TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žmogaus socialinis saugumas - vien jo rūpestis?

2012 09 13 7:18
LŽ archyvo nuotr.

Žmonės palieka Tėvynę, nes savo krašte pasigenda socialinio saugumo ir teisingumo. Kodėl Lietuvoje iki šiol nesukurtos palankesnės sąlygos gyventi? Ar norime, kad ir toliau būtų vadovaujamasi požiūriu, kad skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas? 

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo kalbėjosi ekonomistai prof. Romas Lazutka ir prof. Raimundas Kuodis, Vilniaus arkivyskupijos "Carito" direktorius Linas Kukuraitis, psichologė Karilė Klevickaitė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar svarbus socialinis teisingumas?

A.Medalinskas. Ar mūsų valstybės finansiniai resursai efektyviai išnaudojami tam, kad sukurtume tinkamas sąlygas žmonėms gyventi?

Raimondas Kuodis. Valdžiai pirštu baksnoju 10 metų, kad mūsų krašto biudžetas gerokai mažesnis, negu lemtų išsivystymo lygis. Turtingesnės visuomenės turi didesnį biudžetą (ne pinigine išraiška, o santykiu su BVP). Bet Lietuva pagal biudžeto dydį laikosi posovietinių valstybių tradicijos. Juk biudžetas daugiausia lemia, ką gali valstybė ir socialinės paramos srityje. Jis Lietuvoje mažas ne todėl, jog maži mokesčiai, o todėl, kad jie blogai surenkami. Lietuvos politikai dėl to išgyvena, tačiau nuvykę į Vakarus ir kalbėdami su investuotojais džiaugiasi, esą tai rodo, jog pas mus yra maži mokesčiai. Tačiau aš nesutinku su tokiu teiginiu. Mūsų PVM lygis panašus į europinį, o "Sodros" mokesčiai - tarp didesnių. Problema yra milžiniška šešėlinė ekonomika. Ji lemia atotrūkį tarp prasto pajamų į biudžetą surinkimo ir gana didelių mokesčių.

A.Medalinskas. Vadinasi, suprasdami, kad valstybei reikia suvokti socialinio saugumo svarbą, jūs nesiūlote didinti mokesčių, pavyzdžiui, "Sodrai", nes dalis verslo to jau nepakeltų?

R.Lazutka. Tie, kas renka mokesčius, mano, kad jie yra per maži, o tie, kas juos moka, įsitikinę, kad jie per dideli. Abi šalys teisios, nes mokantieji sumoka daug, o renkantysis (valstybė) gauna mažai, nes nemažai yra tų mokesčių visai nesumokančiųjų. Tai yra didžiausia bėda. O socialinis saugumas mūsų krašte - podukros vietoje. Įsivaizduokime situaciją, kad net dvi vidutines algas per mėnesį uždirbantis žmogus sužalojamas avarijoje. Kokia būtų jo neįgalumo pensija - 900 litų? O jeigu tai jaunas žmogus? Kaip jis iš tos pensijos gyventų dešimtmečius, ypač jeigu turi vaikų? Gali būti, kad vaikai negaus jokios paramos, nes sutuoktinė uždirbs bent minimalią algą, ir pajamos vienam asmeniui bus didesnės kaip 350 litų. Tad iki nelaimės lyg vidutines pajamas gavusi šeima būtų palikta skursti. Kai kas galbūt pasakys: reikėjo kaupti indėlį ir draustis privačiai. Tačiau tai brangu ir neefektyvu. Vidutinė neįgalumo pensija sudaro tik 40 proc. vidutinės algos. Pagaliau ir algos nėra didelės. Apie kokį žmogaus saugumą galima kalbėti, jeigu žmogus gavo vidutinę algą - 1600 litų? Dar didesniame skurde atsiduria darbo netekęs žmogus.

A.Medalinskas. Tačiau yra ir tokių darbų, kuriuose padirbę tik keletą mėnesių gauna šimtatūkstantinę išmoką.

R.Kuodis. Dažnai tos šiltos vietelės yra energetikos sektoriuje. Didžiausias stabilumo šaltinis žmogui yra stabilus, nors ir pusėtinai atlyginamas darbas. Kad ir kokia turtinga būtų valstybė, žmogui socialine parama ji negali užtikrinti prabangaus gyvenimo. Lietuvos problema - menkas mokėjimas už darbą. Be to, neproporcingai didelė atlyginimo dalis išleidžiama tokiems dalykams kaip šildymas. Tai didžiulė valdžios nuodėmė. Žmonės atsiduria tarp gniaužtų: didelių kainų ir menkų pajamų.

A.Medalinskas. Jeigu toks žmogus bus socialiai neapsaugotas įstatymų, jis gali tapti visiškai abejingas savo valstybei. Pirmoji jam kylanti mintis būtų emigruoti, antroji - gal dar blogesnė. Toks žmogus gali tapti ir aukštesnės valdžios, įtakingų grupių manipuliacijos objektu. Nori išgyventi - tylėk ir tarnauk mums.

R.Lazutka. Tai susiję dalykai. Ekonomiškai silpnais žmonėmis lengviau manipuliuoti. Mėgstama sakyti, kad reikia lankstesnės darbo rinkos. Danijoje ir kitur Europoje dabar propaguojamas "minkšto saugumo" modelis. Darbdavys gali lengvai atleisti darbuotoją, bet valstybė žmogaus likimo valiai nepalieka. Tada jis tampa mobilesnis, ieško darbo pagal pomėgius, nebijo imtis verslo, pereiti į kitą darbo vietą ir pan. O įsitvirtinusieji turtina visuomenę ir patys turtėja. Jei jiems to padaryti nepavyksta, juos apsaugo valstybė. Tačiau tuomet, kai nedarbas didžiulis, bedarbiai palikti išgyventi, kaip kas išmano. Kai manoma, kad darbą gauti galima tik per pažintis, pataikaujama viršininkėliui, ir tai yra puiki prielaida tyčiotis iš ekonomiškai silpnesnio žmogaus. Patyčių yra ne tik mokyklose, bet ir darbovietėse.

A.Medalinskas. Ar dažnai socialinį smukimą pajunta neblogai iki krizės gyvenę žmonės?

L.Kukuraitis. Procentais nepasakysiu, tačiau tokių atvejų yra daug. Ne tik dėl to, kad neteko darbo. Tarkime, sudega namas arba butas, o tokiems žmonėms valstybė nepadeda. Jie paprastai ateina pas mus, nes socialinis darbas Lietuvoje nėra gerai organizuotas.

A.Medalinskas. Gal šią funkciją galėtų atlikti vietos bendruomenės struktūros?

L.Kukuraitis. Kiek gali, jos tai ir daro. Tačiau dėl to, kad bendruomenės yra silpnos, dažnai tik pats žmogus gali sau padėti. Arba konkreti socialinė tarnyba. Deja, valstybinis socialinis darbas Lietuvoje, švelniai tariant, yra blankus. Socialinės žmonių problemos daugiau administruojamos, negu iš esmės sprendžiamos. Tokiems žmonėms suteikiame ir nakvynės namus, ir būtiniausius daiktus. Tačiau tai - tik pirminė pagalba.

Vėliau žmogus patenka į subkultūrą, kuri daro didžiulę įtaką jo pasirinkimui. Kartais žmogus patenkina bazinius poreikius, bet iš esmės lieka skurde. O integracinis jo procesas į visuomenę, net ir su mūsų specialistų pagalba, yra labai sunkus. Pavyzdžiui, tik įsidarbinusį jį gali imti "atakuoti" antstoliai, kartais net dešimt jų iš karto. Tačiau tas žmogus dar nėra pajėgus atiduoti visų skolų, tad vėl nusivilia, iškrinta iš sistemos - darbo rinkos, socialinio, sveikatos draudimo - ir lieka egzistuoti. O juk tos sumos grąžinimo laiką būtų galima pratęsti, kad žmogus atsistotų ant kojų ir pats imtų atidavinėti skolą.

A.Medalinskas. Socialinė žmogaus apsauga, socialinis neteisingumas Lietuvoje yra lyg ir neliečiama tema. Valdžia tarsi sako, kaip tas žinomas personažas: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Ar panašus požiūris yra ir kitose šalyse?

K.Klevickaitė. Kiekviena šalis skiriasi bendruomenės sankloda ir iš istorijos perimtu suvokimu, į ką galima atsiremti ištikus bėdai. Vienur tai užtikrina artimi žmonės, kitur - ir valstybės sistema. Todėl dabar kai kas nostalgiškai prisimena tuos prieš 20 metų buvusius laikus, kai visi neva jautėsi saugūs.

A.Medalinskas. Išskyrus disidentus, kovojusius su šia sistema. Kai kas pasakytų, kad ir dabar prie to grįžtame.

K.Klevickaitė. Anksčiau žmogus, kuris buvo tylus, toks, kokio reikėjo sistemai, žinojo, kad vis tiek gaus butą arba darbą. Tada toks žmogus jautėsi socialiai gana saugiai.

R.Lazutka. Sovietmečiu minimalus saugumas buvo garantuotas, žmogus buvo ramus tik dėl to, kad turės lovą bendrabutyje, darbą ir kuklaus maisto. Tačiau batus nusipirkti tuomet buvo sunku.

K.Klevickaitė. O dabar ne tik Lietuva, bet ir kitos regiono valstybės perėjo į kitą sistemą. Dabar socialinį saugumą reikia susikurti patiems. Kai kurie žmonės ilgisi to ankstesnio saugumo, nors tai buvo saugumas dėžutėje. Laisvė - didžiulė dovana, bet ja reikia mokėti naudotis. Visuomenėje yra žmonių, kurie persiorientavo ir patys prisiima atsakomybę už savo ateitį. Gyvena, jei to nori, čia, Lietuvoje, arba išvyksta. Tačiau tam, kad Lietuvos piliečiai jaustųsi saugūs, atsakomybę turėtų prisiimti ir valstybė.

A.Medalinskas. Kiekvienas gali netekti darbo, pakliūti į avariją, susirgti baisia liga. Ar tada tik jis pats turi rūpintis savo ir vaikų ateitimi? O gal ir valstybė gali bent jau sudaryti tam sąlygas, nes dabar gali atsitikti priešingai - žmogus dar kovoja už save, o sistema kerta per nagus ir jį galutinai paskandina. Galbūt todėl ir pirmaujame pagal savižudybių skaičių? Ir depresijos mastas yra didžiulis.

K.Klevickaitė. Pagal pasaulinę statistiką vienas iš keturių žmonių patiria psichikos sveikatos problemų. Ypač dabar, krizės metais, depresijos mastas visur yra didžiulis, bet pagal savižudybių skaičių tikrai esame lyderiai. Vis dėlto lietuviai - ne savižudžių tauta. Tarpukario Lietuvoje savižudybių mastas buvo menkutis. Tačiau labai blogai yra tai, kad gyvename didžiuliame bendros agresijos fone. JAV psichologas Urie Bronfenbrenneris pasiūlė socialinės ekologijos teoriją, kur žmogaus pasirinkimą susiejo su daugybe elementų: šeima, kaimynyste, net televizoriumi ir valdžios sprendimais... Visa tai daro įtaką. Lietuvoje yra daug agresijos, o savižudybė - tai agresijos forma, tik nukreipta į save...

A.Medalinskas. Ten, kur nepadeda valstybė, gali pagelbėti artimieji, bendruomenė. Rūpintis artimu yra krikščioniška nuostata, bet krikščionybės poveikis mūsų krašte irgi silpnėja. O stiprėja nuostata, kad visi yra individai, jeigu tau sunku, rūpinkis tuo pats. Ar Lietuvoje dar stipri yra ta bendruomeniškumo dvasia?

K.Klevickaitė. Ryšiai tarp žmonių buvo suardyti per tuos 50 metų, o vėliau neatnaujinti. Žmogui Lietuvoje pagelbėti gali ir šeima, tačiau bendruomenė yra daugiau nei šeima. Pas mus dabar gana stipri netolerancija kitokio žmogaus atžvilgiu. O kalbant apie tuos, kurie susiduria su rimtomis problemomis, ir jie gali pasikeisti: geria, bando žudytis, turi psichikos sveikatos problemų.

A.Medalinskas. O tada net artimieji sako: jis daro gėdą mums, ir pradeda tokio žmogaus šalintis. Panašiai yra ir viešojoje erdvėje: pažiūrėkite, kiek galima rasti komentaruose patyčių, skirtų žmogui, kuris paslydo, prarado turtus, pareigas, tapo niekam nereikalingas ir net pajuokos, paniekos objektu. Iš kur tai?

K.Klevickaitė. Iš tos pačios psichikos sveikatos fono. Jeigu ko nors netoleruoju savyje, netoleruosi to ir kituose. Kyla klausimas, kas turi didesnių problemų: tie, kuriuos niekina, ar tie, kurie niekina.

R.Lazutka. Todėl galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje dar išsaugota šeimos, artimųjų parama žmogui, nes valstybės parama silpna. Kartais net stebina, iš ko žmonės išgyvena. Tačiau pensininkai padeda suaugusiems bedarbiams vaikams arba vaikai - tėvams. Tai, ko nepadaro valstybė, padaro patys žmonės.

Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotr.

Baltos varnos su tokia politika

A.Medalinskas. Ar valstybės požiūris į socialinį saugumą panašus kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse?

R.Lazutka. Ne, Baltijos šalys iš kitų išsiskiria. Estija, tiesa, traukiasi iš mūsų trijulės. Atrodome kukliai, nes šią sferą finansuojame itin kukliai. Daug daugiau socialinio saugumo ir teisingumo yra Čekijoje ir Slovėnijoje. Jos, tiesa, už mus turtingesnės, bet ir daugiau procentų nuo BVP skiria socialiniam saugumui užtikrinti. Valdžia sako, kad taip elgiasi, nes nori, kad valstybė būtų ekonomiškai konkurencinga. Bet ar yra?

A.Medalinskas. Problema, matyt, ir ta, kad politikai, valdžios pareigūnai nesupranta būtinybės skirti daugiau lėšų didesniam socialiniam saugumui sukurti, nes patys negyvena tokiomis sąlygomis kaip tie, kuriems to reikia. Nemano, kad kada nors taip pat gali imti skęsti. Tačiau gajus ir kitas požiūris: neverta skirti pinigų pravalgymui.

R.Lazutka. Pagalbą žmogui, kad jis bėdos ištiktas turėtų nors nakvynę ir pavalgyti, - kqai kas laiko pinigų švaistymu. Tokio požiūrio autoriai, matyt, mano, kad gerai investuoti yra tik į kelius.

A.Medalinskas. Nes tai gali duoti dar ir piniginę grąžą į kišenę tam, kas tokius sprendimus priėmė.

R.Lazutka. Savo požiūriu mes tikrai esame labiau į Rytus.

R.Kuodis. Ir Lietuvoje lig šiol nėra rimtų diskusijų tais klausimais, kurie nesusiję su materialiniu išsivystymu. Politikai džiaugiasi, kad auga BVP, bet nemato, kad augimą atsveria regresas kitose srityse. Lietuva yra viena pirmųjų ne tik pagal savižudybių skaičių, bet ir emigracijos mastą, nelygybę, korupciją.

L.Kukuraitis. Kalinių skaičių.

K.Klevickaitė. Patyčias.

R.Kuodis. Yra toks mokslas, vadinamas laimės ekonomika. Jis paaiškina, kodėl žmonės gali būti laimingesni nelaisvoje sistemoje, kur yra saugūs socialiai. Sovietų Sąjungoje visi turėjo darbus, atlyginimai nesiskyrė dešimtimis kartų. Esant liberaliai demokratijai, tokiose valstybėse kaip Lietuva žmogus gali ne tik nepatirti ekonominio ir socialinio saugumo jausmo, bet ir susiduria su didžiuliu neteisingumu (kaimynas turtus susikrovė iš kyšių, o jis lenkia kuprą). Be to, žmonės kreipia dėmesį ne į tai, kaip jie gyvena, o kaip jie gyvena kitų atžvilgiu. Tad santykinė nelygybė žmogui yra svarbesnė už absoliutų gyvenimo standartą.

A.Medalinskas. Kurios Vidurio ar Rytų Europos valstybės modelis šiuo požiūriu jums atrodo racionaliausias?

R.Kuodis. Laimingiausias regionas pasaulyje - Skandinavija. Ten yra nedidelė nelygybė. Net ir turtingi žmonės turtų neafišuoja. Tai laikoma blogo tono ženklu. Viešosios paslaugos gero lygio, socialinės paramos tinklas labai tankus (nepaskęsi, bet piktnaudžiauti irgi negali), korupcija menka, o socialinio kapitalo lygis aukštas (vidutinis skandinavas priklauso keliolikai formalių ar neformalių būrelių, o lietuvis - vienam ar dviem), didelis pasitikėjimas valdžios institucijomis. Ir Čekijoje yra mažas nelygybės laipsnis. Mūsų valdžia turėtų laimės ekonomiką pasitelkti kaip švyturį. Progreso vertinimas pagal BVP - pasenęs dalykas, turintis daug trūkumų. Jei BVP augimas viską lemtų, Lietuva nepirmautų pagal savižudybes ir emigraciją Europoje.

A.Medalinskas. Kitose Europos valstybėse dešiniųjų ir kairiųjų vyriausybės vienodai supranta socialinio saugumo ir teisingumo svarbą?

R.Kuodis. Protingi politikai suvokia, kad kraštutinumai yra blogai. Esant nelygybei, bus turtingųjų getai, iš kurių jie patys bijos

iškišti nosį. Kaip pasakė klasikas, kas mums iš tos laimės ir iš tos garbės, jeigu vieni džiaugsis, o kiti liūdės?

R.Lazutka. Lietuvoje mėgstama sakyti, kad lygesnėje visuomenėje nebus noro stengtis. Visgi Skandinavijoje, kurioje nelygybė nedidelė, stimulo stengtis pakanka. Be to, stimulas - ne tik algos priedas. Žmogus nori iššūkių, daryti karjerą. Sakyti, kad didesnius mokesčius mokantis arba paramą gavęs žmogus nebesistengs, - supaprastinimas. Švedijoje ir Danijoje, kai valdžioje buvo ar yra dešinieji, jie gerovės sistemos nepanaikina. Tik ją apkarpė. Pavyzdžiui, ėmė tikrinti žmones, kurie praneša, kad serga, ir gauna išmokas. Anksčiau užtekdavo apie tai pranešti telefonu. Dėl to sulaukė ir kairiųjų kritikos. Jie pripažino, kad sistema galėjo būti šiek tiek piktnaudžiaujama, bet dabar ėmus tikrinti bus prarastas visuomenės pasitikėjimas. Diskusijos tarp kairės ir dešinės ten yra labai siauru intervalu, dėl esminių saugumo dalykų sutariama.

A.Medalinskas. Ar "Carito" organizacijos galimybės Lietuvoje skiriasi nuo to, kaip panaši organizacija pagelbėja žmonėms Švedijoje ar Čekijoje. Šalyse, kur ir pati valstybė rūpinasi žmogaus socialiniu saugumu.

L.Kukuraitis. Nevyriausybinio sektoriaus galimybės padėti žmogui priklauso nuo to, kaip yra kiekvienoje valstybėje konstruojama socialinė sistema. Vokietijoje, pavyzdžiui, "Caritas" - didžiausias darbdavys po vyriausybės. 500 000 darbuotojų teikia socialines paslaugas. Valstybė perdavė funkcijas ir perka šias paslaugas. O Lietuvoje valstybė visas paslaugas teikia pati. Mes gyvename tik iš projektų, bet jie yra tik lašas problemų jūroje. Italijoje "Caritas" veikia bendruomenių pagrindu. Nakvynės namuose, kuriuose gali nakvoti 120 žmonių, yra duodama pusė etato, bet tokiuose namuose dirba ir apie 1000 savanorių. Beje, Vokietijoje krikščionys savo mokesčius gali patikėti Bažnyčiai, todėl ten ir bažnyčios yra stipresnės.

A.Medalinskas. Ir Lietuvoje "Caritui" galima patikėti tuos 2 procentus nuo mokesčių?

L.Kukuraitis. Bet dėl tų 2 procentų yra nelygi konkurencinė kova. Pavyzdžiui, su mokyklomis, darželiais. Mes surenkame tik grašius. Dalis mūsų lėšų - iš aukų, o didžioji dalis - iš projektų. Bet ir projektai dažnai nugula į lentynas, nes valdžia nepasitiki nevyriausybinių organizacijų įdirbiu.

L.Kukuraitis. Biblijoje parašyta: kokia tauta, tokie kunigai. Taigi pati Bažnyčia susidaro iš visuomenės. Ir pati Bažnyčia, parapijos renka sau paramą iš tų pačių 2 procentų. Bet daugiausia problemų yra dėl pačios valstybės požiūrio. Valstybė turėtų atpažinti gerąją patirtį ir ją skatinti. O gera patirtis gimsta tik iš praktikos. Pas mus trūksta subsidiarumo principo. Ir popiežius enciklikoje kalbėjo apie šio principo svarbą.

A.Medalinskas. Ką galima padaryti, kad socialinio saugumo ir teisingumo būtų daugiau? Gal turi keistis ir mentalitetas tų, kurie priima sprendimus? Pagaliau ir visuomenė galbūt turėtų prabilti, kad valstybė turėtų bent jau sudaryti sąlygas žmonių socialiniam saugumui ir šalinti socialinį neteisingumą?

K.Klevickaitė. Negerai su šiuo požiūriu yra visų pirma valstybės lygmeniu. Per 22 metus valstybė taip ir nesusidėliojo savo prioritetų. Visa tai turėtų būti išdėstyta ir valstybės vystymo strategijoje.

A.Medalinskas. Bet Vyriausybės aktyviai stumtoje Strategijoje 2030 to nėra. Kaip ir nėra išsamesnio požiūrio į tai, kas yra tauta, valstybė, jos kultūra. Kokios yra mūsų šaknys ir kokia ateitis.

K.Klevickaitė. Nėra ir veiksmingos strategijos, nukreiptos į savižudybių skaičiaus mažinimą.

A.Medalinskas. Bet interneto portaluose lyg ir padaugėjo tekstų apie savižudybes. Rašoma ne tik apie savižudybes Lietuvoje, bet net ir kitose valstybėse. O šalia pateikiami pagalbos telefono numeriai. Noriu tikėti, kad tokių tekstų padaugėjo ne dėl to, kad tai yra gera proga paskelbti pagalbos telefonų numerius.

K.Klevickaitė. Ne, tikrai, ne. Taip ugdoma žurnalistų etika. Specialistai rekomenduoja, rašant apie savižudybę, pateikti informaciją, kur galima kreiptis pagalbos. O tos pagalbos linijos - tai nevyriausybininkai. Ir toliau nevyriausybiniu sektoriumi nepasitikima, nors tos linijos sudaro amortizavimo buferį tarp žmonių ir sistemos, kuri neprieina prie žmogaus. Šios linijos sunkiai verčiasi, dirba savanorišku principu.

A.Medalinskas. Jeigu visuomenei žinomi žmonės, autoritetai pradėtų kalbėti, kad reikia atsipeikėti, imti kurti didesnį socialinio saugumo, socialinio teisingumo lauką, gal situacija valstybėje imtų keistis? Prisimenate, pavyzdžiui, tą kampaniją prieš narkotikų vartojimą tarp jaunimo? O juk socialinio saugumo ir teisingumo stoka Lietuvoje yra ne mažesnė problema. Tiek daug žmonių emigruoja iš savo krašto, ten, kur jaučiasi saugesni, kur mato daugiau teisingumo. Ar gali tokia situacija būti ir toliau?

K.Klevickaitė. Žmogus turi jaustis gerbiamas pats ir gerbti kitus. Norvegijos premjeras viešai pasakė, kad serga depresija. Kaip manote, kas nutiko su jo reitingais? Jie pakilo. Depresija sirgti - žmogiška. O kas nutiktų pas mus? Daug kas priklauso ir nuo pačios visuomenės požiūrio. Ir geri yra visi būdai tai pasiekti. Valstybė socialinį saugumą turi suprasti kaip vieną iš prioritetų. Dabar to nėra, todėl žmonės nesijaučia saugūs.

R.Kuodis. Tam, kad įvyktų mąstymo persilaužimas, reikia už tai sergančių politikų. Bet mūsų politikams paprastai yra viskas "dzin", jeigu tik neliečia jų asmeninių dalykų. Todėl plaukiama pasroviui. Daug metų siūlome sprendimus, kurie pasiteisino Vakaruose. Verkiant reikia sąnaudų ir naudos analizės, reformuoti "Sodrą", kad žmonės norėtų jai mokėti, nes matytų, kiek sukaupė savo asmeninėje sąskaitoje, ir tuos pinigus panaudoti kaip socialinį kreditą. Reikia reformuoti socialinės paramos sistemą, kad ta sistema būtų labiau fokusuota, kad neatsirastų dirbtinių paskatų likti išlaikytiniu. Bet visi tokie pasiūlymai atsimuša į sieną.

A.Medalinskas. Kodėl taip yra? Veikia įtakingų žinybų ir jose sėdinčių asmenų interesai, ar bijoma judinti didelę sistemą? O gal didi yra filosofija, kad valstybė neturi priimti atsakomybės už socialinį saugumą?

R.Kuodis. Nenorima keisti status quo, nes tai politikui per daug rizikinga. Politikų "dzin budizmas" yra gana racionalus: juk jie turi trumpą laiko horizontą politiniame cikle ir tikisi nuplaukti be didesnių kataklizmų. Ignoruojamos problemos kaupiasi ir gimsta didžiulės krizės, kurios supurto sistemą. Tik tada atsiranda politinės valios į problemas pažvelgti blaiviomis akimis. Todėl visuomenės gyvena nuo krizės iki krizės.

A.Medalinskas. Bet ir per krizę valdžia nepakeitė požiūrio į socialinį saugumą ir į socialinį teisingumą.

R.Lazutka. Todėl, kad ne visų kišenės tą krizę vienodai pajuto. Politikus būtina spausti, bet negerų dalykų, neteisingumo yra ir nevyriausybinėse organizacijose. Jų vardu neretai veikia konsultacinės bendrovės, kurios turėtų būti registruojamos kaip pelno siekiančios įmonės. Būna ir taip, kad koks nors asmuo nevyriausybinėje arba ne pelno siekiančioje organizacijoje gauna algą, tris kartus didesnę už prezidentės. Vakaruose tai nebūtų įmanoma, nes turi būti viešas įsipareigojimas nesiekti steigėjų naudos, skelbti finansinę organizacijos padėtį, nepiktnaudžiauti donorų pasitikėjimu. Nesant skaidrumo nenuostabu, kad ir valstybė nepasitikėdama nevyriausybiniu sektoriumi neperka iš jo paslaugų, o pati pristeigė ar yra paveldėjusi iš sovietmečio įvairių įstaigų. Svarbiausia - visi turėtų rodyti savo darbo rezultatus.

L.Kukuraitis. Ir Bažnyčia patiria pokyčių. Kaip pati visuomenė, bet kol kas Bažnyčios pozicija vis dar dažniausiai yra reaktyvi. Sureaguojama tik tada, kai vyksta kažkas, kas labai prieštarauja jos nuostatoms. Trūksta proaktyvios pozicijos, kur Bažnyčia siektų įdėti savo indėlį, kviestų visuomenę. Nors vyskupų kreipimosi tekstuose to ir būna. Daugeliu atvejų - bažnytine kalba, kuri žmonėms sunkiai suprantama.

A.Medalinskas. Ar Bažnyčia jau sako požiūrį dėl būtinybės sukurti didesnį žmonių socialinį saugumą?

L.Kukuraitis. Ji vis daugiau ima kalbėti apie asmens orumą, kaip pamatinį principą. Akcentas į tai - kaip į vertybę iš Bažnyčios atėjo ir į kai kurių Europos šalių, pavyzdžiui, Vokietijos, nacionalinius dokumentus. Pabrėžiama, kad tai yra esminis visuomenės egzistavimo principas. Lietuvoje tokio žmogaus orumo suvokimo vis dar nėra. Todėl žmonės vis dar ujami. Ir jie dažnai priima primestą tvarką, nekvestionuodami jos. Tai yra mūsų visuomenės problema. O žmogus juk turi jaustis pats saugus, kad galėtų pagelbėti kitam.

R.Lazutka. Minimalaus saugumo

reikia kiekvienoje visuomenėje. Bet jeigu jau yra Europoje vištų laikymo reikalavimai, tai kodėl žmogaus gyvenimo sąlygoms jų nėra. Ir Lietuvoje to nenorima pripažinti.

L.Kukuraitis. Todėl ir trūksta visuomenei vidinės sveikatos. Jos pasisemti galima ir istorijoje, bet ten nemaža ir žaizdų. Galvojant apie dabartį, tai šios sveikatos būtų daugiau, jei valstybei imtų rūpėti žmonių socialinis saugumas ir teisingumas. Tikintys žmonės suvokia save kaip Dievo mylimus. Bet ir valstybė turi mylėti, rūpintis savo piliečiais, nes tik mylimas žmogus gali mylėti kitus žmones ir savo valstybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"