TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žurnalistai apie Sausio įvykius: mūsų lemtis – būti dramatiškiausių įvykių sūkuryje

Spaudos rūmai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sovietams užgrobus Spaudos rūmus, 1991 m.  sausio 12-ąją  užimtų redakcijų žurnalistai išleido bendrą laikraštį „Laisva Lietuva“. Kreipdamiesi į žmones ir žadėdami nepalikti jų be objektyvios informacijos, žurnalistai rašė: „Mūsų profesijos lemtis – būti dramatiškiausių įvykių sūkuryje ir sakyti tiesą.“ 

Kad informacijos apie šį leidinį dabar beveik nebėra, „Verslo žinių“ apžvalgininkas Rytas Staselis nesistebi, nes tuomet niekas negalvojo apie išliekamąją vertę. Kita vertus, pabrėžia jis, tą istoriją turime pripažinti ir atiduoti pagarbą idėjai.

„Laisva Lietuva“ – daugybės žurnalistų bendras darbas

Tuo metu „Respublikos“ korespondente dirbusi žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė prisimena, kad šio laikraščio redakcija buvo dabartinėje Arkikatedros kurijoje, kitapus katedros. Po to, kai sovietų kareiviai užėmė Spaudos rūmus, kur buvo įsikūrusios beveik visos redakcijos, „Respublikos“ ir „Mažosios Lietuvos“ redaktoriai pakvietė visus žurnalistus, kurie kartu 300 tūkst. egzempliorių tiražu išleido leidinį „Laisva Lietuva“.

„Leidėjai, kaip rašoma pirmame puslapyje, buvo „Aitvaras“, „Atgimimas“, „Echo Litvy“, „Gimtasis kraštas“, „Golos Litvy“, „Kurier Wilenski“, „Lietuvos rytas“, „Literatūra ir menas“, „Mažoji Lietuva“, „Respublika“, „Tiesa“, „Vakarinės naujienos“ ir „Vilniaus laikraštis“. Dar svarbu, kad laikraštis išėjo trimis kalbomis – lietuvių, rusų ir lenkų“, – pasakoja R. Sakalauskaitė.

Pasak R. Sakalauskaitės, pirmame „Laisvos Lietuvos“ puslapyje buvo visų leidėjų pareiškimas ir tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kreipimasis į žmones, laikraštis skelbė žinias ne tik iš Kremliaus, bet ir iš įvykių vietos.

„Atsimenu, kad tuomet Sporto rūmuose įvyko „Žanos D`Ark“ premjera, kuriai laiko rado Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Pagrindinį vaidmenį vaidino Ingeborga Dapkūnaitė ir daugelis žmonių jos kovą sutapatino su kova už Lietuvos laisvę. O Rimas Tuminas Mažajame teatre atšaukė spektaklį „Čia nebus mirties“, nes nusprendė, kad aktoriams geriau būti prie parlamento“, – kalba žurnalistė.

Reikia atiduoti pagarbą idėjai

„Verslo žinių“ apžvalgininkas Rytas Staselis prisipažįsta, kad sausio 11 diena jam įstrigo labiau negu pati 13-oji, nes tada prie Spaudos rūmų kariškiai šaudė jau tikromis kulkomis, įvyko specialiosios paskirties milicijos būrio OMON išdavystė.

„Pamenu, kad po to, kai laikraštis buvo sumaketuotas, mes visi, to proceso dalyviai, nuėjome į kaimynystėje esančią Vidaus reikalų ministeriją. Kalbėjomės su to meto vidaus reikalų ministru Marijonu Misiukoniu ir tapome jo pokalbio su Vilniuje tuo metu buvusiu Sovietų Sąjungos vidaus reikalų viceministru Demidovu liudininkais. M. Misiukonis su juo kalbėjo ir apie OMON`ą, o pokalbis baigėsi žodžiais „pamėginsite kišti nagus ir savo desantininkus – gausit į dantis“.

Paklaustas, ar nebuvo abejojančių leidiniu „Laisva Lietuva“ ir ar nebuvo baimės, kad su žurnalistais bus susidorota, R. Staselis sako, kad didelės baimės neprisimena, tačiau apgailestauja, kad „Laisvos Lietuvos“ procesas ir žiniasklaidos vienybė buvo gana trumpa: „Tai tebuvo vienintelis bendras leidinys, išleistas sausio krizės dienomis, nes kažkam vėliau pritrūko entuziazmo, kažkam kažkas gal nepatiko, taigi, deja, „Laisva Lietuva“ išėjo tik vieną kartą.“

Vis dėlto informacijos internete apie „Laisvą Lietuvą“ dabar praktiškai nėra. R Staselio nuomone, viena priežastis ta, kad tuomet niekas negalvojo apie išliekamąją vertę. „Kita vertus, pripažinkime, kad bendras leidinys buvo to meto „Respublikos“ leidėjų Vito Tomkaus, amžiną atilsį Vito Lingio ir Ryčio Tarailos idėja. Galbūt tai šiandien ne visiems patinka, bet tą istoriją turime pripažinti ir atiduoti pagarbą tai idėjai“, – įsitikinęs R. Staselis.

Asmeniniai žmonių archyvai – nearti dirvonai

Dokumentinio filmo „Diena po rytojaus“, kurį LRT TELEVIZIJA rodys antradienio vakare, 21,30 val., režisierius Rimas Bružas sako, kad žiūrovai išvys dar nematytų unikalių kadrų. „Manau, kad didžiosios dalies medžiagos mes dar nesame iš viso matę. Asmeniniai žmonių archyvai – nearti dirvonai, esu tikras, kad daugelis net nežino, ką turi. Aš turėjau surinkęs apie 50 valandų „žalios“ medžiagos, kurioje buvo unikalių dalykų“, – kalba jis.

R. Bružas pabrėžia, kad, kuriant filmą, prioritetas buvo kalbėti iš žmogaus pozicijos, pasižiūrėti, kaip žmonės jautėsi toje situacijoje, būdami minioje, perteikti pačią atmosferą ir emocijas.

„Įdomus momentas – prie Aukščiausiosios Tarybos ir jos gynėjai. Kas guli ant smėlio maišo, kas ant kažkokio čiužinio ar pledo, stovi į sieną atremti tikri ginklai, o amžiną atilsį maestro Vytautas Kernagis atlieka savo kūrinius. Tai vienas iš tų emocingų momentų ir suskamba visai kitaip“, – kalba R. Bružas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"