TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žodelis "tyčia" ir pareigūnų atsakomybė

2010 09 24 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Prieš vasaros atostogas Seime vengiant visuomenės dėmesio priimtas įstatymas, kuris turėjo suteikti daugiau asmeninės atsakomybės už pareigūnų veiksmus, padariusius žalą valstybei ir piliečiams. Ar jis tokiu tapo, kai jame atsirado žodelis "tyčia"?

Dabar pareigūnas atsakys savo kišene už padarytą žalą tik tada, jei bus įrodyta, kad jo veiksmas buvo tyčinis. Be to, atsisakyta įtvirtinti pareigą valdžios institucijų vadovams išieškoti turtą iš žalą padariusio pareigūno. Ar tokios šio labai svarbaus įstatymo pataisos nesudarys galimybės pareigūnams ir vėl išvengti atsakomybės?Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti prezidento vyriausioji patarėja teisės klausimais Solveiga CIRTAUTIENĖ, teisingumo viceministras Gytis ANDRULIONIS, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto docentas ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Antanas RUDZINSKAS bei politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar žodelis "tyčia" netaps gelbėjimosi ratu?

A.Medalinskas. Kieno siūlymu ir kodėl žodelis "tyčia� atsirado naujoje Valstybės tarnybos įstatymo pataisų redakcijoje?

G.Andrulionis. Iki šiol valstybės tarnautojų atsakomybė buvo kur kas mažesnė negu visų kitų darbuotojų, dirbančių pagal Darbo kodeksą. Svarstant Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimą ir Seimo komitete vyko diskusijos, kodėl pateikėme siūlymą su žodeliu "tyčia". Ar tai nepalengvina tarnautojų situacijos? Bet ir pagal Darbo kodeksą darbuotojams bus taikoma atsakomybė už visą padarytą žalą tik tada, jeigu šis veiksmas buvo padarytas tyčia.

A.Medalinskas. Tai gal ir ten reiktų tą žodelį "tyčia" išmesti, o ne čia pridėti?

G.Andrulionis. Buvo siūlymų, kad žodelį "tyčia" reikia išmesti, bet vis dėlto įstatymas priimtas atsižvelgus į Teisingumo ministerijos siūlymą tą žodelį palikti. Jeigu išmestume "tyčia", tam tikromis aplinkybėmis tarnautojo atsakomybė gali būti neproporcinga. Pavyzdžiui, statybos leidimo išdavimas. Darbuotojas veikė gana apdairiai, bet kažkur suklydo. Jis to nepadarė tyčia, bet statybos leidimas buvo panaikintas. Paskui vyko nugriovimo darbai, išmokėta kelių milijonų litų kompensacija.

A.Medalinskas. Tai jūs norėtumėte, kad tada žalą atlygintų valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų?

G.Andrulionis. Ne. Bet išbraukus žodelį "tyčia" reikėtų pamąstyti ir apie tam tikrus kompensavimo mechanizmus, kaip tų tarnautojų draudimas ar kiti panašūs klausimai. Kitaip išieškoti visą sumą iš padariusiųjų žalą būtų sunku. Jeigu valstybė kiekvienu atveju privalėtų išsiieškoti žalą iš tarnautojų, apsunkintų ir Mokesčių inspekcijos darbą, nes mokestinės nepriemokos gali būti tik keli litai. Ir tada daugeliu tokių atvejų valstybės institucijų veiksmai kainuotų kur kas brangiau.

S.Cirtautienė. Teisinėje sistemoje tokia žala atlyginama pagal specialiąsias deliktinės atsakomybės Civiliniame kodekse nustatytas žalos, padarytos valstybės institucijų ar jų pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimo taisykles. Kai bet kuriam žmogui arba tretiesiems asmenims padaroma žala, atsakomybės subjektas yra valstybė, valstybės institucija, o ne tarnautojas. Lygiai tas pats mechanizmas taikomas ir tais atvejais, kai žalą padaro darbuotojas - tokiu atveju žalą tretiesiems asmenims atlygina darbdavys. Taigi, jeigu valdininkas padaro žalą vykdydamas pareigas, teisės požiūriu laikoma, kad jis padaro žalą valstybei ir savo institucijai. Pas mus galioja toks pat teisinis mechanizmas, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių.

A.Medalinskas. Kaip galioja? Ką tik girdėjome, kad dešimt metų negaliojo.

S.Cirtautienė. Nesutinku. Mūsų šalyje taikomas modernus valstybės atsakomybės modelis: griežta valstybės atsakomybė. Tai reiškia, kad pareiga atlyginti žalą valstybei atsiranda nustačius neteisėto veiksmo arba neveikimo faktą ir nereikia įrodinėti konkretaus pareigūno kaltės. Valstybė įpareigota atlyginti žalą ne tik tada, kai esama konkretaus tarnautojo kaltės, bet ir tuo atveju, kai visa sistema neužkerta kelio galimai žalai.

A.Medalinskas. Bet viskas atlyginama iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ar tokia sistema, kai žalą padaro pareigūnas, o ją atlygina valstybė iš mūsų kišenės, galėjo atgrasyti pareigūnus nuo blogų veiksmų, kai gali pasipelnyti ir išvengti atsakomybės?

S.Cirtautienė. Kai valstybė ar konkreti institucija atlygina žalą, įsijungia kitas mechanizmas. Kalbame apie žalą valstybei ar institucijai, padarytą konkretaus pareigūno. Ir jei nustatoma, kad dėl tos žalos kaltas tarnautojas, turime reikalauti, kad jis pagal materialinės atsakomybės taisykles tą žalą atlygintų. Tokie valstybės regresiniai ieškiniai pagal įstatymą buvo ribojami devynių atlyginimų dydžiu. Tačiau pagal Darbo kodeksą darbuotojai, kai žala nėra padaryta tyčia, atsiduria geresnėje pozicijoje. Iš darbuotojo priteistinas žalos atlyginimas ribojamas tik trijų atlyginimų dydžiu. Pakeitus įstatymą tarnautojai iš dalies nebeteko šios privilegijos, nes jeigu bus nustatyta, kad žala padaryta tyčia, jiems nebus taikoma ribota atsakomybė. Jie turės atlyginti visą žalą.

A.Rudzinskas. Šis įstatymas - žingsnis valstybės imuniteto sumažinimo link. Ilgą laiką vyravo nuostata, kad valstybė neturi atlyginti pareigūnų padarytos žalos. Karalius visada buvo teisus ir iš jo nebuvo galima reikalauti jokio žalos atlyginimo. Valstybė turėjo tam tikrą imunitetą. Vėliau jis mažėjo, o šis įstatymo variantas dar labiau jį susiaurino. Teisės doktrinoje yra ir kitas aspektas. Visi žinome, kad valstybės pareigūnai atlieka daug visokių funkcijų įvairiose srityse ir jų sprendimai turi būti staigūs bei operatyvūs, privaloma greitai reaguoti į įvairias situacijas. Todėl doktrinoje sakoma, kad reikėtų valstybės tarnautoją šiek tiek apsaugoti nuo žalos atlyginimo. Jeigu žmogus visais atvejais privalės atlyginti visą žalą, jis gali apskritai bijoti priimti sprendimus, nes kiekvienu atveju jam gali tekti atlyginti visą žalą. Tada žmogus ims reikalauti pažymų, norės įsitikinti, kad jo veiksmas yra 100 proc. teisėtas.

A.Medalinskas. Ar geriau, kai žmogus gali pasirašyti ant bet ko be jokios atsakomybės ir tada toks pareigūnas paklūsta net telefoninei teisei, nes taip liepė jo viršininkas ar šnibždėjo asmeniniai interesai. Jeigu būtų atsakingas, jis viršininkui galėtų pasakyti, kad nenori turėti nemalonumų ir nepasirašys neteisingo dokumento.

A.Rudzinskas. Bet jeigu iš tarnautojo bus reikalaujama visiško žalos atlyginimo, turėsime keisti Civilinį kodeksą ir atsakomybės subjektas bus tarnautojas, o ne valstybė. Mano nuomone, tai būtų blogai, nes jeigu yra padaryta tikrai didelė žala ir reikalaujama didelio atlyginimo, valstybės tarnautojas vargiai turės tokią pinigų sumą. Ieškovas ar žalą patyręs asmuo net objektyviai negalės išsireikalauti, nors teismo sprendimas ir bus. Galima priteisti ir du, ir tris milijonus, bet objektyviai jų neišieškosi. O valstybė yra mokesčių mokėtojų pinigų turintis subjektas, tad yra tam tikra garantija, kad žala bus atlyginta. Įstatymų leidėjas vis dėlto numatė apribojimą. Šiuo atveju, tai tas žodis "tyčia". Civiliniame kodekse tai suprantama kaip tam tikras sąmoningas siekimas padaryti tam tikrą žalą dėl tam tikrų objektyvių sąlygų.

Atskirti tyčinį veiksmą nuo netyčinio: misija įmanoma?

A.Medalinskas. Šis įstatymas yra labai svarbus, bet ar per tą žodelį "tyčia" neišsisuks nuo atsakomybės nusikaltę pareigūnai? Ar teismas neturės problemų, atskirdamas tyčinį pareigūnų veiksmą, kai padaryta žala, nuo netyčinio?

A.Rudzinskas. Čia kalbame apie kelių atsakomybių samplaiką. Tiek civilinės, tiek baudžiamosios. Jei žmogus sąmoningai siekia padaryti žalos, dažniausiai tai būna susiję su korupciniais veiksmais, kai ir jis pats suinteresuotas gauti materialinės naudos. Tai ir suprantama kaip sąmoningas siekimas vykdyti atitinkamą veiką, už kurią jis gautų tam tikrą materialinį atlygį.

A.Medalinskas. Tačiau STT aiškiai sako, kad kyšį identifikuoti labai sunku. Kas yra tas sąmoningas veiksmas, kuris slypi po šiuo žodeliu "tyčia"? Gal šis įstatymas tikrai yra žingsnis į priekį, bet gal po jo reikia priimti dar daugybę kitų teisės aktų, kad tą "tyčia" būtų galima identifikuoti? Kad tie, kurie padaro didžiulę žalą, neišsisuktų vien todėl, jog kiekvienam veiksmui to "tyčia" nebūtų galima pritaikyti.

A.Rudzinskas. Baudžiamojoje teisėje tas "tyčia" yra dar labiau skirstomas. Tiesioginis ar netiesioginis tyčinis veiksmas ir panašiai.

G.Andrulionis. Teorija, mokslas labai aiškiai yra sudėliojęs, kas yra "tyčia", kas yra priežastinis ryšys ir t. t. Teisininkams šie dalykai yra labai aiškūs. Šis pakeitimas sudarė prielaidų taikyti tai praktikoje ir tokiais atvejais išsiieškoti žalą. Klausimas yra tik vienas, kaip subjektai, taikantys tai praktikoje, tuo pasinaudos?

A.Medalinskas. Tai kas yra tas "tyčia"?

G.Andrulionis. "Tyčia" yra viena iš kaltės formų.

A.Medalinskas. Ar apgaulė yra "tyčia�? Jeigu žmogus apgauna valstybę ir išlupa pinigų abejotiniems projektams, kaip buvo su kai kuriais VEKS�o projektais?

G.Andrulionis. Apgaulė yra veika, kuri vertinama labiau per sudėties elementus arba atsakomybės sąlygas.

A.Medalinskas. Nekreipimas dėmesio į STT įspėjimą nedaryti kokio nors veiksmo, nes jis gali būti korupcinis, ar tai jau bus "tyčia"?

A.Rudzinskas. Žiūrint, ar bus padaryta žalos.

G.Andrulionis. Klausimas, apie kokį įspėjimą kalbame. Ar jis bus teisėtas?

A.Medalinskas. Yra Lietuvoje reikalavimas, kad priimant įstatymus, rengiant kitus teisės aktus būtų rengėjo išvada, jog projekte yra visi antikorupciniai saugikliai, bet dažniausiai ta išvada parašoma labai formaliai, neįsigilinant į įstatymo turinį. Ar toks atmestinis požiūris į išvadą dėl korupcinių landų nebuvimo jau bus "tyčia", jeigu paaiškėtų, kad projektas buvo pateiktas su korupcinėmis landomis? Ir ar pareigūnai privalo atlyginti žalą, jeigu toks teisės aktas būtų priimtas? Ar įstatymas su žodeliu "tyčia" būtų taikomas tada, kai dėl pareigūnų kaltės parengtas teisės aktas sudaro prielaidas padaryti žalos valstybei ar piliečiams.

G.Andrulionis. Tai, ką Jūs minite, yra prielaidų sudarymas, veikimas ar neveikimas. Jeigu bus siekiama kokios nors naudos, visais atvejais atsakomybė išliks.

A.Rudzinskas. Jeigu kalbėtume apie konkretų nusikaltimą, tai jau būtų įrodinėjimo dalykas. Būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas ir atsižvelgus į visus faktus bei aplinkybes būtų konstatuojamas nusikaltimas. Jeigu bus nustatytas toks tarnybinis nusižengimas, tai tas "tyčia" ir atsispindės. Bet juk gali būti ir neatsargumas.

A.Medalinskas. Peržiūrėkime konkrečius atvejus. Štai statant nacionalinį stadioną iš 100 mln., kaip teigia Valstybės kontrolė, dingo 50 mln. litų. Ar pareigūnas, pradanginęs šią sumą, turi būti už tai atsakingas? O gal ir iš jo reikėtų tik devynis darbo užmokesčius išskaityti, nors dingo 50 milijonų? Arba Žemutinės pilies statyba, kai sąmata išaugo iki beveik 250 mln. litų.

A.Rudzinskas. Mes apie tą "tyčia" kalbame kaip apie vieną sudėtinių civilinės atsakomybės sąlygos elementų. Civilinėje teisėje šis dalykas šiek tiek supaprastintas, kitaip negu baudžiamojoje. Šiuo atveju nuo 2001 metų, kai įsigaliojo naujas Civilinis kodeksas, pasikeitė net kaltės samprata ir įrodinėjimo doktrina. Kaltė suprantama per objektyvųjį kriterijų. Asmuo kaltas dėl to, kad žalos atsirado ir jis nebuvo toks rūpestingas, koks atitinkamomis sąlygomis turėjo būti.

A.Medalinskas. Kaip atskirsite, ar žala padaryta tyčia, ar dėl neatsargumo?

A.Rudzinskas. Sąvokos "tyčia" ir "neatsargumas" yra vartojamos nustatant žalos atlyginimo dydį. Vien dėl to, kad atsirado žalos, civilinės teisės požiūriu žmogus yra kaltas. Šis pokytis padeda teismams nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Daugiausia problemų kyla dėl priežastinio ryšio tarp valstybės tarnautojo veiksmų ir atsiradusios žalos. Ar tikrai jis vykdydamas tam tikrą veiklą sudarė sąlygas, dėl kurių atsirado žalos? Prisipažinsiu, tikrai bus sunku atsekti tą grandinę.

S.Cirtautienė. Iš tikrųjų buvo diskusija, ar užtenka išimties, susijusios su "tyčia�, ar reikia įtraukti ir neatsargius veiksmus, o gal neribotą atsakomybę taikyti visais atvejais? Teisės doktrinoje išimtys iš ribotos atsakomybės taisyklės paprastai siejamos su vienokia ar kitokia darbuotojo kaltės forma arba veiksmų pobūdžiu. Ir Darbo kodekse numatyta, kad visiška atsakomybė taikoma tik tais atvejais, kai žalos atsirado tyčia arba darant nusikaltimą. Tyčiniu ar neatsargiu, pvz., sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu, taip pat kai žalos padaryta apsvaigus nuo narkotinių medžiagų ir t.t.

A.Medalinskas. O jeigu apsvaigstama nuo noro gauti didelius pinigus?

S.Cirtautienė. Be abejonės, būna situacijų, kai darbuotojai siekia naudos. Tai yra atvejai, susiję su korupcija, arba kai asmuo veikia savanaudiškais tikslais, viršija savo kompetencijos ribas.

A.Medalinskas. Tai kaip priimant įstatymą atrasti tą aukso vidurį, kad ir pareigūnas žinotų, jog jam reikės atlyginti visą žalą iš savo kišenės, bet ir žmogus, kuris ko nors nežinodamas taip pasielgė, nesusidurtų su tokia griežta bausme. Ir juo labiau kad, kaip jūs sakėte, valdžios institucijų darbas nebūtų paralyžiuotas.

S.Cirtautienė. Teisės doktrinoje teigiama, kad numačius kiekvieno tarnautojo asmeninę atsakomybę visais klausimais ir visomis aplinkybėmis bet koks institucijų darbas gali būti paralyžiuotas. Tarnautojai bijotų prisiimti atsakomybę ir priimti kokius nors sprendimus. Todėl svarbu rasti tą auksinį vidurį, kad, viena vertus, žmonės nebūtų verčiami atpirkimo ožiais, kita vertus, kai žalos buvo padaryta sąmoningai, siekiant asmeninių tikslų, korupciniais sumetimais, painiojant viešuosius ir privačius interesus, jie neišvengtų atsakomybės. Žmonės turi patys suprasti, kad pasirašydami dokumentus prisiima ir atsakomybę, o slėpdami savo interesus padaro ir didelę žalą. Kadangi sudėti į įstatymus visų galimų atvejų dažnai neįmanoma, į juos dedami ir vertinamojo pobūdžio kriterijai. Aišku, labai daug kas priklauso ir nuo teisminės praktikos.

A.Medalinskas. Bet esant tokiems ne visada aiškiems kriterijams žmonės sakys, kad teismuose pareigūnai, kurie neturėtų išvengti atsakomybės, ypač įtakingi asmenys, bus išteisinti.

S.Cirtautienė. Jeigu tarnautojas, padaręs žalos, turto neturi, jam gali būti visiškai tas pats, ar ši žala bus išieškoma ar ne. Todėl tam, kad įstatymų nustatytos poveikio priemonės būtų veiksmingos, jas reikia taikyti kompleksiškai. Nusižengusiam tarnautojui turėtų būti taikoma baudžiamoji ar administracinė, taip pat drausminė atsakomybė bei kitos, įskaitant ir atleidimą iš darbo. Kompleksinės priemonės dažnai kur kas labiau drausmina tarnautoją nei galimas teisminis ieškinys. Ir tą kompleksą atsakomybių reikėtų taikyti tuo pačiu metu. Ko gero, derėtų pataisyti ir Valstybės tarnybos įstatymą, įtraukiant į jį ne tik "tyčia", kuris kelia daugiausia diskusijų, bet ir numatyti, kad tarnautojas turi visiškai atlyginti padarytą žalą, kai ji atsiranda dėl nusikaltimo. Nes baudžiamoji atsakomybė dažnai taikoma ne tik už tyčinius veiksmus, bet ir už neatsargius nusikaltimus. Ten pakliūtų ir tie korupciniai atvejai, apie kuriuos Jūs kalbėjote.

A.Rudzinskas. Tyčinis veiksmas yra sąmoningas siekimas atlikti tam tikrus veiksmus, kai žmogus siekia naudos. Tarkime, statybos leidimų išdavimas. Kokio nors tarnautojo draugas verslininkas turi žemės sklypą, bet problema yra jo paskirties keitimas. Pavyzdžiui, norint pakeisti žemės ūkio paskirties sklypą į gyvenamąjį. Draugas verslininkas prašo tarnautojo, kad šis sklypo paskirtį kuo greičiau pakeistų. Toks veiksmas jau būtų neteisėtas ir tyčinis. Tokie veiksmai yra piktnaudžiavimas tarnyba, kyšis ir panašiai. Tas "tyčia" yra ištirtas teoriškai. Ir tie sąmoningi veiksmai yra žinomi.

Jeigu įstatymas teisme nesuveiks

A.Medalinskas. Galima tik palinkėti jums sėkmės atskiriant tą tyčinį veiksmą nuo netyčinio, tačiau prisipažinsiu, kad nors ir išdėstyta daugybė argumentų, kyla nemažai abejonių, ar tikrai teisme pavyks įrodyti tą "tyčia�. Bet dabar, kol pusę metų Seimas negali keisti šio įstatymo, labai svarbu įvertinti jo santykį su kitais įstatymais, kad ši teisinė norma maksimaliai veiktų. Juk dažnai būna, kad teisininkai parengia kokį nors gerą projektą, bet jis neveikia, nes nėra suderintas su kitais įstatymais ar nepriimti būtini įstatymo įgyvendinamieji aktai. Priėmus šiuos pakeitimus, gal reikia peržiūrėti ir kitus įstatymus? Ar esate tikri, kad minėtasis įstatymas veiks kartu su kitais teisės aktais?

G.Andrulionis. Teisingumo ministerija vykdo teisės aktų stebėseną ir po pusmečio arba metų įvertina, ar buvo pasiekti tikslai, ar įstatymas suveikė efektyviai. Jeigu ne viskas tenkina, jis papildomai tikslinamas. Teisėkūra yra nuolatinis atviras procesas.

S.Cirtautienė. Ir vis dėlto kompleksiniu požiūriu įvertinti šio įstatymo veikimą reikėtų nedelsiant. Būtina suvienodinti darbuotojų bei tarnautojų atsakomybę ir panaikinti visas ribotos atsakomybės išimtis. Tai palengvintų ir paspartintų regresinių ieškinių bylas. Antra, reikėtų kalbėti ne tik apie teisėkūrą, bet ir žmones, kurie taiko įstatymus. Tai turėtų būti bendra valstybės ir visų jos institucijų politika. Reikia mokymų institucijų vadovams, kad jie suvoktų savo atsakomybę ir nepamirštų, jog viena svarbiausių jų pareigų - būti principingiems savo darbuotojų atžvilgiu, taikyti drausmines priemones, o tam tikrais atvejais pasitelkti net prokuratūrą.

A.Rudzinskas. Didelių problemų nematau. Tas ribojimas ir žodis "tyčia" įvesti tam, kad valstybės pareigūnai išliktų nepriklausomi ir nebijotų priimti jokių sprendimų, veiktų operatyviai ir greitai. Negalime visos atsakomybės užkrauti ant konkretaus valstybė pareigūno pečių. Palyginti su kitais darbuotojais, valstybės pareigūnų atsakomybė net tris kartus didesnė. Mano manymu, šis įstatymas gal net per griežtas tarnautojams. Dėl tos ribotos devynių atlyginimų atsakomybės. Jeigu iš tikrųjų bus nustatyta nusikalstama veika, kartu bus pradėtas ir baudžiamasis procesas, tada atsakomybė iš karto pasidarys neribota. Net ir civilinės atsakomybės atveju yra nustatyta nuostolių sumažinimo doktrina. Tačiau nustačius, kad žalos padaryta tyčiniais veiksmais, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant tiek į nukentėjusiojo, tiek į žalą padariusiojo turtą, yra galimybė atsakomybę sumažinti. Galima priteisti tuos milijonus, bet jei nuteistasis neturės tam tikro turto, kas tada laimės?

Nėra ir valstybės institucijų pareigos išieškoti žalą

A.Medalinskas. Svarstant šį įstatymą atmestas ir siūlymas, kad institucijų vadovams būtų priskirta pareiga išieškoti padarytą žalą. Jeigu padaryta tikrai didelė žala, tokiu atveju institucijos vadovas, nepradėjęs tyrimo proceso ir nemėginęs išieškoti žalos iš ją padariusiojo, pats daro žalą valstybei. Ar neturėtų tada žala būti išieškoma iš jo paties?

G.Andrulionis. Buvo pasiūlyta, kad valstybės institucija turi ne teisę, bet pareigą išieškoti žalą iš darbuotojo. Bet po ilgų diskusijų, ypač Teisės ir teisėtvarkos komitete, nutarta palikti mūsų ministerijos teiktą siūlymą.

S.Cirtautienė. Po pastarųjų įstatymų pakeitimų numatyta, kad jeigu buvo konstatuoti faktai, jog valstybės institucijai teko sumokėti žalos atlyginimą tretiesiems asmenims, toje institucijoje turi būti privalomai pradėtas patikrinimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo. Tai numatyta Valstybės tarnybos įstatyme šalia visiškos tarnautojo atsakomybės už tyčinį nusižengimą. Reikia išsiaiškinti, kas kaltas.

A.Medalinskas. Tačiau aš kalbama apie išsiaiškinimą, o apie pareigą išieškoti.

S.Cirtautienė. Jeigu kalbama apie instituciją, kuri turi atlyginti žalą trečiajam asmeniui, tada sistema galbūt neveikia ir dėl to, kad pati institucija nesuinteresuota kelti triukšmo savo viduje ir aiškintis, kas buvo kaltas.

G.Andrulionis. Mes itin atsakingai vertinome šį klausimą ir manome, kad pakanka kitų teisės aktų, kurie reguliuoja valstybės lėšų valdymą ir naudojimą. Be to, bet koks įstaigos vadovo neveiklumas, nemėginimas išieškoti žalos jau gali būti vertinamas kaip pareigos neatlikimas padarant žalą valstybei.

A.Medalinskas. Ir kas nutikdavo tokiam įstaigos vadovui, kai būdavo pripažinta, kad jis neatliko savo pareigos ar neišieškojo žalos kompensavimo iš tarnautojo? Ar dažnai Lietuvoje iš pareigūnų buvo išeiškoma bent devynių mėnesių darbo užmokesčio dydžio žala?

G.Andrulionis. Deja, valstybės institucijos ne itin aktyviai naudojosi šia teise.

S.Cirtautienė. Jūsų iškelta problema tikrai aktuali. Kiek domėjausi teismų praktika, darbuotojų regresinių ieškinių bendrosios kompetencijos teismuose yra nemažai, o tarnautojų atžvilgiu jų beveik nėra. Esant privatiems santykiams darbdavys suinteresuotas išieškoti darbuotojo padarytą žalą, nes jis rūpinasi savo gerove ir pateikia ieškinius darbuotojams. Valstybės tarnyboje tokio intereso pasigendama.

A.Medalinskas. Kodėl buvo atmesta įstatymo nuostata, kad institucijos vadovas būtinai turėtų išieškoti žalą iš ją padariusio tarnautojo? Būtų mažiau problemų.

G.Andrulionis. Yra labai daug atvejų, kai žalos išieškojimo sąnaudos didesnės negu išieškoma suma. Todėl šis pareigos aspektas į įstatymą nebuvo įrašytas.

A.Medalinskas. Bet aš kalbu apie tuos atvejus, kai žala yra akivaizdžiai didelė. Juk įstatymuose apibrėžta, kas yra didelė žala?

S.Cirtautienė. Plačiąja prasme ta pareiga yra ir ji įtvirtinta per pareigą pradėti tarnybinį patikrinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo. Be to, įstatyme yra tokia frazė: "teisė į atgręžtinį reikalavimą". Tai reiškia ne tik teisę, bet ir pareigą. Teisė suvokiama kaip galimybė regresine tvarka išieškoti žalą iš valstybės tarnautojo. Jeigu to nebūtų įstatyme, mes apskritai negalėtume kalbėti apie žalos atlyginimą. O institucijų pareigos turi būti nustatytos specialiais viešąjį administravimą reglamentuojančiais teisės aktais, kur nurodytos konkrečių tarnautojų įgalinimų ribos. Iš to, kad įstaigos vadovas turi pradėti tarnybinius tyrimus, išplaukia ir jo pareiga pasirūpinti, kad būtų išieškota visa galima žala iš kaltų asmenų.

A.Medalinskas. Jūs kalbėjote tik apie įstatymo suvokimą plačiąja prasme. Tačiau jeigu ta pareiga išieškoti žalą iš ją padariusio pareigūno būtų įtvirtinta šiame įstatyme, juk viskas būtų kur kas aiškiau.

G.Andrulionis. Nereikėtų to sieti tik su Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimais. Kontekstas yra platesnis. Pavyzdžiui, Valstybės savivaldybių turto valdymo ir disponavimo įstatyme yra nustatyti aiškūs kriterijai ir principai, kaip valstybės tarnautojai turi elgtis su valstybės turtu. Išmokos nukentėjusiam asmeniui ir paskui žalos išieškojimas iš darbuotojo yra numatytas ir Valstybės turto įstatyme. To turėtų pakakti, kad institucijų vadovai elgtųsi su valstybės turtu kaip geri šeimininkai.

A.Medalinskas. Ar atlikus šį įstatymo pakeitimą su žodeliu "tyčia" nereikėtų pereiti per kitus įstatymus, reguliuojančius valdininkų atsakomybę, ir aiškiai pasakyti, kad tai yra ne šiaip plačiąja prasme teisė, bet jų pareiga ir atsakomybė. Kad institucijų vadovai suprastų: jeigu tu ramia širdimi atlyginai žalą iš savo institucijos biudžeto, t. y. mokesčių mokėtojų pinigų, ir nepasirūpinai išsiaiškinti, kas kaltas, gali netekti pareigų.

S.Cirtautienė. Jūs čia palietėte ir didesnę problemą, kuri susijusi su viešojo intereso gynimu. Neretai susiduriame su situacija, kai valstybės lėšos yra švaistomos. Kadangi kontrolės mechanizmai institucijų, ginančių viešąjį interesą, atžvilgiu nepakankami, natūralu, kad atvejų, kai viešasis interesas lieka neapgintas, pasitaiko. Viena priežasčių, kodėl kyla ši problema, - painus ir nesuderintas teisinis reguliavimas. Nors institucijų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, yra daug, jų vykdoma veikla šioje srityje susipina, taip pat trūksta veiksmų koordinacijos ir savikontrolės mechanizmų. Todėl esant konkrečiai situacijai neįmanoma nustatyti, kuri institucija turėtų būti atsakinga už viešojo intereso gynimą. Nors prieš kelerius metus buvo siūlymų priimti Viešojo intereso gynimo įstatymą, tačiau kilus nesutarimų jis dienos šviesos taip ir neišvydo. Šiandien akivaizdu, kad vėl būtina grįžti prie šio klausimo ir pagaliau susitarti dėl viešojo intereso gynimo modelio, kuris leistų efektyviai, skaidriai ir kontroliuojamai reaguoti į garbės nedarančius ir akis badančius valstybės turto ar lėšų švaistymo atvejus, ypač kai prie to prisideda valstybės pareigūnai ar tarnautojai.

Parengė Alvydas MEDALISNKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"