TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žmonės nepaliko kunigo likimo valiai

2007 02 24 0:00
Kunigas Petras Linkevičius
Ugnės Timonytės nuotrauka

Iš Kaltinėnų į Nemakščius triukšmingai iškeltas kunigas Petras Linkevičius per keletą mėnesių spėjęs išjudinti Nemakščių bendruomenę Telšių vyskupo Jono Borutos dekretu buvo paliktas tik šios parapijos rezidentu, kuris nuo šiol savo veiksmus privalės derinti su naujuoju Nemakščių klebonu.

Apie kunigą Petrą Linkevičių Lietuvoje žino daugelis. Ypač po praėjusios vasaros, kai apie Kaltinėnų įvykius rašė visa spauda, rodė visi televizijos kanalai. Telšių vyskupui Jonui Borutai nusprendus kunigą Linkevičių iškelti į Nemakščius, kaltinėniškiai atkakliai pasipriešino. Rinko parašus, rašė malonės raštus vyskupui, išskleidė juodas gedulo vėliavas prie Telšių vyskupijos, gyva grandine apjuosė Kaltinėnų bažnyčią. Žmonės norėjo parodyti, kad jiems svarbus kunigas Petras, nušiurusį Žemaitijos bažnytkaimį pavertęs turizmo traukos centru, pastatęs čia bažnyčią, įrengęs šarvojimo salę, įkūręs senelių namus, reabilitacijos centrą, Kepaliuškalnio piliakalnio šabakštyną pavertęs Dvasingumo parku su meninės vertės skulptūromis, suteikęs kaltinėniškiams galimybę nemokamai naudotis vandeniu. Dar ne viską išvardijau. Tačiau parapijiečių prašymai liko neišgirsti: Linkevičius iš Kaltinėnų buvo iškeldintas.

Išjudino Nemakščius

Nemakštiškiai kunigo Linkevičiaus laukė gėlėmis nukloję taką. Žmonės sakė suprantą kaltinėniškių sielvartą, tačiau jie sakė negalį nesidžiaugti. Prieš atvykdamas į Nemakščius kunigas Petras porą mėnesių gydėsi Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, o paskui, susitaikęs su likimu, kibo į darbą. Nemakštiškiai negalėjo atsistebėti, kad vienas gabus organizatorius per porą mėnesių padarė tiek, kiek kitas ir per dešimtmetį nepadarytų. Jis ir Nemakščiuose savo veiklą pradėjo nuo bendravimo su žmonėmis. Pirmiausia pasirūpino, kad Dievo namuose būtų šilta. Klebono iniciatyva buvo įrengtas šildymas naujai pastatytoje bažnyčioje. Senojoje bažnytėlėje buvo įrengta šarvojimo salė. Bemat buvo nugriautos aplink bažnyčią stovėjusios pašiūrės, sutvarkyta aplinka, o pati bažnyčia apšviesta. Linkevičius užsakė naujus, prie bažnyčios interjero tinkančius klauptus. Nemakštiškiai neslėpė, jog jie tik tada suprato, kaip jiems trūko tokio vedlio.

Kaip pasakojo bažnyčios choro seniūnas Algimantas Verpečinskas, žmones tiesiog pakerėjo Linkevičiaus betarpiškumas: po talkų jis žmones pavaišindavęs, pagrodavęs akordeonu, visi susėdę dainuodavo. Farmacininkė Zofija Ruibienė prisimena, kaip žmonės šveitė šventųjų paveikslus, buvusius palėpėje, kiek daug priekabų prikrovė ir išvežė įvairiausio šlamšto.

Nemakščiuose kunigas taip pat ėmė globoti skurdžiau gyvenančių šeimų vaikus. Netgi pirko sodybą, kad joje ateityje galėtų glaustis bedaliai.

Sielos žaizdos

Tačiau buvo ir ne tokių matomų įvykių. Jie negalėjo nepalikti randų kunigo Petro sieloje.

Kaltinėnų ambulatorijos gydytoja Danutė Ugintienė LŽ yra pasakojusi, kad kunigui Petrui iš Telšių vyskupijos buvo nurodyta rašyti laišką, draudžiantį parapijiečiams važiuoti į piketą. Gydytoja šiurpo prisiminusi, kad viena kunigo ranka tuo metu buvo "prijungta" prie lašelinės. Hierarchams kažkodėl atrodė, kad kunigas pats kursto žmones priešintis, kad kviečia žurnalistus. Nors iš tikrųjų buvo priešingai - kunigas vengė žiniasklaidos. Vargu ar atsirastų nors vienas žurnalistas, su kuriuo tomis dienomis būtų bendravęs kunigas Linkevičius. Ir taip iki šiol.

Kunigas Petras labai skaudžiai išgyveno dėl senelių namų likimo. Supratęs, kad bus iš Kaltinėnų iškeltas, pasirūpino, jog senelių namams ir reabilitacijos centrui būtų suteiktas kitas statusas - perleido juos valdyti bendruomenei. Tačiau netrukus Linkevičius paprašė gydytojos Ugintienės, bendruomenės vadovės Irenos Parkauskienės ir vaistininkės Žibutės Jucevičienės, kad šios visą turtą perduotų naujajam klebonui Petrikui ir pasirašytų visus su tuo susijusius dokumentus. Tai padariusios moterys neabejoja, jog kunigas Petras nebeatlaikė vyskupijos spaudimo, juolab kad perduodant turtą dalyvavo vyskupijos atstovas, advokatas. Negalėjo kunigas nesielvartauti matydamas, kaip iš senelių namų atleidžiami senieji darbuotojai, kaip pabrango reabilitacijos centro paslaugos, o jaunimo centras, buvęs po bažnyčia, buvo net užantspauduotas. Dėl šio tebevyksta teismai.

Iškraustė su vaikais

Skubiai iš Kaltinėnų turėjo išsikraustyti ir senelių namams vadovavusi Virginija Urbonaitė.

"Auginau dvi kunigo Petro priglaustas pamestinukes, todėl paprašiau naujojo kunigo Narsučio Petriko, kad leistų ten pagyventi, kol mergaitėms baigsis trimestras. Jau ir taip vaikams trauma. Bet Petrikas pažvelgė į laikrodį ir pareiškė, kad laiko duoda iki aštuntos valandos vakaro. Sumetėme baldus kaip malkas ir išvažiavome. Sakė, kad mūsų būste gyvens 7-8 senukai. Bet, kaip dabar žinome, ten apsigyveno pats Petrikas. Skurdus kunigo Linkevičiaus būstas Petrikui, matyt, netiko."

Urbonaitę su mergaitėmis Linkevičius priglaudė Nemakščiuose, apgyvendino jas labai apleistame bažnyčiai priklausančiame name.

Skausmingai Kaltinėnus palikusiam Linkevičiui nebuvo ramybės ir Nemakščiuose. Ne visiems patiko jo veiklumas. Lašas po lašo susikaupusios nuoskaudos padarė savo: kunigas ėmė skųstis, kad jam jau "važiuoja stogas", o ir kiti ėmė pastebėti, jog jis ne visada kontroliuoja savo elgesį.

Vyskupo dekretai

Kunigui gydantis ligoninėje, nemakštiškiai išgirdo, kad vyskupas savo dekretu sustabdė jo įgaliojimus, o tolesnį jo likimą spręsianti dvasininkų ir medikų komisija. Žmonės ėmė rinkti parašus, kad vyskupas neskubėtų, kad pasveikusį kunigą paliktų Nemakščiuose.

Kai Linkevičius grįžo iš ligoninės ir ėmėsi naujų darbų, parapijiečiai tarsi nusiramino. Ne visi žinojo, kad vis dar galioja vyskupo dekretas, susijęs su kunigo liga, kad šiam nieko neleidžiama daryti savarankiškai. Laikinai Nemakščių parapija buvo priskirta Skaudvilės klebonui, kartais į Nemakščius atvažiuodavo iš čia kilęs kunigas Andrius. Bet žmonės vylėsi, kad tokia padėtis ilgai netruks, nes, jų akimis, kunigas vėl buvo sveikas ir turėjo daug sumanymų. Deja... Sausio 25 dieną vyskupas pasirašė dekretą: "Petrą Linkevičių atleidžiame nuo visų iki šiol eitų pareigų ir skiriame Nemakščių Švč. Trejybės parapijos rezidentu. Primename, kad Santuokos sakramentą laiminsite ir kitas su rezidento statusu susijusias pareigas atliksite tik su parapijos klebono leidimu." Parapijos klebonu buvo paskirtas Saulius Šlepavičius, iki tol kunigavęs Sedoje.

Sausio 30-ąją pasirodė dar vienas vyskupo Borutos dekretas, kuris įpareigojo Linkevičių atlaisvinti kleboniją ir "apsigyventi kitame parapijos name, kur be kurijos leidimo kan. P. Linkevičius leido apsigyventi pasauliečiams." Priminsime, kad tie pasauliečiai yra jau minėtoji Urbonaitė su dviem Linkevičiaus kadaise priglaustomis mergaitėmis, kurios senuosius namus Petriko liepimu turėjo palikti iki aštuntos valandos vakaro.

Dekrete vyskupas nurodė, kur žiemą turėtų dėtis moteris su bedaliais vaikais: "kad kunigo globojama šeima turėtų kur gyventi, seniūnija suteikia jai gerą butą su patogumais. Jei kan. P. Linkevičius nesusitars su jo globojama šeima, kad ji persikeltų į seniūnijos duodamą butą, tada kan. P.Linkevičius privalės persikelti į Akmenės parapiją rezidento pareigoms."

Ieškojo tarpininkų

Parapijiečiai, sužinoję apie šiuos vyskupo dekretus ir apie tai, kad ketinama viduržiemį kraustyti vaikus, mėgino susitikti su vyskupu. "Pirmiausia skambinome į vyskupiją. Mums buvo pasakyta, kad tą klausimą derintume su Skaudvilės klebonu. Nuvykę į Skaudvilę supratome, kad patekti pas vyskupą galimybių nėra. Tada paprašėme vieno Seimo nario pagalbos. Šį vyskupas sutiko priimti. Kartu su juo ir mūsų keletas nuvažiavome", - pasakojo nemakštiškė Zofija Ruibienė. Pas vyskupą jie išsiderėjo, kad į seniūnijos butą leistų kraustytis Linkevičiui. Kur tai esą matyta, kad žiemą su vaikais iš namų kraustytų. Žinoma, ir kunigui Petrui su senučiuke motina vėl kraustytis - ne pyragai, bet vis dėlto jie suaugę žmonės.

Nėra buto

Tačiau vos sugrįžus paaiškėjo, kad vyskupo dekrete minimo buto nėra, o ir seniūnija jokių butų neturi, jog galėtų jį kam nors suteikti. Nemakščių seniūnas Remigijus Laugalis negalėjo paaiškinti, kodėl jis vieną dieną davė kunigui tariamo buto raktus, o kitą dieną juos atsiėmė. Sakė, Raseinių savivaldybės administracijoje taip liepė. Ten paaiškino, kad butas, apie kurį čia kalbama, yra skirtas gydytojai, kuri netrukus atvyksianti į Nemakščius. Be to, niekas iš vyskupijos buto nė neprašęs.

Paaiškėjus šokiruojančiai tiesai, parapijiečiai patys puolė ieškoti išeities ir surado tuščią privatų nameliuką, susitarė su jų savininke ir dabar skubiai jį remontuoja. "Labai skubame, nes ką žinai, kai tokie vilkų įstatymai, kada kunigą Petrą su mamute tiesiai į pusnį pasodins", - neslėpė širdgėlos Verpečinskas. Vaistininkė Ruibienė sakė: "Ir kaip po šitokių dalykų "nevažiuos stogas"? Dievaži, visiems mums jis jau "važiuoja". Mes tiesiog negalime patikėti, kad šitaip gali elgtis dvasiškiai. Ir dar su šitokiu, legenda tapusiu žmogumi. Sutrypė, numetė ir paliko nugaišti. Viešpatie, apsaugok..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"