TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žolinė - iš tradicijų, kultūros ir tikėjimo gilumų

2010 08 13 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Netrukus Žolinė, kurią katalikai mini kaip Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Kuo svarbi ši šventė Lietuvoje, neretai vadinamoje Marijos žeme?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, habil. dr. Alfonsas Motuzas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas, dr. kunigas Robertas Pukenis, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius dr. Libertas Klimka ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kodėl ši diena mums brangi?

A.Medalinskas. Nuo senų laikų lietuvių švęsta Žolinė sutampa su svarbia krikščioniška Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų švente. Ar tai tiesiog atsitiktinumas, ar kas nors daugiau dėl dviejų tikėjimų santykio - juk sutampa ir Rasos su Joninėmis bei daug kitų senojo lietuviško tikėjimo ir krikščioniškų švenčių? Kuo svarbi ši šventė Lietuvos katalikams?

R.Pukenis. Žolinė yra Marijos su kūnu ir siela paėmimo į dangų šventė, todėl tikinčiajam, mylinčiam Kristų ir Mariją, ši diena yra brangi. Ir net netikintiesiems galėtų būti brangi. Kristus įrodė dievybę savo darbais, stebuklais bei prisikėlimu. Logiška, kad ir Marijos kūnui nebuvo lemta sunykti ir supūti. Karalius, paimdamas į dangų savo motiną, pagerbė ją. Šis paėmimas yra ir krikščioniškojo tikėjimo paslaptis, neprieštaraujanti bet kurio žmogaus protui ir logikai.

A.Motuzas. Žolinė ir Mergelės Marijos į dangų ėmimo šventės yra baltų ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūrų padarinys, kalendorinių metų laiko ir šventės atitikmuo, atsiradęs inkultūrizacijos procese. Žolinė, kaip gamtos gėrybių garbinimo šventė, yra ikikrikščioniškos savasties ir iki šiol gyva liaudyje. Ji Lietuvos žmonių širdyse, pamilta kaip Motinos, jos pagerbimo išaukštinimo gamtoje esančiomis grožybėmis šventė. Ji tikrai atitinka rugpjūčio 15-ąją, kai Marija mirė Jeruzalėje ir apaštalai atidarę karstą, rado vietoje jos kūno tik gėles, kurios yra taip pat simbolis.

L.Klimka. Ir man labai priimtina ta inkultūrizacijos idėja. Tai raktas į suvokimą, kaip mūsų krašte atsiranda tas liaudiškas pamaldumas. Jeigu kas nori pajusti tikrą Žolinės dvasią, turėtų nuvažiuoti į kokią kaimo bažnytėlę, pažiūrėti kaip gražiai renkasi moteriškės į šv. Mišias: anksti rytą, baltomis skarelėmis apsigobusios, rankose nešančios po puokštelę.

A.Medalinskas. Jūs sakėte, kad kiekvienoje kaimo bažnytėlėje galima pajusti šios šventės dvasią. Šiomis dienomis švenčiami ir Pivašiūnų atlaidai. Ar ši šventė įvairiose Lietuvos vietose švenčiama panašiai, ar yra ir regioninių skirtumų?

R.Pukenis. Kiekviena vyskupija turi savo pagrindinę šventovę. Vilniuje tai Aušros vartai, Telšiuose - Žemaičių Kalvarija, Panevėžyje - Krekenava, Šimonys, o Kaišiadorių vyskupijoje ir visoje Lietuvoje yra žinomi Pivašiūnų atlaidai. Kiekviena katalikiška tauta turi savo garsių, Marijos garbei skirtų šventovių.

L.Klimka. Įvairiose vietose ši diena švenčiama šiek tiek skirtingai, bet beveik visur naudojami derliaus simboliai. Dažnai nešama pašventinti javų šakelė. Šventina avižas, kviečius, miežius, rugio varpą pramaišiui su darželio gėlėmis. Žemaičiai turėjo tradiciją nešti ir piktdagį, kad primintų Kristaus kančią, kurį vėliau pasodindavo šaknimis aukštyn lauke, nes jis tariamai usnis išnaikina. Tai jau mitologiniai dalykai. Ir ta lietuviška dvasia gražiai atsiskleidžia kaimo parapijose.

R.Pukenis. Kai praeina vasara, su gelstančio rudens spalvomis, nuimamas derlius, prie tos tikėjimo gilumos, mano manymu, labai tinka ir tautiniai papročiai. Tai, kad Marija buvo paimta į dangų, išplaukia iš senesnių laikų tradicijos, kuri tik neseniai Bažnyčios buvo apibrėžta. Bet tai nemažina šios šventės svarbos krikščionims. Jau III amžiuje Syrų bažnyčios tikintieji turėjo Marijos į dangų paėmimo šventę. Jeruzalės Bažnyčia ėmė švęsti Ėmimą į dangų VI amžiuje. Vakarų Bažnyčia VIII amžiaus pabaigoje vadinamąją Marijos užmigimo-dormicijos šventę pradėjo švęsti rugpjūčio 15 dieną.

L.Klimka. Su tomis žolelėmis yra susietas vienas labai graudus žemaičių paprotys. Pašventintos jos dedamos į mirusio žmogaus karstą, o prieš tai laikomos labai pagarbiai: bažnyčioje arba namuose už šventų paveikslų, kartais specialioje kampinėje gerojoje kertėje. Be to, šiomis žolelėmis žmonės smilkydavo namus per audrą, ypač kol nebuvo perkūnsargių ir bijojo žaibo trenkimo.

A.Medalinskas. Tai labai aktualu šiomis dienomis. Nuo ko dar žolelės gelbėdavo?

L.Klimka. Nuo visų kitų nelaimių, gaisro ar ligos. O kai žmogus mirdavo, jam po pagalvėle šių šventintų žolelių padėdavo.

A.Motuzas. Tai kelio į dangų simbolis. Jeigu Marija buvo paimta į dangų, tai ir žmogus bus paimtas. Tuo remiasi kiekvieno žmogaus tikėjimas.

R.Pukenis. Žolelių šventinimas turi dar ir kitą prasmę: žmogaus darbo, vargo. Juk reikia darbo įdėti, kol tą žolelę išaugini. Ir štai ateina apvainikavimo akimirka, kai žmogus stovėdamas priešais altorių prašo palaimos ir gėrio.

A.Medalinskas. Ar tik pačių išaugintų gėlių buvo galima dėti po mirusiojo galva?

L.Klimka. Gėlių iš pievų ir darželio taip pat galima. Bet būtinai ir vasarojaus varpų. Tokios tradicijos, kaip žolelių puokštės šventinimo per Žolinę, kituose kraštuose nėra.

A.Medalinskas. Minėjote, kad šioje šventėje daug derliaus atributų. Kodėl? Ar galima sakyti, kad nuo senų laikų lietuviai šią šventę siejo su derliaus nuėmimu?

L.Klimka. Žinoma. Rugius jau per Onines liepos pabaigoje nupjaudavo. Kiti vasarojaus darbai būdavo jau baigti. Likdavo tik linų rovimas. Ir štai žmonės mato, kokie buvo metai, ko dosnūs, derlingi. Ir susirinkdavo pasidžiaugti. Labai svarbus yra ir šios šventės bendruomeniškumas, kai susirenka visa giminė iš toliau, ir iš arčiau. Po šv. Mišių daug kur buvo tradicija pasibūti kartu. Jei gražus oras, tai net kur nors ant žolynų išsitiesia, vaišių atsineša. Vienas iš kito sužino, kaip šiemet sekėsi, kas užaugo, kas ne, kam pagalbos reikia. Tikri giminės suvažiavimai.

A.Medalinskas. Bet pagal krikščioniškąją tradiciją giminės susitinka per Kalėdas.

L.Klimka. O senoji lietuviška tradicija ragina susirinkti ir per Žolinę. Oninės buvo rugiapjūtės pabaigtuvės, o Žolinė - viso vasarojaus nuėmimo pabaigtuvės. Dzūkai šią šventę net vadindavo Kopūstine, šventindavo išaugintas daržo gėrybes. Nunešdavo ir morką, ir kopūstą. Tai derliaus šventinimo šventė.

Ar ši diena svarbesnė ir už Sekmines?

A.Medalinskas. Šiais laikais įprasta manyti, kad svarbiausios krikščionims šventės yra Velykos ir Kalėdos. Ar galima sakyti, kad Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena yra trečioji pagal svarbą krikščioniškame kalendoriuje ir svarbesnė už Sekmines, švenčiamas gegužės pabaigoje, nors Sekminės, skirtingai nei Žolinė, Kalėdos ir Joninės, nėra tokia šventė, kurią valstybė būtų paskelbusi nedarbo diena.

A.Motuzas. Bažnytinis kalendorius turi savo nuo amžių nusistovėjusią tradiciją. Liturginiai metai prasideda nuo advento, nuo šv. Andrejaus (XI.30), arba artimiausio šiai dienai sekmadienio ir trunka dvylika mėnesių. Katalikų, kitose krikščionių bažnyčiose išaukštinamos dvi didžiausios šventės - Kristaus gimimas ir prisikėlimas, t. y. Kalėdos ir Velykos.

A.Medalinskas. O kodėl nuo advento prasideda bažnytinis kalendorius?

A.Motuzas. Adventus - graikų kalba reiškia "atėjimas", "laukimas". Jis turi dvejopą pobūdį - pasirengimą Kalėdų iškilmėms ir priminimą, jog reikia laukti Kristaus antrojo atėjimo. Švč. Mergelė Marija laukiasi, laukia ateinančios šviesos, Išganytojo gimimo. Pamaldiems katalikams Lietuvoje - tai ramybės, susikaupimo, susilaikymo nuo linksmybių ir pasninko metas. Bažnyčios kalendoriaus kitame taške yra dar viena svarbi šventė - Sekminės.

A.Medalinskas. Bet Sekminės nešvenčiamos valstybės mastu. Ir tai nėra nedarbo diena, kaip, pavyzdžiui, Žolinė. Kuri šventė yra svarbesnė katalikams: Sekminės ar Švč. Mergelės Marijos ėmimas dangun?

A.Motuzas. Jeigu kalbėtume iš kristologijos, Kristaus mokymo pusės, aišku, kad Sekminės būtų pirmoje vietoje, nes tai šventė, kurioje minimas regimas Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų - tai Bažnyčios kūrimo užbaigimas ir jos viešo veikimo pradžia. O Žolinė, kaip Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bei Marijos gimimo ir apsilankymo šventė, labiau priskiriama mariologijos, Švč. Mergelės Marijos garbinimo šventėms.

L.Klimka. O kodėl Sekminės netapo valstybine švente? Nes Sekminės, pagal senuosius tautinius papročius, pasidalija - yra Sekminės ir Devintinės. Skiriasi ir papročiai, pavyzdžiui, Aukštaitijoje per Sekmines minima ir Piemenėlių šventė, kai karves vainikuoja ir berželiais namus iškaišo, žemaičiai tai daro vėliau, per Devintines. Kodėl? Nes vėluoja klimatas. Prie jūros viskas vėliau. Susidaro apie dešimties dienų skirtumas. O tie kalendoriniai, liaudies papročiai, kaip pastebėjau, yra labai susiję su klimatu.

R.Pukenis. Reikia pasidžiaugti, kad nepriklausomoje Lietuvoje valdžios žmonės suprato, jog reikia eiti su tauta. Kita vertus, visos šventės negali būti paskelbtos nedarbo dienomis. Reikia kada nors ir dirbti.

A.Medalinskas. Bet anksčiau Lietuvoje buvo švenčiama kita su šv. Marija susijusi šventė, kuri tarpukario Lietuvoje buvo netgi susieta su Valstybės diena.

A.Motuzas. Marijos gimimas, kai vyksta Šilinės atlaidai, labiau siejamas su Marijos apsireiškimu, kuris Europoje traktuojamas kaip vienas pirmųjų. Bet iš tikrųjų rugsėjo 8-ąją sueina dar dvi šventės - Marijos gimimo ir Vytauto diena, tarpukariu vadinta Karūnacijos diena. Šiluvos atlaidų oktava pabaigiama rugsėjo 15-ąją - Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios švente. Švč. Mergelės Marijos gimimo iškilmių oktavos šventimas santykinai sutampa ir su ikikrikščioniška gamtos garbinimo semantika: baigiasi vasaros metas, prasideda rudens lietūs, "dangaus ašaros". Liaudies pamaldume tai kartais siejama su Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios švente. Kai kas šį reiškinį vadina sinkretizmu, esą krikščionybė perima tradicijas iš ikikrikščioniškų tradicijų. Mano manymu, taip neteisinga sakyti, veikiau tai atitikmenys. Krikščionybė nieko neperėmė ir nieko nepritaikė.

Inkultūrizacija

A.Medalinskas. Vykstant ginčams, kas labiau įsirėžė į lietuvių sąmonę - ikikrikščioniškos ar krikščioniškos tradicijos ir šventės, bei kas sudaro mūsų žmogaus tradicinę pasaulėžiūrą, matyt, turime pripažinti, kad Lietuvoje labai stiprios tiek vienos, tiek kitos tradicijos. Ir netgi valstybė, valdžia, kaip jūs sakėte, priimdama sprendimą, kurią dieną skelbti poilsio ir šventės diena, žiūri, kur susieina abi tradicijos.

A.Motuzas. Taip, žinoma, o Vatikanas į šį dviejų švenčių sutapimą žiūrėjo labai atsižvelgdamas į kiekvieno regiono ir tautos tradicijas. Pavyzdžiui, pagal Vatikaną, Marijos apsilankymo šventė yra gegužės 31 dieną. Ši diena švenčiama visose pasaulio bažnyčiose. Bet 1664 metais popiežius Urbonas VIII žemaičiams leido šią dieną švęsti liepos 2-ąją. Ir Žemaičių Kalvarijoje, Marijos apsilankymo šventė buvo nukelta į tą dieną, kai žemaičiai garbino septynių dangaus skliautų, šviesulių simboliką. Kad būtų atitikmuo su Marijos simbolika, Marija kaip Aušrinė žvaigždelė. Krikščionybė norėjo ne griauti, o jungti, nors daug kas ir Lietuvoje mano, kad krikščionybė atėjo ir sugriovė. Aišku, ir buvo to. Bet labiausiai stengiamasi atrasti ryšį su ankstesnėmis šventėmis ir sutapatinti savo šventas dienas. Žemaičiai du kartus švenčia Marijos apsilankymą. Pirmą kartą pagal visos Bažnyčios kalendorių, antrą - pagal popiežiaus Urbono nurodymą, kada ir yra Žemaičių Kalvarijų atlaidai.

R.Pukenis. Ir popiežius Jonas Paulius II savo elgesiu labai pabrėžė inkultūrizaciją arba kultūros skleidimą nacionaliniame kontekste. Nuvykęs į Afriką, kur pagal vienos iš genčių tradiciją šventės metu prisimenant mirusiųjų vėles prieš geriant dalis vandens nupilama ant žemės, popiežius taip ir pasielgė. Visų akivaizdoje, prieš genties vadą priėmimo metu. Krikščionybė nenaikina, kas gera, kilnu ir ką tauta gerbia.

A.Medalinskas. Bet anksčiau naikino. Ir žmonės tai dažnai primena.

R.Pukenis. Labai blogai, kad tikėjimas buvo prievarta atneštas. Kryžiuočiams labiau rūpėjo žemės, o ne Kristus. O mūsų pagonys buvo labai geri, dori žmonės. Kitaip ir valstybės nebūtų sukūrę nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, kur ir krikščionybė rado atgarsį. Popiežiai liepė krikštą atlikti taikiai, bet ne visi popiežiaus klausė. Ir šiandien taip pat.

A.Medalinskas. Kiek girdėjau, kryžiaus žygiai įvykdyti su popiežiaus palaiminimu. Kaip skelbta, prieš netikėlius, bet tai, matyt, yra ne šios dienos mūsų pokalbio tema.

R.Pukenis. Bet džiugu, kad Mindaugas, o vėliau ir Vytautas Didysis apsikrikštijo. Ir Vytautas atleido Jogailai tėvo nužudymo nuodėmę, sėdo į valtį ir Dubysa drauge su Jogaila nuplaukė užsispyrusių žemaičių krikštyti. Krikščionybė mums tapo sava per mūsų valdovus. Juk Vytauto lėšomis apie 50 bažnyčių tuometėje Lietuvoje buvo pastatyta. Vytautas jau gyvenimo viduryje buvo krikščionis. Pradžioje, pirmas krikštas pas kryžiuočius atrodė taip, kad jie manė, jog juos apgavo, o paskui jis pats užrašė testamentą katedrai: "Mano žmonos Onos ir tebegyvenančios Julijonos sielų išganymo garbei." Postus davė tik katalikams ir pats atvežė marškinius krikštui.

A.Medalinskas. Kada Bažnyčia suprato nacionalinių kultūrų, ankstesnių tikėjimų gyvybingumą bei svarbą ir į visa tai atsigręžė, nešdama savo tikėjimą, o kai kur net ir prisitaikė? Gal čia protestantizmo įtaka, kad nacionalinės vertybės tapo svarbios?

R.Pukenis. XIV amžiuje Šventasis Sostas dar norėjo Rytų bažnyčiose skleisti lotyniškumą (mišios, papročiai). Tam įtakos turėjo protestantizmas. XVI amžiuje po Tridento susirinkimo Bažnyčia tapo atsargesnė ir papročius, jeigu jie neprieštarauja dorai bei tikėjimui, ėmė palaikyti.

A.Motuzas. Reformacija neabejotinai turėjo įtakos Katalikų bažnyčiai. Po to juk Jėzuitų ordinas pirmasis atsigręžė. Pats Liuteris buvo pirmasis augustinas, vienuolis. Abraomas Kulvietis buvo pranciškonas. Klysti žmogiška. Klaidos buvo pastebėtos, ypač jėzuitų. Ignacas Lojola suvokė, kad reikia brangų grūdą, remiantis Evangelija, toliau sėti. Reformacijos įžvalgomis buvo pasinaudota.

A.Medalinskas. Kodėl labai dažnai sutampa šventų vardų dienos su svarbiomis ikikrikščioniškomis lietuvių šventėmis. Juk negalėjo visi šventieji gimti būtent tą dieną, kai gamtos dievus ir deives garbinantys lietuviai, atsižvelgdami į pokyčius gamtoje, vieną ar kitą dieną šventė. Ar tų šventų vardų dienos sutampa visame pasaulyje, ar, atsižvelgdama į inkultūrizaciją kiekviename krašte, regione, Bažnyčia leidžia švęsti tada, kai minimos svarbios ikikrikščioniškos šventės?

L.Klimka. Tie pagrindiniai gamtos ciklai visame pasaulyje bendri. Trumpiausia diena, ilgiausia naktis.

R.Pukenis. Oficialiai pripažintų šventųjų ir jų dienų Bažnyčia turi tiek, kad dienų metuose neužtenka. Todėl Bažnyčia kiekvienam regionui įrašo tuos šventųjų vardus, kurie ten yra aktualūs. Mąstoma, kad tai būtų aktualu, pavyzdžiui, politikams. Greitai gali būti pradėta Roberto Šumano kanonizacijos byla, be to, italai labai gerbia ministrą pirmininką De Gasperi. Popiežius tuo pabrėžia, kad Europa saugo savo krikščioniškas tradicijas, nes krikščionybė savo dvasia labiausiai vienija Europos tautas.

A.Motuzas. Štai šv. Kazimierą turime tik mes bei lenkai. Pasaulyje tik kai kuriose regionuose išplitęs pamaldumas jam, pavyzdžiui, Brazilijoje, JAV ir Kanadoje, kur veikia lietuvių bendruomenės ir vienuolijos. Šv. Kazimieras yra lokalinis šventasis, Bažnyčia tai gerbia ir praktikuoja.

A.Medalinskas. Ir tada stengiamasi, kad to lokalinio šventojo minėjimo diena sutaptų su kokia nors liaudies švente kiekvienoje valstybėje? Kodėl šv. Jonas prisimenamas per ilgiausią metų dieną, kai senajame tikėjime buvo Rasos šventė?

L.Klimka. Tada švenčiama šv. Jono gimimo, o ne kankinystės diena. Dar ir krikštijimo simbolika čia įeina. Tai vienintelis atvejis, kai švenčiama šventojo gimimo diena. Beje, yra minima ir jo mirties diena.

A.Medalinskas. O kitų švenčių dienomis, ar irgi taip dažnai viskas sutampa? Juk negalėjo visi šventieji gimti ar patirti kankinystę būtent tomis dienomis, kai švenčiamos liaudies šventės, susijusios su gamta.

R.Pukenis. Kankinio mirtis yra gimimas danguje. Jau įsigalėjo tradicija, kad mirties diena minima kalendoriuje. Iš apaštalų visi mirė kankiniais, išskyrus apaštalą Joną, kuris mirė savo mirtimi. Yra universalios Bažnyčios šventės, minimos visame pasaulyje, tačiau jų išorinė išraiška, apeigos, papročiai skiriasi. Pavyzdžiui, Velykų karstas Lietuvoje yra daromas, o kitur tik liturgijoje paminimas Kristaus palaidojimas. Ir tai leidžia oficiali Bažnyčia.

A.Motuzas. Štai Kazimierą juk tik mes turime. Popiežius Klemensas VIII jį paskelbė šventuoju 1602 metų spalio 11 dieną, o vėlesni popiežiai, Paulius V ar Urbonas VIII, šiam šventojo garbinimui teikė daug privilegijų. Jeigu atitinka papročius ir neprieštarauja Bažnyčios nuostatams, leidžiama švęsti tai, kas tautai yra priimtina.

R.Pukenis. Šv. Kazimiero garbei net yra lietuviškas mišiolas. O Italijoje garbinami italų arba labai populiarūs kitų Europos tautų šventieji. Bažnyčia nori, kad kiekvienas regionas turėtų savo iškilius šventuosius, pavyzdžiui, per Mišias mes tik paminime korėjiečių kankinius, o Korėjoje ten bus ypatinga šventė, apgaubta apeigų, ypatingų maldų ir simbolikos. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, per šv. Petro ir Povilo atlaidus junti tą didžiulį pakilimą, dvasinį pasididžiavimą, nes tai italams yra viskas, o prancūzai labiau įsijaučia garbindami Žaną d'Ark.

Vienintelė Marijos žemė

A.Medalinskas. Jūs sakėte, kad Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė, nors ir tokia svarbi katalikų kalendoriuje, yra švenčiama labai neseniai.

A.Motuzas. Ši šventė popiežiaus Pijaus XII buvo įteisinta tik 1955 metais, kai buvo patvirtinta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dogmą. Iki tol teologai ilgai dėl šio kulto ginčijosi. Ypač aktyvi diskusija, kaip galėjo Marija būti paimta į dangų su visu kūnu, vyko tarp pranciškonų ir dominikonų.

L.Klimka. Bet Lietuvoje ši Marijos garbinimo tradicija labai stipri. Lietuva juk yra Marijos žemė. Marijos kulto jėga atsispindi net tautodailininkų darbuose.

R.Pukenis. Švč. Marija garbinta ir ankstyvaisiais krikščionybės laikais. Ypač stiprus jos kultas buvo Rytų bažnyčioje. Paveikslų rasta net katakombose. Lietuva, kuri buvo Rytų ir Vakarų krikščionybės sandūroje, iš pradžių pati įsigyveno į šį Marijos žemės simbolį. Pati tauta jį pasirinko. Kiek mes esame pietų sukūrę? Kai tautai sunku, prisimenamas Motinos skausmas, o kai reikia kovoti, iškyla šv. Jurgis. Juk sakoma: "Šventasis Jurgi, pribaiki slibiną, kuris per ilgai kerojo." Skulptoriai, tautodailininkai dažnai vaizduodavo šv. Jurgį. Ir, žinoma, Rūpintojėlį - lietuviškąjį Kristų.

A.Motuzas. Skandinavijos šalyse, šiauriau, moteriškumo pradas nueina į antrą planą. Mūsų geografinė erdvė yra arčiau vakarų, pietų, tad mūsų ir emocinis pradas yra kitas nei šiauriečių. Neimkime vien tikėjimo dalykų. Pažvelkime į tai, ką turime šalia savęs. Motiną, žmoną, dukrą. Tas moteriškasis pradas yra stiprus ir mes jį gerbiame. Ir tai mus ir veda prie Marijos kaip Švč. Mergelės, kaip Kristaus Dievo Motinos, kaip visų krikščionių Motinos. O šiauriau - svarbesnis vyriškumo pradas, protestantiškas.

L.Klimka. Kalbant apie liaudišką pamaldumą, reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra labai daug apreiškimo vietų, kur žmonės matė Mariją. Ant kokio akmens pėda Marijos, sako, likusi. Liaudiškieji tikėjimai labai būdingi mūsų kraštui.

R.Pukenis. Fatimos, Gvadalupos, Lurdo, Šiluvos Šv. Marijos garsiųjų šventovių pradžia - taip pat Marijos pasirodymas.

A.Medalinskas. Vadinasi, Lietuvą Marijos žeme pati mūsų tauta pasirinko?

L.Klimka. Matyt. Ir atsitiko taip, visų pirma, dėl mūsų pasaulėjautos. Turime senas šeimos tradicijas, o Motina yra labai sureikšminta lietuvių kultūroje.

R.Pukenis. Ne tik mes patys. Yra ir oficialus Bažnyčios pripažinimas. Bažnyčia neskuba, leidžia žmonėms nuspręsti, ką jie nori skelbti šventaisiais. Tik kai aiškus tautos domėjimasis, prisirišimas, Bažnyčia ima tai nagrinėti, o vėliau gali kraštą paskelbti kurio nors šventojo vardu.

A.Motuzas. Remiantis Bažnyčios dokumentais, kritus Herkui Mantui, kryžiuočiai Prūsiją pavadino "Terra Petrus" (Petro žeme). Visa Prūsija Vatikano paskirta šv. Petrui. O 1654 metais Lvove, kai rusai okupavo Vilniaus kraštą, Lenkijos ir Lietuvos karalius Kazimieras, Lvovo katedroje save paaukojo Marijai. Po šio pasiaukojimo, Vatikanas Lietuvai, Latgalijai ir Lenkijai suteikė "Terra Mariana" (Marijos žemė) titulą. Dabar šis oficialus Vatikano raštas yra Daugpilyje.

L.Klimka. Popiežius rėmėsi tradicija, nes čia Marijos kultas yra labai stiprus.

A.Medalinskas. Bet, sakykite, ar daugeliui žemių Vatikanas suteikė Marijos vardą?

A.Motuzas. Tik viena žemė vadinasi "Terra Mariana". Ir tas dokumentas vienintelis. Vatikanas nedalijo žemių bet kam. O Marijos žemė buvo skirta apsisaugoti nuo stačiatikybės ekspansijos, nors stačiatikybė yra glaudžiai susijusi su Marijos kultu. Kadangi 1654 metais buvo okupuotas Vilnius, prasidėjo karai su švedais, protestantais, kreiptasi į šv. Mariją pagalbos. Daugpilyje, Rezeknėje, Agluonoje jie vis dar tuo terminu gyvi ir mano, kad tas dokumentas ir žemių pavadinimas nieko bendra neturi su Lietuva, nors tai buvo Lietuvos žemės, kurias mes jiems atidavėme.

R.Pukenis. Ir katalikiškas kraštas yra tik Lietuva. Šventasis Sostas neduotų pavadinimo Marijos žemė, jeigu nebūtų tame krašte katalikiškos kultūros, meno tradicijų, liaudies pamaldumo į Mariją. Latvija tik iš dalies yra katalikiška. Ir Sovietų Sąjungoje buvome vienintelė visiškai katalikiška respublika.

A.Medalinskas. O dokumente, kaip tiksliai apibrėžtas kraštas, kuriam Vatikanas suteikė Marijos žemės vardą?

A.Motuzas. Ten tiesiogiai tik apie Latgaliją, Lietuvą ir Lenkiją yra kalbama. Vatikanas suteikė mums šį vardą dar ir dėl to, kad į rytus nuo mūsų praktikuojami kiti krikščioniški tikėjimai: į rytus - stačiatikių, o į šiaurę ir šiaurės vakarus - Skandinavija, Latvija, didžia dalimi protestantų kraštai. Todėl mes - Lietuva ir Latgalija esame katalikiškojo tikėjimo "Terra Mariana" forpostas Europoje.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"