TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žmogus tarp vilkų

2011 05 19 0:00
Romo Geležausko nuotrauka

Varėniškis Bronius Jurgelevičius sumedžiojo daugiausia vilkų Lietuvoje - 22, dar daugiau sunaikino vilkiukų. Tačiau likimas surikiavo taip, kad dabar pats juos augina. "Gal vilkai mane užhipnotizavo", - pusiau juokais, pusiau rimtai prasitaria dzūkas.

Ar galima paglostyti vilką? Laisvėje šis žvėris, be abejo, to neleistų, prie jo nė neprieitum. Daugeliui žmonių vilkas - siaubūnas, kurį neduok Dieve savo kelyje sutikti. Tik Varėnos rajono Karpiškių kaimo gyventojas 61 metų B.Jurgelevičius pašaukia meiliai "Maugli, Maugli, ateik" ir jau kaso priėjusiam vilkui paausį, o šiam iš malonumo seilė tįsta... Mauglį B.Jurgelevičius užaugino nuo mažens, todėl jie taip sutaria.

Sena legenda pasakoja, kad viduramžiais gyvenęs Burgundijos hercogo sūnus Hubertas. Jis labai mėgęs medžiokles ir puotas. Išjojęs medžioti Kalėdų dieną šis didžiūnas pamatė nuostabaus grožio elnią su didžiuliais ragais. Užsimojęs sviesti ietį, bet iš elnio sutvisko tokia ryški šviesa, kad medžiotojas išvirto iš balno. Atsikėlęs jis pamatė tarp elnio ragų šviečiantį auksinį kryžių. Nuo tada Hubertas atsisakęs medžioklių, aukštų titulų ir gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą.

Kažkas panašaus, matyt, nutiko ir B.Jurgelevičiui. Sumedžiojęs 22 vilkus - daugiausia iš visų Lietuvos medžiotojų - ir ištraukęs iš urvų 40 vilkiukų, šis vyras dabar ne tik nebekelia šautuvo prieš šiuos žvėris - jis nusprendė įveisti jų tiek, kiek sunaikino. B.Jurgelevičiaus žvėryne Karpiškėse, kurį jis įkūrė privačiame 3,5 ha miške greta sodybos, šiuo metu auga pora vilkų. Neseniai jie atsivedė keletą mažylių.

Šernės šeimininko nepuola

Pakeliui pas vilkus sodybos šeimininkas aprodo kitus savo augintinius, o per šią ekskursiją mus lydi taksiukės Mažylė ir Tina. Po kiemą vaikštinėja povai, voljeruose įkurdinti fazanai, dekoratyviniai paukščiai, balandžiai, triušiai, keletas stepių lapių, meškėnų. "Šitas jau senas, bet geruolis", - rodo vieną jų B.Jurgelevičius ir įdeda į žvėrelio leteną riekelę batono.

Įvairiais keliais ir būdais čia pateko gyvūnai. Daugiausia - buvę sužeisti. Vienus atnešė žmonės, išgirdę apie B.Jurgelevičiaus pomėgį priglausti žvėris, kitus nusipirko jis pats. Dar kiti buvo atgabenti kaip maistas vilkams.

"Vienas žmogus mano vilkams atnešė 11 gyvų triušių, kitas - irgi dar gyvą šunį. Manęs nebuvo namie, tai paliko raštelį, kad jį vilkams sušerčiau. O dar kiti ožką tam pačiam tikslui atvedė. Bet negi leisiu gyvą padarą draskyti? Vienus užauginau, kitus žmonėms padovanojau. Ožką, pavyzdžiui, nuvedžiau neturtingai gyvenančiai šeimai", - pasakoja B.Jurgelevičius.

Pasiekus stirnino valdą šeimininkas pataria būti atsargiems. Pačiu laiku, nes Bembis atlekia įsibėgėjęs ir vožia ragais į voljero tinklą visai greta manęs. Stovėtum prie pat tvoros - mėlynė garantuota, o gal ir daugiau.

"Kai ragus numeta, tampa kaip šilkinis, bet jiems ataugus vėl padūksta - be lazdos nė nebandyk įeiti, nesvarbu, kad neši pašaro, - rodo prie tvoros atremtą pagaikštį B.Jurgelevičius. - Pargriovęs gal ir mirtinai uždaužytų." Nėra ko pykti dėl tokios stirnino prigimties, juk ragus gamta jam dovanojo kaip turnyrinį ginklą kovai dėl patelių ir teritorijos.

Jau septynerius metus čia gyvenantis Bembis dabar šeriasi - žieminį kailį keičia į vasarinį. Šį stirniuką čia atnešė žmonės, radę jį ant kelio sužeistą dar mažą. Jurgelevičiai girdė žvėrelį pienu, gydė ir slaugė, bet jis vis tiek užaugo mušeika. O gal ir dėl savo "žmonų" keršija - turėjo net dvi, bet viena nugaišo priėdusi žalių bulvių, o kitą nušovė brakonieriai. "Tai vis per gerą mano širdį. Užrišau raudoną raištį ir paleidau vaikščioti laisvai aplink sodybą, bet nutaikė progą, kai nieko nebuvo namie, ir nušovė", - piktinasi B.Jurgelevičius.

Į šernų voljerą įėjome, nors dvi šernės neseniai atsivedusios jauniklių ir dabar tie dryžuoti padarėliai sekioja paskui savo mamas. Ginanti jauniklius šerno patelė gali būti agresyvi.

Tačiau B.Jurgelevičius nelabai to paisė. "Mikute, Mikute, eikš, oi, gera tu, gerutė. Ateik ir tu, Liusyte. Nepulk ir nebijok - neimsiu tavo vaikų", - viliojo šernes žvėryno šeimininkas.

Pabandžiau pamažėle artintis prie jų ir aš, tačiau šernės kaipmat sušnypštė ir grėsmingai pasuko manęs link, o kuiliai pradėjo supti iš kitos pusės. Teko pasitenkinti pagarbiu keliolikos metrų atstumu, o B.Jurgelevičius gėrėjosi savo augintiniais iš keleto metrų. "Pažiūrėk, kokios riebios, nors vos prieš porą savaičių vaikų atsivedė. O kaip moka ant jų neužlipti, nors tie tarp kojų painiojasi", - gyrė jis.

Žvėryno šeimininkas sakė užauginęs daugiau kaip 20 šernų. "Ir visus į laisvę išleidau, tik šita banda liko. Man daug kas sako: "Nusišautum vieną kitą, tai maisto turėtum." Bet aš savo augintų žvėrių nešoviau ir nešausiu", - tvirtina šeimininkas.

Perkando ranką, bet nepyksta

O štai ir vilkų voljeras. Jame yra medžių, krūmų, išvartų ir kito miško turto. Šitaip pasistengta sudaryti vilkams kuo natūralesnes gyvenimo sąlygas. "Vilkai patys išsikasė tris urvus, viename jų neseniai ir atsivedė vaikų", - rodo Bronius.

Nelabai tas urvas matyti, kuriame su vaikais pasislėpė vilkė, tačiau "šeimos galva" Mauglis antai stūkso ant smėlio kalnelio ir klausiamai žiūri į mus, stovinčius už tvoros. "Maugli, ateik - pakasysiu", - kviečia B.Jurgelevičius, tačiau vilkas nepatikliai stebi mane ir mano fotoaparatą, kurio pliaukšėjimas jam, atrodo, ypač nepatinka.

Tačiau paukščių voljere B.Jurgelevičius aptinka nebegyvą fazano patelę - gal ja pavyks arčiau privilioti Mauglį? Taip ir yra: užuodęs grobį, vilkas nusileidžia šeimininko įkalbinėjimui ir prieina prie pat tvoros. B.Jurgelevičius, iškišęs pro tinklą ranką, glosto jo sprandą, kaso paausį ir giria: "Geras Mauglis, geras. Ir koks gražus."

Šį vilką ir dar tris jo gentainius, ką tik gimusius, aptiko bobausius renkantys grybautojai ir nunešė Medžiotojų ir žvejų draugijai. Jie tikėjosi premijos kaip sovietiniais laikais, kai už pristatytą vilko jauniklį mokėdavo 50 rublių. Tačiau laikai jau nebe tie - draugijos darbuotojas liepė nešti radinį atgal į tą pačią vietą.

"Bet kaimo žmonių požiūris į vilkus kitoks: jie nusprendė vilkiukus užkasti. Laimė, sužinojau ir išpirkau, po 50 litų už kiekvieną sumokėjau. Iš pradžių per čiulptuką girdžiau karvės pienu - suviduriavo. Tada suieškojau šuniuką atsivedusią kalę. Bet kaip ją apgauti, kad priimtų maitinti vilkiukus? Nuprausiau juos, pamelžiau kalę, ištryniau vilkiukus kalės pienu ir nunešiau prie jos. Kalė pauostė ir priėmė, maitino. Bet pieno neturėjo daug, teko pirkti kūdikių mišinukus ir jais papildomai girdyti vilkiukus", - dalį savo gudrybių atskleidė žvėrių augintojas.

Vieni B.Jurgelevičiaus užauginti vilkai buvo tapę filmų apie gamtą kūrėjo Petro Abukevičiaus "artistais", kiti dabar gyvena ir veda palikuonis Petro Dabrišiaus prižiūrimame Telšių miškų urėdijos "Žvėrinčiuje", o Mauglis ir Zylė liko Karpiškėse.

"Mauglis mane prisileidžia, matyt, laiko šeimos galva arba gaujos lyderiu. Tačiau jis vis dėlto žvėris. Neseniai per rują priėjau prie urvo, kurį tuo metu tvarkė Zylė - Mauglis ir stvėrė mane... Ranką perkando, petį, koją", - pasiguodė Bronius. Ne vienas žmogus po to jam sakė: "Nušaučiau, jei man taip padarytų." Tačiau Broniaus nuomonė kitokia. "Pats kaltas buvau - ėjau netinkamu metu ir per arti. Mauglis gynė savo žmoną ir vaikus. O paskui atėjo prie manęs uodegą pabrukęs, ausis nuleidęs..."

Garbingiausias žvėris

Pastaraisiais metais dėl vilkų mūsų krašte verda ginčai. Vieniems atrodo, kad jų yra per daug ir būtina intensyviau medžioti, o kiti primena, jog daugelyje Europos šalių vilkų jau nebėra ir taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Nesutariame ir dėl to, kiek šių žvėrių mūsų krašte gyvena. Medžiojamųjų žvėrių apskaitose dalyvaujantys medžiotojai nori kuo daugiau jų sumedžioti, tad vilkų skaičių padidina.

Ką apie tai mano B.Jurgelevičius? "Riboti vilkų skaičių reikėtų, tačiau ne per daug. Vilkę nušovus, jos vaikai tik trečiais metais atsiveda palikuonių. Taip ir mažėja šių žvėrių miškuose. Tačiau jie juk - sanitarai, vilkų nebūtų - prasmirstų miškai. Vilkai išrenka kritusius gyvūnus, praretina silpnus, o lieka stipriausieji. Ir sudrasko jie ne daugiau, negu reikia jiems paėsti. Na, nebent tuomet, kai moko savo vaikus medžioti", - svarsto pašnekovas.

Apie vilkus B.Jurgelevičius gali pasakoti ilgai, tai - mėgstamiausi jo gyvūnai. "Žmonės daug ko galėtų iš jų pasimokyti. Mums toli gražu iki tokios meilės savo šeimai, kokią rodo vilkai. Pas mus būna motinų, kurios pameta savo vaikus, o vilkų pasaulyje vilkas tėvas nuneša pagautą grobį vaikams ir "žmonai", tik paskui pats ėda. Tiesa, kai vaikai paauga, pirmiausia pats pasisotina ir, kas lieka, atiduoda šeimai, nes jis - jos maitintojas, todėl privalo turėti jėgų.

O kokią pagarbą ir ištikimybę jis rodo savo vilkei, kai ji nėščia! Priėjęs už ausies timptels, palaižys, pabučiuos... Kai atsiranda vaikų - su jais žaidžia: išsižioja, vaikai savo galvukes į jo nasrus kaišioja... Nušovus vilkę ar vilką, jo "antroji pusė" dar ilgai iš ilgesio kaukia. Matote aną kailį ant sienos? Tai buvo stambus, 72 kilogramų vilkas. Kai jį nušoviau, jo "žmona" ne vieną naktį staugė, o paskui su savo vaikais pradėjo artimiausio kaimo gyventojų avis ir veršius pjauti - keršijo žmonių giminei. Vilkas ilgai prisimena, jei ką blogo jam padarei. Tačiau puola žmogų tik tada, kai ginasi arba kai yra labai alkanas", - dėsto gyvūnų augintojas.

Net tuomet, kai žmogus traukia vilkiukus iš urvo, vilkė jo nepuola - stebi ir kaukši dantimis, tačiau šokti ant piktadario nedrįsta. "Sykį su draugu aptikome vilkų gūžtą lapės urve. Pašviečiau prožektoriumi - keturi vilkiukai. Prisirišau prie kojos virvę ir pamokiau bičiulį: kai patempsiu ją tris kartus, trauk mane iš urvo.

Nusivilkau megztinį, įlindau, įsidėjau porą vilkiukų, vis timpčioju virvę - niekas netraukia. Šiaip taip išlindau, žiūriu - ogi mano draugas medyje, nes už kelių metrų... vilkė. Paaiškinau draugui: nebijok, išlipk, jei nori, laužą sukursiu, vilkai ugnies bijo. Įlindau dar kartą ir likusius vilkiukus išėmiau. Tačiau vilkė mus sekė gal du kilometrus iki mašinos, o paskui iš ilgesio ilgai kaukė ir gyvulius kaime pjovė", - pasakoja B.Jurgelevičius.

Dėl medžioklių apgailestauja

Bronius gyvūnus pamėgo dar vaikystėje. "Būdavo, prigaudau paukščių, nusinešu į mokyklą ir per pamoką paleidžiu... O benames kates, šunis namo nešdavau ir šerdavau", - prisipažįsta jis.

Baigęs Varėnos rajono Valkininkų vidurinę mokyklą, išmoko mechaniko specialybės ir dirbo vietos gaisrinėje. Vėliau nuo armijos laikų pažįstamas kariškis pakvietė B.Jurgelevičių tapti Dzūkijos miškuose įsteigtos sovietinės karinės girininkijos medžioklės jėgeriu.

"Kaipmat sutikau. Mano prižiūrimos valdos buvo nuo Pirčiupių iki Varėnos. Privalėjau saugoti jas nuo brakonierių, rūpintis žvėrimis, aptarnauti čia medžiojančius kariškius", - pasakojo B.Jurgelevičius. Tarp jų neretai būdavo ir civilių. Pavyzdžiui, po 1991 metų kruvinųjų sausio įvykių praėjus mėnesiui karinėje girininkijoje su rusų kariškiais medžiojo tuometinis lakūnas, o dabar europarlamentaras Rolandas Paksas.

B.Jurgelevičius dirbo jėgeriu 20 metų. Tuo laiku jis ir sumedžiojo 22 vilkus bei sunaikino 40 vilkiukų. "Kvailas buvau, - dabar apgailestauja B.Jurgelevičius. - Mašina ir benzinas buvo valdiški - rudenį vilkams iš fermų į miškus priveždavau kritusių gyvulių ir taip juos pripratindavau prie šio masalo. Atėjus žiemai, kai vilkų kailiai tapdavo geri, pasistatydavau netoliese bokštelį. Atveždavo ten mane su mašina žmona Marytė. Tiesiai iš mašinos užsikardavau į bokštelį, nes jei paliksi šviežių žmogaus pėdsakų žemėje - vilkų nesitikėk." Paryčiais Marytė atvažiuodavo parvežti vyro.

"Kiek įdomybių pamatydavau! Pasirodydavo lapių, kiaunių, mangutų - nešaudavau, laukdavau vilkų. Jie mėgdavo nusitempti masalą, tai sugalvojau jį apipilti vandeniu, kad prišaltų. Sykį net bandžiau du vilkus vienu šūviu nušauti. Taip ir sumedžiojau tuos savo 22 vilkus", - prisipažįsta Bronius. Dabar jų kailiai ir kiti medžioklės trofėjai kabo Jurgelevičių sodyboje.

Pasak pašnekovo, didelių pavojų nebūta. "Na gal vienas kitas... Kai mano šunys užspeisdavo šerną, mėgdavau prišokęs užnerti jam ant kojos virvę ir prie medžio pririšti. Tačiau sykį šernas nutraukė virvę ir išakėjo iltimis man šlaunį, sėdmenis, nedaug trūko iki arterijos. Draugai į ligoninę nuvežė, tai likau gyvas ir iškart po operacijos grįžau medžioti, mat narkozė dar veikė. Bet kai ji išgaravo, vos namo grįžau", - prisimena B.Jurgelevičius.

Grėsminga situacija buvo ir tada, kai aptiko į kilpą patekusį vilką: "Sumaniau paimti jį gyvą ir parsivesti namo. Bandau šiaip ir taip - negaliu net prieiti. Pasikviečiau keletą vyrų, bandome prispausti vilko sprandą dvišakiu pagaliu, kad galėtume užmesti grandinę, bet vilkas kaip stveria nasrais pagalį - tas pažyra gabaliukais. Nuvažiavome į dirbtuves ir suvirinome metalinį dvišakį. Tik juo pavyko įveikti vilką."

Dabar B.Jurgelevičius sako medžiojąs "tik dėl kompanijos, o noro nebeliko". "Šaunu tik į lapę, mangutą, o vilkų, stirnų, elnių, briedžių neliečiu, nors turiu laimę - prie manęs žvėrys eina. Kolegos bara, kad nešaunu. Bet geriau baudas į būrelio taupyklę moku už nepaleistus šūvius", - prisipažįsta medžiotojas.

Keistuoliai valstybei nerūpi

Išgirdęs klausimą, kas lėmė, kad sumedžiojęs tiek vilkų pradėjo juos auginti, B.Jurgelevičius patyli. Paskui ištaria: "Vilkai moka hipnotizuoti. Sykį medžiojom kartu su tokiu šauliu. Link jo atbėgo vilkas ir stovi. Laukiu, bet kolega nešauna. Šūvis pokštelėjo tik tuomet, kai vilkas nušuoliavo. Aišku, pro šalį. "Užhipnotizavo, neturėjau jėgų paspausti nuleistuko", - vėliau prisipažino vyras. O taiklus šaulys buvo..."

Panašiai atsitiko ir iš Babtų pamedžioti atvažiavusiam klebonui. Įsitaisė juodu pasaloje ir laukia, kol šernas ar kitas žvėris pasirodys. Kunigas prisnūdo. Girdi Bronius, kad atšnara kažkas per rugius, kumštelėjo į kaimyno šoną. Žiū - iššoko vilkas! Svečias turėjo šauti, bet jis - nė krust, tik žiūri išplėtęs akis. Pastovėjo vilkas ir dingo. Tik tada kunigas prakalbo: "Kai sužiuro į mane - pamiršau, kad šautuvą turiu", - apie vilkų mokėjimą "pažvelgti į žmogaus sąžinę" pasakojo B.Jurgelevičius.

Paklaustas apie ateities planus jis prisipažino: "Sveikatos nebėra tiek, kaip jaunystėje, teks mažinti žvėryną. Tik vilkus auginsiu, kiek jėgos leis, turiu užveisti ne mažiau negu sunaikinau. O šernų, paukščių būrius teks sumažinti, nes reikia daug grūdų, o jie dabar brangūs. Mano šernai ne bet ką ėda, avižų jiems nepaduosi. Perku kviečius, miežius ir vežu į malūną sumalti. Ūkininkai iš manęs šaiposi: "Mes kiaules avižų grūdais šeriam, o tu žvėris kviečiais, ir net maltais."

Vyras prisipažįsta, kad brangiai kainuoja ir tvoros, narvai, vaistai, pienas. Jokios algos jis negauna, tik džiaugiasi, kai atsiranda vienas kitas geradarys, pavyzdžiui, Šakių ūkininkas Antanas Matijošaitis, žuvininkas iš Prienų rajono Antanas Paukštė. Jei ne jie, šią žiemą nebūtų savo žvėryno išlaikęs. Tiesa, mėsos atliekų vilkams ir kitiems plėšrūnams gauna iš kai kurių fermų, parduotuvių. Tačiau kasdien išsiversti vis sunkiau.

Ar galėtų ir turėtų tokiems gyvūnų augintojams padėti valstybė? "Galėtų, bet gyvūnų globa Lietuvoje rūpi tik pavieniams keistuoliams", - atsako B.Jurgelevičius ir prisipažįsta dažnai išgirstantis: "Keisti jūs žmonės..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"