TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žinomų tėvų sūnūs šešėlyje nelieka

2011 06 04 0:00
Tomo Vinicko (Alfa.lt) nuotrauka

Pirmą birželio sekmadienį minima Tėvo diena. Nors ši šventė Lietuvoje nėra populiari, garsių tėvų ne mažiau žinomi sūnūs juos sveikins.

LŽ domėjosi, kaip augo ir buvo auklėjami sūnūs, kurie neliko garsių tėvų šešėlyje, bet stojo greta ar net žengė į priekį. Šis pasakojimas - apie Vytautus Rumšus, Adolfą ir Marių Berenius, Saulių ir Jokūbą Bareikius, Ilją ir Daną Bereznickus.

Buvo auklėjamas "tarybiškai"

Aktoriaus Vytauto Rumšo sūnus Vytautas taip pat nepėsčias - pats yra žinomas aktorius ir populiarus televizijos laidų vedėjas. Jaunam vyrui sekasi viskas, ko imasi. Dažniausiai jis vadinamas V.Rumšu jaunesniuoju.

Ar sekmadienį bus pasveikintas V.Rumšas vyresnysis? Teiravomės, ar mūsų pašnekovas yra girdėjęs apie Tėvo dieną. Vytautas sakė žinąs, kad tokia egzistuoja, bet negalėjo pasakyti, kada minima. Žurnalistei priminus apie pirmą birželio sekmadienį, jis teigė tądien tėvą būtinai pasveikinsiantis, juolab kad dažnai pasižiūri į kalendorių. Tada mintimis grįžome į ankstesnius laikus, kai Vytautas buvo vaikas ir paauglys. Klausėme, koks jis buvo: ramus ar patrakėlis, paklusnus ar neklaužada? "Nebuvau chuliganas, - tikino pašnekovas. - Tačiau ypač ramus taip pat nebuvau. Retkarčiais ką nors iškrėsdavau. Tarkime, bendrabutyje, kuriame gyvenau, išdaužiau langą." V.Rumšas šaipėsi, kad mokykloje iš pamokų nebėgdavo, bet išeidavo lėtais žingsniais. Mokėsi neblogai, pažymių knygelėje pastabų dėl elgesio nedažnai atsirasdavo. "Nebuvau pirmūnas, bet idiotas taip pat nebuvau", - su humoru sakė aktorius.

Klausiamas, kaip tėvas drausmindavo padykėlį sūnų, pašnekovas tikino: "Pagal Jungo psichologiją tikrai neaiškindavo, kada ir ką padariau negerai. Gaudavau "vokalinės" pylos - mane apšaukdavo. Jei ką rimtesnio iškrėsdavau, išvesdavau iš kantrybės, kliūdavo su rykšte. Buvau auklėjamas normaliai, tvarkingai, "tarybiškai". Jei pareiti iš kiemo vėluodavau kokias porą valandų, tada mane "įžemindavo", kad pasėdėčiau namie ir pamąstyčiau." Vytautas teigė, jog tėvas apskritai yra patriarchalinių tradicijų puoselėtojas ir mano, kad sūnus turi klausyti tėvo žodžio.

Alternatyvos nesvarstė

"Kiekvienas augantis žmogus priešinasi sistemai, kuri jam prikišama, bet iki galo neišaiškinama, tai darydavau ir aš, - tvirtino aktorius. - Tačiau kai pradėjau studijuoti, gyvenimo pažinimo kursus tęsiau savarankiškai."

Kokią įtaką, renkantis profesiją, sūnui padarė tėvas? "Kai šalia savęs matai pavyzdį, natūraliai renkiesi tą patį kelią, - nuskambėjo atsakymas. - Ar ta profesija man tinka, pasakysiu, kai būsiu kokių 50-ies." Pats Vytautas apie kokią nors alternatyvą nemąstė. Jis sakė, kad tai darė tėvai - siūlė pasvarstyti galimybę rinktis kitokią profesiją. Tėvas net bandė atkalbėti nuo aktorystės, argumentuodamas, kad gyvenimas bus sunkus ir pinigai nedideli. "Tada jiems pasakiau: pažiūrėsime. Jei neįstosiu, tada galvosiu, - prisiminė aktorius. - Tačiau nesu toks žmogus, kuris galėtų kur nors sėdėti nuo devynių valandų ryto iki šešių vakaro." Kaip žinia, ieškoti alternatyvos neprireikė.

V.Rumšui vaikystėje ir paauglystėje buvo nė motais, kad jo tėvas - žinomas aktorius. Jis sakė nepastebėjęs didesnio dėmesio dėl savo pavardės. Ir Rumšų šeima sovietmečiu nebuvo išskirtinė. "Negyvenome prie Juodosios jūros ir neturėjome juodos volgos", - su humoru sakė Vytautas. Pašnekovas svarstė, kad galbūt anais laikais į žinomumą ir populiarumą buvo kitoks požiūris. "Dabar gyvename vadovaudamiesi rinkos ekonomikos dėsniais, pagal geltonosios spaudos ir panašias taisykles, todėl viskas išpūsta", - įsitikinęs aktorius V.Rumšas jaunesnysis.

Sveikins internetu

Populiarios grupės ŽAS narys Marius Berenis-Tru Sabaka negali kada panorėjęs užsukti pas tėvus. Ilgametis sostinės Jaunimo teatro direktorius Adolfas Berenis, baigęs didžiuosius gyvenimo darbus, su žmona įsikūrė Bulgarijoje. Sūnus juos aplanko, bet šiuo metu yra Lietuvoje. Jis LŽ tvirtino, kad Berenių šeima Tėvo dienos niekada nešvenčia. "Ji nėra populiari, - teigė pašnekovas. - Mes jos nesureikšminame. Dažniausiai apie Tėvo dieną sužinau iki jos likus kokioms trims dienoms. Tada tiesiog pasveikinu saviškį." Kad minima diena bus šį sekmadienį, iš LŽ žurnalistės jis išgirdo kaip tik vidury savaitės. Kaip sakė sūnus Marius, garbaus amžiaus tėvas yra prisiekęs internautas. Todėl sekmadienį iš Vilniaus sūnaus siunčiamus sveikinimus Tėvo dienos proga Adolfas tikriausiai gaus internetu.

Turėdavo savo nuomonę

Su M.Bereniu kalbėjomės apie tai, kaip tėvas jį augino ir kokią įtaką padarė. Smalsu, koks skandalinga vadinamos grupės ŽAS narys buvo vaikystėje ir paauglystėje. Marius pasakojo nebuvęs baisus nenuorama ir nutrūktgalvis. "Šeima dėl manęs didelių problemų neturėjo. Buvau gana mandagus ir paklusnus, - tikino "žasas". - Kartais prikrėsdavau "zbitkų", bet tai nebuvo chuliganizmas, greičiau pokštai. Mokyklos laikais buvau normalus vaikas. Muštynėse nedalyvaudavau, langų nedaužydavau, o iš pamokų bėgdavau - kaip ir daugelis bendraamžių." M.Berenio pažymių knygelė taip pat nebuvo išskirtinė, jo pažymiai buvo geresni nei vidutiniai. Tikslieji mokslai sekėsi prasčiau, humanitariniai - geriau. Kartkartėmis pažymių knygelėje atsirasdavo vieno ar kito mokytojo parašyta pastaba, dažniausiai - dėl Mariaus atsikalbinėjimo. "Visada turėdavau savo nuomonę ir mokėdavau ją apginti, - paaiškino "žasas". - O mokytojams tai nepatikdavo." Pažymių knygelės M.Berenis nuo tėvų niekada neslėpdavo, nes, kaip pats sakė, ten nebuvo nieko tragiško.

Daug laisvės

Maištingu amžiumi "žasas" vadino paskutinius vidurinės mokyklos metus. Tada "metalo" muzika susidomėję muzikuojantys vaikinai ryškiai išsiskyrė iš bendraamžių. "Tėvams buvo neramu, kad dėl savo išvaizdos negautume į galvą. Tuo metu, galima sakyti, vyko jaunimo kovos dėl išvaizdos. Mums nešioti ilgus plaukus, vilkėti odinę striukę buvo tam tikra protesto forma", - prisiminė M.Berenis. Jo tėvas jaudinosi, kad sūnus ir kiti "žasai" nenukentėtų dėl išskirtinės išvaizdos.

A.Berenis visada buvo liberalus, palankiai žiūrėdavo į kitoniškumą. Tėvas nevaržė bręstančio sūnaus pasirinkimo, kaip jam atrodyti, elgtis, apskritai gyventi. "Jis daug ką leisdavo, viskas buvo grindžiama pasitikėjimu, - tvirtino "žasas". - Mudu su broliu turėjome daug laisvės ir galėjome daryti tai, ką kitiems mūsų bendraamžiams tėvai drausdavo. Galbūt todėl ir nieko neprisidirbome." Tru Sabaka mano, kad kai laisvė nevaržoma, nekyla noro prieštarauti ir priešintis.

Jei kas nors būdavo ne taip, A.Berenis sūnų tiesiog pabardavo, bet griežtai nebausdavo. Mariui niekada neteko patirti, kas yra fizinės bausmės. "Mano vaikystėje tėvo diržas kartais būdavo ištraukiamas ir parodomas, bet tik tiek", - tvirtino "žasas".

Šeimos atmosfera

Prašomas apibūdinti, koks yra tėvas, M.Berenis sakė: "Jis inteligentas, labai plačių pažiūrų. Turi labai gerą humoro jausmą, daug pomėgių. Dabar būdamas garbaus amžiaus, sulaukęs 70 metų, tėvas visą laiką nori mokytis ko nors naujo, yra smalsus ir jam viskas įdomu." A.Berenio pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas padarė įtaką sūnui. "Šeimos atmosfera kuria žmogų, formuoja jo pasaulėžiūrą", - kalbėjo "žasas". Tačiau kaip gyventi, kuo užsiimti, vaikinas visada sprendė pats. Jam nebuvo nurodinėjama, kokius mokslus rinktis, kokius darbus dirbti. "Kai stojau į aktorinį, tėvai mane rėmė ir palaikė. Tik vėliau prisipažino nenorėję, kad būčiau aktorius. Tačiau tuo metu nei stabdė, nei priekaištavo, apskritai nieko nesakė, - prisiminė Marius. - Galima sakyti, kad buvau teatro vaikas, neišlysdavau iš užkulisių. Man vaiko akimis viskas ten atrodė nuostabu. O tėvas matė, kad aktoriaus darbas yra labai sunkus, atsakingas ir reikalauja daug pastangų. Todėl nelabai džiaugėsi mano pasirinkimu." Taigi tuometis Jaunimo teatro direktorius A.Berenis, žinodamas, kad artisto duona gali būti neskalsi, sūnui nedarė nė mažiausio spaudimo.

Galiausiai Marius pasirinko muzikinę sceną ir daug metų yra populiarios, skandalinga vadinamos grupės narys. Chuliganiškas koncertuojančios komandos įvaizdis Tru Sabakos tėvui nekeldavo blogų emocijų. Jis tik juokdavosi. "Tėvas žinojo, koks esu, todėl jam nebuvo dėl ko jaudintis", - teigė M.Berenis.

Paauglystė nebuvo sunki

Aktoriaus ir autorinių dainų atlikėjo Sauliaus Bareikio sūnus Jokūbas pats yra žinomas ir populiarus aktorius. Jis neslėpė, kad apie šį sekmadienį minimą Tėvo dieną išgirdo iš LŽ žurnalistės. Tačiau patikino, kad iki savaitės pabaigos pats būtų tai išsiaiškinęs. Jam šiek tiek painu, nes Tėvo diena minima ne konkrečią mėnesio dieną. Iš tiesų ši šventė būna pirmąjį birželio sekmadienį. Taigi Saulius sulauks sūnaus sveikinimų. O mums smalsu, koks Jokūbas buvo vaikystėje ir paauglystėje, sunku ar lengva jį buvo auginti.

"Buvau normalus bernas, - šypsojosi J.Bareikis. - Elgdavausi proto ribose ir didelių rūpesčių nekeldavau." Negi net paauglystėje gyvenimas buvo ramus, be menkiausio nesusipratimo ir nesusikalbėjimo? Klausiamas, gal buvo "auksinis berniukas", Jokūbas sakė: "Ne, ne toks. Kartais pabėgdavau iš pamokų, slapta parūkydavau ir panašiai. Tačiau savo paauglystės nepavadinčiau sunkia - kaip būna, kai tėvai nesusikalba su vaikais."

Savo nuomonės nebruka

Jokūbas pasakojo, kad mokėsi gerai. Dažniausiai jo pažymių knygelę atsiversdavo, pažiūrėdavo ir pasirašydavo mama. Tuometėje sostinės 9-oje vidurinėje mokykloje tvarka buvo griežta: jei mokytojas parašydavo pastabą, kuris nors tėvų turėdavo pasirašyti, kad būtų aišku, jog perskaitė. Kitaip moksleivis sulauktų nemalonių pasekmių. Jokūbo pažymių knygelėje atsirasdavo tik viena kita pastaba. Apskritai jokių didesnių nesusipratimų nekildavo. "Su tėvu rasdavome bendrą kalbą, - tvirtino J.Bareikis. - Bendraujant visada galima pasiekti susitarimų, kompromisų." Jis teigė, kad tėvas niekada nebruka savo nuomonės. O jei Jokūbui kyla kokių nors klausimų, juodu tiesiog pasitaria. "Esant reikalui, kreipiuosi į abu tėvus, jei manau, kad jie kompetentingi man padėti, - sakė J.Bareikis. - Tėvams visada galima pasipasakoti. Ne visais klausimais jie pajėgūs patarti. Tačiau bent pasako savo nuomonę. O sprendimą priimu pats, darau taip, kaip man atrodo geriausia."

Klausiamas, ar su tėvu pasitaria labai asmeniškais reikalais, Jokūbas tikino, kad visada geriau pasakyti mažiau negu daugiau. Jis teigė, kad tai tinka ne tik artimiausiems žmonėms, bet ir draugams. Pasak aktoriaus, išsipasakoti galima tada, kai ateina tam tinkamas laikas. "Tačiau išsikalbėti galiu ir su žmona, nebūtinai su tėvu", - šypsojosi jis.

Tiktų daug žodžių

Paprašytas pasakyti, koks tėvas yra S.Bareikis, sūnus vardijo: "Jis santūrus, paprastas, geras, liberalus... Daug žodžių tiktų tėvui apibūdinti."

Kodėl Jokūbas taip pat nusprendė būti aktorius, gal dėl tėvo įtakos? "Galėjau stoti, kur norėjau, - aiškino J.Bareikis. - Girdėjau tik tokius tėvo patarimus: "Pasvarstyk, pagalvok, ar tau tikrai to reikia." Mano pasirinkimas jam nebuvo staigmena. Dokumentus padaviau į aktorinį ir žurnalistiką, nes gerai rašiau. Iš pradžių vyko egzaminai į aktoriaus meistriškumo specialybę. Įstojau. Tuo metu buvau tik 17 metų."

Kalbėdamas apie tai, ką reiškia būti žinomo žmogaus vaiku, J.Bareikis teigė, kad pavardė kažkiek įpareigoja. "Tačiau vaikas to nesureikšmina. Tai padaro aplinkiniai, - tvirtino Jokūbas - Tarkime, jie dėl smalsumo ar dar dėl ko nors vis paklausdavo, pasidomėdavo, ar mano tėvas - aktorius. Tai nutikdavo dažnokai."

Vienas į parduotuvę

J.Bareikis sakė, kad kai jis buvo mažas, tėvas bausdavo tik už melą, kadangi tai yra sąmoningas dalykas, o ne netikėtai į galvą šovęs noras ką nors iškrėsti. S.Bareikis sūnų drausmindavo apribodamas tai, kas šiam malonu: susitikti su draugais, pažaisti futbolą, pasėdėti prie kompiuterio ir panašiai. "Bausmės būdavo protingos, - su tėvo sprendimais sutiko Jokūbas. - Nors neskaudėdavo, labai gerai tai pajausdavau. Nuolat prisimindavau ir pasvarstydavau, kad galėjau taip nesielgti. Todėl manau, kad tokios bausmės yra itin veiksmingos." S.Bareikio sūnus teigė, kad ir jo požiūris į auklėjimą panašus. Kadangi dabar pats turi vaikų, dar geriau supranta tėvą. "Iš praeities grįžta kai kurie vaizdiniai, prisimenamos situacijos. Kai atsiduri toje pačioje barikadų pusėje, geriau suvoki, kodėl tėvai elgdavosi vienaip ar kitaip", - kalbėjo dviejų dukrelių - šešerių Barboros ir dvejų Severijos - tėvas J.Bareikis. Jis juokdamasis prisiminė, kaip kadaise, būdamas gal penkerių metukų, gavęs pinigų, vienas išėjo į netoli nuo namų esančią parduotuvę kažko pirkti. Tėvas slapta sekė, tiksliau, stebėjo, kad vaikas sėkmingai viską padarytų.

Dažnai lyginamas su tėvu

Lietuvoje ir užsienyje garsaus animacijos režisieriaus ir dailininko Iljos Bereznicko sūnus Danas, taip pat animacijos kūrėjas, po pasaulį nemažai keliaujantis vaikinas šiuo metu apsistojęs ir dirba Belgijoje. Tėvo dieną jiedu bus toli vienas nuo kito, todėl sveikinimas į Lietuvą gali būti perduotas tik internetu.

Į Lietuvą kartkartėmis grįžtantis Danas LŽ šypsodamasis pasakojo, kad iš tėvo perėmė ne tik Bereznicko pavardę, bet ir animacijos pomėgį, kūrybinį braižą, darbo stilių. Ar faktas, kad tavo tėvas yra garsus, padeda eiti profesiniu keliu? O gal labiau trukdo, juk aplinkiniai nevengia kalbėti, kad tau viskas patiekiama ant auksinės lėkštutės, dėl nieko nereikia stengtis? "Nesiklausau, ką žmonės mala liežuviais. Tegu, jei jiems taip norisi, - kalbėjo pašnekovas. - Tokią pat kaip tėčio profesiją rinkausi sąmoningai. Dar būdamas vaikas žinojau, kad užaugęs kursiu filmukus. Kai tėtis susidomėjo animacija, buvau maždaug penkerių. Jis ant specialių plėvių piešdavo personažus, o aš beveik visada būdavau prilipęs prieš šono - stebėdavau procesą. Nepaprastai patikdavo. Kartais tėtis leisdavo nuspalvinti kai kurias figūras. Man animatoriaus darbas atrodė pats nuostabiausias pasaulyje. Kai baigiau studijas, šiek tiek teko dirbti su tėčio kurtais filmais, knygų iliustracijomis, tad jo darbo stilistiką sąmoningai stengiausi išlaikyti tą pačią. Taip reikėjo. Nuo Iljos Bereznicko braižo atitrūkstu tada, kai kuriu ką nors savo. Tuomet atsiranda Dano Bereznicko braižas." Kaip sūnaus kurtus darbus vertina tėvas? Juolab kad vienas Dano animacinis filmukas prieš kelerius metus tarptautiniame festivalyje pelnė pirmąją vietą. "Manau, jam patiko. Nebūtų pagyręs", - šypsojosi vaikinas.

Jaunasis animatorius D.Bereznickas sostinės 31-ojoje vidurinėje mokykloje trintą suolą paliko vienas pirmųjų. Būdamas trylikos kartu su mama išvažiavo gyventi į Izraelį. "Tėvai nusprendė pasukti skirtingais keliais. Toks buvo jų pasirinkimas ir nėra prasmės dabar analizuoti praeities: gerai jie tada pasielgė ar ne", - paaiškina. Iš Lietuvos išvažiavęs 1990-aisiais, po dešimties metų Danas grįžo atgal į Vilnių - Dailės akademijoje studijavo grafikos specialybę. Tada su tėvu vėl galėjo bendrauti artimiau, o ryšius juodu palaiko visada.

Pašnekovas sakė jaučiąs, jog daug kas jį lygina su tėvu, ieško panašumų ne tik abiejų kūryboje, bet ir santykių su moterimis plotmėje. "Na taip, tėvas buvo du kartus vedęs ir abi santuokos nutrūko, - teigė Danas. - Tikriems menininkams asmeniniai santykiai dažniausiai klostosi labai problemiškai. Nenoriu spėlioti, kaip bus ateityje, bet, manau, sugebėčiau suderinti šeimą ir kūrybą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"