TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Zenys Lisauskas - prieš Michailą Gorbačiovą

2011 03 10 0:00
Z.Lisauskas nepabūgo M.Gorbačiovui rėžti tiesą į akis.
LŽ archyvo nuotrauka

Ilgametė "Vagos" leidyklos redaktorė, tautosakininkė, vertėja Danutė Krištopaitė prisimena savo bičiulį, Lietuvos neeilinį eilinį Zenį Lisauską, stojusį į drąsią akistatą su Sovietų Sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu.

Ženium jį vadino sesuo Valė ir visi kiti, nors pakrikštytas buvo Zeniu. Mat vaikystėje jį taip praminė senelis Ignas Lisauskas, ištarnavęs rekrūtuose dvidešimt penkerius metus ir ten turėjęs artimą draugą, vardu Ženia. Susipažinau su juo 1948 metais, ir toji pažintis truko iki jam iškeliaujant amžinybėn (2009 10 11). Nors ir nebaigęs didelių mokslų, jis buvo šviesi, savita, ypač drąsi asmenybė, didelis Lietuvos patriotas sovietiniais laikais ir vėliau, 1990-aisiais atkūrus nepriklausomybę.

Pradėjusi studijuoti Vilniaus universitete, apsigyvenau Žvėryne, S.Moniuškos gatvėje, pas jo seserį Valę, mano tetos draugę. Priėmė gyventi "ant kampo". Kai nebūdavo svečių, galėjau glaustis, mokytis ir miegoti salone. Bet jei kas nors vakarais pas juos užeidavo, turėdavau tūnoti ir rengtis paskaitoms menkai apšviestoje virtuvėlėje. Mažajame kambarėlyje gyveno šeimininkės vyro, Finansų ministerijos darbuotojo, jauna bendradarbė, rodos, vardu Lialė.

Ženius tuo metu mokėsi proftechninėje mokykloje. Dėvėjo tos mokyklos juodą uniformą, panašią į geležinkelininkų, ir gerai neprisimenu, ar gyveno pas Valę, ar bendrabutyje. Bet jį matydavau gana dažnai. Tėvas jau buvo miręs, o motina su dviem broliais buvo ištremta į Sibirą. Tad jį globojo vyriausia sesuo Valė.

Aštuoniolikmetis Ženius buvo nuoširdus, draugiškas, linksmas ignaliniečių tarme kalbantis vaikinukas (mat kilęs iš Ignalinos krašto, Pabaltų kaimo). Kadangi nuolatos matydavomės ir rasdavom bendrą kalbą (su juo buvo taip lengva bendrauti), iškart susibičiuliavom. Dabar jau nebeprisimenu, apie ką mudu šnekėdavomės kone ištisus vakarus, bet tie pašnekesiai abiem buvo malonūs. Ženius anuomet nesiskundė savo dalia (mūsų kartos jaunimas kantriai ištvėrė visus sunkumus ir nemėgo dejuoti), bet daug vėliau su nuoskauda prasitarė, jog sesuo, gal norėdama jį greičiau pastatyti ant kojų, buvo nutarusi, kad jam gana ir proftechninio išsilavinimo, o pats Ženius taip norėjo siekti aukštesnio mokslo ir esant bent kiek palankesnėms aplinkybėms būtų jį pasiekęs, nes galvą turėjo.

Jaunystėje aš dažnokai sirgdavau angina. Ir tą rudenį jos neišvengiau. Labai skaudėjo gerklę, smarkiai karščiavau. Sirgau gal savaitę. O bičiulis Ženius keletą vakarų sėdėjo prie manęs ir norėdamas paguosti sekė pasakas, kurių buvo girdėjęs vaikystės metais gimtajame kaime. Nuo tų pasakų darėsi šviesiau akyse, jos padėjo man greičiau pasveikti. Nė vienas iš mudviejų tada nenujautėm, kad ateity šis kuklus pasakorius savo drąsa nustebins pasaulį...

Kampininkiškas mano gyvenimo sąlygas matė ta jaunoji nuomininkė. Kartą ji apie tai prašneko ir pasakė žinanti, kas iš jos bendradarbių gali išnuomoti atskirą kambarį. Aišku, aš apsidžiaugiau ir netrukus apsigyvenau Traidenio gatvės pradžioje, gana erdviame kambaryje su dideliu langu į gatvę. Šeimininkė buvo vieniša moteris. Ženius žinojo, kur išsikraustau.

Šitame maloniame kambary greit prabėgo pirmoji studijų žiema. Netruko ateiti ir pavasario egzaminų sesija. Šeimininkė išvažiavo atostogų. Aš likau viena visame trijų kambarių bute. Ruoštis egzaminams dabar vakarais pas mane galėjo rinktis "kursiokai": bendrabutyje gyvenančios Liusė Žukauskaitė ir Jadvyga Kardelytė, žvėryniečiai Feliksas Jukna, Petras Kamarauskas ir Juozas Misevičius. Kartkartėm apsilankydavo ir Ženius. Jis lengvai rado kalbą su mano draugėm, ypač su Jadvyga, kilusia iš Linkmenų, taip pat su vaikinais. Abi pirmąsias jis prisimindavo ir vėliau, praėjus keliems dešimtmečiams. Nuo mūsų, studentų, Ženius nesiskyrė nei savo mąstymu, nei elgesiu ir gražiai pritapo. Visus patraukė jo optimizmas, liaudiška išmintis, sąmojingumas.

Pavasarį ir vasarą mano kambario langas pirmame aukšte nuolatos būdavo atviras. Gana dažnai pamatydavau tame lange praeinančio pro šalį Ženiaus veidą. Pakalbėdavom, pašmaikštaudavom ir išsiskirdavom iki kito karto.

Toks bendravimas truko apie porą metų. O vėliau, persikėlus į kitą butą (į šį atėjo naujų šeimininkų gausi šeima), Ženius iš mano akiračio dingo, ir ilgam. Ko gero, galėjo būti prisidėjęs prie "miško brolių". Vėliau apie tai kalbėjo gana mįslingai, nieko aiškesnio nepasakė ir po daugelio metų.

Bebaigianti studijas gerą pusmetį mokytojavau Alantoj, o baigusi - trejus metus Alytuj. Vėl susitikom gal po dešimtmečio su viršum, kai Ženius buvo subrendęs vyras, sukūręs šeimą, susilaukęs keturių vaikų ir dirbo Vilniuje, Kuro aparatūros gamykloje. Susitikom traukiny, važiuojančiam iš Kauno į Vilnių. Su juo buvo jaunėlis sūnus, gal septynerių ar aštuonerių metų. Šiuo susitikimu abu labai džiaugėmės. Drauge parvažiavom tuo pačiu troleibusu į Antakalnį, išlipom toj pačioj Klinikų stotelėj. Pasirodo, jis gyveno visai netoli manęs, kitapus gatvės. Tiesiog stebėjomės, kad gyvenant taip arti mūsų keliai nežinia kodėl prasilenkdavo. Bet, antra vertus, ir jis, ir aš didžiąją dienos dalį praleisdavom darbe, o savaitgaliais aš dažnai važinėjau pas sergančią mamą, retkarčiais - į "Vagos" leidyklos poilsiavietę prie Aiseto ežero.

Kaip smagu buvo vėl sutikti jaunystės draugą, tokį pat išmintingą, malonų, nestokojantį humoro jausmo. Tada traukiny nuoširdžiai pasišnekėjom ir nejautėm, kad mus būtų išskyrusi metų virtinė. Kartais jis man paskambindavo ar aplankydavo, atsiųsdavo šventinį sveikinimą, susitikdavom gatvėj ar parduotuvėj. Iš jo gavau paskaityti ne vieną "Katalikų bažnyčios kronikos" numerį ir kitokios pogrindinės spaudos.

Ilgiau ar trumpiau šnekantis ryškėjo tvirtas patriotinis Ženiaus nusistatymas, nepakantumas okupantams. Visų brangiausia gyvenime jam buvo Tėvynės nepriklausomybė. Ir sovietmečiu jis patylom šventė Vasario 16-ąją, namuose turėjo trispalvę. 1981 metais tą dieną vienuolikmetis sūnus Kęstutis netoliese, Švyturio gatvės gale, pamiškėj, mėgino ją iškelti. Už tai po saugumą buvo tampomi ir tėvas, ir vaikas, ir kiti šeimos nariai.

Jau tuo metu Ženius neturėjo sveikatos. Ilgesnį laiką jo vėl nemačiau. O kai susitikom, buvo sumenkęs, išblyškęs - pasirodo, teko ištverti sunkią žarnyno operaciją. Paskui tų operacijų būta ir daugiau. Gulėta ligoninėse dėl įvairių ligų. Nepaisydamas sveikatos, visada stengdavosi atrodyti žvalus, ligoms nepasiduodantis, juokaudavo. Važinėjo tai į gimtąją Ignaliną, tai į Kauną giminių aplankyti, bent kartą per metus - į Maskvą, kur buvo palaidotas brolis.

Prasidėjus Atgimimui ir Ženius tarsi atgimė. Visa atjaunėjusia širdim jis veržte veržėsi į patį bundančio laisvo gyvenimo sūkurį. Persitvarkymo Sąjūdžio idėjos, nutvieskusios visą tolesnę būtį, kreipė jo žingsnius nauja prasminga linkme. Jis su entuziazmu dalyvavo mitinguose ir įvairiuose susirinkimuose, skaitė Sąjūdžio leidžiamą spaudą ir ją platino. Pats sumanė pasitikti tuo metu atvykusį į Lietuvą ir lankantį jų Kuro aparatūros gamyklą Michailą Gorbačiovą, rankose laikydamas šūkį rusų kalba: "Ne daugiau teisių, o nepriklausomybę!" Kaip pats pasakojo, M.Gorbačiovas apstulbęs paklausė: ką tai reiškia? Ženius drąsiai atšovė: "Aš gimiau laisvoj Lietuvoj ir noriu mirti laisvoj." Netikėtai atsidūręs tokioje keblioje padėtyje M.Gorbačiovas ėmė nervintis, bet jį stengėsi nuraminti žmona Raisa: "Miša, liaukis!" Anuomet tas be galo drąsus Ženiaus poelgis - demonstratyviai išrėžti teisybę į akis vienos didžiausių pasaulio blogio imperijos vadovui, o kartu išreikšti daugelio savo tautiečių troškimą - nustebino visą Lietuvą ir nuskambėjo toli už jos ribų. Po pasaulį pasklido informacija ir šį momentą įamžinusios nuotraukos.

Bebaimis Ženius negalvojo apie tykančius pavojus, svarbiausia jam buvo pasakyti tiesą. Kadangi tuometė Kuro aparatūros gamykla, pasak jo, buvo tikras jedinstvininkų lizdas, radosi "narsuolis", užsimojęs jį nužudyti. Pritykojęs prie namų vakare smogė peiliu į kaklą. Laimė, smūgis nebuvo mirtinas, ir po kiek laiko žaizda sugijo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Ženius buvo gretose tų, kurie ryžosi ją ginti ir saugoti. Jis tapo savanoriu, kiauras naktis spaudžiant speigui budėjo prie Parlamento anomis lemtingomis Sausio 13-osios dienomis ir apie tai pasakojo spindinčiu veidu. Kai viskas nurimo, jis nesėdėjo rankų sudėjęs, jautė savo pareigą Tėvynei. Uoliai lankė savanorių pratybas, dalyvavo Sausio 13-osios brolijos, Sąjūdžio veteranų organizacijos "Labora", "Švenčionijos draugijos" veikloje. Ir visur su ugnele, lyg jaunuolis.

Tačiau metams bėgant ir šiaip menka sveikata nebeatlaikė. Teko ištverti paskutinę operaciją - kojos amputavimą, o po jos - gyvenimas neįgaliojo vežimėlyje užsidarius šeimos rate. Dabar nuo jo atitolo dauguma tų, kuriems anksčiau buvo reikalingas. Sveikata vis labiau menko, nusilpo daug pakėlusi širdis ir vis dar blausiai rusenusi gyvybė užgeso.

Lietuva neteko, regis, eilinio žmogaus. Bet savo tvirta pilietine pozicija - tiesos ir Tėvynės meile, dvasios stiprybe Ženius buvo neeilinė iškili asmenybė, verta tautos pagarbos ir dėkingumo, patriotizmo pavyzdys daugeliui jaunų ir vyresnių mūsų tautiečių.

Už nuopelnus Lietuvai Z.Lisauskas apdovanotas Sausio 13-osios medaliu (2002) ir Šaulių žvaigždės medaliu (2009).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"