TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žemaičių bajoras - pirmasis Lenkijos prezidentas

2011 07 29 0:00
Pirmasis Lenkijos prezidentas G.Narutavičius.
LŽ archyvo nuotrauka

Sena žemaičių bajorų giminė davė pasauliui du brolius Narutavičius. Vyresnysis, Stanislovas, tapo Vasario 16-osios akto signataru (kai kurie tyrinėtojai net mano, kad jis galėjo būti šio dokumento teksto autorius). O Gabrieliui Narutavičiui buvo lemta tapti pirmuoju atgimusios Lenkijos prezidentu.

Šiomis dienomis Vilniuje akį patraukia daugybė plakatų, kuriuose vaizduojamas vienas žymiausių praėjusio amžiaus poetų Česlovas Milošas. Prieš šimtą metų Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas - toli gražu ne vienintelis žmogus, kurį mūsų žemė davė Lenkijos istorijai ir kultūrai. Beje, kai kuriuos iš jų Lietuva pasiliko sau. Dažnai "tautinis apsisprendimas" vykdavo vienoje šeimoje. Iš tų pačių bajorų Milošų (Milašių) giminės kilęs Oskaras Milašius - taip pat poetas ir žymus Lietuvos diplomatas. Dar įdomesnis žymaus gamtininko Tado Ivanausko šeimos atvejis: joje vienas brolis buvo lietuvis, kiti du - lenkai, o ketvirtasis - baltarusis. Taigi šiandien, pasekę G.Narutavičiaus gyvenimo kelią, pasižiūrėkime, kas paskatino Nepriklausomybės akto signataro brolį savo tėvyne pasirinkti ne Lietuvą, o Lenkiją.

Skirtingi brolių keliai

G.Narutavičius gimė 1865 metų kovo 17 dieną Telšiuose žemaičių bajoro 1863 metų sukilimo dalyvio Jono Narutavičiaus ir jo trečiosios žmonos Viktorijos Ščepovskaitės šeimoje. Anksti mirus tėvui (broliams tuomet buvo vos ketveri ir vieneri), visas rūpestis dėl vaikų ateities ir jų išsilavinimo teko motinai. Kurį laiką broliai eis panašiais keliais - abu baigs Liepojos gimnaziją, abu išvyks studijuoti į Peterburgą, abu bus priversti nutraukti studijas. Būtent nuo šios akimirkos Gabrieliaus ir Stanislovo lauks visiškai skirtingi likimai.

Stanislovas iš Peterburgo universiteto Teisės fakulteto buvo pašalintas už priklausymą slaptam kairiųjų pažiūrų studentų rateliui, o Gabrielius mokslus Fizikos ir matematikos fakultete buvo priverstas nutraukti dėl plaučių ligos, nes drėgnas Peterburgo oras galėjo tik pabloginti jos eigą. Taigi dvidešimtmetis jaunuolis išvyko gydytis į Šveicariją. Čia jo sveikata ėmė sparčiai taisytis, tad netrukus vėl galėjo kibti į mokslus. G.Narutavičius įstojo į Ciuricho Valstybinės aukštosios technikos mokyklos Statybos fakultetą. Tuomet jis dar nenujautė, kad Šveicarijoje jam teks užsibūti ilgiau, nei planavo.

Ketinimus pakeitė politinės priežastys. Kitaip nei brolis, studijų metais G.Narutavičius į politinius judėjimus nesivėlė, tačiau palaikė glaudžius ryšius su viena kairiųjų emigrantų partija ir rėmė nuo carinės valdžios persekiojimo Šveicarijoje besislapstančius lenkus. Caro valdžia tokią veiklą traktavo kaip pavojingą imperijai ir net ketino G.Narutavičių suimti. Taigi kelio atgal į gimtinę nebuvo.

Būsimas Lenkijos valstybės vadovas nutarė pasilikti Šveicarijoje ir 1895 metais priėmė šios šalies pilietybę. Po studijų įsidarbinęs St. Galleno geležinkelio statybos biure, jis netruko užsirekomenduoti kaip gabus inžinierius, o tai atvėrė kelius daryti puikią karjerą. Netrukus jis išgarsėjo kaip neprilygstamas hidroelektrinių statybų vadovas, vienas žymiausių Europoje šios srities ekspertų ir Šveicarijos elektrifikacijos pradininkų. 1907 metais G.Narutavičiui buvo pasiūlytos jo gimtosios Alma Mater - Valstybinės aukštosios technikos mokyklos - profesoriaus pareigos, o 1913-aisiais jis tapo Vandens statybos fakulteto dekanu.

Kaip matome, kol kas būsimo Lenkijos prezidento gyvenimas ir veikla su politika neturi nieko bendra. Kas ir kada lėmė tokį netikėtą jo likimo posūkį? Ir kodėl Žemaitijos bajoras, kitaip nei daugelis to meto lietuvių inteligentų, tarp kurių buvo ir jo brolis, nesugrįžo į gimtinę kurti nepriklausomos Lietuvos, o pasirinko Lenkiją?

Be abejonės, nuo Lietuvos G.Narutavičių atitolino pats gyvenimas ir darbas Šveicarijoje. Ši, kaip visuomet, liko nuošalyje nuo revoliucijų ir karo. O juk būtent po 1905 metų revoliucijos Rusijoje kilo pirmoji tautinio išsivadavimo banga, susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas nutarė siekti plačios Lietuvos autonomijos. Jo dalyviu buvo ir būsimo Lenkijos vadovo brolis. Vėliau, jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, jis tapo Valstybės Tarybos nariu. Toks kelias į politiką buvo tipinis daugeliui Rusijoje gyvenusių lietuvių - inžinierių, gydytojų, teisininkų...

Šveicarija nuo visų šių įvykių buvo toli, o tai tikrai neskatino G.Narutavičiaus tautinio apsisprendimo. Be to, kaip minėjome, jis jau studijų metais buvo suartėjęs su šioje šalyje veikusiomis lenkiškomis organizacijomis, o Pirmasis pasaulinis karas tik dar labiau sustiprino šią tendenciją. G.Narutavičius aktyviai dalyvavo Šveicarijos generalinio komiteto nukentėjusiems nuo karo Lenkijoje šelpti veikloje. (Beje, panaši lietuviška organizacija kaip tik tapo Lietuvos Tarybos pirmtake). G.Narutavičius priklausė dar ir Lozanoje veikusiai draugijai "La Pologne et la Guerre" ("Lenkija ir karas"). Kaip tik čia jis galutinai persiėmė būsimo garsaus Lenkijos veikėjo ir valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio idėjomis. (Beje, neretai sakoma, kad G.Narutavičius ir J.Pilsudskis buvo tolimi giminaičiai. Tačiau tai ne visai tiesa. Žvelgdami į G.Narutavičiaus genealoginį medį, matome, kad toks ryšys du politikus sieja nebent per jo brolio žmoną Joaną Bilevičiūtę-Narutavičienę, mat jos giminaitė buvo ištekėjusi už J.Pilsudskio tėvo.) Taigi 1919 metų vasarą G.Narutavičius, gavęs Lenkijos vyriausybės kvietimą atvykti į Varšuvą, aktyviai įsitraukė į nepriklausomos valstybės kūrimą.

1920 metais G.Narutavičiui pasiūlomas viešųjų darbų ministro portfelis. Einant šias pareigas, beje, keturiuose iš eilės kabinetuose, itin pravertė Šveicarijoje sukaupta patirtis: ministras rūpinosi Vyslos vagos reguliavimu, hidroelektrinių statybomis, kitaip sakant, užsiėmė ne tiek politika, kiek konkrečiais valstybės ūkio plėtros projektais. Į "grynąją" politiką G.Narutavičius atėjo po dvejų metų, tapęs užsienio reikalų ministru. Šio portfelį išlaikė ir po 1922-ųjų gruodį vykusių Seimo rinkimų, o jie jam buvo nesėkmingi. Tačiau likimas bajorui iš Telšių buvo numatęs kur kas aukštesnį postą, deja, kainavusį jam gyvybę.

Reikia pasakyti, kad G.Narutavičius greičiausiai nebūtų tapęs Lenkijos prezidentu, jei šalies vadovą renkantis Seimas nebūtų buvęs toks margas: nė viena iš parlamento rinkimuose dalyvavusių partijų ar politinių blokų negavo užtikrintos daugumos. Taigi ir prezidento rinkimuose nebuvo aiškaus favorito. Juo labiau kad realiausias kandidatas - valstybės viršininku tituluojamas J.Pilsudskis - likus penkioms dienoms iki prezidento rinkimų atisakė juose dalyvauti, motyvuodamas tuo, jog Konstitucija valstybės vadovui numačiusi per mažai galių.

Istorinis posėdis

Taigi gruodžio 9 dieną parlamentarai rinkosi į ypatingos svarbos posėdį - tądien jiems bus patikėta išrinkti pirmąjį šalies vadovą. Seimas ūžė kaip avilys - debatai salėje, debatai kuluaruose. Po poros valandų tapo aišku, kad dėl bendro kandidato frakcijoms susitarti nepavyks, tad niekas negalėjo numatyti, kuo baigsis šis istorinis posėdis.

Ir štai dešimt minučių po vidudienio Seimo maršalka Maciejus Ratajus paskelbė posėdžio pradžią ir netrukus perskaitė kandidatų sąrašą. Tarp penkių kandidatų - ir G.Narutavičiaus pavardė.

Slaptas balsavimas truko apie 15 minučių, dar beveik porą valandų skaičiuoti balsai. 14 val. 5 min. posėdžio sekretorius paskelbė, kad nė vienas iš kandidatų nesurinko reikiamos balsų daugumos. G.Narutavičiaus rezultatai nekokie: su 62 gautais balsais jis - antras nuo galo. Nieko nedavė ir pakartotinis balsavimas, tačiau šį kartą G.Narutavičius, gavęs 151 balsą, jau užėmė garbingą trečiąją vietą. Žaidimas tęsėsi, tik dabar jame nedalyvavo paskutinę vietą užėmęs kandidatas. Ketvirtas balsavimas - ir vėl nieko.

Pusę septynių vakaro Seimo maršalka paragino atstovus balsuoti penktą kartą. Dabar biuleteniuose - tik dvi pavardės: vienos iš liaudininkų ir mažumų frakcijų remiamas G.Narutavičius ir Liaudies demokratijos (tautininkų) frakcijos kandidatas Maurycyjus Zamoyskis. Galiausiai paskelbiama, kad G.Narutavičius surinko 289 balsus ir 62 balsais aplenkė savo konkurentą. Tylą perskrodė Seimo maršalkos balsas: "Remdamasis šiais balsavimo rezultatais patvirtinu, kad absoliučią daugumą surinko ponas Gabrielius Narutavičius, ir skelbiu, kad jis išrinktas Respublikos prezidentu." Kairėje salės pusėje pasigirdo plojimai. Dešinieji sėdėjo akmeniniais veidais.

Žinia apie G.Narutavičiaus išrinkimą gatvėje prie Seimo sukėlė sprogusios bombos efektą. Tautininkų rėmėjų minia pasipiktinusi švilpė ir skandavo, kažkas lipo ant tvoros ir šaukė: "Nenorime prezidento, kurį išrinko žydai, vokiečiai ir kitos mažumos!" Netrukus keliose miesto vietose prasidėjo demonstracijos, jas sustabdė policijos užtvaros.

Po gruodžio 11 dieną įvykusios prezidento inauguracijos atmosfera šalyje jau buvo įkaitusi iki raudonumo. Dar iškilmių išvakarėse G.Narutavičius gavo grasinamąjį anoniminį laišką, pasirašytą "lenkų fašisto". (Čia pasakysime, kad nemažai daliai dešiniųjų pažiūrų lenkų tuomet labai imponavo Benitas Mussolinis ir jo skelbiamos idėjos. Ką šios idėjos vėliau duos Lenkijai, tuomet dar niekas nenumanė.)

Iš Vilniaus atsiųstame antrajame laiške buvo rašoma: "Pone ministre! Jei tuoj pat neatsistatydinsite iš prezidento pareigų, jūsų laukia mirties nuosprendis." Gruodžio 15-ąją, pirmąją savo darbo dieną Belvederio rūmuose įsikūrusioje prezidentūroje, G.Narutavičius skaitydamas korespondenciją aptiko dar vieną šį kartą jau iš Lvovo išsiųstą laišką. "Iki nurodyto laiko jums liko 4 paros ir 20 valandų. Primenu, kad jums gresia natūrali mirtis nuo širdies priepuolio. Laikas surašyti testamentą. Tuo ir atsisveikinu. Tai trečias perspėjimas." Į visus šiuos grasinimus ką tik išrinktas prezidentas tik numojo ranka, nors jo kanceliarijos vadovas Stanislawas Caras ir tvirtino, kad pavojus visiškai realus.

Mirtis galerijoje

Blogiausios nuojautos pasitvirtino jau kitą dieną. Gruodžio 16-ąją prezidento darbotvarkėje, be kita ko, buvo numatytas prezidento susitikimas su Lenkijos katalikų bažnyčios galva kardinolu Aleksandru Kakowskiu. Nepaisydamas, kad diena buvo labai šalta ir snieguota, G.Narutavičius, lydimas S.Caro ir adjutanto poručiko Soltano, iš Belvederio rūmų išvyko atviru automobiliu. Prezidentas vilkėjo šiltus kailinius, nelabai tinkamus tokiai progai. Netrukus pamatysime, kad net ir tie stori kailiniai neišgelbėjo nuo žūties.

Tačiau iki tos lemtingos akimirkos dar yra bent pora valandų. O kol kas, pakeliui į kardinolo rezidenciją, G.Narutavičius svarsto, ar verta vykti į parodos Dailės galerijoje atidarymą, į kurį išvakarėse buvo pakviestas. Nežinodamas, ką daryti, tarėsi su savo adjutantu. Jis sakė, kad J.Pilsudskis tokiuose renginiuose neretai lankydavosi. Tuomet prezidentas apsisprendė priimti kvietimą ir taip pasirašė sau mirties nuosprendį.

Kol G.Narutavičius po neilgo pokalbio su kardinolu važiavo netoliese esančios galerijos link, ten ėmė būriuotis dailininkų, rašytojų, poetų publika. Netrukus čia pasirodė ir Eligijuszas Newiadomskis. Bohemos pasaulis gerai pažinojo E.Newiadomskį kaip spalvingą asmenybę: dailininką, meno kritiką, didelį tautininkų gerbėją. Buvęs savanoris kovose su bolševikais ir aukštas Kultūros ministerijos valdininkas (tiesa, labai neilgai). Pažįstami vertino jo įvairiapusį talentą, tačiau nemėgo E.Newiadomskio dėl arogancijos ir ūmaus būdo, nuolatinių skandalų ir net muštynių. Netrukus šis žmogus įeis į istoriją kaip pirmojo Lenkijos prezidento žudikas.

G.Narutavičiaus automobilis sustojo prie galerijos kiek po dvyliktos. Galerijos vestibiulyje prezidentas pasisveikino su jos šeimininkais, ministru pirmininku ir švietimo ministru. "Ar tai G.Narutavičius?" - paklausė greta stovinčio dailininko E.Newiadomskis. Gavęs teigiamą atsakymą, jis sparčiu žingsniu nuėjo į dar tuščią parodų salę. Tai niekam nepasirodė įtartina, mat E.Niewiadomskis - vienas iš parodos organizatorių ir eksponuojamų darbų autorių. Tai, kad dalininkai laukė svečių prie savo darbų, - įprastas dalykas.

Po kelių minučių prezidentas jau ėjo per sales, vieną po kito apžiūrinėdamas paveikslus. Prie vieno iš jų G.Narutavičius staiga sustingo, susvyravo ir susmuko ant grindų. Kelias akimirkas buvo neįmanoma suvokti, kas įvyko, - salės šurmulyje niekas neišgirdo šūvių. Dar po kelių sekundžių šalia E.Newiadomskio stovėjęs dailininkas Edwardas Okunis pastebėjo jo rankoje mažo kalibro brauningą. Prišokęs prie žudiko, dailininkas pačiupo jį už rankos ir atėmė ginklą. E.Newiadomskis nesipriešino.

Sužeistas prezidentas buvo paguldytas ant salėje esančios sofos. Prie jo prišoko du tarp svečių buvę gydytojai. Ir pirmo žvilgsnio jokių sužeidimų jie nepastebėjo, tačiau nuvilkę kailinius ir liemenę ant G.Narutavičiaus marškinių aiškiai pamatė tris nedideles raudonas dėmes.

E.Newiadomskis atrodė taip, lyg viskas, kas vyko salėje, jam būtų neegzistavę. Prezidento adjutantai pasodino jį ant sofos ir akylai saugojo, kad šis nebandytų pasprukti, tačiau jis to daryti nė neketino. Paklaustas, kaip galėjo pakelti ranką prieš pirmąjį valstybės asmenį, atšovė, jog šis buvo išrinktas už žydų pinigus.

Tuo metu prezidento gyvybė nenumaldomai geso. Tarp svečių buvęs kunigas suteikė jam paskutinį patepimą. Salėje vyravo panika. Kažkas mėgino iškviesti greitąją pagalbą, tačiau neveikė telefonas. Kažkas puolė į gatvę ieškoti veikiančio aparato. Galiausiai atvyko greitoji medicinos pagalba, tačiau jos gydytojui teliko konstatuoti G.Narutavičiaus mirtį. Čia pat kilo nemalonus incidentas, mat medikas ketino vežti palaikus į morgą. Į pastabą, kad tai respublikos prezidento palaikai, jaunas gydytojas atšovė, kad taisyklės vienodos visiems. Konfliktą išsprendė prezidento adjutantai, išgrūsdami lauk nesusipratėlį. Po kurio laiko G.Narutavičiaus kūnas buvo pervežtas į Belvederio rūmus.

Su pirmuoju prezidentu Lenkijos Respublika atsisveikino itin pagarbiai ir iškilmingai. Praėjus trims dienoms po pasikėsinimo jo kūnas iš Belvederio buvo pervežtas į Karalių rūmus. Visame gedulingos procesijos kelyje stovėjo kone pusė milijono žmonių.

Pati procesija buvo tikrai įspūdinga: valstybės vadovo palaikus lydėjo du J.Pilsudskio pirmojo pulko kavalerijos eskadronai, du pėstininkų batalionai, artilerijos baterija ir karininkai su apnuogintais kardais. Priešais karstą su kryžiumi rankose ėjo pats Lenkijos katalikų bažnyčios galva kardinolas Aleksandras Kakowskis. Į Karalių rūmus, padedami dviejų prezidentūros pareigūnų, karstą įnešė vyriausybės nariai - karo reikalų ministras generolas Kazimierzas Sosnkowskis, teisingumo ministras Waclawas Makowskis ir žemės ūkio ministras.

Kitą dieną, kai G.Narutavičiaus palaikai buvo pašarvoti Karalių rūmų Riterių salėje, pareikšti paskutinę pagarbą savo pirmajam prezidentui nenutrūkstamu srautu ėjo šimtai tūkstančių lenkų. Nesuskaičiuojama gausybė žmonių susirinko ir į gedulingas pamaldas, po jų G.Narutavičius buvo palaidotas Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje.

Čia turbūt verta prisiminti, koks buvo į prezidentą pasikėsinusio E.Niewiadomskio likimas. Jo teismo procesas truko neilgai - gruodžio 30 dieną žudikas išklausė mirties nuosprendį. Jis buvo įvykdytas po mėnesio. "Žūstu už Lenkiją, kurią žudo J.Pilsudskis", - prieš mirtį sušuko E.Newiadomskis. Reikia pasakyti, kad jei žudikas tikėjosi didvyrio ir kankinio šlovės - jo viltys išsipildė. Į E.Newiadomskio laidotuves susirinko maždaug dešimties tūkstančių žmonių minia. Tačiau tai tik lašas jūroje, palyginti su puse milijono lenkų, palydėjusių į paskutinę kelionę savo pirmąjį prezidentą - lietuvį Gabrielių Narutavičių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"