TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žuvę žydai neturi likti tik skaičiumi

2013 02 02 6:05
Pasak E.Zingerio, anuometinis nuolaidumas mums visiems yra pamoka, rodanti, kad negalime nusileisti jokioms šios pragariškos ideologijos apraiškoms. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Apie holokausto tragediją, žuvusių žydų atminimo įamžinimą, Vilniaus geto atminties metus - pokalbis su Seimo nariu, konservatoriumi Emanueliu Zingeriu.

- Sekmadienį visame pasaulyje minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Ar ši žydų tautos ir visos žmonijos tragedija pakankamai įsitvirtino mūsų atmintyje ir sąmonėje?

- Holokaustas galbūt yra vienas pagrindinių likusių egzaminų pasaulio tautoms, siekiant suvokti, kaip po tūkstančių metų milžiniško kultūros įvairėjimo, išaugusios religijų etikos svarbos, žmoniją galėjo ištikti tokia nelaimė, kai viena žmonių dalis pradėjo kitų medžioklę ir baisų naikinimą, motinas su vaikais stumdami į mirties duobes.

Įsivaizduokite ikikarinį Kauną, Rygą ar Krokuvą, kur iki 1939 metų rugsėjo 1 dienos vagystė buvo retenybė, o visoje Vidurio Europoje ir Vokietijoje dienos metu beveik niekas nerakindavo namų durų. Ir staiga vieniems liepiama užsikabinti mirtį lemiančias geltonas žvaigždes, kiti renkasi žudikų vaidmenį, treti puola dalytis nužudytųjų kepures ir paltus. Retesni nusprendžia nepasiduoti į pasaulio pabaigą panašiems šios medžioklės trimitų garsams, nueina į šoną ir paslepia vieną kitą atsitiktinai iš kraujuotos duobės išlipusį vaiką.

Nemanau, kad holokausto tragedija pakankamai įsitvirtino mūsų sąmonėje, nes šiandien žmonėms tenka kovoti už savo išgyvenimą. Tokiomis sąlygomis ne tik holokaustui, bet ir kitoms Lietuvos istorijos dalims lieka mažai vietos. Unikalusis holokaustas priskiriamas dvasingumo aplinkai, kuriai, piliečiams mąstant apie šildymo sąskaitas, lieka ne tiek daug vietos. Ir tai visai ne dėl jų specialaus antisemitizmo, o dėl paprasčiausios kasdienės kovos už savo būvį.

Holokausto ir šimtamečio žydų indėlio į Lietuvos statybas pažinimas didina žmogiškumą. Todėl surėmę pečius turime pabandyti jį stiprinti.

- Iki nacių okupacijos Lietuva buvo šalis, kurioje žydai gyveno saugiai ir taikiai. Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta per 90 proc. iš daugiau nei 200 tūkst. čia gyvenusių žydų. Ar turite atsakymą, kodėl įvyko ši tragedija?

- Lietuva - šalis, kurioje žuvo kone daugiausiai žydų kilmės žmonių Europoje. Likusių gyvų pareiga suprasti du dalykus: kas buvo tie nužudyti žmonės, jų kaimynai, kas atsakingas už šias didžiausias žudynes Lietuvos istorijoje, ir kaip šios skerdynės, kad ir kiek surežisuotos, galėjo įvykti Europos centre.

Holokausto tragedija buvo skrupulingai suplanuota nacistinės Vokietijos štabuose ir įvairiose Europos vietose vykdyta su entuziastinga vietinių parama iki paskutinio šturmo prie Reicho kanceliarijos. Įsivaizduokite, besibaigiant karui vokiečių kareiviai mano mamą su kitais dar gyvais Kauno geto kaliniais iš Štuthofo koncentracijos stovyklos pradėjo varyti gilyn Reicho link. Negalėjusią paeiti mamos pusseserę, kuriai klumpės iki kraujo nutrynė pėdas, tiesiog nušovė visų akivaizdoje. Tai buvo beprotiškas, nepaprastai kruopštus ir, deja, beveik pavykęs visų nacių okupuotose teritorijose buvusių Europos žydų sunaikinimo planas.

Holokausto tragedija įvyko, nes Veimaro laikotarpio Vokietijos politinės partijos užleido areną naciams ir jų ideologijai, kurioje nuo pradžių ryškėjo tuomet dar slapto plano įvykdyti holokaustą bruožai. Tarpvalstybiniuose santykiuose ypač gėdingai atrodė Miuncheno sąmokslas, kuriame kraugeriui Hitleriui buvo leista vaidinti taikdarį. Anuometinis nuolaidumas mums visiems yra pamoka, rodanti, kad negalime nusileisti jokioms šios pragariškos ideologijos apraiškoms. Todėl iš Lietuvos piliečių niekas neturi teisės vogti Kovo 11-osios ir šią dieną marširuoti Gedimino prospektu su svastikomis ar jų paslėptomis modifikacijomis. Lygiai, kaip ir kitomis dienomis. Turime stabdyti šios vis bandančios atgyti ideologijos pavidalus.

- Minint 70-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines, šie metai paskelbti Vilniaus geto atminimo metais. Kodėl būtina paminėti šią istorinę datą?

- Visų Seimo frakcijų atstovų paremta ši mano iniciatyva susijusi su tuo, kad Sąjūdžio laikais gana aukštai iškelta žuvusių žydų ir jų palikimo įamžinimo intensyvumo kreivė Lietuvoje augtų.

Manau, mūsų šaliai pirmininkaujant Europos Sąjungos (ES) Tarybai, toks šios datos įamžinimas kitų šalių bus teisingai suprastas kaip kvietimas pasitikrinti ir Europos tautų vertybinę brandą. Tuo labiau kad balandžio-gegužės mėnesiais Lenkijoje bus minimos 70-osios Varšuvos geto sukilimo metinės.

Vilniaus getas buvo išžudytas ir nukeliavo į dausas įrodęs nepaprastas savo dvasios aukštumas, didį pranašumą prieš juos žudžiusius menkus nacių ir vietinių pakalikų barbarus. Jame iki paskutinio atodūsio veikė teatras, skambėjo aukštoji muzika. Gete uždaryti menininkai priešinosi saviraiška: kai naciai ir jų vietiniai pakalikai su šunimis atiminėjo jų vaikus, jie, mirties akivaizdoje likę laisvi, grojo Bachą. Tai antikinio masto tragedija, įvykusi mūsų europinėje sostinėje!

Galime išdidžiai pakelti šių nužudytų žmonių vėliavą, parodydami sektinas jų dvasios aukštumas dabartinei Europai. Jų laikysena žūties akivaizdoje mums yra didelis moralinis priesakas. Per pirmininkavimą ES sušaudytą Vilniaus geto vėliavą mintyse galime išdidžiai pastatyti šalia Bendrijos vėliavos.

- Kaip dar bus stengiamasi įamžinti per holokaustą žuvusių žydų atminimą?

- Jeigu per praėjusius metus Vokietija ėmėsi iniciatyvos ir akmenyje iškalė visų Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių Reicho kareivių vardus ir pavardes Vingio parke esančiose karių kapinėse, tad mes galų gale turėtumėme pradėti kalti žuvusių Lietuvos žydų vardus ir pavardes. Jie negali likti tik kelių šimtų tūkstančių žuvusių bendruoju skaičiumi, o privalo būti įasmeninti. Įvertindami kiekvieno žydo, sušaudyto Paneriuose, Kauno IX forte ar kitose vietose, gyvybę, indėlį į Lietuvos kūrimą, turime juos įvardyti kaip asmenis. Manau, tikrai surasime geranoriškumo ir valios, kad Paneriuose būtų iškalti pirmieji tūkstančiai pavardžių, juk turime duomenų, kad galėtumėme pradėti įvardyti tuos 200 tūkst. mūsų šalies piliečių. Tai didelis žygis už jų vardų grąžinimą...

Manau, laikas skelbti tokį atminties vajų ir kreiptis į savivaldybes, kad jos padarytų tą patį mūsų miestuose ir miesteliuose ties anoniminėmis žydų masinių žudynių vietomis. Žydų muziejus galėtų kreiptis į gyventojus, prašydamas pasidalyti savo žuvusių kaimynų nuotraukomis. Tai buvo nepaprastai sėkmingai įvykdyta Lenkijoje - išėjo jaudinantys kaimynų karo metais išsaugotų nuotraukų albumai. Įmanomos ir kitos puikios iniciatyvos.

Tikiuosi, Katalikų ir Evengelikų Bažnyčios, turėdamos pamokslo jėgą, irgi prisidės prie šio įamžinimo. Iki šiol Bažnyčia, kurios šaknyse yra ir Senasis, ir Naujasis Testamentai, skyrė nepakankamai dėmesio apmąstymams apie Bažnyčios vietą 1941-1944 metais, kaip tada turėjo atrodyti krikščioniškas pasipriešinimas naciams. Nors esu įsitikinęs, kad būtent žmogiškumo ir krikščionybės pamatai daugelį žydų gelbėtojų stūmė savo namuose priglausti bėgančiuosius nuo tikrosios mirties. Tad bandant skleisti iniciatyvą dėl holokausto aukų ir jų atminties įamžinimo, laukiame ir tikinčiųjų Lietuvoje veiksmo. Taip pat viliamės, kad ir išeiviai litvakai broliškai prisidės prie Atminties stiprinimo.

Seimo narį kalbino ROBERTA TRACEVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"