TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žemės ratas drebėdamas vis sukasi

2011 03 21 0:00
Po žemės drebėjimo Japonijoje.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Iš Japonijos tebesklinda nerimastingi pranešimai apie milžiniškus ir skaudžius žemės drebėjimo padarinius. Vilniaus universiteto (VU) profesorius Gediminas Motuza padėjo pažvelgti į Žemėje vykstančius pokyčius iš geologinių gelmių.

Žemė, pasak mokslininko, visą laiką kinta, tačiau žmonės tampa labiau pažeidžiami dėl gamtos įvykių, nes vis sudėtingesnė darosi jų gyvenamoji aplinka. Nuo tiesiamų geležinkelių, įvairių komunikacijų linijų, vamzdynų iki statomų sudėtingų pramonės objektų, atominių jėgainių. Todėl ir žemės drebėjimo sukeltų avarijų pasekmės skaudesnės. Reikia laiko, kad žmonės išmoktų prisitaikyti. Kuo daugiau visuomenė pasirengusi, tuo mažiau nukenčia. Pavyzdžiui, per žemės drebėjimą Haityje žuvo 300 tūkst., per panašų Armėnijos Spitake - 28 tūkst., o JAV prie San Francisko Kalifornijoje - viso labo apie 60 žmonių. Jei ne antiseisminė Japonijos architektūra, šių metų kovo 11-osios žemės drebėjimo padariniai ir ten galėjo būti dar baisesni.

Tarp stipriausių

"Nuo Žemės branduolio kyla karštos medžiagos masės, skleidžiasi ir plėšo kietą, bet trapų viršutinį sluoksnį, vadinamą litosfera. Didžiulė Ramiojo vandenyno plokštė atsiremia į Eurazijos pakraštį, nyra po juo ir gilumoje lydosi. Susiduriančių plokščių pakraščiuose susidaro uolienų klodų sangrūda. Viską užkloja vulkaninė lydymosi medžiaga - lava, prasimušusi į paviršių. Taip ir atsirado Japonija. Tokie pat dariniai yra Kamčiatka, Kurilų ir Filipinų salos, Indonezija, - pasakojo geologas. - Kitas dalykas, kad prieš dešimtis milijonų metų prasidėjęs ir iki šiol vykstantis nirimo ir susigrūdimo procesas neišvengiamai sukelia įtampą ir trūkčiojimus."

Japonijoje prieš dešimt dienų įvykęs 8,9 stiprumo žemės drebėjimas yra didžiausias čia buvęs nuo matavimų pagal Richterio skalę pradžios, t.y. praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio. Iš viso pasaulyje per matavimų istoriją užfiksuoti dar keturi stipresni už šį žemės drebėjimai. Pasak prof. G.Motuzos, teoriškai, t.y. sprendžiant iš Žemės uolienų fizinių savybių, litosfera negali atlaikyti tokios įtampos, kuri sukeltų didesnius nei 9,5 stiprumo žemės drebėjimus. Kaip ir lenkiamas strypas tam tikru momentu lūžta, nes negali atlaikyti jėgos, didesnės nei leidžia jo fizinės savybės. Japonijos žemės drebėjimas beveik priartėjo prie maksimalios ribos.

VU Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesorius patikslino, kad XX amžiaus pradžioje atsiradusi 12 balų Merkalio sistema įvertina žemės drebėjimą pagal sukeltus padarinius, tarkim, linguoja lempos, slenka ir krinta spintos, eižėja ir griūva namai. Richterio skale matuojamas per žemės drebėjimą išsiskiriančios energijos stiprumas - kiek atsilenkia seismografo, esančio už 100 kilometrų nuo epicentro, rodyklė, sujudinta atėjusios bangos.

Žemės drebėjimų prognozė, geologo įsitikinimu, labai menkai pagrįsta, nes litosferos plokštės slenka, viena kitą spausdamos, nevienodas jų paviršius trinasi ir toje vietoje, kur kliūva viena už kitos, susidaro įtampa. Kada ta įtampa išsikraus, kada kliuvinys nusprūs ir dengiančią uolienų storymę išmes į viršų, niekas negali pasakyti. Žemės drebėjimas ir jo stiprumas priklauso nuo susikaupusios įtampos. Didžiulis ruožas, visa tiek rytinė, tiek vakarinė Ramiojo vandenyno pakrantė, iš esmės yra plokščių sandūros ir jų nyrimo juosta. Plokštės nyra viena po kita ir visame tame kelių dešimčių tūkstančių kilometrų ruože galimi žemės drebėjimai. Jie ten ir vyksta, o po didesnio paprastai būna dar papildomų silpnesnių antrinių smūgių. Taip atsitiko ir Japonijoje. Ar galimas toks pat ar panašaus dydžio dar vienas žemės drebėjimas, taip pat niekas negali pasakyti. Tikimybė, aišku, yra, tačiau greičiausiai jis įvyktų kitoje vietoje, nes ten, kur buvo, įtampa jau išsikrovė. Reikia laiko jai susikaupti.

Kaip neišbalansuotas ratas

Ramiojo vandenyno plokštės Japonijos atžvilgiu slenka, kaip pasakojo prof. G.Motuza, maždaug aštuonių centimetrų per metus greičiu. Panašiu greičiu auga žmogaus plaukai, tačiau geologiniam procesui jis gana didelis. Susidariusioje sangrūdoje atskiri blokai kyla į viršų, yra spaudžiami, eižėja lūžiais ir jais juda aukštyn žemyn. Sandūros pakraštys, kur susiduria Eurazijos ir Ramiojo vandenyno plokštės, visą laiką keičia savo kontūrus. Japonija taip pat nuolat keičiasi. Toks yra nuolatinis procesas.

Žemės ašis irgi visą laiką keičia savo padėtį - kasmet, kas dešimtmetį, šimtus ar milijonus metų. Po tokio žemės drebėjimo kaip Japonijoje poslinkis, pasak geologo, yra, ko gero, staigesnis, tačiau kokių nors ypatingų padarinių nesukelia. Žemė pradeda suktis galbūt truputį lėčiau aplink savo ašį ir sumažėja paros trukmė. Tačiau paros dydis visą laiką keičiasi ir tuos pokyčius lemia daugelis parametrų: oro masių apytaka atmosferoje, vandenyno srovės, giluminių masių judėjimas Žemės mantijoje, nuolat verdančioje lyg didžiulis katilas, nes iš gilumos nuo branduolio ribos kyla medžiagos srautai, skleidžiasi 200 - 300 kilometrų gylyje ir vėl grimzta atgal.

"Automobilio ratai yra išbalansuoti, kad tolygiai suktųsi. Neišbalansuotas sukasi netolygiai, "kala". Žemė sukasi kaip neišbalansuotas ratas, - palygino mokslininkas. - Todėl Šiaurės ašigalio padėtis nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, nuo 1890 metų pasislinko dešimtis kilometrų. Paros ilgumas taip pat nuolat svyruoja: ji milisekundėmis pailgėja ar patrumpėja. Žemė apskritai yra labai gyva, judri, dinamiška planeta ir čia visą laiką vyksta pokyčių."

Nuolat keičiasi Žemės ašies polinkis į sukimosi aplink Saulę (ekliptikos) plokštumą ir keičiasi Žemės sukimosi greitis. Pavyzdžiui, prieš 600 milijonų metų buvo 400 parų metuose, nes Žemė sukosi greičiau. Keičiasi klimatas. Žemėje yra metų laikai vien dėl to, kad jos sukimosi ašis yra palinkusi į ekliptikos plokštumą, kurioje yra Žemės orbita aplink Saulę. Nuo polinkio kampo priklauso, kiek Saulės energijos tenka vasarą šiaurės ir pietų platumoms. Kuo didesnis kampas, tuo didesnis temperatūros skirtumas, galintis padidinti, pavyzdžiui, oro masių atmosferoje judėjimą. Dėl žemės drebėjimo Japonijoje 25 centimetrų Žemės ašies pakrypimas vis dėlto neturės, kaip patikino prof. G.Motuza, jokios žymesnės įtakos.

Seni randai

Į Japonijoje įvykusį žemės drebėjimą reagavo ir Lietuvoje aplink Ignalinos atominę elektrinę pastatytos keturios seisminės stotys. Seisminė banga, pasak geologo, juda apie 30 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. Stiprių žemės drebėjimų bangos apeina visą Žemės rutulį ir jas užfiksuoja visos seisminės stotys. Kai žemės drebėjimas pernelyg toli, seisminė banga nusilpsta. Jautrių instrumentų pagaunamų silpnučių bangų žmonės ar gyvūnai nė nepajunta.

Kitas dalykas, kaip pabrėžė prof. G.Motuza, rezonansiniai žemės drebėjimai, kai ateinanti banga nėra stipri, tačiau atpalaiduoja toje teritorijoje susikaupusią įtampą. Tarsi antrinis, išprovokuotas žemės drebėjimas gali būti ir stipresnis, nes anksčiau ar vėliau jis vis tiek būtų įvykęs. Lietuvoje rezonansinių žemės drebėjimų buvo 1908 ir 1984 metais.

Vietinės kilmės žemės drebėjimo Lietuvoje nėra užfiksuota, tačiau tai nereiškia, pasak geologo, kad jų negali būti. Kryžiuočių kronikose minimas 1303 metų žemės drebėjimas Skirsnemunėje. 1908 metais užfiksuotas drebėjimas prie Daugpilio, Latvijoje. Lietuva kartu su Europa ir Azija slenka Žemės rutulio paviršiumi. Litosferos plokštė Lietuvoje yra maždaug 150-250 kilometrų storio ir, aišku, taip pat trinasi į gilesnius sluoksnius, kuriais slysta. Iš pietų ji susiduria su Afrikos plokšte, yra jos spaudžiama, ir Arabijos plokšte, ją spaudžia. Mūsų litosferoje taip pat susidaro įtampa, kuri gali išsikrauti nedideliais poslinkiais ir šoktelėjimais, sukeliančiais seismines bangas. Toks buvo žemės drebėjimas Karaliaučiuje 2004 metais.

"Lietuvoje irgi vyksta iškrovos - žemės plutos lūžiais. Jie gerai matomi geologų, - pasakojo mokslininkas. - Sutrintos uolienos rodo, kad blokai ne kartą slinko vienas kito atžvilgiu. Beje, tuose lūžiuose randame vadinamųjų pseudotachilitų, uolienų, kurios išsilydė dėl trinties judant blokams. Tačiau ta trintis turėjo būti labai staigi, kad plutos blokai taip įkaistų ir uolienos išsilydytų. Tas lydalas kaip gyslutės įsiskverbė į aplinkines uolienas. Pseudotachilitų amžiaus tiksliai nežinome, tačiau tos labai senos uolienos patvirtina, kad Lietuvoje prieš šimtus milijonų ar net milijardą metų vyko žemės drebėjimai. Tie lūžiai kaip seni randai, kuriuose vėl gali būti poslinkių. Jie - silpnosios litosferos vietos, ir jei susikaupia įtampa, ji greičiausiai išsikrauna būtent tais senais randais."

Laimint sekundes

Lietuvoje yra kelios tektoninių lūžių juostos, kuriose susiduria skirtingo storio ir sandaros plutos blokai. Vienas toks ruožas, maždaug 45-50 kilometrų pločio Vidurio Lietuvos sandūros juosta, eina nuo Druskininkų ir Lazdijų iki pat Pakruojo ir Biržų. Ten kadaise, maždaug prieš milijardą 840 milijonų metų, vyko, pasak prof. G.Motuzos, panaši sandūra kaip dabar Japonijoje. Iki šiol išlikęs senas randas - jautri vieta, kurioje gali kilti naujų poslinkių, naujų įtampos iškrovų. Tik tiek, kad ta įtampa nestipri, nes ir judesiai, kurie ją sukelia, nėra tokie stiprūs, kad įvyktų panašaus stiprumo žemės drebėjimas kaip Japonijoje. Ten labai aktyvus plokštės judėjimas, labai greitas, net aštuonių centimetrų per metus, nyrimas, o Lietuvoje tie judesiai gerokai lėtesni, todėl ir stipresnio žemės drebėjimo tikimybės, galima sakyti, nėra.

Drūkšių juosta, kurioje taip pat yra senų, galinčių atsinaujinti lūžių, eina pro Ignalinos atominę elektrinę. Jai lygiagreti Polocko juosta eina šiek tiek piečiau, maždaug pro Adutiškį ir Tverečių. Lūžis atsekamas nuo Polocko Baltarusijoje ir atsiremia kaip tik į Vidurio Lietuvos sandūros juostą. Taip pat senas Telšių tektoninis lūžis kelis kartus buvo atsinaujinęs. Kaip pasakojo geologas, pastarąjį kartą aktyvus judėjimas palei jį vyko prieš 400 milijonų metų. Tada visa šiaurinė Lietuvos dalis užslinko ant pietinės ir pasikėlė maždaug 250-300 metrų. Dabar čia ramu, tačiau lūžis yra panašios krypties kaip Karaliaučiaus srityje, kur 2004 metais metais įvyko žemės drebėjimas. Gali būti, kad jie priklauso vienai lygiagrečių lūžių sistemai ir visa pajūrio juosta yra jautri dėl galimų poslinkių.

"Pagal Richterio skalę stiprumo padidėjimas vienetu reiškia energijos kiekio padidėjimą maždaug 30 kartų. Lietuvoje galimas penkių ar daugiausia šešių magnitudžių žemės drebėjimas, palygintas su dabar įvykusiu Japonijoje, būtų tūkstančius kartų mažesnis energijos iškrovos požiūriu, - sakė prof. G.Motuza. - Tačiau rizika vis tiek yra. Ne veltui ir aplink buvusią Ignalinos atominę elektrinę, už 40 kilometrų nuo jos, įrengtas perspėjamasis keturių seisminių stočių žiedas. Jei elektrinės link ateina seisminė banga, seismografai reaguoja ir siunčia radijo signalą atjungti reaktorių. Radijo banga sklinda greičiau nei seisminė ir galima laimėti kelias sekundes."

Seisminės stotys veikia nuolatinio stebėjimo režimu, fiksuoja ir tolimus, ir artimus žemės drebėjimus. Vis dėlto visai Lietuvai šio stočių žiedo neužtenka. Netrukus viena seisminė stotis bus pastatyta Žemaitijos nacionaliniame parke netoli Platelių ir Telšių lūžio. Kita baigiama įrengti Paberžėje, šiauriau Kėdainių, Vidurio Lietuvos sandūros juostoje.

Iš gilumos

Kai žemės drebėjimas įvyksta po vandenyno dugnu, šis trenkia, pasak geologo, iš apačios į vandens storymę. Šokteli vandenyno blokai vienas kito atžvilgiu ir per visą vandens storymę kyla banga. Kitaip sakant, cunamis yra vandens drebėjimas, t.y. seisminė banga, kuri eina visa vandens storyme. Paviršinės bangos, sukeliamos vėjo, sklinda kelių dešimčių metro storio paviršiaus sluoksnyje. Jos trumpos, matomos ir pavojingos laivams. Žemės drebėjimo sukelta banga yra tik kelių metrų aukščio, tačiau eina per visą vandens storymę, o ji Ramiajame vandenyne - keli kilometrai. Tos bangos ilgis - 150-200 kilometrų. Tokios švelnios bangelės, nors ir judančios reaktyvinio lėktuvo greičiu, maždaug 600-800 kilometrų per valandą, plaukiantis laivas nė nepajunta. Tačiau prie kranto, kur vandenynas seklėja, jos apačia pradeda trintis į dugną ir vandens spaudimas iškelia bangą iki 10-20 metrų aukščio. Tokia ji užgriuvo ir Japonijos krantą.

Baltijos jūroje yra vietų, kur galima, kaip sakė prof. G.Motuza, cunamio tikimybė, tačiau bangos turėtų būti neaukštos. Jūros pietinės dalies pakrantės dariniuose aptikta požymių, rodančių, kad ten istoriniais laikais būta cunamių. Švedijoje, Suomijoje ir mūsų pakrantėje aptikta požymių, kad būta cunamių poledynmečiu, prieš 10-14 tūkstančių metų. Dabar jų tikimybė labai maža.

"Geologiniai tyrimai nuolat vyksta, - pasakojo VU Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros mokslininkas. - Neseniai baigtas didelis tarptautinis pasyviosios seismikos eksperimentas PASSEQ. Seisminės stotys buvo išdėstytos didžiuliame ruože nuo Saksonijos per visą Lenkiją iki Lietuvos. Mūsų šalyje 25 stotys pusantrų metų įrašinėjo visus, net ir mažiausius, virpesius. Jie leidžia labai daug sužinoti apie mūsų gelmių sandarą, ypač giluminę, nes tolimieji seisminiai įvykiai atsispindi nuo paviršių, esančių 300-500 kilometrų gylyje. Peršviečiame ne tik žemės plutą, bet ir kelių šimtų kilometrų gylio mantiją. Gauti duomenys padeda nustatyti Lietuvos plutos sandarą, jos netolygumus, lūžių juostas bei gilumines šaknis ir atitinkamai įvertinti seismingumo pavojų."

Grėsmingi poslinkiai kada nors pasibaigs ir Japonijoje, tačiau tikrai dar negreitai. Pasak geologo, mažiausiai po kelių dešimčių milijonų metų. Japonija vis priauga, plečiasi ir anksčiau ar vėliau bus pristumta prie Azijos žemyno, taps jo dalimi. Geologiniai procesai lėti, tačiau iš praeities mokslininkai sužino, kaip, kokiu tempu viskas vyko, kokie buvo padariniai tuo metu ar vėliau, ir gali prognozuoti dabartinių įvykių eigą.

Europoje, kaip sakė pašnekovas, aktyvus pietinis pakraštys. Ispanijos, Italijos, Balkanų kraštų, Graikijos ir Turkijos teritorija eina Afrikos ir Europos plokščių sandūros juosta. Ten vietomis taip pat iki šiol vyksta nyrimas. Tas vietas žymi ištisa grandinė veikiančių ugnikalnių: Etna, Vezuvijus, Strombolis. Gana stiprūs žemės drebėjimai. 1908 metais per Mesinos žemės drebėjimą Sicilijos saloje žuvo beveik 150 tūkst. žmonių. Būtent jo rezonansiniai žemės drebėjimai įvyko mūsų kaimynystėje, Latvijos pietuose apie Daugpilį, ir buvo juntami Lietuvoje. Dar buvo Skopjės žemės drebėjimas Makedonijoje 1999 metais ir visai neseniai, 2009 metų balandį, Akvilos žemės drebėjimas netoli Romos Italijoje. Įtampa, pasak geologo, kaupiasi ir turi išsikrauti, todėl kasmet žemės drebėjimų tikimybė didėja ir Europoje, Balkanuose arba Italijoje.

Trumpai

Prof. G.Motuzos atliekami Lietuvos senosios kristalinės plutos tyrimai leidžia atskleisti senąją istoriją, t.y. tos plutos susidarymo eigą ir sandaros ypatybes, paveldėtas tolesnės geologinės istorijos susidarant nuosėdinei storymei ir paviršiui. Nuo to priklauso dabartinė gelmių būklė ir seismingumas. Pasak mokslininko, žinios apie praeitį, jos įvykius leidžia prognozuoti šiuolaikinių procesų eigą ir vietas, kur jie gali kelti pavojų. Prof. G.Motuzos populiariai parašytos knygos apie seniausią Lietuvos žemės istoriją ir giliausią sandarą sulauksime šiek tiek vėliau. Dabar mokslininkas baigia rašyti vadovėlį apie Žemę nuo atomo iki planetos ir jos istoriją nuo atsiradimo iki dabar, skirtą ir studentams, ir vyresnių klasių moksleiviams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"