome jaunesni, į šokius vaikščiojome, mergaitės mums šypsojosi, todėl viskas lengviau atrodė. Ką gi čia bepribursi apie ateitį. Kai manęs klausinėja, sakau – palauksim ir pamatysim, protingiausias žmogus taip ir turėtų atsakyti“, – dėstė pirmasis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas.

V. Landsbergis nebijojo politiškai „neteisingų“ pastebėjimų, kurie sutrikdė ne vieną vietos lietuvį. „Slapstymasis už turtingo dėdės, tikintis, kad jis mus apgins, buvo gėdingas reikalas. Vienas buvęs ministras sakydavo, kad mums nereikia rūpintis savo gynyba. Tokia galvosena egzistavo visose Europos sostinėse, kad taip galima sutaupyti“, – prieš porą savaičių Lietuvos spaudai sakė V. Landsbergis po garsiojo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimo, jog Europai teks vienai rūpintis savo saugumu. Teisingai, – patvirtino profesorius ir Lietuvos ambasadoje susirinkusiems lietuviams, užteks „durnių volioti, švilpauti“ ir tikėtis, jog dėdė su daug dolerių mus išgelbės.

Ukrainiečių kilmės „Voice of America“ žurnalistės primygtinai klausiamas, ar Vakarų šalys pasirengusios priimti Ukrainą į NATO, V. Landsbergis atkirto: „Ar Ukraina pati yra pasirengusi? Klaidinga manyti, jog užtenka paskelbti nepriklausomy­bę ir laukti. Valstybę reikia kurti žinant, kokia ji turėtų būti“, – žurnalistei aiškino V. Landsbergis. „Kaip gali šalis, kurioje dar nėra atkurta privati žemės nuosavybė, nesukurta laisva rinka, reikalauti, kad būtų priimta į NATO ar Europos Sąjungą?“ – klausė jis.

Kitaip nei dauguma Lietuvos politikų, V. Landsbergis siūlė nedramatizuoti emigracijos iš Lietuvos problemos. Siūlė prisiminti seną lietuvių patarlę, jog gerai, kur mūsų nėra, bet ar todėl bėga lietuviai iš Lietuvos? Žmonės turi avantiūrizmo ir, pasak jo, daugelis lietuvių būtent dėl to ir išvyksta. Taip, kaimai tuštėja, lieka miesteliai užkaltais langais, bet jeigu paskaitytume puikaus publicisto Vin­co Kudirkos straipsnius, atrastume, kad jis irgi ragino tautiečius liautis bėgti Amerikon ar Brazilijon, taigi buvo tų bėgimo bangų ne viena. Aišku, buvo kitos priežastys, dėl ko tuštėjo kaimai ir miesteliai.

Taip, kaimai tuštėja, lieka miesteliai užkaltais langais, bet jeigu paskaitytume puikaus publicisto Vin­co Kudirkos straipsnius, atrastume, kad jis irgi ragino tautiečius liautis bėgti Amerikon ar Brazilijon

Bet V. Landsbergį neramina tai, kad žmonės nebrangina gyvenimo ir nenori turėti vaikų. „Senais laikais Dievulis gimstamuną reguliavo, ir nebuvo svarstymų, ar reikia mums dar vieno vaikelio, ar galėsime jį išlaikyti“, – dėstė profesorius. Štai Čiurlionių šeimoje, kuriai jis skyrė daug metų, apie kurią parašė ne vieną kny­gą, gimė vienuolika vaikų, nors ne visi išgyveno. Dabar žmonės išgudrėjo, ekonominiai aspektai tapo svarbesni. V. Landsbergis stebėjosi, kodėl valstybė turėtų už vaiką primokėti. „Kodėl kažkas turėtų mokėti už didžiausią Dievo dovanotą brangenybę – vaiką?“ – klausė V. Landsbergis, ir buvo akivaizdu, jog tokie jo pasvarstymai privertė kai kuriuos ambasados svečius jaustis nejaukiai.

Buvo tiesiog nuostabu klausytis, kaip V. Landsbergis kalba apie savo anūkus ir proanūkius, kurie nepaliauja jo stebinti.

„Žiūrausi į galvą. Gali gyventi žiūrėdamas sau į galvą, ten visko pilna, ir kartais labai įdomu. Tartum rašytum atsiminimus pats sau. Pasidariau tinginys, pabundu iš ryto ir nenoriu keltis, guliu ir sau į galvą žiūrausi“, – nustebusiems lietuviams porino V. Landsbergis.

Aišku, kad jis netinginiauja, jis džiaugėsi pagaliau atidavęs knygą apie savo motiną Oną Jablonskytę-Landsbergienę, kurią vadino ypatinga asmenybe. Vasarą Palangoje atnaujintame Kurhauze skambins fortepijonu, nes Palangos meras jį užtikrino, jog instrumentas yra nuostabus.

Ir poros dienų viešnagė Vašingtone buvo tokia įtempta, kad nuvargęs atrodė net V. Landsbergį lydėjęs sargybinis, o pats profesorius kruopščiai planavo, kada jam reikės būti pasiruošusiam išvykti, kada su kuo susitikti. Ir buvo akivaizdu, kad grįžęs Lietuvon nebus abejingas jį supančiam pasauliui.

V. Landsbergis prisipažino seniai suvokęs, jog nuo jo parašymų, jo dėstymų pasaulis nesikeičia. Tačiau jį sugundė galimybė trumpus parašymus, posmelius talpinti „Facebooke“, ir atrado, jog dažnai keli ir net keliolika tūkstančių žmonių tuos jo parašymus paskaito, o tai gerokai daugiau nei kurio Lietuvos laikraščio tiražas. „Parašai į tą kvailą ‘facebooką’, tai naudingumo koeficientas gerokai didesnis nei rašyti laikraščiui. Jau daugybę metų jokiose spaudos apžvalgose straipsniai neminimi, tarsi manęs gyvo nebebūtų, betgi ‘facebooke’ laiks nuo laiko kas nors nusistebi, kad V. Landsbergis dar gyvas. Tavęs nėra, nes tu ne toks“, – aiškino profesorius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"