TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žalgiris: tautos garbė ar sovietmečio mitas?

2010 07 15 0:00
Seniausias Žalgirio mūšio piešinys. Dieboldo Schilingo Vyresniojo Berno kronika, 1474 m.

Artėjant Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms, grupė mūsų šalies istorikų prabilo, kad sovietmečiu jis buvo paverstas mitu. Ar iš tiesų šis mūšis ikisovietiniu periodu lietuviams nieko nereiškė? Kuo svarbus Žalgiris šiandien?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas NARBUTAS, Mykolo Romerio universiteto profesorius Bronius KUZMICKAS, Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys BAGDONAVIČIUS, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Darius STALIŪNAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Lietuviai mūšyje: didvyriai ar bailiai.

A.Medalinskas. Lietuvoje dažnai kalbama, kad kunigaikštis Vytautas su lietuvių kariuomene lėmė pergalę Žalgirio mūšyje. Bet yra ir kita versija. Esą lietuviai bėgo nuo kryžiuočių ir tai nebuvo atsitraukimo manevras, kurį pripažino šių dienų istorikai? Kodėl iki šiol tiek daug interpretacijų?

B.Kuzmickas. Kiekvienas reikšmingas istorinis įvykis, mūšis įvyksta du kartus. Pirmąkart - natūroje, antrą kartą - kultūroje, istoriografijoje, literatūroje, mene. Yra reikšmingų įvykių, kurie rezonanso nesulaukia arba sulaukia vėliau, po kelių šimtų metų. Tačiau gyvavimas kultūroje yra dalinės įvykio interpretacijos. Jų gali būti įvairių. Istorikų profesionalų požiūris labai priklauso nuo metodologijos, kuri laikui bėgant keičiasi. Interpretacijos priklauso ir nuo politinių interesų ar interpretatoriaus asmenybės. Žalgirio mūšis pateko į kelių interpretacijų lauką. Vokiečiai interpretuoja vienaip, lenkai - kitaip. Lietuviškoji interpretacija prasidėjo kartu su tautiniu atgimimu XIX amžiuje ir tebesiplečia.

S.Narbutas. Iškart po Žalgirio mūšio atsirado tekstų, kuriuose aprašomas pats mūšis ir iškeliamas Vytauto vaidmuo. Todėl nuo Žalgirio mūšio laikų galime pradėti kalbėti apie autentiškos Lietuvos raštijos istoriją. Žinoma, ji tada buvo kuriama ne lietuvių, o rusėnų, vokiečių, lotynų kalbomis. Išskirčiau tris literatūrines tradicijas. Pirmoji radosi po Žalgirio mūšio, veikiausiai kryžiuočių aplinkoje ir paplito Europoje Konstancos bažnytinio susirinkimo, kuris prasidėjo 1414 metais, laikotarpiu. Šis susirinkimas truko ketverius metus. Jame dalyvavo ir Vytauto bei Jogailos pasiuntiniai. Kryžiuočiai Vytautą vaizdavo kaip tironą ir kraugerį, o lietuvius - kaip nenaudėlius pagonis, kuriuos reikia išnaikinti kardu. Žymiausias šios tradicijos atstovas popiežius Pijus II, remdamasis kryžiuočių šaltiniais, būtent Vytautui priskyrė pergalės Žalgirio mūšyje laurus ir jį pavaizdavo kaip stiprų valdovą, nors ir kraugerį. Ši tradicija gyvavo iki XVI amžiaus, kol Europos požiūris į Lietuvą ir Lenkiją ėmė keistis į gera.

A.Medalinskas. Tad kaip atsirado mitas apie bailius lietuvius, paremtas aiškinimais, kad Žalgirio mūšį laimėjo Lenkijos kariuomenė? Sovietmečiu radosi ir kitas mitas - kad mūšį laimėjo trys Smolensko pulkai.

S.Narbutas. Čia būtina priminti ir lenkiškąją Žalgirio mūšio interpretaciją, atsiradusią kartu su Janu Dlugoszu antroje XV amžiaus pusėje. Pergalės laurai priskiriami Jogailai. Sakoma, kad lietuviai buvo sumušti ir pabėgo iš mūšio lauko. Taip teigta ir Lietuvoje iki profesoriaus Mečislovo Jučo monografijos apie Žalgirį pasirodymo, o Lenkijoje šie teiginiai kartojami ir dabar. Yra ir Lietuvos autorių, net labai garsių, kurie pasidavė J.Dlugoszo įtakai. Iš ankstesniųjų galima paminėti Motiejų Strijkovskį ir jį lotyniškai perpasakojusį Albertą Kojalavičių-Vijūką, Pranciškų Poprockį ir kitus Vilniaus universiteto profesorius, kūrusius XVIII amžiuje. Tačiau šiandien turėtume remtis švedų istoriku Svenu Ekdahliu, 1963 metais suradusiu autentišką liudijimą, kad Žalgirio mūšyje Vytauto kariuomenė pergudravo kariniu atsitraukimo manevru kryžiuočius ir tai leido laimėti šį svarbų mūšį.

A.Medalinskas. Ką sako trečioji Žalgirio mūšio suvokimo tradicija?

S.Narbutas. Ji prasideda autentiškais Lietuvos metraščiais, kuriuose iškeliamas Vytauto vaidmuo per Žalgirio mūšį, o ši pergalė priskiriama lietuviams. Tai ypač atsispindi vėlyvajame metraščių sąvade, sudarytame LDK kanclerio Alberto Goštauto XVI amžiaus trečiajame ketvirtajame dešimtmečiais. Patys apie save gausiau rašyti pradėjome tik nuo XVI amžiaus antros pusės. 1592 metais Jonas Radvanas išleidžia Vilniuje herojinį epą "Radviliada" apie Radvilos Rudojo pasiektą įspūdingą pergalę Ulos mūšyje. Poemos kulminacijoje prieš šį mūšį Radvilai sapne pasirodo ne kas kitas, o Vytautas, ką tik grįžęs į Lietuvą po Žalgirio kautynių.

A.Medalinskas. Ar buvo kas nors kalbėta apie Žalgirio mūšį pirmuoju lietuviškojo tautinio atgimimo laikotarpiu, Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus laikais?

S.Narbutas. Taip. Bet jie skaitė M.Strijkovskį ir A.Kojalavičių-Vijūką.

B.Kuzmickas. Svarbu paminėti ir Mažąją Lietuvą, kur raštas bei kultūra stipriai įsitvirtino ir kur pasirodė pirmosios knygos lietuvių kalba. Istorinei dimensijai ten buvo skirta nedaug vietos. Liudvikas Rėza savo veikaluose užsimena apie kryžiuočius ir jų veiksmai interpretuojami neigiamai, bet tai nesiejama su Žalgiriu. Įdomu ir tai, kad Kristijonas Donelaitis niekur nemini tos didingos Lietuvos istorijos, nešneka apie karžygius.

S.Narbutas. XVII amžiuje buvo dar vienas iškilus rašytojas - Matas Pretorijus, jį šiomis dienomis į kultūrinę savimonę įrašo Ingė Lukšaitė. Jis parašė veikalą "Mars Gothicus" ("Gotų Marsas"). Ten minimas ir Žalgirio mūšis.

A.Medalinskas. Ar Žalgirio mūšis minėtas lenkiškoje Lietuvos ar carinės Rusijos spaudoje? Ne tik Lietuvoje.

D.Staliūnas. Nežinau, ar ta data buvo kaip nors paminėta carinės Rusijos. Tačiau rusiškoje LDK istorijos rašymo tradicijoje, XIX amžiaus viduryje, atsiradus koncepcijai, kad LDK yra kita Rusia, Žalgirio mūšis nebuvo stipriai akcentuotas.

S.Narbutas. Lenkiškoje Vilniaus spaudoje tikrai turėjo būti paminėtas Žalgirio mūšis. Žinoma, iš lenkiškos perspektyvos. XIX amžiaus antroje pusėje Rusijoje pasirodė ir romanas, kur vaizduojamas Vytautas ir Žalgirio mūšis, išryškinant Smolensko pulkų nuopelnus.

B.Kuzmickas. Yra ir įdomi baltarusių interpretacija dėl Smolensko pulkų.

A.Medalinskas. Prieš metus prie apskritojo stalo diskutuojant su Baltarusijos istorike tapo aišku: jie neabejoja, kad Smolensko pulkai - tai gudai.

S.Narbutas. Kad ir kaip būtų, Smolensko pulkai buvo LDK kariuomenės daliniai.

Žalgiris ir tautinis atgimimas

A.Medalinskas. Kaip Žalgirio mūšis pažymėtas tautinio atgimimo metu?

V.Bagdonavičius. Mažojoje Lietuvoje Žalgirio mūšį ir jo svarbą lietuviams priminė Vydūnas. Minint 500 metų sukaktį, jis surengė giedotojų draugijos šventę ir parašė dramą, kurią pavadino "Laimėjimu". Vėliau, 1913 metais, ji buvo išleista kitu pavadinimu "Mūsų laimėjimas". Pirmą kartą šį mūšį Vydūnas minėjo 1904 metais savo parašytoje trumpoje Lietuvos istorijoje. 1910-aisiais jis parašė ir po metų išleido istoriosofinį kūrinį "Mūsų uždavinys", jį dedikavo "lietuvių tautai, sukakus 500 metų po Didžiojo mūšio". Vydūnas kalbėjo apie atgimusią ir į nepriklausomybę besiveržiančią tautą. 1910 metais išėjo ir straipsnis "Didysis Mūšis".

S.Narbutas. Ir Didžiojoje Lietuvoje 1910 metais lietuvių laikraščiuose pasirodė daugiau nei keli šimtai straipsnelių apie Žalgirio mūšį ir kunigaikštį Vytautą.

D.Staliūnas. Vis dėlto Žalgirio mūšis kaip vienas svarbiausių lietuvių istorinio pasakojimo elementų atsirado tik sovietmečiu, o XIX amžiuje ir anksčiau jis nebuvo plačiai minimas. Nesu Mažosios Lietuvos istorijos specialistas, bet įtariu, kad Vydūno ir kiti tekstai, kurie ten pasirodė, buvo tik marginaliniai.

A.Medalinskas. Bet lietuviai ir Lietuvoje 1910 metais prisiminė Žalgirio mūšį.

D.Staliūnas. Nebeturėjo kur dėtis. Šis mūšis plačiai minėtas į Vakarus nuo Lietuvos. Pirmiausia vokiškoje tradicijoje, kur akcentuotas vokiečių nesugebėjimas susivienyti. Ši koncepcija pritaikyta tuometės Prūsijos kontekstui ir buvo taip sumodeliuota, kad galėtų būti naudojama Vokietijos žemių suvienijimo tikslams. Lenkams šis mūšis taip pat naudingas, nes tada lenkų tautinio judėjimo pagrindinis priešas buvo Vokietija, o ne Rusija. Taigi lenkai šį mūšį labai suaktualina. Tačiau pagrindinis šventės minėjimas įvyko Krokuvoje, tuometėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, kur dominuojanti kultūra buvo vokiška, tačiau lenkai Galicijoje turėjo kultūrinę autonomiją. Šis minėjimas buvo ne tik lenkų pranašumo prieš vokiečius iškėlimas, bet ir bendra istorinė pastanga, anuomet vienijusi visas "lenkiškas žemes, kartu su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina". Jie atsirėmė į tradiciją ir tikėjosi ją pratęsti.

A.Medalinskas. Kaip paaiškinti, kad carinės Rusijos laikais ir tarpukario Lietuvoje Žalgirio mūšiui buvo skirta tiek mažai dėmesio?

B.Kuzmickas. Tarpukario Lietuvos laikotarpis sąmoningumo požiūriu gali būti laikomas tautinio atgimimo laikotarpio tąsa. Daug rašyta apie kovas su kryžiuočiais ir pergales mūšiuose, bet juose labiausiai akcentuotas paties Vytauto vardas.

D.Staliūnas. Negaliu kitaip paaiškinti, tik per antilenkišką tradiciją, kuri dominuoja nuo XIX amžiaus pabaigos ir tęsėsi tarpukariu. Tokia yra istorinė interpretacija tiek mokslininkų darbuose, tiek viešojoje erdvėje.

Tarpukario Lietuvoje Žalgirio mūšio svarbą užgožė Vytauto išaukštinimas, o sovietmečiu viskas apsivertė aukštyn kojomis. Minėtas jau Žalgirio mūšis užmirštant Vytautą.

Tarp sovietinės ideologijos ir tautos simbolio

A.Medalinskas. Sovietiniais metais Žalgirio mūšis buvo vienas iš nedaugelio garbingos Lietuvos istorijos įvykių, aprašytų plonuose LTSR istorijos vadovėliuose. Bet, kita vertus, sovietmečiu Žalgiris tapo šventu vardu lietuviams. Sovietai nepastebėjo, kaip krepšinio komanda Kauno "Žalgiris", futbolo komanda Vilniaus "Žalgiris" tapo tautinio pakilimo išraiškos simboliu.

B.Kuzmickas. Žalgirio vardu vadinosi net sovietinių partizanų būrys. Ideologiškai tai buvo leistinas pavadinimas.

D.Staliūnas. Buvo ir baldai "Žalgiris", ir alkoholinis gėrimas, ir kolūkiai. Sovietų Sąjungoje Žalgirio mūšis aktualizuotas jau 1939 metais, kai pasirodė pirmieji tekstai, kuriuose išvesta tiesioginė paralelė tarp Žalgirio mūšio ir nacistinės Vokietijos.

D.Staliūnas. Naujų tekstų apie Žalgirį pasirodė penktojo dešimtmečio viduryje. Žalgirio vardas buvo išeksponuotas per vadinamąją tautų draugystės prizmę, kai draugiškos tautos, vedamos rusų tautos, kovoja su amžinais priešais ir engėjais: vokiečiais ir kitais Vakarų militaristais. 1960 metais minint Žalgirio mūšio 550 metų jubiliejų rengti net mitingai. Tai nepersidavė į akademinę sritį.

A.Medalinskas. Kaip Žalgirio vardas iš sovietinės ideologijos skatinamo reiškinio tapo lietuvių tautinės savigarbos simboliu? D.Staliūnas. Nors sovietinės istorijos koncepcija mėgino tam tikrus lietuviškus komponentus įtraukti į tautų draugystės idealogemą, ji negalėjo visiškai eliminuoti lietuviškos istorinės tradicijos, nes ši jau buvo įaugusi į mūsų visuomenę. Yra toks terminas - dekonceptualizacija. Sporto varžybos jau niekuo tiesiogiai nesusijusios su Žalgirio mūšiu, bet tapo lietuviškumo simboliu.

A.Medalinskas. Taigi lietuviška istorinė tradicija per Žalgirio liniją jau buvo įaugusi į Lietuvos žmonių kraują, jos sovietai negalėjo išmušti.

D.Staliūnas. Režimas leido naudoti tą vardą, suteikdamas jam vienokią prasmę, o žmonės, tuo pasinaudoję, suteikė kitokią prasmę.

Nors Žalgirio mūšio minėjimo tradicija ilgą laiką sovietmečiu buvo puoselėjama, ji iš tikrųjų nėra sovietinė.

V.Bagdonavičius. Sovietmečiu mūsų tautinė sąmonė nebuvo išnykusi, o simboliai padėjo ją išlaikyti. Žalgirio mūšis visada buvo reikšmingas ir veiksmingas simbolis. Tai nebuvo tik sporto komandų pavadinimai ar juo labiau saldainių ir gėrimų etiketė. Sovietmečiu būta ir dorų istorikų, kurie faktų neslėpė. Tik jiems reikėjo gudrauti ir prisitaikyti prie ideologinių štampų.

A.Medalinskas. Šiandienos požiūryje į savo istoriją kartais neįžvelgiame nihilizmo?

B.Kuzmickas. Manau, kad taip. Per 20 atkurtos nepriklausomybės metų išgyvenome neaiškų nihilizmo, negatyvumo, mišraus liberalizmo laikotarpį. Dabar laikas tautos istorinį palikimą aktualizuoti, iškelti, pažymėti ir interpretuoti. Į šį kontekstą įrašau ir Valdovų rūmų atstatymą bei būsimą Sapiegų rūmų sutvarkymą.

Mūšio svarba ir pamokos

A.Medalinskas. Ką pabrėžė lietuvių autoriai, rašę apie Žalgirio mūšį?

V.Bagdonavičius. Vydūnui kaip filosofui buvo svarbu aprašyti ne tik patį Žalgirio mūšį ir jo aplinkybes. Jis schemiškai ir trumpai iškėlė Vytauto nuopelnus, bet pažymėjo to mūšio svarbą, kad įveiktas kryžiuočių ordinas. Atėjo taikos metas, o galybė, diktavusi karinius veiksmus šiame regione, buvo palaužta. Vydūnui svarbiausia, kad lietuvių tauta atsilaikė, neišnyko, išliko, bet jis su gailesčiu pažymi, kad laimėjusi šį mūšį tauta apsnūdo, nepasinaudojo pergalės vaisiais, nesuvokė, ką reiktų veikti toliau.

D.Staliūnas. Lietuvos autoriai kėlė įvairių minčių. Jono Yčo tekstuose akcentuojama, kad svarbiausia mūšio jėga buvo paprasti valstiečiai, kurie kariavo su feodalais. Buvo modeliuojamas socialinis konfliktas tarp lietuvių valstiečių ir lenkų dvarininkų. Yra daugiau tekstų, kur mūšis įkomponuojamas į antivakarietišką, net antikatalikišką ir antilenkišką tradiciją.

A.Medalinskas. Ir Vydūno tekstuose iškeliama pagoniška, nekatalikiška linija?

V.Bagdonavičius. Jo trilogija "Amžinoji ugnis" skiriama senosios baltiškosios tikybos ir krikščionybės sandūrai. Tačiau Vydūnas, išreikšdamas pagarbą senajam baltų tikėjimui ir pabrėždamas tos pagarbos svarbą lietuvių tautinei savimonei, nestoja į radikalias antikrikščioniškas pozicijas. Bet Vydūną piktina to tikėjimo prievartinis diegimas.

D.Staliūnas. Antivokiškas elementas to meto lietuviams Lietuvoje buvo tik marginalinės reikšmės. Lietuvių tautinis judėjimas ir be vokiečių turėjo daug priešų.

A.Medalinskas. Ar Žalgirio mūšio kontekste akcentuota ir valstybės idėja?

V.Bagdonavičius. Vydūnui ši pergalė yra faktas, kad tauta neišnyko ir atgimsta. Dramoje "Mūsų laimėjimas" nėra mūšio vaizdų. Veiksmas vyksta prie aukuro. Mūšis laimėtas, liejasi džiaugsmas. Namo grįžta sužeistas karžygys, simbolizuojantis tautos sužeidimą. Jį apkloja rūkai, ir jis apmiršta. Praeina keli amžiai, pasigirsta lietuviškos dainos ir karžygys prisikelia. Bet jo žygis bus kitoks. Piemenukas pamato apmirusį karžygį ir užsideda jo šalmą, kuris jam per didelis. Vadinasi, tautai dar reikės augti, stiprėti dvasiškai.

B.Kuzmickas. Tiek Didžiojoje, tiek ir Mažojoje Lietuvoje tautos gyvastį palaikė dvi pagrindinės jėgos: karinė, kuri laimėjo Žalgirio mūšį, ir kultūra, kalba, literatūra, tikėjimas - tai, kas konsoliduoja ir užtikrina tautos gyvybingumą. Lietuvos istorijoje matome tam tikrą nesuderinamumą. Laimėjus karo lauke nelabai sekėsi diplomatija ir politika, nebuvo išnaudojami karinių laimėjimų rezultatai. Karo lauke buvome tvirti, o mūsų kultūra pateko į svetimą įtaką.

D.Staliūnas. Nepriklausomybės sąlytis su Žalgirio mūšiu Lietuvoje nebuvo aiškiai eksplikuotas, bet didžiavimasis savo valstybe, jos pergalėmis buvo formuojamas. Kai į iškilmes Krokuvoje lenkai pakvietė atvykti lietuvių atstovus, nuspręsta dėl esamų tautinių konfliktų nevykti. Lietuviai nusiuntė tik korespondentą, tai buvo Juozas Tumas-Vaižgantas.

A.Medalinskas. Kodėl Žalgirio mūšis yra vienas labiausiai žinomų šiandienės Lietuvos žmonėms?

D.Staliūnas. Todėl, kad pats mūšis kaip istorinis įvykis buvo labai svarbus.

S.Narbutas. Pergalė Žalgirio mūšyje reiškė ir tai, kad lietuviai bei lenkai tais metais jau buvo pasiekę tokią pačią kultūros brandą, kokią į Žalgirio lauką atsinešė kryžiuočiai.

A.Medalinskas. Juk buvo daug garbingų mūšių Lietuvos istorijoje.

V.Bagdonavičius. Žalgirio mūšis yra ne vienintelis Lietuvos istorijoje, bet, kaip ir Vytautas, tapo mūsų pasididžiavimo simboliu. Kai 1990 metais buvo leidžiami Vydūno raštai, tarp jų ir "Mūsų uždavinys", buvau įsitikinęs, kaip svarbu nepamiršti mąstytojo įsakmaus raginimo laimėjus pergalę nesutrikti ir neapsnūsti. Kovo 11-ąją ir mes iškovojome didelę pergalę, bet ar laimime toliau? Ar laikomasi idealų, su kuriais ėjome į nepriklausomybę? Vydūnui valstybė nėra tikslas sau, o turi tapti priemone aukštesniam tikslui - žmogaus dvasiniam laisvėjimui ir tobulėjimui - siekti.

S.Narbutas. Kitų mūšių dar nesame atradę. Žalgirio mūšis kaip karinis konfliktas iš tikrųjų yra didžiai reikšmingas. Reikšmingas ir dėl to, kad simbolizuoja naujos valstybės budimą, jos jėgos pasirodymą. Vytautas nusipelno mūsų pripažinimo ne tik todėl, kad buvo genialus karvedys, bet pirmiausia dėl to, kad šis žmogus reformavo ir kūrė modernią valstybę, traukė Lietuvą iš pagonybės. Tai jis pradėjo daryti dar XIV amžiaus pabaigoje vos tapęs valdovu, o per 10-15 metų valstybė įgavo tiek jėgų, kad kartu su lenkais įveikė Europos riterių žiedą. Šiandien suprantame Žalgirio mūšio svarbą, bet ateis diena, kai suvoksime ir mūšių prie Oršos, Ulos ar prie Vienos svarbą.

B.Kuzmickas. Kultūriškai interpretuoti visus mūšius būtina. Turi būti žinomi ir švenčiami jų jubiliejai. Reikia, kad tie dalykai įeitų į mokslinę veiklą, grožinę literatūrą, teatrų repertuarą, vadovėlius. Visa tai privalo pasiekti kiekvieną Lietuvos pilietį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"