TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žiogas ant R.Granausko rankraščių

2011 07 27 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Kai žiniasklaida skelbė apie Romualdo Granausko "Gyvenimo po klevu" populiarumo rekordus Lietuvos bibliotekose, rašytojas nesidžiaugė. Ne iš kuklumo.

Dėl to, jog ligoninėje užtruko ilgiau nei tikėjosi ir kad operacijų prireikė daugiau nei planuota. Nuvargusios rašytojo akys gana liūdnos ir gerokai ligos sudrumstos. Bet R.Granauskas yra kietas. Kietas kaip tvirtovė. (Ir yra tvirtovė - lietuvių literatūros.) Kad ir kokios nusiminimo kirvarpos smelktų širdį, ras jėgų juokauti, laidyti sąmojį. Kad ir koks nervas jį patį imtų, pašnekovą jis prajuokins. Žemaitiškai, liaudiškai. Pavyzdžiui, sako, kad ligoninėje apie jį visi šokinėja kaip apie vieną daiktą, kurį šakėmis kabina. Suprask, pažįsta, gerbia, stengiasi įtikti. Aplinka kaip kurorte, pušys už lango. Naktį - mėnulio stebėjimas viena akimi. Anksčiau, kai tekdavo ilgai gulėti, kartodavo mintyse bičiulio Jono Strielkūno eiles (tada poetas dar nebuvo amžinatilsį), dabar galvoje - kas kita. Rašytojas liepia pažvelgti į palatos lubas, ten neva atsiradusi skylė - jis "pražiūrėjęs". Štai taip - šypsena ir dramatizmas, viskas iš karto, du viename. Kaip ir naujoje jo knygoje "Trys vienatvės" (yra, yra kuo džiaugtis, jau girdėti gražių atsiliepimų, matyti neblogo pirkimo ženklų): smagūs pasakojimai persmelkti gėlos, liūdesio, kaltės.

Taip, knyga autobiografinė. Arba - vietoj autobiografijos. Jos "aš" - neeilinis tipas: greitas muštis; konfliktuoja su tėvu; klasėje yra nepritapėlis; aplink girdi tokius žodelyčius kaip "liatj" ir pats juos taria; išmetamas iš mokyklos; mokytojauja pats; kaimo šokiuose groja "Kumparsitą" ir "Amūro bangas"; veržiasi į Vilnių; užsispiria parašyti "Jaučio aukojimą" (ir parašo taip, kad iš lietuvių literatūros istorijos ir su kirviu nebus ištašyta); su Leonidu Jacinevičiumi, Petru Dirgėla, Rimantu Šaveliu sėda prie buteliuko; su Broniumi Radzevičiumi diskutuoja psichiatrijos ligoninės aptvare; tebejaučia kaltę, kad su kitais kaimo vaikais susprogdino bombą... Jo gyvenime nesusipratimai sumegzti su neatsitiktiniais sutapimais. Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje. Bet vis dėlto, pabrėžia autorius, tai ne memuarai, o novelės. Vietomis gal tik situacija - iš gyvenimo, tik detalė. "Žmogus numirtų nuo tiesos, jeigu jis nebūtų išradęs meno" - Williamo Shakespeare'o žodžiai.

Knyga prasideda įspūdinguoju "Žiogo apsireiškimu": pasakojimu apie tai, kaip žiogas, aukštybių pasiųstas (tiesiai iš Vingio parko), "senam ligotam rašytojui" atsako į jo kūrybinį "būti ar nebūti?"

Baigiasi dar įspūdingesnėmis "Trimis vienatvėmis", prilygstančiomis rekordininkui "Gyvenimui po klevu" ir siekiančiomis gal dar giliau. Į tokį kūrinį, matyt, einama visą gyvenimą. Tik nereikia suprasti, kad tai paskutinis rašytojo veikalas - netrukus leidėjai sulauks apysakos rankraščio.

"Gyvenimo po klevu" populiarumo paslaptį autorius išaiškina žemiškai: "Verčia skaityti mokinukus ir studentus". Bet dabar - apie naujos knygos ypatumus.

- Kodėl atsirinkote papasakoti būtent apie tuos nutikimus, tas ir ne kitas akimirkas?

- Todėl, kad jie baisiai absurdiški. Mes gyvenom tokiame ir dar baisesniame absurde, įklimpę iki ausų. Ir ne visada žinojom, kad absurde murkdomės. Ar bent jau ne visi žinojom.

O tą knygą medikai privertė parašyti. Kai gulėjau Antakalnio ligoninėje, man perpylė dvi pūsles kraujo. Išėjau iš ten linksmas, pasirodo, vienoj buvo linksmo dzūkelio kraujas. Kieno buvo antroje, dar nežinau. Linksmo dzūko kraujas susimaišė su paniurusio žemaičio ir išėjo tokia knyga, apie sovietinį absurdą.

- "Teroristai", linksmas pasakojimas, baigiasi labai liūdna gaida.

- Visi absurdai liūdnai baigiasi.

- "O ta kaltė nepraėjo nei po kelių dienų, nei po kelių mėnesių, nei po kelerių metų. (...) Tik aš vienas tebesu paliktas gyventi, nes buvau kalčiausias."

- Nu vaikigaliai, piemenys, nu "durni" buvom, bet kalti vis tiek.

- Apskritai knygoje daug išpažintinių dalykų.

- Jei ryžausi tokiam žanrui kaip autobiografinė novelė, be šito būtų nesąžininga. Bet vis dėlto ten ne memuarai, nebūtinas šimtaprocentinis tikslumas. Skambina Aleksas Girdenis: "Teroristai" neužbaigti - jūs buvot keturiese, du numirė, tu likai, o Alfionas ar bėr gyvas? Kodėl neparašei?" Sakau: "Gal tu pasiutai, taigi čia novelė!"

- Yra ir apie jį, A.Girdenį.

- Suskaičiavo - lygiai keturi sakiniai. Vienas jam labai gražus, kiti trys - ne tokie.

Jei ne pirmas ir paskutinis apsakymai, išeitų linksmų istorijėlių papasakojimai. Bet tie tartum suspaudžia, įrėmina knygą ir verčia pamąstyti, kad nė velnio, ne vien linksmos istorijos apie tuos laikus.

- Jas perskaičius galima geriau suprasti, kodėl per aną interviu sakėte apie savo gyvenimą - nesusipratimas.

- Bent jau manasis toks ir buvo. Kokių nors didingų, kryptingų tikslų - pasieksiu tą, būsiu direktoriaus pavaduotojas, paskui direktorius, paskui inspektorius ar dar kas nors, tokių tikslų sau nekėliau, svarbiausia man buvo rašyti, kaip išmanau, kaip galiu, anksčiau - ezopine kalba, paskui - jau kaip nori. Nesusipratimų kiekvieno gyvenime pilna. Kai labai seniai gyveni, turėdamas laiko gali atsigręžti ir skaičiuoti, kiek gyvenime būta prasmingų dalykų, o kiek šiaip visokių kvailysčių. Kai judi, kruti, šį tą veiki, neskaičiuoji: prašoko pro šalį - gyveni toliau, iki kito nesusipratimo. Pridarytum ir senatvėj kvailysčių, bet nėr jėgų. Kaip suprasti, ar žmogus jau paseno, ar dar nelabai? Jeigu jaunystėj pridaręs klaidų nori jas ištaisyt, dar nesenas. O jei nori visas iš naujo pakartoti, - senis.

- Prisipažįstat, kad "Jaučio aukojimą" mirtinai užsispyrėt padaryti ypatingą. Štai ir didingas, kryptingas tikslas.

- Kol aš radau tą formą! Dar nebuvo tokios lietuvių literatūroj. O gal ir kitur nebuvo, nebent kokie prancūzai su savo naujaisiais romanais jau turėjo, tačiau nebuvo jų vertimų, o prancūziškai aš nemoku. Įdomiai ta apysaka atsirado. Šešis variantus bandžiau - ne taip, ne tas. Turiu temą ir niekaip nerandu išraiškos. Spjoviau į viską, pasiėmiau meškerę ir išėjau prie ežero. Atsisėdau ir pats su savim kalbuosi: nu kaip tu taip nesugebi, nejaugi tu taip ir neįveiksi? Stop. Tu!!! Reikia pasakoti antru asmeniu. Akyse nušvito. Grįžau ir pasirašė. Antros, trečios dalies - jokių variantų, savaime susidėstė.

- Irgi mokinukus verčia skaityti.

- Per sudėtinga jiems.

- Kiek žinau, dėl šio kūrinio jie neburnoja.

- Ir mus versdavo K.Donelaičio "Metus" skaityti. Tik taip buvo išdėliotos mokymo programos, kad pirma "Metus", o tik paskui antikos literatūrą...

- Kodėl knygoje tiek mažai apie Vilnių, Vilniaus laikotarpį? O jei prabylat, kartūs žodžiai: sostinė - vien apkalbos, intrigos, pavydas, kompleksai.

- Aš čia nepritapau, neišmokau gyventi.

- Bet ir nepabėgot.

- (Rodo į kojas.) Kad negaliu pabėgt, kur nubėgsiu. Iki kaulų smegenų esu kaimo vaikas, gamtos, upės, ežero, miško, grybų, uogų, žuvų. Ir nepritapsiu jau. 1972-aisiais atsikėliau, ir buvo man trisdešimt treji. Ilgiau gyvenau Vilniuje nei kur kitur. Bet išvesk mane į miško vidurį, užrišk akis ir palik - pareisiu. O nuvažiuosiu į senamiestį, tris kartus pasuksiu už kampo ir nesuvoksiu, kur eiti.

- Vertėjo veržtis? Rašot, kad ieškojot visų galimybių.

- Paprasčiausiai būčiau prasigėręs kaime. Knygos sunkiai pasiekiamos, jokios bendravimo aplinkos, nėra su kuo pasikalbėti apie literatūrą. O ką veikt? Melioracijos kanalus valiau, statybose dirbau, šaltkalviu, santechniku. Sunešiojęs per dieną keliasdešimt neštuvų betono, ne tik kad nenorėsi rašyti, laikraštį skaitydamas užmigsi. Kada tu pats lavinsies? Juk turi šviestis, sekti, stebėti - kažkaip būti toj literatūroj. Vien jau dėl to reikėjo išsiveržti į Vilnių. Kiek talentų yra tuose kaimuose pražuvę - priėjo iki pirmos knygelės ir užgeso. O tarp kitų tokių gal būtų sublizgėję, atsivėrę.

- Kai jau pakliuvot į sostinę, atvira širdim skynėte dieną, raškėte akimirką?

- Aš prie knygų prasiveržiau, prie protingų žmonių! Sėdėk, klausykis ir dėkis į galvą. Kaip sakau: "Aš žmogus be mokslo aukšto, bet skiriu dar š... nuo šaukšto."

- "Į visus klausimus, kuriuos žmogui iškelia gyvenimas, jis pats ir atsako, tik reikia gerai klausytis." Čia iš jūsų novelės. Jūsų gyvenime daugiau atsakytų ar neatsakytų klausimų?

- Vienas gyvena ir jam visiškai jokių klausimų nekyla. Nors ir pirmą kartą gyvena, viskas jam aišku, visus jis moko, kaip reikia elgtis, daugiau už visus žino. Kitas retkarčiais susimąsto, stengiasi rast atsakymą, o trečias amžinai susikrimtęs: problemos, neatsakyti klausimai ir taip toliau. Nežinau nė vieno, kuris numirtų sužinojęs visus atsakymus. Gerai, jei gyvenimas teikiasi atsakyti, o jei nesiteikia net lūpų praverti?

- Viršeliui leidėjai išrinko tokią citatą: "Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę." Kaip suprasti?

- Gyvenu "chruščiovkėje" dusdamas nuo kaitros. Galima sakyti, bekojis name be lifto. Tai jau nenorėčiau, kad mane neštuvais nešiotų aukštyn žemyn į ketvirtą aukštą. Kaime, ramiai - aistros nurimę, troškimai užgesę...

***

Novelėje "Trys vienatvės" - senas varnas, senas šuo ir senas stribas. Šalia - jo auka. Tvyro nykuma, neapykanta, baisus apleistumas. Taip kažin ar kas iš R.Granausko kolegų aprašytų, taip pamatytų ir kitam parodytų. Nėra tokio žvilgsnio, tokio matymo, tokio įsijautimo, tokios geluonies. Gal talento neužtenka - paragintas apie tai pasvarstyti pradeda rašytojas. Gal neįdomu jiems. Įdomiau gaudyti konjunktūrą: "Uosto orą, ir tiek. Pasisuks iš kitos pusės vėjelis, puls rašyt tokias knygas, kurios turi paklausą. Jie ne sau rašo, jie amatininkai, imitatoriai, gamina klumpes: jei šiemet drebulinės paklausios, jas ir skaptuoja, kitais metais bus iš juodalksnio."

Neiti su konjunktūra, su lėkštumu - tarsi saugoti ir ginti pasaulio pilnumą, sudėtingumą, gilumą. Turbūt tai daro ir nauja, dar tik stalčiuje gyvuojanti rašytojo apysaka. Kada ir suspėjo?!

- Vat kai man pasakė, kad katarakta traukia akis, reikia operuot, paprašiau: "Daktare, ne dabar, leiskit man užbaigti knygą, o kitą pradėti. Kol dar matau, turiu dirbti. Ir per aštuonis mėnesius - dvi knygos. Tokiu tempu jaunystėj nesu dirbęs. Kas rytą pusę keturių - jau prie rašomojo stalo, visiškas vergas. Kol migla galutinai akis užlieja. Skubėjau, nebeturiu jau laiko.

- Ar yra kūrybinis pasitenkinimas, malonumas dirbant ekstremaliomis sąlygomis?

- Kūrybinis? Rašydamas niekada nejaučiu jokio kūrybinio pasitenkinimo. Jei patikslinsim sąvokas, aš knygų nerašau, tik užrašinėju. Koks gali būti pasitenkinimas vergiškai užrašinėjant? Ir dar tai skauda, tai bloga, tai raitausi, kraipausi... Čia seniai padaryta. Aš jas rašiau galvoje, gal prieš ketverius, penkerius, gal prieš dešimt metų. Tik tuo metu užrašinėjau kitas knygas. Bet ateina laikas būtent tai, kadangi viskas, kas kažkada dėliojosi, išplaukia į patį paviršių. Manai, kad galvoj nėra iškart penkių šešių knygų, jau parašytų?

- Gera galva.

- Kokią Dievas davė... Kitų knygų ir nebesuspėsiu išrašyt.

- Na gerai, o kai padėtas taškas, tada bent jau palengvėjimas?

- Jaučiuosi toks pavargęs, taip man niekas neįdomu. Anksčiau užgerdavau. Atrodydavo keista: padėjai tašką, pabaigei, tai kokių velnių naktimis nemiegi? Tie vaizdai jau užrašyti, nei tu taisai, nei prie jų ketini grįžti ir vis tiek niekaip negali jų atsikratyt, išimt, įsivarai nemigą keliems mėnesiams. Sakau, anksčiau tai užgerdavau, taip sočiai - kokias tris paras. Nu ir dingsta tie vaizdai, tik alaus benori paskui. O dabar vienintelis prasiblaškymas - žaist šachmatais prieš kompiuterį. Labai gražiai prablaško: skaičiuojant ėjimus, jokių ten tau nereikalingų vaizdų neužplauks.

- Ligoninės personalas turi jums klausimų kaip rašytojui?

- Ne, tuo požiūriu duoda man ramybę. Gulėk ir norėk, kaip kurorte. Tiesą sakant, nesu kurorte nei sanatorijoje nei sykio ilsėjęsis, negaliu lyginti.

- Skiriatės nuo daugumos kolegų, jie tik ir ieškodavo tokių progų.

- Dukart važiavau į kūrybos namus. Neilgai ištvėriau - tiek dienų, kiek nekėlė keltas dėl audros. Antrą kartą iškentėjau ilgiau, Jūrmaloje, kur buvo nemaža kompanija: Eugenijus Ignatavičius, Jonas Mikelinskas ir kiti - tiek Vilniuje per mėnesį nesutikdavau. Iš ryto tak tak tak tak - rašomosios mašinėlės tik stuksena iš kairės ir dešinės. Susirenkam prie stalo: "Aš jau keturis puslapius parašiau!" - "O aš jau aštuonis!". Aš - nė eilutės, spoksau į žuvėdras ar pasivaikščioti einu. Ar man tiek daug vandens reikia, kad rašyčiau? Be to, negaliu rašyti, jei ne tas tušinukas, ne tas popierius, ne tas bloknotas. Aš esu toks įkyrus, nežinau, kaip žmona mane iškenčia.

***

"Eime, ką čia sėdėsim sukumpę", - užbaigia interviu rašytojas, ima iš spintelės prikimštą pypkę ir žygiuoja ligoninės koridorium - į balkoną parūkyti. Yra trys beprasmiai dalykai: pirmas - reklamuoti degtinę Rusijoje, antras - pirstelėti pro vieną lazdos galą tikintis, kad pro kitą griausmingai pasigirs "Ant kalno mūrai", trečias - atkalbėti R.Granauską nuo rūkymo. Vėl prajuokino. "Na tai, brolau, sudie", - ir suka į septinto aukšto balkoną. Nuo kurio matyti pušų viršūnių jūra. Kaip kurorte.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"