TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žurnalistai ir tarsi žurnalistai

2011 06 06 0:00
Eltos nuotraukos

Penkiolikos menkai su žurnalistika susijusių narių Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK), veikiama įvairių interesų grupuočių, ėmėsi uzurpuoti Lietuvos žiniasklaidą, primesdama jai taisykles, kurios žurnalistus turėtų paversti paklusniais pranešimų spaudai platintojais. Bandoma iš pagrindų pakirsti svarbiausią žurnalistikos žanrą - žurnalistinius tyrimus, kurie atskleidžia tai, ką labai kruopščiai slepia įtakingiausi šalies asmenys.

Ką nori, tą skiria

Pradėsime nuo esminės aplinkybės - Etikos komisijos narių niekas ir niekada nerinko, juos skiriant nevyksta atranka, kaip skiriant teisėjus ar kitus sprendimo teisę turinčius asmenis. Dauguma komisijos narių - verslininkai ar teisininkai, kuriuos įvairios su žiniasklaidos verslu susijusios organizacijos savo nuožiūra delegavo į komisiją. Delegavo ne už dyką - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas kasmet finansuoja komisijos veiklą ir moka jos nariams už dalyvavimą posėdžiuose.

Kodėl teisė deleguoti savo atstovus suteikta būtent šioms penkiolikai organizacijų iš kelių dešimčių Lietuvoje veikiančių panašaus tipo asociacijų, draugijų ir fondų? Pasak komisijos pirmininko Lino Slušnio, deleguoto Lietuvos psichiatrų asociacijos, šios organizacijos aktyviausiai dalyvavo kuriant Etikos komisiją.

Pirmininko pavaduotoja advokatė Inga Abramavičiūtė deleguota Lietuvos žmogaus teisių centro, nors šiuo metu Lietuvoje veikia ne mažiau kaip dvidešimt organizacijų, savo pavadinime vartojančių žodžius "Žmogaus teisių", kurios lygiai taip pat galėtų dalyvauti komisijos veikloje.

O štai ir kiti nariai. Kunigas Aušvydas Belickas, deleguotas Lietuvos vyskupų konferencijos, matyt, pasirinktas todėl, kad anksčiau redagavo žurnalą "Katalikų pasaulis", dabar kartais paskelbia savo minčių apie žmogų ir tikėjimą interneto portale "Bernardinai".

Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD), 1991 metais įkurta kaip alternatyva sovietinei Žurnalistų sąjungai, bet netapusi įtakinga organizacija, taip pat turi savo atstovę Etikos komisijoje - buvusią Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) darbuotoją, šiuo metu pensininkę Gražiną Daukšaitę. Nors ir negausioje LŽD, turinčioje tik septynias dešimtis narių, yra žinomų ir stiprių žurnalistų, tokių kaip Liudvika Pociūnienė, Tomas Čyvas, Aras Lukšas. Tačiau draugija į Etikos komisiją kažkodėl delegavo pastaruoju metu aktyviai žurnalistikoje nesireiškiančią narę.

Žurnalistų sąjunga į komisiją delegavo Viktorą Trofimišiną, kuris redaguoja agroverslo žurnalą "Mano ūkis", yra Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų klubo bei pernai įkurtos LŽS Etikos komisijos pirmininkas.

LRT, turinti gausų būrį žurnalistų, nerado geresnio kandidato į Etikos komisiją, kaip radijo laidą "Ryto garsai" vedantis Artūras Matusas. O Lietuvos žurnalistikos centras delegavo jauną žurnalistą Mindaugą Nastaravičių, šešerius metus dirbusį LRT, pernai įsidarbinusį žurnalistu dienraštyje "15 min."

Žurnalistę Laimą Abromaitytę-Sereikienę, vadovaujančią radijo stočiai Žinių radijas, į komisiją delegavo Lietuvos radijo ir televizijos asociacija.

"Lietuvos ryto" advokatą ir akcininką Sigitą Židonį delegavo Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija. O šiaulietį verslininką, Šiaulių kabelinės televizijos įmonei "Splius" vadovaujantį Zenoną Kiudulą - Lietuvos kabelinės televizijos asociacija.

Nacionalinei rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijai atstovauja Prienų rajono laikraščio "Gyvenimas" redaktorė Ramutė Šimukauskaitė, regioninėje spaudoje dirbanti dvidešimt metų.

Tautvydas Musteikis komisijoje atstovauja Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacijai, o pats vadovauja viešųjų ryšių įmonei.

Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija (NŽKA), kurios steigėja Žurnalistų sąjunga, delegavo žurnalistę Aldoną Žemaitytę-Petrauskienę, pastaruoju metu atitolusią nuo žurnalistikos, retkarčiais rašinėjančią "Bernardinams" ar išeivijos leidiniams.

Taip tik atrodo, kad Etikos komisijos nariai - labai skirtingi ir vienas nuo kito nepriklausomi žmonės. Iš tiesų jie atstovauja keliems klanams, kurie, deja, yra susikūrę ir žiniasklaidoje. Ar ne todėl ir toks keistas pasirinkimas, kai Žurnalistų profesinės organizacijos deleguoja į komisiją visuomenei, net patiems žurnalistams nežinomus, aktyviai žurnalistikoje nebesireiškiančius žmones? Gal jie paklusniau vykdo delegavusios organizacijos nurodymus priimant sprendimus?

Žurnalistui - policininko prievolė

Ši margaspalvė komisija priimdama sprendimus vadovaujasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, kurį priėmė siauras žmonių ratas. Nors nurodoma, kad kodeksas kurtas remiantis Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliucija Nr. 1003 (1993) "Dėl žurnalistikos etikos", iš tiesų rezoliucijoje nėra tų neįgyvendinamų nuostatų, kurių gausu kodekse.

Veik kiekvieną Lietuvos žurnalistą galima šimtus kartų pripažinti neetišku, vien už tai, kad jis nesilaiko 9 straipsnio reikalavimo. Nesu girdėjusi nė vieno kolegos, kuris imdamas interviu ar prašydamas informacijos kalbėtų tarsi JAV policininkas, perspėdamas žmogų dėl parodymų panaudojimo prieš jį patį, tik kiek kitais žodžiais: "Įspėju, kad jūsų žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėse."

Žurnalisto toks darbas - gautą informaciją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Prisistatęs ir nurodęs leidinį, kuriam atstovauja, jis tuo ir pasako, kur bus panaudota informacija. Bet 9 straipsnis labai patogus tuo atveju, jei atsirastų reikalas kurį nors žurnalistą priskirti prie neetiškų.

Šiuo metu Etikos komisijos nariai dažniausiai pripažįsta žurnalistus pažeidus 3, 5, 6, 22 straipsnius. Šiuose straipsniuose iš žurnalistų reikalaujama kuo didesnės nuomonių ir šaltinių įvairovės bei suteikti kritikuojamam asmeniui atsakymo teisę. Šaltinių ir nuomonių įvairovė, be abejo, yra vertingas dalykas, bet jų gausa priklauso nuo žanro. Moksliniame tiriamajame straipsnyje iš tiesų kuo daugiau, tuo geriau. O trumpoje informacinėje žinutėje pateikiamas tik aprašomas įvykis, be jokių nuomonių. Taip pat ir komentare - absurdiška, jeigu komentatorius klaus kritikuojamo asmens nuomonės. Tačiau komisijos nariai, nagrinėdami skundus, reikalauja, kad būtų pakalbintas kiekvienas asmuo, kuris gali būti susijęs su aprašytu įvykiu.

Neįgyvendinami reikalavimai

Kodekso neskaitę piliečiai įsivaizduoja, kad neetiškais paskelbti leidiniai ką nors apšmeižė. Iš tiesų komisija nė nevertina paskelbtų faktų tikrumo, kuris yra akivaizdžiausias žurnalisto profesionalumo ir sąžiningumo (etiškumo) požymis. Šiuos svarbiausius žurnalistikai klausimus sprendžia teismai. Taip daugelis mąstė ir 2010 metais, kai Etikos komisija, pasiūlius LRT deleguotam A.Matusui, "Lietuvos žinias" priskyrė prie profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų. LŽ kaip tik tuo metu daug rašė apie tai, kaip LRT paslapčia pardavė Vankuverio žiemos olimpinių žaidynių transliavimo sublicenciją privačiam kanalui, o prokuratūra dėl šio fakto pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Nors nė vienoje LŽ publikacijoje nebuvo skelbta nepatikrinta informacija, nors tuo metu vyko prokuratūros pradėtas ikiteisminis tyrimas, Etikos komisijos nariai priėmė tokį sprendimą, nes jiems pasirodė, jog mažoka šaltinių ir nuomonių įvairovės. Nesvarbu, kad dėl sublicencijos pardavimo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o pradėjus apie tai rašyti buvo kalbėta su mažiausiai dešimčia LRT, privataus kanalo, teisėsaugos pareigūnų. Juk tai buvo atviras kerštas ir įstatymo draudžiamas persekiojimas už kritiką. Nekalbant jau apie tai, kad A.Matusas yra skundų serijos prieš "Lietuvos žinias" autoriaus, LRT generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio pavaldinys. Nesvarbu, kad kita LRT atstovė, laidos "Teisė žinoti" vedėja Rita Miliūtė iš tiesų du dešimtmečius studentavo, kol sugebėjo užbaigti Vilniaus universiteto bakalauro studijas. Komisijai nerūpėjo, kad eismo įvykį patyrusį vaiką "greitoji" iš tiesų paliko šaltyje laukti mamos. Laikraštis, ginantis visuomenės interesą, buvo apjuodintas, nes komisijoje gausu LRT ir žurnalistų visuomeninių organizacijų atstovų, veikiančių bendrai, atstovų, kurie siekė atkeršyti dienraščiui už publikacijas.

Iškalbinga detalė - LŽS, kuriai priklauso erdvios patalpos pačiame Vilniaus centre, nuomojasi patalpas iš LRT Konarskio gatvėje, per metus už jas kartu su šildymu moka apie 40 tūkst. litų. LRT patalpose įsikūrusi ir NŽKA. Šios dvi organizacijos į Etikos komisiją yra delegavusios du atstovus.

Sau kodekso netaiko

80 narių turinčiai NŽKA atstovaujanti Aldona Žemaitytė-Petrauskienė yra seniai bankrutavusių, rinkos sąlygomis neišgyvenusių savaitinių laikraščių "Naujasis dienovidis" ir "Dienovidis" leidėja. Kadaise įtaigiai patriotiškai kalbėjusi ir rašiusi kultūros, istorijos, tremties temomis, A.Žemaitytė-Petrauskienė padėjo ragelį, kai LŽ paklausė apie 108 kvadratinių metrų patalpas pačioje Vilniaus širdyje, Pilies g. 23a.

Šias ištaigingas pa0talpas istorinėje vietoje, kultūros paveldui priskirtame name, 1994 metais Vyriausybė savo nutarimu skyrė "Naujojo dienovidžio" redakcijai. Tais pačiais metais patalpas gavo daugelis sostinės ir kitų Lietuvos miestų redakcijų, taip norėta padėti leidiniams sutvirtėti, atsistoti ant kojų, kad galėtų egzistuoti savarankiškai. Tačiau savaitraštis, o vėliau žurnalas "Dienovidis", deklaravęs ypatingą tautiškumą, todėl dosniai remtas išeivijos mecenatų ir fondų, katalikiškų pažiūrų skaitytojų, gaudavęs ir valstybės finansinę paramą, vis dėlto 2004 metais buvo likviduotas. Kartu likviduota ir savaitraštį leidusi UAB "Dienovidis".

Likus mėnesiui iki savaitraščio likvidavimo A.Žemaitytė-Petrauskienė redakcijai skirtas patalpas Pilies gatvėje įformino savo vardu ir pertvarkė, įrengdama du butus: 47 ir 60 kvadratinių metrų ploto. Pradėjus kilti nekilnojamojo turto kainoms šių dviejų butų, esančių netoli prezidentūros, vertė galėjo siekti daugiau nei milijoną litų. 2007 metais A.Žemaitytė-Petrauskienė pardavė vieną butą, o 2010-aisiais - ir antrą.

Gavusi LŽ klausimus raštu dėl patalpų Pilies 23a, A.Žemaitytė-Petrauskienė vis dėlto išdėstė savo argumentus:

"Nustojus leisti žurnalą, UAB "Dienovidis" akcininkai pasidalijo akcijas, - paaiškino A.Žemaitytė-Petrauskienė. - Redaktorei, sukūrusiai ir išlaikiusiai kultūrinį ir, drįsčiau sakyti, prestižinį leidinį dvylika metų, atiteko patalpos. Privačia nuosavybe jos tapo vėliau pagal atitinkamus įstatyminius aktus."

A.Žemaitytė-Petrauskienė - ne vienintelė, sugebėjusi pasinaudoti įstatymų spragomis ir redakcijoms skirtas patalpas paversti asmeninėmis. Tačiau ar tai, kad tokių apsukruolių yra ir daugiau, pateisina Etikos komisijos narę?

Ar Etikos komisija, sužinojusi apie šiuos A.Žemaitytės-Petrauskienės nekilnojamojo turto sandorius, pasiūlys asociacijai atšaukti savo narę, neįvykdžiusią esminių žurnalistui keliamų reikalavimų?

"Komisija neturi galimybių vertinti narių etiką, - paaiškino L.Slušnys. - Atšaukti narį gali tik jį delegavusi organizacija, o ne komisija."

Kito komisijos nario Z.Kiudulo pavyzdys rodo, kad atstovą į Etikos komisiją delegavusiai organizacijai ne itin rūpi jo etika.

LŽ neseniai rašė, kad Z.Kiudulas, vadovavęs kabelinės televizijos įmonei "Lignita", dabar dirbančiai su įmonės "Splius" vėliava, teikė neteisėtas paslaugas buvusiam Šiaulių miesto 2-ojo policijos komisariato vadovui Petrui Keiniui.

Policijos departamentas P.Keinio veiksmais susirūpino 2004 metų sausio 14 dieną, kai buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas gavus informaciją, kad komisaras neva sumušė savo sugyventinę, o kai ši kreipėsi į policiją, trukdė tyrimui, paskambinęs iš mobiliojo telefono atšaukė į įvykio vietą išsiųstą policijos ekipažą.

Tyrėjams pasidomėjus, iš kokio telefono skambino P.Keinys, paaiškėjo, kad būdamas komisaru pareigūnas lengvatinėmis sąlygomis gavo dvi mobiliojo telefono SIM korteles iš dviejų Šiauliuose veikusių įmonių, įsikūrusių 2-ojo policijos komisariato aptarnaujamoje teritorijoje.

Parengtinio tyrimo metu apklaustas UAB "Lignita" direktorius Z.Kiudulas davė parodymus, kad pažįsta P.Keinį kaip Šiaulių miesto 2-ojo policijos komisariato viršininką, asmeninių ryšių su juo nepalaiko, tačiau yra bendravęs dalykiniais reikalais: dėl vagysčių, padegimų, turto naikinimo ir pan. atvejų, susijusių su įmonės veikla. Vieno tokio pokalbio metu P.Keinys paprašęs išsinuomoti įmonės vardu išduotą mobiliojo ryšio kortelę, nes tokiu atveju taikomi mažesni pokalbio tarifai. Nuo 2003 metų vasario iki 2004-ųjų vasario komisaras nemokėjo už naudojimąsi ryšio paslaugomis, už jas mokėjo "Lignita". P.Keinys įmonės pateiktą sąskaitą apmokėjo tik 2004 metų kovą, jau vykstant ikiteisminiam tyrimui.

Policijos departamentas, už šį ir kitus nusižengimus atleidęs iš darbo komisarą, kažkodėl neinicijavo baudžiamosios bylos dviem įmonėms, faktiškai davusioms kyšį aukštas pareigas ėjusiam asmeniui. Tuo metu Z.Kiudulas jau buvo Etikos komisijos narys, juo yra iki šiol.

Papildomas uždarbis

Etikos komisija tik vadinasi visuomenine organizacija. Iš tiesų tai nemažai biudžetui kainuojanti, tačiau juridinio asmens statuso neturinti institucija, išlaikoma iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšų. Nuolatinį atlyginimą iš fondo skirtų lėšų gauna komisijos pirmininkas, jo pavaduotojas ir padėjėjas. Komisijos nariams atlyginama už dalyvavimą posėdžiuose - vidutiniškai už vieną-du kartus per mėnesį.

Pasak L.Slušnio, mokestis yra nedidelis - per metus komisijos narys gauna apie 1800 litų, o pirmininkas kiek daugiau, nes jis turi daugiau pareigų.

LŽLEK svetainėje skelbiama, kad 2009 metais (naujesnių duomenų nepavyko rasti) Etikos komisijai skirta 1,8 proc. visų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšų. Administracijos darbo užmokesčiui - 28,3 tūkst. litų, komisijos pirmininkės (tuomet dabartinės Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės) ir narių veiklai apmokėti - 159 tūkst. litų. Iš viso panaudota 187,4 tūkst. litų. Šie įspūdingi skaičiai rodo, kad 2009 metais komisijos nariams buvo sumokėta kur kas daugiau, nei numatyta šiems metams.

Iš to paties fondo remiami įvairūs leidiniai, radijas, televizija, internetas. Vieną didžiausių finansavimą gavo Audriaus Navicko kuklus, pusiau mėgėjiškas, nuolat vėluojančios informacijos portalas "Bernardinai" - 190 tūkst. litų 2011 metams. Tai absoliutus rekordas, nes kitiems, kur kas reikšmingesniems, keliolika kartų daugiau lankytojų sulaukiantiems interneto leidiniams skirta keturis penkis kartus mažiau lėšų.

Iš fondo finansuojama ir Žurnalistų sąjunga, pati gaunanti nemenkų lėšų iš patalpų Vokiečių gatvėje nuomos ir dividendų. 2009 metais (naujesnė informacija neskelbiama) LŽS pajamos iš patalpų nuomos sudarė veik 120 tūkst. litų, tikslinės lėšos projektams - 333 tūkst. litų, paimta paskola iš UAB "Juozapas pas žurnalistus" - 277 tūkst. litų.

Iš šių pajamų, kaip skelbiama ataskaitoje, veik 200 tūkst. išleisti atlyginimams, apie 40 tūkst. - ryšiams, kanceliarinėms išlaidoms ir komandiruotėms, apie 40 tūkst. litų - patalpų nuomai, netoli 30 tūkst. litų - turto mokesčiui ir nusidėvėjimui, 16 tūkst. litų - LŽS valdymo organų finansavimui. Taigi didžioji dalis gautų pajamų išleista LŽS valdymo organams ir administravimui išlaikyti. Ir tik 5 tūkst. litų sudarė garantinis fondas teisiniam sąjungos narių gynimui, mažiau nei 10 tūkst. litų išleista almanachui "Žurnalistika 2009", beveik antra tiek - interneto svetainės projektui.

Skaičiai iškalbingi - LŽS struktūrai išlaikyti išleidžiami šimtai tūkstančių, o žurnalistams ginti - tik penki tūkstančiai.

Etikos komisijai neseniai nusprendus, kad LŽ nusipelnė būti išbrauktos iš neetiškų žiniasklaidos priemonių grupės, LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius pareiškė: "Nuo šiol "Lietuvos žinios" ir jų darbuotojai vėl gali lygia greta su kitomis žiniasklaidos priemonėmis dirbti ir vadintis žurnalistais, gauti valstybės paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, kitų valstybės finansuojamų programų."

Atrodo, D.Radzevičius netyčia atskleidė komisijos veiklos esmę. Penkiolikos atsitiktinių žmonių grupė gali sužlugdyti viešosios informacijos priemonę, jei pripažins ją neetiška. Žurnalistai negaus finansavimo iš fondo, o mažesniems kolektyvams šis finansavimas gyvybiškai svarbus. Todėl Seimui siūloma priimti įstatymo pataisas, kurios numatytų, jog neetišku pripažintas leidinys negalėtų dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose ir gauti lėšų iš valstybės įmonių paslaugoms atlikti. Šią įstatymo pataisą jau užregistravo konservatorius Kęstutis Masiulis, galbūt nelabai suprasdamas, kokių juodašimtiškų jėgų įrankiu jis gali tapti. Anksčiau neetišku buvo pripažintas dienraštis "Vakaro žinios", dabar - TV3, tačiau Etikos komisijos sprendimai neturėjo teisinių ir kitokių pasekmių. Priėmus šią pataisą būtų suduotas dar vienas smūgis Lietuvos žiniasklaidai. Ironiška, kad represijų iniciatyvos prieš "Respublikos" leidinių grupę, nacionalinį dienraštį "Lietuvos žinios", populiariausią šalies kanalą TV3, kur sukurta daugybė žurnalistų darbo vietų, kyla iš LŽS. Žurnalistų savivalda tikrai išsigimė, jeigu ji puola žurnalistus ir smaugia žiniasklaidą, kuri atlieka savo misiją informuoti visuomenę.

Tokiu atveju pagaliau būtų sukurta veiksminga susidorojimo su žiniasklaida schema - nepalankus Etikos komisijos sprendimas reikštų leidinio, TV kanalo ar radijo stoties žlugimą. Apie tokią schemą daugelį metų svajojo politikai ir valdžia, tačiau ją sukūrė LŽS ir jos pirmininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"