TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ž. Pavilionis: kartais pralošiame patys savo noru

Žygimantas Pavilionis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nuo Sąjūdžio laikų valstybę kurianti Lietuva Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) laikoma vienu sėkmingiausių perėjimo į demokratiją pavyzdžių, tačiau vis dar yra sričių, kur jaučiasi sovietų laikais išugdytas išlaikytinio kompleksas. Taip teigia Žygimantas Pavilionis, Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikai.

„Nuo XIX amžiaus JAV lietuviai žinomi kaip darbštūs, lojalūs, sąžiningi, atsakingi, žinantys daug kalbų ir kultūrų žmonės, tausojantys kiekvieną minutę, nes suprantantys, kad gyvenimas nėra tik rožėmis klotas, o už savo laisvę reikia kovoti. Amerikiečius žavi ir moralinė lietuvių lyderystė, jie supranta, kad [sekant] mūsų pavyzdžiu galima sėkmingai įveikti totalitarinę mašiną ir sukurti nuostabią valstybę“, – portalui lrt.lt sakė ambasadorius.

Vienintelis dalykas, kurio amerikiečiai negali suprasti, Ž. Pavilionio teigimu, yra tai, kodėl patys nusiginklavę prašome amerikiečių mus apginti, vis dar esame vieni mažiausiai finansuojančių savo gynybą. Aktyviai prašome amerikietiškų skalūninių dujų, tačiau patys išvijome iš savo šalies amerikiečius, kurie norėjo mums padėti jas išgauti. Kalbame apie energetinę nepriklausomybę, didžiuojamės, kad galime tapti regionine suskystintų dujų galybe, tačiau iki šiol trypčiojame vietoje neapsispręsdami dėl atominės elektrinės projekto, kuris paverstų Lietuvą elektros energijos lydere regione.

„Esame nuostabūs, tačiau vis dar yra sričių, kur jaučiasi sovietų laikais išugdytas išlaikytinio kompleksas, vis dar skambiai reikalaujame iš kitų pagalbos, tačiau patys viduje nesitvarkome. Būtų gerai, kad visose srityse pradėtume visų pirma nuo savęs, patys save padarytume geriausiais, tada būtų daug lengviau prašyti paramos ar bendradarbiavimo su šio pasaulio geriausiomis, laisviausiomis ir stipriausiomis valstybėmis“, – sako Ž. Pavilionis.

– Nuo Sąjūdžio praėjo 25 metai – ketvirtis amžiaus laisvės. Kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva?

– Šimtmečiais siekėme būti Vakarų dalimi ir šiuo metu esame stipriausių, elitinių Vakarų klubų – Europos Sąjungos (ES), NATO, greitai ir euro zonos, tikėkimės, ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) – pilnateisiai nariai. Niekada istorijoje neturėjome tokios įtakos tiesiogiai prisidėti prie svarbiausių pasaulio problemų sprendimo. Būdami kartu su geriausiais, stipriausiais, turtingiausiais šiame pasaulyje laisvę ir demokratiją išpažįstančių klubų nariais, turime unikalią galimybę ne tik Lietuvą ar mūsų regioną, bet ir mus supantį platų pasaulį padaryti dar geresnį. Mūsų galimybės labai išsiplėtė, tačiau jomis dar turime gerai pasinaudoti.

– Pokyčiai buvo vien teigiami, ar kažkur deramai neišnaudojome laisvės kurti visapusiškai klestinčią šalį?

– Per trumpą laiką pasiekėme labai daug, bet įgavę daugiau patirties, kaip atsakingai gyventi laisvėje, tapti dar stipresniais, lyderiaujančiais daugelyje sričių, pasiekti galime dar daugiau. Dažnai tokie siekiai Lietuvoje yra išjuokiami, kritikuojami, tačiau aš tikiu, kad mes tai galime. Visa mūsų istorija yra pasipriešinimo blogiui istorija, bandymas padaryti savo šalį bei aplinkinį pasaulį geresnį, ir tai mums iš esmės pavyksta.

Vienintelė problema, kurią matau, – nepakankamai vertiname žmogiškumą, mūsų esminę vertybę. Esame stiprūs žmonės, išgyvenę kruvinose žemėse, sukūrę stebuklus, tačiau nesuprantame, kad tai padarėme dėl vidinių savo savybių, žmogiškumo, kurį turime labiausiai tausoti ir puoselėti. Į daugelį problemų galėtume žvelgti ne tik pro stiprios valstybės, bet ir žmogaus orumo akinius, siekdami aplinkiniam pasauliui suteikti daugiau žmogiškumo tiek politikoje, tiek ekonomikoje, tiek socialinėje realybėje, jau nekalbant apie gynybą, saugumą, užsienio politiką.

Atėjo laikas investicijai į žmogų, jo šeimą, artimiausią bendruomenę. Valstybė tapo pakankamai stipri, kad tai sau leistų, o stiprus žmogus valstybę padarys dar stipresnę. Žmogus negali būti suvokiamas kaip priemonė, jis turi tapti mūsų politikos tikslu. Tai taps geriausiu pasipriešinimu Rytų ordoms, kurios šiuo metu kelia galvas, semdamos savo stiprybę iš to, kas priešinga žmogiškumui – azijietiško anonimiško kolektyvo, kuriame visomis priemonėmis bandoma ištirpyti žmogiškumą, žmogaus asmenybės unikalumą ir integralumą.

– Politologas Vladimiras Laučius viename savo tekste prieš keletą metų rašė, kad SSRS subyrėjimas iš tiesų yra katastrofa, tačiau ne dėl to, jog sugriuvo sovietų imperija, o todėl, kad jos subyrėjimas smogė per Vakarų savisaugą. Kiek jis buvo prislopinęs ir Lietuvos savisaugos instinktą per tuos 25 metus?

– Vladimiras teisus, išorinė grėsmė visada padėdavo Vakarams pasitempti. Net ir mūsų integracijos į Vakarus istorija yra susijusi su įvairiomis grėsmėmis tiek iš Rytų, tiek iš Pietų. Manau, kad šios tiesos nesupranta ir taktikos, ciniško melo bei vagysčių meistras, KGB chuntos lyderis Vladimiras Putinas, nesuvokiantis savo jau įvykusio ilgalaikio strateginio pralaimėjimo.

Tačiau esminė problema, mano manymu, yra pačiuose Vakaruose: pasibaigus Šaltajam karui praradome pasitikėjimą savimi, negerbiame savęs, praradome gebėjimą sąmoningai plėsti, projektuoti Vakarus visame pasaulyje, pasauliniu lygiu ginti vertybes, kurios Jungtinėse Tautose ne veltui įtvirtintos kaip universalios. Įvairios tariamos nesėkmės dalį mūsų traumavo, kitus užliūliavo tariamos pergalės.

Kuomet liberalūs, turtingi ir savimi patenkinti Vakarai užmiega ant tariamų pergalių laurų ir mano, kad jie yra nenugalimi, kad už jų pačių laisvę nereikia kovoti, kai nemąstymas tampa pagrindine mąstymo kategorija, laikraščiai ir pigūs rusiškos televizijos šou išstumia knygas ir rimtus pokalbius, strategijas, vizijas, tuomet mes pralošiame lyg patys savo noru. Kitaip tariant, kai prarandame gebėjimą svajoti, kurti ir įgyvendinti savo vizijas, atsiduodame kasdienybės malonumams, matome tik per piršto sprindį, labiau strategiškos, klastingos autokratinės valstybės palengva mus paralyžiuoja iš vidaus.

Būtent mes – tautos, mačiusios viską – turėtume Vakarus nuolat žadinti ir priminti tą realybę, kurią matome už savo sienų. Pasaulis toli gražu nėra laimėtas, po mūsų istorinio įstojimo į ES ir NATO paskutinius aštuonerius metus mes, kaip Vakarai, tik pralošiame, demokratijų skaičius pasaulyje nuolat mažėja.

– Visuomenėje esama nuomonės, kad Lietuva išgyvena tapatybės krizę. Sąjūdžio laikais labai gerai save suvokėme, o šiandien nelabai turime, kas mus jungia. Gal per tuos laisvės metus kūrėme ekonomiką, bet ne politiką ir tapatybę?

– Ekonomika buvo ir bus svarbi, tačiau neturime užmiršti, kad jeigu nepuoselėsime savo integralumo, dvasinių šaknų, žmogiškumo, pilietiškumo, tradicijų, patriotizmo, prarasime kryptį materialiame pasaulyje.

Švietimas, kultūra, socialiniai, sveikatos reikalai, pilietinis ar patriotinis auklėjimas, investicijos į mūsų žmogiškumą visuomet būdavo lyg našlaitės mūsų valstybės politikoje, paprastai valdomoje „iš viršaus“. Net ir versle daugiausia dėmesio skirdavome stambiems projektams. Tai, be abejonės, yra svarbu, bet nebūtinai svarbiausia, nes kartais dar svarbiau yra atpalaiduoti natūralias verslumo, kūrybingumo galias, kurias turi kiekvienas žmogus.

Technokratinėje neoliberalioje valstybėje, kuriame žmogus yra tik instrumentas, o ne tikslas, sovietų sistemą nugalėjęs vienišas žmogus tampa dar vienišesnis, jis natūraliai ilgainiui pradeda ieškoti gardesnio kąsnio kituose kraštuose. Tačiau jeigu mes sugebėtume parodyti lietuviui jo paties grožį, didybę, unikalumą, jo šeimos ir bendruomenės vidinę stiprybę, atpalaiduotume jų vidines ekonomines, pilietines, politines galias, manau, laimėtų tiek valstybė, tiek jos pilietis. Lietuvybė yra mūsų pašaukimas, mūsų misija, praradę ją mes prarandame savo gyvenimo prasmę, kryptį, nors labai dažnai to nepripažįstame. Atgaivinkime mūsų žmogiškumą ir pamatysime, kad pasaulis, kurį sukūrėme per 25 metus, iš tiesų yra pats nuostabiausias, gražiausias, kad nėra geresnės vietos pasaulyje kaip Lietuva. Ją turime branginti, mylėti, kiekvieną dieną ja džiaugtis, ir, žinoma, ginti.

– Viename interviu minėjote, kad Vašingtone Lietuva vertinama kaip vienas iš labiausiai nusisekusių transformacijos pavyzdžių. Gal galėtumėte apibūdinti tą Lietuvos paveikslą, kuris matomas už Atlanto? Kas piešiama šviesiomis spalvomis, o kas gal kiek niūresnėmis?

– Visų pirma, nuo XIX amžiaus JAV lietuviai žinomi kaip darbštūs, lojalūs, sąžiningi, atsakingi, žinantys daug kalbų ir kultūrų žmonės, tausojantys kiekvieną minutę, nes suprantantys, kad gyvenimas nėra tik rožėmis klotas, o už savo laisvę reikia kovoti. Tam tikra prasme, mes, kilę iš tiek iškentėjusios ir mačiusios Vidurio Europos, esame kiek artimesni amerikiečiams nei dalis kitų europiečių. Todėl jiems su mumis, kaip ir mums su jais, paprasta ir gera, nes esame panašūs.

JAV mus žino daugiau žmonių, nei Europoje, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Amerikiečius žavi ir moralinė lietuvių lyderystė – mūsų sukilimas prieš sovietų imperiją, sovietų kariuomenės pasitikimas dainomis ir vėliavomis Sausio 13-ąją, nenuilstama kova už savo brolių ir seserų laisvę Rytuose. Amerikiečiai puikiai žino, su kokia pagarba į mus šiandien žiūri ukrainiečiai, gruzinai, ir tai jiems daro įspūdį. Jie supranta, kad [sekant] mūsų pavyzdžiu galima sėkmingai įveikti totalitarinę mašiną ir sukurti nuostabią valstybę.

Dėl šių priežasčių pas mus veržiasi ir JAV kompanijos, mus nedvejodami gina JAV kariai ir politikai. Vienintelis dalykas, kurio amerikiečiai negali suprasti, yra tai, kodėl patys nusiginklavę prašome amerikiečių mus apginti, vis dar esame vieni mažiausiai finansuojančių savo gynybą. JAV kariuomenė stipri, nes jie karta iš kartos atsinešė supratimą, kad laisvė nėra duotybė, ją iš tavęs atims, jeigu jos pats neginsi, nes pasaulis nėra idealus.

Panašiai amerikiečiai klausia manęs ir dėl energetikos: aktyviai prašome amerikietiškų skalūninių dujų, tačiau patys išvijome iš savo šalies amerikiečius, kurie norėjo mums padėti jas išgauti. Kalbame apie energetinę nepriklausomybę, didžiuojamės, kad galime tapti regionine suskystintų dujų galybe, tačiau iki šiol trypčiojame vietoje neapsispręsdami dėl atominės elektrinės projekto, kuris paverstų Lietuvą elektros energijos lydere regione. Dažnai atvykstame į JAV ieškodami naujausių inovacijų, tačiau patys mokslui ir tyrimams savo šalyje skiriame keturis kartus mažiau lėšų nuo BVP nei amerikiečiai ar mūsų taip pamėgtos Šiaurės šalys.

Apibendrinus, esame nuostabūs, tačiau vis dar yra sričių, kur jaučiasi sovietų laikais išugdytas išlaikytinio kompleksas, vis dar skambiai reikalaujame iš kitų pagalbos, tačiau patys viduje nesitvarkome. Būtų gerai, kad visose srityse pradėtume visų pirma nuo savęs, patys save padarytume geriausiais, tada būtų daug lengviau prašyti paramos ar bendradarbiavimo su šio pasaulio geriausiomis, laisviausiomis ir stipriausiomis valstybėmis. Tikiu, kad tai galime padaryti.

– Kalbėjome apie transformaciją, kuria žavimasi ir Vašingtone, tačiau turbūt transformacija, tobulėjimas yra nuolatinis, o ne baigtinis procesas? Kur dar, Jūsų manymu, mums reikia pokyčių?

– Svarbiausia, kaip rašiau savo disertacijoje, mūsų politikai sugrąžinti metapolitinį matmenį – mūsų elitui sugebėti atsitraukti nuo kasdienybės politinių kovų ir iššūkių bei pažvelgti į Lietuvą, aplinką, kurioje atsidūrėme, strategiškai. Turime išmokti siekti didelių, mūsų valstybei svarbiausių dalykų visi kartu, susitelkę, gerbdami save pačius ir savo artimą, neleisdami priešui mūsų suskaldyti ar apmulkinti. Gebėjimą siekti didelių dalykų, matyti tolimą perspektyvą iš dalies praradome, bet dar ne vėlu jį susigrąžinti, ypač jeigu norime, kad mūsų vaikai linksmai atšvęstų būsimą mūsų atkurtos valstybės 50-metį.

Šią naujo 25-mečio perspektyvą ir viziją turi sukurti mūsų karta, subrendusi ir išaugusi nepriklausomoje Lietuvoje. Ir ne rytoj, o šiandien, nes kitaip rytojus niekada neateis. Mes turime imtis atsakomybės už valstybę šiandien. Tai ne visada patogu, esame sau susikūrę puikius gyvenimus, gauname neblogus atlyginimus, tačiau šiandien turime save paaukoti Lietuvai, nes Lietuva yra svarbiausia, ką turime ir ką privalome išsaugoti mūsų mieliems vaikams, kurie šiandien gyvena tokie laimingi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"