TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ž. Makauskienė: „Paritetas tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių – netinkama formulė“

2015 11 06 9:00
Asmeninio albumo nuotraukos

Tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje daug kalbama ir žinoma apie Lietuvos lenkų tautinę bendruomenę, jos problemas ir aktualijas. To negalima pasakyti apie kitapus sienos, daugiausiai etninėse žemėse Seinų-Punsko krašte gyvenančius Lenkijos lietuvius. Palyginti nedidelė ir pastaruoju metu sparčiai nykstanti Lenkijos lietuvių bendruomenė per visą XX amžių išsaugojo kalbą, tapatumą ir ryšį su Lietuva.

Apie tautiečių gyvenimą už 1920 metais nustatytos sienos kalbamės su Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėja, žurnaliste Živile Makauskiene.

Mūsų pašnekovė – buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyriausioji redaktorė, Laisvosios Europos radijo, vėliau – Lietuvos radijo korespondentė Varšuvoje, šiandien bendradarbiaujanti Lenkijos lietuvių bendruomenės žurnale „Aušra“.

– Lietuvoje daug dažniau ir daugiau kalbama apie Lietuvos lenkų gyvenimą. Kuo gyvena Lenkijos lietuviai?

– Nelygu kuo kas domisi. Pasienio kaimų gyventojai stebi ir stebisi, kaip iš Lenkijos į Lietuvą plūsta tušti sunkvežimiai, o atgalios grįžta prikrauti kukurūzų, šieno, šiaudų ir galvijų. Žmonės svarsto, ar tai jau Lietuvos žemės ūkio agonija. Politika besidomintieji svarsto Lenkijos Seimo rinkimų, kuriuose, laimėjo konservatyvūs dešinieji, rezultatus ir suka galvas, kuo pagrįsti kai kurių Lietuvos politikų ir politologų džiūgavimai, kad dabar tai jau santykiai su Lenkija eis kaip per sviestą.

– Prieš pora metų plačiai nuskambėjo istorija apie uždaromas mokyklas lietuvių mokomąja kalba. Ar tada buvo jaučiamos Lietuvos Vyriausybės pastangos padėti išsaugoti mokyklas? Kokių veiksmų ėmėsi atsakingos Lietuvos institucijos?

– Dauguma lietuviškų mokyklų buvo likviduotos, vykdant Lenkijos švietimo reformą. Tuomet lietuviškos mokyklos buvo uždaromos, motyvuojant tuo, kad jose mokosi per mažai mokinių, ir dėl to jos nepajėgios išsilaikyti iš mokinio krepšelio lėšų, o savivaldybės neturi pinigų papildomam jų finansavimui. Negalima teigti, kad Lietuva nesidomėjo ar nesistengė padėti išsaugoti tas mokyklas, bet šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, Lenkija nelinkusi nuolaidžiauti dėl vadinamosios strateginės partnerystės, ir kas buvo sumanyta, tas ir įvyko.

– Kokia šiuo metu krašte yra lietuviško švietimo padėtis?

– Iš keliolikos lietuviškų mokyklų liko praktiškai tik trys: Seinų „Žiburio“ mokykla, kuri buvo įsteigta kaip privati mokykla, pastatyta ir iš dalies išlaikoma Lietuvos valdžios pastangomis, Vidugirių pradžios (šešiametė) mokykla, ir Punsko Kovo 11-osios licėjus. Punske dar veikia mišri lietuvių-lenkų pradinė mokykla ir gimnazija.

– Apskritai lietuvių Lenkijoje pastebimai mažėja, nors pati Lenkija demografinės krizės nejaučia. 2002 metų surašymo metu lietuviais užsirašė apie 5800 žmonės, o 2011 metais kaip pagrindinę tautybę lietuvių nurodė jau apie 5000. Tai daugiau nei dešimtadalis lietuvių per dešimtmetį. Lietuviai Lenkijoje nyksta? Kodėl?

– Dar liūdniau atrodo reikalai, jei žvelgsime iš tolesnės perspektyvos. Antai, pokario metais buvo nurodoma, kad Lenkijoje gyvena iki 40 tūkstančių lietuvių. Dalis jų buvo karo emigrantai iš Lietuvos, kurie pasinaudodami galimybe repatrijuotis, pasitraukė iš sovietų okupuotos Lietuvos ir apsigyveno Vroclave, Gdanske, Štetino apylinkėse. Dėl sudėtingų ano meto aplinkybių jų vaikai dažnai net ir nežinodavo, kad tėvai – ne lenkai, tad jau antra karta visiškai nutautėjo. Bet dauguma lietuvių gyveno etninėse žemėse, vadinamame Suvalkų trikampyje.

Sudėtinga pasakyti , kodėl taip staigiai vyksta nutautėjimas. Teoriškai lyg ir viskas gerai: yra ir tos kelios lietuviškos mokyklos, turime daug įvairių meno kolektyvų, veikia lietuvių organizacijos. Bet nutautėjimo procesas spartėja, ypač pastaraisiais metais. Yra daug priežasčių, aplinkybių. Dėl lietuviškų mokyklų kaime uždarymo siaurėja lietuvių kultūros, kalbos plotas. Daugėja mišrių šeimų ir dažnai atsitinka, kad lietuviški namai, į kuriuos ateina lenkė marti ar lenkas žentas, tampa lenkiški. Būna, kad jau per tautiškai mišrias vestuves lenkiškoji giminė demonstratyviai išeina iš salės, jeigu lietuviai užtraukia lietuvišką vestuvinę dainą. Aišku, galima kaltinti lietuvius, kad šie neturi savigarbos, kad taip lengvai atsisako savo kalbos, kultūros, kad leidžiasi žeminami. Bet, matyt, ilgametė lietuvių patirtis, perduodama iš kartos į kartą, sako, kad kitaip ir nebūna, ir būti negali, tad žmonės tą asimiliaciją priima kaip normą.

– Gerinti aklavietėje užstrigusius Lietuvos-Lenkijos santykius savaip stengiasi įvairios iniciatyvos. Lietuvoje susibūrė Lenkų diskusijų klubas, kuriame jauni išsilavinę lenkai kritikuoja LLRA, tačiau palankiai vertina šios partijos reikalavimus Lietuvai. Žymūs šalies intelektualai veikia dvišaliame Jurgio Giedraičio forume, ieško dialogo. Ar apie šią iniciatyvą atsiliepiama Lenkijoje ir kaip?

– Kiekvienas dialogas, jeigu jis vyksta lygiavertiškumo pagrindu, yra sveikintinas reiškinys. Svarbu tik tai, kad tokia iniciatyva nebūtų „nuleista“ iš viršaus atlikti tam tikrą politinį užsakymą. O tokių mūsų valstybių santykiuose būta ne vienos. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, susikūrė Lietuvos mylėtojų klubas, kuris buvo pristatomas kaip spontaniškas abiejų tautų „intelektualų“ susibūrimas. O praktiškai visi šio klubo nariai lengvai sutilpo ant vienos sofos, intelektualinėmis iniciatyvomis nepasižymėjo, jų veikla labiau priminė sentimentalų iš „kresų“ kilusių senjorų susiėjimą ir galop visiškai sunyko. Aišku, nenoriu tuo pasakyti, kad toks yra ir Jurgio Giedraičio dialogo forumas. Bet apie jo veiklą irgi nedaug rašoma Lenkijos žiniasklaidoje, tad manau, kad paprastas lenkas neturėjo progos apie jį daugiau sužinoti. Gal kitaip yra Lietuvoje?

Sudėtingiau vertinti Lenkų diskusijų klubą. Neteko apie jo veiklą skaityti Lenkijos žiniasklaidoje. Visažinis google rodo, kad Lenkijoje toks darinys praktiškai nežinomas, jį mini tik Lietuvos lenkiškoji žiniasklaida (pl.delfi.lt, kurier vilenski, radio znad vilii, vilnoteka, ir pan.), tad sunku vertinti pagal tai, ką patys apie save parašo ar pasako. Tačiau turint omenyje, kad oficialioji Varšuva remia visus LLRA veiksmus (pastarųjų dienų pavyzdys – pritarimas LLRA organizuotam streikui ir kitoms demonstracijoms prieš švietimo reformos įgyvendinimą), yra pagrindo manyti, kad palankiai vertina ir Lenkų diskusijų klubą, kuris kritikuodamas LLRA visgi kelia Lietuvai tuos pačius reikalavimus.

Reikia pasakyti, kad Lietuvoje tokie renginiai, kaip Jurgio Giedraičio forumas ar panašūs, yra pristatomi kaip kone valstybinės reikšmės įvykiai, o Lenkijoje jiems skiriama nedaug dėmesio.

– Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo Lenkijos televizijos laida, kurioje nekritiškai transliuoti melagingi LLRA kaltinimai Lietuvai, o joje dalyvavę Lenkijos politikai piktinosi neva pažeidžiamomis Lietuvos lenkų teisėmis. Lietuvoje politikų reakcijos į tai nėra. Ar Lenkijos visuomenė tiki tokiomis laidomis ir apskritai aiškinimu, kad Lietuvoje skriaudžiami lenkai?

– Deja, taip ir yra. Lietuva beveik nereaguoja į tokius šmeižtus, o lenkai tiki tuo, ką girdi, ką mato ir ką skaito apie Lietuvos lenkus. Tai patvirtina ir visuomenės apklausos, ir skaitytojų komentarai po tokiomis informacijomis apie tariamą lenkų persekiojimą. Nors, aišku, galima sakyti, kad komentarai neatspindi visos visuomenės, tačiau šį tą parodo apie visuomenės nuotaikas.

– Atrodo, kad Lenkijos politikoje, kur kaunasi dešinieji prieš dešiniuosius, tiesiog būtina, ypač prieš rinkimus, kalbėti apie lenkų teisių užsienyje gynimą, rūpestį „kresais“. Toks akcentuotas rūpestis „tėvynainių“ teisėmis užsienyje labai nemaloniai primena Rusijos gynybos strategiją. Ar klystu dėl tokios politikų laikysenos? Jei neklystu, kodėl taip yra?

– Lenkija tuo skiriasi nuo Lietuvos, kad „tėvynainių“ reikalais, ypač gyvenančių „kresuose“ (kaip Lenkijoje oficialiai vadinamos buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės rytinės žemės, esančios Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje), rūpinasi ir kairieji, ir dešinieji. Prisimenu, kaip Lietuvos socialdemokratai vylėsi, kai Lenkijoje rinkimus laimėjo kairieji: esą dabar tai jau suras bendrą kalbą. Bet jau po pirmo susitikimo paaiškėjo, kad Varšuvos pozicija Lietuvos lenkų klausimu ir pasikeitus valdžiai nesikeičia.

Lietuvos politologai ir politikai, kurie nenuilstamai tikina, kad dvigubos w įteisinimas išgydys Lietuvos ir Lenkijos santykius, turėtų atsakyti sau į klausimą: kodėl tai, kas tinka Latvijos lenkams, netinka Lietuvos lenkams? Ar tai reiškia, kad Lenkija mažiau myli Latvijoje gyvenančius tautiečius? Be abejo, ne todėl. Matyt, Lenkija turi savo planą, kodėl vienaip traktuoja Latviją, kitaip – Lietuvą. Ar Lietuvai tai priimtina? Ar Lietuvai tai naudinga, ar atitinka tai valstybės interesus? Negirdime net politikų svarstymų.

Beje, lenkai gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur net neturi tautinės mažumos statuso. Tačiau Lenkija sau neleidžia kalbėti įsakmiu tonu su Berlynu, kaip kalba su Vilniumi. Lenkų mažumos reikalai net neįtraukti į Vokietijos-Lenkijos geros kaimynystės ir draugiškų santykių sutartį. Suprantama, stipresnė valstybė gali diktuoti savo sąlygas. Tačiau ar Lietuva pati neprisišaukia tokio traktavimo, kai prezidentas žarsto nepamatuotus pažadus, o Vyriausybės narys atsiprašo už demokratiškai išrinktą parlamentą, kad nepriėmė palankaus Varšuvai įstatymo? Todėl galima suprasti lenkus: kodėl taip nesielgti, jei lietuviai leidžia? Patys prašomės spaudimo.

– Lietuvoje sakoma, kad pykstasi Lietuvos ir Vilnijos politikai, bet patys lenkai su lietuviais buitiniu lygmeniu gyvena taikiai. Koks yra paprastų lenkų požiūris į Lenkijos lietuvius?

– Mėgstama paleisti tokias anteles: esą „paprasti“ žmonės vieni kitus myli, tik politikai (Lietuvoje – „blogiečiai“ tautininkai ar bjaurūs „patriotai“) kiršina tautas. Tikras vaizdas kiek kitoks. Kaip ir visur, Lenkijoje yra žmonių, kurie visiškai nesidomi politika. Bet nesidominčių politika lenkų yra žymiai mažiau, nei apolitiškų lietuvių. Taip yra irgi dėl daugelio priežasčių, tarp kurių nemažą vaidmenį atlieka ir Lenkijos spaudos įvairovė, kurios nėra Lietuvoje, kur visi laikraščiai apytikriai vienodi savo politine linija.

Paprastų lenkų požiūrį iliustruoju savo patirtimi: kai dirbau Lenkijos Mokslų Akademijos administracijoje, viršininkas, išgirdęs, kaip lifte su vyru kalbuosi lietuviškai, pasakė: „Girdėjau, kad lietuviai yra nacionalistai, bet dabar pats tuo įsitikinau“. Jam atrodė, kad viešumoje, girdint kitiems, kalbėti ne lenkiškai yra netaktiška, nemandagu, „nacionalistiška“.

Lenkai, kurie taip jautriai reaguoja į Lietuvos lenkų skundus dėl tariamos diskriminacijos, savo bendrapiliečiams taiko kitokius principus. Ar galite įsivaizduoti, kad Balstogėje, kur mažiausiai kas penktas gyventojas yra baltarusių kilmės, viešumoje neišgirsite baltarusių kalbos? Na, nebent turguje, į kurį atvyksta Baltarusijos pasienio gyventojai. Įsivaizduokime, kad vieną dieną Vilniaus gatvėse, autobusuose ar parduotuvėse nustoja skambėti lenkų kalba. Keista būtų, ar ne? Balstogėje tai niekam nekeista. Tokia situacija liudija ne tiek apie silpną baltarusių savimonę, kiek gyventojų daugumos požiūrį, kuris nulemia tokį mažumos elgesį. Panašiai yra ir „lietuviškuose“ Seinuose, kur daug lietuvių šeimų su vaikais viešoje vietoje kalbasi lenkiškai.

„Būk tu koks nori lietuvis ar ukrainietis, tik viešai „nesišakoki“ – tokia eilinio save tolerantišku laikančio lenko nuostata. Todėl, pavyzdžiui, Suvalkų ligoninėje neišgirsite lietuvio gydytojo, bendraujančio lietuviškai su lietuviu pacientu, nors Vilniuje lenkas gydytojas su lenku ligoniu sava kalba bendrauti nesidrovi. Lenkijos visuomenė lietuvius, ukrainiečius ar baltarusius noriai priima tik kaip folklorą, kulinarinį paveldą puoselėjančias bendruomenes, bet Lietuvos lenkų bendrijai taiko visai kitokį mastelį – jos politinėmis aspiracijomis didžiuojamasi ir jos net skatinamos.

– Lenkija ne taip seniai įteisino galimybę savo piliečiams įrašus pasuose rašyti norima nevalstybine kalba. Jokiose Vakarų šalyse tokios praktikos nėra, tačiau Lietuvoje būtent Lenkija pateikiama pavyzdžiu, jog tą įteisinus, nieko bloga nenutinka. Kaip manote, kodėl Lenkija sudarė tokią galimybę ir kodėl lietuviai ja faktiškai nesinaudoja?

– Nenoromis peršasi mintis, kad tokia galimybė sudaryta ne dėl rūpesčio Lenkijos lietuviais, vokiečiais ar baltarusiais. Lenkijos visuomenė buvo priešiška tokiam sprendimui ir nė viena Lenkijos tautinė bendrija tokio reikalavimo nekėlė. Kai kurie politikai jau tuomet argumentavo, kad Lenkija, įteisinusi dokumentuose galimybę rašyti nevalstybine kalba, tiesiog gaus argumentus paspausti Lietuvą priimti analogišką sprendimą. Taip ir buvo. Lenkijoje, beje, tokia galimybe pasinaudojo mažiau nei 100 asmenų (iš arti milijono kitataučių), tarp jų – keliolika lietuvių, daugiausiai tų, kurie išvyko gyventi į Lietuvą.

Kiekvienas už save gali atsakyti, kodėl nesinaudoja tokia galimybe. Ir vėl pasitelksiu savo pavyzdį: pernai gydžiausi Balstogės ligoninėje. Gydytojas, perskaitęs mano pavardę, sako: „Gerai jums, lietuviams, rašote pavardes kaip noritės, Lenkija jums pataikauja, o štai Lietuvoje lenkų pavardės iškraipomos, sulietuvintos“.

Dėl Lietuvos lenkų pavardžių – tai netiesa, bet būtent taip mano dauguma lenkų. Atsakiau, kad „gal mes, lietuviai, ir nesame idealūs, bet Vilniuje lenkas su lenku tikrai nebijo lenkiškai kalbėtis, o štai jūsų ligoninėje negirdėjau, kad baltarusis gydytojas (o tokių yra bent penktadalis), su baltarusiu pacientu savo kalba kalbėtųsi“. Gal tai iš dalies ir yra atsakymas, kodėl Lenkijos lietuviai nesinaudoja tokia galimybe. Žmonės paprasčiausiai pavargo nuo įtampos ir nebenori, kad juos priekaištingai baksnotų pirštais.

Aiškumo dėlei: skirtingai nei Lietuvoje, kur lenkų pavardės rašomos lenkiška forma, Lenkijos lietuvių (baltarusių, ukrainiečių ir kitų) pavardės ir vardai yra sulenkinti. Valinčius užrašytas Wolyniec, Liškauskas-Liszkowski, Vaičiulis-Wojczulis, ir taip toliau. Sąlygos tikrai skirtingos.

– Dažnai siūloma dvišalių santykių formulė – paritetas. Ką manote apie nuostatą, kad lietuviams Lenkijoje ir lenkams Lietuvoje reikia tiesiog sudaryti tokias pačias sąlygas ir kalbines teises?

– Tai nelogiška formulė, turint omenyje istorines, geografines ir demografines aplinkybes. Beveik 40 milijonų valstybėje gyvena keli tūkstančiai lietuvių. Antra, lietuviai gyvena etninėse lietuviškose žemėse, dabar jau, deja, vos keliolikoje pasienio kaimų, o lenkai – Lietuvos centre, sostinėje ir aplink ją. Prisimenu iškilų lenkų politiką Jaceką Kuronį, kuris suprato lietuvių nuogąstavimus. „Jeigu Varšuvoje kas trečias gyventojas būtų vokietis, o aplink Varšuvą jų – antra tiek, tai esu įsitikinęs, kad lenkai piestu stotų prieš dvikalbystę“ – sakęs jis.

Antra, „paritetininkams“ derėtų pradėti nuo savęs. Dirbant žurnalistinį darbą, ne kartą teko dalyvauti Lietuvos-Lenkijos parlamentinės asamblėjos posėdžiuose ir susidurti su Lietuvos politikais, kurie apie tą paritetą ir kalba. Jie, deja, sau tokio principo netaikė ir toliau netaiko.

Kad ir dėl to, kas vyksta Berznyko kapinėse, kur jau kelinti metai tyčiojamasi iš Lietuvos savanorių atminimo. Įsivaizduokime, jeigu taip Rasų kapinių patvory lietuviai pastatytų „tikrą“ Pilsudskio širdies paminklą? Arba apstatytų Pilsudskį savais paminklais, kaltinančiais lenkų tautą kolaboravimu su naciais ar bolševikais? Būtų didžiulis skandalas. O Lietuva į Berznyko skandalą nereaguoja. Strateginė partnerystė svarbiau, net savigarbos kaina. O kaip atrodo ta strateginė partnerystė iš kitos pusės?

Prisimenu vieną Lietuvos-Lenkijos parlamentų asamblėjos posėdį tuo laikotarpiu, kai Lietuva tikėjosi būti pakviesta į NATO. Taip atsitiko, kad tais metais Lenkijos lietuviai turėjo daug problemų dėl lietuviškų mokyklų finansavimo, vadovėlių leidybos ir panašių klausimų. Dalis „lietuviškosios“ delegacijos, dirbančios Švietimo komisijoje, narių tvirtai pasiryžo pakovoti dėl Lenkijos lietuvių reikalų ir parengė nuotarmę šiuo klausimu.

Tuomet atėjo susinervinęs Lietuvos asamblėjos delegacijos pirmininkas ir liepė jos atsisakyti, kadangi Lenkijos delegacija pareiškė, kad priešingu atveju nebalsuos už paramą Lietuvos narystei NATO. Aišku, Lietuvos delegacija priėmė lenkų reikalavimą. Tokių pavyzdžių galima vardinti ir vardinti, toks šantažas buvo ir dėl visų strateginių projektų, ir Lenkijos politikai visai to neslėpia, viešai apie tai buvo galima perskaityti spaudoje.

Paritetų klausimą galima tęsti, kalbant ir apie Lenkijos diplomatinę tarnybą. Dalyvavau viename Lenkijos Seimo Polonijos komiteto posėdyje, skirtame Lietuvos lenkų švietimo reikalams. Pakviestas Lenkijos konsulas Vilniuje dėstė apie lenkiškų mokyklų poreikius. Jis žinojo padėtį iki smulkmenų – tokių kaip, kurioje mokykloje kiek trūksta kamuolių.

O dabar grįžkime į mūsų lietuvišką kiemą. Gali būti sunku patikėti, bet Seinuose turėjome Lietuvos konsulą, kuris nedalyvaudavo Lietuvos nepriklausomybės minėjime lietuviškoje Seinų „Žiburio“ mokykloje, kuri, stovi toje pačioje gatvėje kaip ir konsulatas. Užtat konsulas nepraleisdavo progos visur išgirti lenkišką mokyklą,veikiančią lietuviškoje aplinkoje, kuri, anot jo, yra puikus lietuvių ir lenkų sugyvenimo pavyzdys. Šioje konsulo išgirtoje mokykloje lietuvių kalbos pamokos vyksta kaip neprivalomas papildomas dalykas. Toks tad sveikintinas lietuvių ir lenkų sugyvenimo modelis.

– Šiais metais leidinyje „Etniškumo studijos“ buvo paskelbtas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojos Violetos Podagelytės straipsnis „Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje“. Jame teigiama, kad Lenkijos lietuvių „etninės tapatybės veikėjai naudodami jiems plačiai prieinamus resursus ir socialinės kontrolės mechanizmus, besiremiančius paskatų ir bausmių logika, siekia paskatinti prisitaikymą prie nustatytų tikslų, [ir] įgyvendindami lietuvybės išsaugojimo misiją, taip pat sutvirtina savo monopolistinę poziciją bendruomenėje ir etninės ekonomikos tvarumą“. Pripažinkime, skamba labai panašiai į LLRA veiklos modelį Pietryčių Lietuvoje. Kiek pagrįsti tokie aiškinimai? Ar Lenkijos lietuviai užima įtakingas pozicijas gyvenamų vietovių savivaldoje ir švietimo sistemoje?

– Net nesinori komentuoti, nes šis darbas yra tiesiog nesolidus. Jūsų klausime ir yra atsakymas. Galiu tik patikslinti, kad nė vienoje Lenkijos savivaldybėje joks, autorės žodžiais, lietuvių „etninės tapatybės veikėjas“ neužima jokio posto, tad neturi jokių galimybių naudoti nei paskatų, nei bausmių politikos jam nepritariančiųjų atžvilgiu. Kyla įspūdis, kad dar prieš važiuodama į Punską ar Seinus autorė jau žinojo tyrimo tezes ir tikslą – padėti lygybės ženklą tarp Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų. Nors jokio panašumo nėra.

Lenkijos lietuvių „etninės tapatybės veikėjai“ neturi nei politinės partijos, nei aukštų postų valdžioje, nei finansinių resursų. Galima klausti, koks tada buvo tokio tyrimo tikslas? Sumenkinti, suniekinti tuos „etninės tapatybės veikėjus“, kurie nenori „integruotis“ (supraskime, asimiliuotis) per mišrias šeimas, kurie mano, kad verta vaiką leisti į lietuvišką mokyklą. Ir čia vėl grįžkime prie pariteto: ar įsivaizduojate, kad Lenkijos užsienio reikalų ministerijos tarnautoja prieitų prie analogiškų išvadų apie Lietuvos lenkų veikėjus?

Jeigu tai tik Violetos Podagelytės aplaidumas ir nesolidumas, tai dar pusė bėdos, nes tik liudija jos ir jos vadovų neprofesionalumą. Bet jeigu tai padaryta sąmoningai, turime problemą – ir mes, Lenkijos lietuviai, ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Nuotraukoje – liūdnai pagarsėjusios Berznyko kapinės, tapusios nelygiaverčiu lietuvių ir lenkų istorinės atminties formų kovos lauku.

– Pastaruoju metu buvo pasirodę keli mokslo darbai apie istorinės atminties dilemas Punske ir Seinų krašte. Liūdnai pagarsėjo Berznyko kapinės, tapusios nelygiaverčiu lietuvių ir lenkų istorinės atminties formų kovos lauku. Lietuvoje istorinės atminties tematika taip pat tampa aktuali, pradedama suvokti, kad istorija yra informacinio karo laukas. Ar egzistuoja toks supratimas Lenkijoje ir kiek sudėtinga yra viešojoje erdvėje išsaugoti neiškreiptos istorijos ženklus Lenkijos lietuviams?

– Jau užsiminiau apie vykdomą lietuvių karių kapų niekinimą Berznyko kapinėse, problemos kyla ir pačiame Seinų mieste, kur lietuviai negali įamžinti savo paveldo. Kartais demonstruojamas net ir agresyvus požiūris į lietuvius, jų istorinę atmintį. Jei iš tiesų kalbėtume apie draugiškumą arba bent pagarbą lietuviams, tai Seinų kraštotyros muziejaus nederėtų vadinti vieno agresyviausių okupuoto Vilniaus krašto lenkintojų vyskupo Romualdo Jalbrzykovskio vardu. Ant Vyskupų rūmų lietuviams neleidžiama parašyti, kad čia gyveno Antanas Baranauskas, tačiau kabo dvi lentos apie arkivyskupą R. Jalbrzykovskį.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kilo iniciatyva įamžinti Lietuvos savanorių, žuvusių 1920 metų kovose už Lietuvos laisvę, atminimą. Tačiau tuo pat metu prasidėjo lenkiškų paminklų statybos aplink šių karių palaidojimo vietą, o 2005 metais atsirado net ir Panerių žudynėms skirtas obeliskas, ant kurio parašyta, kad tai paminklas, skirtas tūkstančiams lenkų, kurie žuvo lietuviams bendradarbiaujant su hitlerine armija.

Nesvarbu, kad Berznykas nei kiek nesusijęs su Panerių įvykiais – paminklas prikišamai pastatytas siekiant įžeisti lietuvius. Po poros metų patvoryje lenkai pastatė paminklą Lietuvos savanoriams, kurie neva įžengė į Lenkijos teritoriją su Raudonąją armija.

Nuotraukoje – liūdnai pagarsėjusios Berznyko kapinės, tapusios nelygiaverčiu lietuvių ir lenkų istorinės atminties formų kovos lauku.

Tad siekiama visais įmanomais būdais paniekinti ne tik Berznyke palaidotus Lietuvos savanorius, bet ir pačią Lietuvos istoriją ir čia gyvenančius lietuvius. Ir šiuo klausimu negirdėti Lietuvos pozicijos, susirūpinimo, kad niekinama Lietuvos istorija. Ir ne tik lietuvių politikai nesirūpina. Galima manyti, kad pro Berznyką pravažiuoja ir J. Giedraičio dialogo forumo dalyviai, pakeliui į Krasnagrūdos dvarelyje veikiantį „Pograniče“ (Paribio) centrą, kur skubama gerinti lietuvių-lenkų santykius. Kur jų reakcija? Galbūt nutylima dėl geresnių santykių? Tokiu atveju rezultatų nematyti, o savi interesai lieka neapginti.

Beje, praėjusį mėnesį Kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė patikino, kad lenkai su lietuviais sutaria, vieni kitų kapus prižiūri. Trumpai papasakojau, kaip atrodo ta draugiška „priežiūra“ Berznyke, kuria taip didžiuojasi ponia G. Drėmaitė. Tai ir atsakymas, kodėl Seinuose greit numarinamos vietos lietuvių iniciatyvos išsaugoti lietuviškąjį paveldą. Susiduriama su nenoru ir abejingumu ne tik iš Lenkijos, o pirmiausiai – iš Lietuvos veikėjų pusės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"