TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žiemiški rekordai dar nepasiekti

2011 01 08 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Nė pusė šios žiemos nepraėjo, o daugelis krašto žmonių jau vadina ją išskirtine. Tačiau žiemos ilgumo, sniegingumo ir šaltumo rekordai tebepriklauso praėjusiam amžiui.

Tokios žiemos kaip ši Lietuvoje nebuvo šiame šimtmetyje. Taip sako Valstybinės hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus viršininkė, mokslų daktarė Audronė Galvonaitė.

"Lietuvoje tikroji žiema dažniausiai prasidėdavo tik po Kalėdų. Šįkart pastovi sniego danga susiformavo beveik mėnesiu anksčiau", - sklaido klimato stebėjimų duomenis klimatologė.

Laukus, miškus, miestus, miestelius, kaimus, vienkiemius užklojusių sniego patalų storis kai kuriose vietose siekia daugiau kaip pusę metro. Nelengva vairuotojams, kelininkams, gatvių prižiūrėtojams, pėstiesiems. Net didesnių krašto miestų gatvės negreitai nuvalomos, o miesteliai, kaimai daug kur skendi pusnyse. Antai Radviliškyje tik užvakar gatves kaip reikiant nuo sniego išlaisvino traktoriai. Rajono savivaldybė tam pasamdė ūkininkus, kurie dirba už mažesnį nei kelininkai atlygį.

Šią žiemą lig šiol nestigo ir šalčių - gruodis buvo gerokai šaltesnis negu įprasta Lietuvoje. Pavyzdžiui, Nidoje vidutinė gruodžio temperatūra buvo 5,6, Kybartuose (Vilkaviškio r.) - 5,9 laipsnio didesnė už daugiametį vidurkį. "Tačiau buvo ir atlydžių, štai ir šį savaitgalį atšils", - prognozavo A.Galvonaitė.

Nuožmios gamtos "dovanos"

Iki šiol ilgumu, sniegingumu ir šaltumu rekordinė buvo 1995-1996 metų žiema. Tuomet šalčiai spustelėjo dar lapkričio pradžioje ir laikėsi iki pat balandžio pabaigos be jokio atlydžio.

Tą žiemą krito daug žvėrių ir paukščių. Pavyzdžiui, stirnų sumažėjo perpus, nors Aplinkos apsaugos ministerija buvo uždraudusi jas medžioti. Žvėrys, kurie šiaip taip sulaukė pavasario, buvo tokie išsekę, kad vos paėjo, net nebijojo žmonių, glaudėsi netoli kaimų.

Sniego daugiausia buvo iškritę 1931 metais - Laukuvoje (Šilalės r.) jo storis siekė beveik metrą - 94 centimetrus. Šalčio rekordas (40,5 laipsnio) užfiksuotas 1940 metų sausio 17 dieną Varėnoje. Šaltis spustelėjo ir 1987 metais (32,3 laipsnio).

Per žiemas gamta pamėtėdavo ir kitokių "dovanų". 1999-ųjų žiemą užgriuvo uraganas "Anatolijus". Ypač jis praretino pajūrio miškus. Kitas uraganas - "Ervinas" - siautėjo 2005 metų sausio 8-9 dienomis. Vėjo greitis tuomet siekė 32 metrus per sekundę. Išskirtinė 1982-ųjų žiemą siautusi pūga. Ji buvo tokia nuožmi, kad mirtinai sušalo skubėjusi pas gimdyvę medikė.

Nė vienos snaigės

Šilčiausia buvo 2007-2008 metų žiema. "Ji buvo vienintelė per visą mūsų klimato stebėjimų laikotarpį, kai nuo rudens iki pavasario neiškrito nė vienos snaigės, visą laiką buvo pliusinė temperatūra, žydėjo našlaitės, snieguolės. Panašios žiemos būna atogrąžose. Tačiau tais metais ten spaudė šalčiai, daug miškų iššalo, net žmonių žuvo", - prisiminė A.Galvonaitė.

Taigi Lietuvos žiemos - permainingos. O šiųmetė žiema neįprasta ir kituose kraštuose, pavyzdžiui, daug prisnigo Didžiojoje Britanijoje ir net kai kuriose atogrąžų šalyse.

Klimatas sparčiai keičiasi

Po pastarųjų dviejų šaltokų žiemų kai kurie žmonės jau netiki ekologų įspėjimais, jog klimatas šiltėja ir dėl to esame kalti patys, nes užteršėme atmosferą. Vis dažnesni priešingi bauginimai - neva artinasi ledynmetis.

"Kad ir kaip būtų - akivaizdu, jog klimatas sparčiai keičiasi: vasaros tampa karštos, žiemos - itin šaltos, arba priešingai. Dažnėja uraganai, škvalai, viesulai, perkūnijos ir kiti ekstremalūs gamtos reiškiniai. Tačiau kam dejuoti dėl to, ko negali pakeisti? Užuot skundęsi sniegu, stverkime kastuvą ir padirbėkime, įsigykime jo valymo technikos, žodžiu, prisitaikykime prie permainų", - ragino klimatologė A.Galvonaitė.

Uždaryta lyg kalėjime

Vieni žmonės šaltomis žiemomis džiaugiasi, kiti laukia pavasario lyg išganymo. Skuodo rajone, prie Paparčių kaimo, nuošalioje trobelėje gyvenanti menininkė ir žolininkė Eglė Jačkonytė savo esė apie gamtą knygoje "Kiek pakelia sparnai" šaltoms žiemoms paskyrė nemažai šiltų žodžių. Pavyzdžiui, tokią eilutę: "Glostydama akimis žaižaruojančias sniego adatėles, braukdama nusvirusias baltais rūbais šakas pagalvojau, jog du kartus metuose būna vestuvės: rausvo baltumo pavasarį ir skaidraus skaistumo žiemą."

Tačiau man menininkė prisipažino nemėgstanti nei rudens, nei žiemos. "Dvylika metų gyvenu čia, tačiau tiek daug sniego dar nebuvo. Baltos dykumos, kiek akys mato, nei kelio, nei tako. Tupiu kaip kalėjime žiemos uždaryta. Vieną rytą jau maniau, kad teks kabarotis laukan pro langą - negalėjau atverti užpustytų durų. Po truputį, po truputį išklibinau ir šiaip taip išlindau", - pasakojo E.Jačkonytė.

Pavasarį ir vasarą vaistažoles aplinkinėse kalvose renkanti ir žmones jomis gydanti moteris sako dabar tūnanti namie kaip pelė po šluota. "Duonos išsikepu, sviesto susimušu, sūrio suslegiu, vaistažolių prisidžiovinau - ko daugiau reikia?" - svarstė Eglė. O kiek palaukusi pridūrė: "Geriausia būtų žiemos miegu išmiegot, kol sugrįš pavasaris. Kaip kai kurie žvėrys."

"Va ten tai bent žiemos!"

Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas ir miškininkas Vytautas Almanis sulaukęs žiemos pradžiunga kaip mažas vaikas. "Kai vaikystėje ateidavo žiema, stodavo vaikų ir šunų šventė: kas ant slidžių, kas su pačiūžom, šunys paskui - ir pirmyn po sniegynus, užšalusias balas. Net neprisimenu, ką pirma išmokau - vaikščioti ar slidėmis šliuožti. Mama apvilkdavo megztinį, tai toliau pašliuožęs įkiši jį į krūmus, kad nevaržytų, ir duodies ligi valiai po sniegus, pūgas. O dabartiniai vaikai, atrodo, jau mažiau mėgsta žiemą. Bene kompiuteriai juos gadina?" - spėliojo rašytojas. Jis prisiminė, kai būdamas paauglys nušliuožė į Žagarę, kuri nuo Vytauto gimtojo Akmenės rajono Viešučių kaimo yra apie 15 kilometrų.

Kadaise V.Almanis gyveno Altajuje, kur 8 metus dirbo girininku, o laisvalaikiu ieškojo sniego žmogaus. "Va ten tai bent žiemos! Daug šaltesnės negu mūsiškės ir sniego daugiau. Jo ten tiek daug, kad niekas nekasa kaip pas mus - nespėtum, be to, tuneliai pernelyg gilūs būtų. Ten žmonės takus ir kelius sniege plūkia kuo turi - kojomis ar technika. Mūsų girininkija, kai pradėdavo snigti, pasiųsdavo į darbą traktorių ir jis suplūkdavo žiemkelį. Važiuodavom juo smagiai kaip plentu per visą žiemą, žinoma, kiekvieną kartą sningant reikėdavo vėl plūkti. Pavasarį, net dalį vasaros tas žiemkelis dar laikydavo. Aplink taiga jau žydi, kvepia, visokiais balsais ūžia čiauška, o mes ta ledo pluta dardam", - su nostalgija Altajaus žiemas prisiminė V.Almanis.

Sniego žmogaus jis nerado, tačiau vienas nuotykis galėjo baigtis liūdnai. "Slidėmis kopiau į Akturos kalną, kurį vietos žmonės vadina meškų sostine. Kelias tolimas, tai ir nakvoti ant sniego teko, nors žnaibė apie 50 laipsnių šaltukas. Pasiekiau viršukalnę, pasidžiaugiau vaizdais ir savimi, leidžiuosi - malonumas nepaprastas, tik lekiu, lekiu... Staiga slidės susimėtė ir - ridenuos nuo kalno kūlvirsčias. Šiaip taip atsikėliau, apsidairiau - ogi už metro meškos irštva! Aišku, ji miegojo, tačiau būtų pabudusi, jei būčiau atsitrenkęs. Dūmiau iš ten kiek slidės neša", - pasakojo rašytojas.

Tik į sveikatą

Dabar V.Almanis džiaugiasi sniegynais Viešučių kaime.

Jis prideda, jog tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sniegynai - negyvi.

"Po jais daugybė gyvybės spurda, plazda, kruta: vabaliukai, pelės ir kitokia gyvastis, nes ten jai daug šilčiau negu virš sniego. O ir žemė, žiemkenčiai bei kitkas pailsi žiemą. Nebūtų žiemų - prasčiau gyventume, žiema - tai gyvybė, sveikata. Tik pagalvok: Islandijoje, Grenlandijoje ir kitose šiaurės šalyse, kur žiemos šaltos bei ilgos, žmonės sveiki ir ilgai gyvena, o kuo labiau į pietus, atogrąžas, tuo labiau jie ubagai, visokių ligų ir nelaimių apnikti", - dėstė rašytojas.

Vytautas žiemos dienas leidžia prie rankraščių. "Ir dar vieną smagumą turiu - televizoriuje matyti ir per radiją klausytis, kaip kamantinėja sinoptikus. Tie vargšai nelabai turi ką naujo pasakyt, na, žiema kaip žiema, kas čia tokio, kad prisnigo ar pripustė, tik džiaukis ir gyvenk, tačiau klausinėtojai dramatiškais balsais vis tiek spiria į kampą: oi, o gal rytoj dar blogiau bus?" - kvatojo V.Almanis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"