TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žvilgsnis į "Misiją: Sibiras"

2007 04 12 0:00
Praėjusių dešimtmečių naštos neatlaikė ir betoniniai kryžiai.
Felikso Žemulio nuotrauka

Pernai vasarą Lietuvos jaunimo organizacijų taryba organizavo tris ekspedicijas į lietuvių tremties ir žūties vietas Sibire. Ekspedicijas parėmė Kultūros ministerija ir geranoriški verslininkai, talkino Lietuvos radijas, televizijos kanalai, apie jas informavo dienraščiai. Kaip bus tęsiamas šis darbas?

Jau pati jaunų žmonių atranka į pernykštes ekspedicijas sujudino dalį mūsų visuomenės, o jaunimą privertė atsisukti į skausmingą mūsų tautos istoriją. Kai vienai grupei Rusija atsisakė išduoti vizas, apie šias ekspedicijas, taigi ir apie tremties palikimą Sibire, daugiau sužinojo mūsų valstybės vadovai.

Pora dešimčių ekspedicijų narių aplankė Komijoje buvusias Vorkutos ir šalia Syktyvkaro lagerių vietas bei kelioliką Komijos, Tomsko ir Irkutsko sričių kapviečių. Mūsų jaunimo atstovai susipažino su rūsčia Sibiro tundra, bekrašte taiga, sunkiai pasiekiamomis tremties vietovėmis. Savo rankomis jie lietė lagerių kankinių kaulus, tvarkė lietuvių kapus. Grįžę namo, rengė fotoparodas, pasakojo ir rašė apie savo išgyvenimus. Viliuosi, kad vienas kitas jų susidomės šia netolima mūsų tautos istorija, taps jos puoselėtoju ir tyrėju.

Kokie tikslai?

Bet ar pažintis su Sibiru, jame esančiomis lietuvių kapinėmis, tų kapinių tvarkymas yra svarbiausi jaunimo ekspedicijų uždaviniai? Juk kapinėse nukirsti krūmai ir nuo kapų nurauta žolė greitai atžels ir paslėps jaunų rankų nuveiktą darbą. Tik keli atstatyti kryžiai dešimtį, gal daugiau metų stovės tarp išlakių Sibiro medžių.

Kelia abejonių, ar ekspedicijose atlikti darbai verti tų nemažų išlaidų? Kai kurie dalyviai buvo fiziškai silpnoki, o didelis nuovargis mažino jų darbingumą.

Ekspedicijų dalyvius globojo Irkutsko lietuvių bendruomenė, todėl neteisingi atsiliepimai apie viešbutį (2006 07 27 "Tremtinys") žeidžia bendruomenę ir gadina jos santykius su vietos valdžios atstovais.

Šios mintys kilo prisiminus mūsų pirmąsias 1989, 1990 ir 1991 metų ekspedicijas, kuriose dalyvavo dideli moksleivių būriai (63, 31 ir 19). Tada neturėjome pakankamai duomenų apie tremtį ir jos aukų mastą, bet suvokėme pagrindinį tikslą - tremties aukų įamžinimą.

Kiekvieną ekspediciją nelengva surengti: reikia daug pastangų ir pinigų, todėl kelionėje atlikti darbai turi būti ypač svarūs. Tada ir asmeniniai išgyvenimai bus didesni, sužavės ir sudomins daugiau jaunimo. Mano nuomone, svarbiausi ekspedicijų tikslai: lietuvių kapviečių paieška, inventorizavimas, atnaujinimas ir priežiūra.

Jaunos rankos atgaivintų

Bendrijos "Lemtis" nariai nuo 1989-ųjų rengia ekspedicijas į tremties vietas. Jie ne tik fotografuoja ir filmuoja kapines, bet ir braižo jų schemas.

Gintautas Alekna per kelerius metus numatęs atlikti neįtikimai didelį darbą - surasti likusias Sibiro kapines ir jas inventorizuoti.

Taigi jaunimo ekspedicijų tikslas turėtų būti lietuvių kapinių išsaugojimas, t. y. kapinių aptvėrimas, kryžių, antkapių ir tvorelių konservavimas ir atnaujinimas.

Mediniai kryžiai, kokius daugybę metų ant kapų statydavo lietuviai, laikosi maždaug pusamžį. Tokius statydavo ir išvežtieji į Sibirą, nes taigos medžių kvapas jiems priminė tėviškės kvapą. Dabar taigoje likusias kapines sunku surasti, jos nelankomos ir neprižiūrimos. Mažesnieji kryžiai jau nuvirtę, apaugę žolėmis ir samanomis, supleišėję, sutrūniję. Didesnieji - kerpėti ir samanoti - nuvirtę, atsirėmę į šalia augančius medžius arba dar tebestovi. Jie nuostabiai susilieję su taigos jaunuolynu. Kapų kauburėliai apžėlę žole, krūmais ir sunkiai įžiūrimi.

Daugelio kapinių ir jose esančių kapų tvoros nuvirtusios. Čia ganosi gyvuliai, kapus jie trypia ir naikina.

Šalia didesnių gyvenviečių lietuviai savuosius laidojo bendrose kapinėse. Jiems išvykus iš tremties vietų, kapai sunyko, ant jų vietiniai žmonės laidoja savuosius.

1990 metais radome vieninteles vietos lietuvių prižiūrimas kapines Korbike (Beriozovkos rajonas), netoli Krasnojarsko. Jų būklė buvo labai gera. Viduryje švytėjo balta medinė vainikuota Marijos statula, kryžiai buvo nudažyti tamsiai ruda spalva. Deja, pamažu blėso lietuvių entuziazmas, stigo lėšų. Po dešimties metų, 2000-aisiais, kapines radome apleistas, apžėlusias aukšta žole, kryžių paviršius buvo nušiuręs. Viliamės, kad jaunos rankos atgaivins Korbiko kapines.

Šaukiasi mūsų dėmesio

Yra kapinių, kuriose buvo laidojami vien tik lietuviai. Dabar tai nedidelės giraitės. Esame radę keletą tokių giraičių: Kutaše, netoli Gorno Altaisko (Kalnų Altajus), Beretės, Bolšoj Unguto 3-iajame kilometre (Krasnojarsko krašto Manos rajonas), Zulumajuje (Irkutsko srities Taišeto rajonas), Chužyre (Irkutsko srities Olchono sala). Jeigu jas aptvertume ir išvalytume, likusius kryžius konservuotume ir restauruotume, mums ir Sibiro gyventojams jos ilgiau primintų praeities aukas.

Vertos dėmesio ir mūsų rūpesčio yra didelės Kvitoko kapinės (Irkutsko srities Taišeto rajonas). Jos yra bendrose kapinėse, bet atskirtos plačiu taku. Vietos gyventojai kol kas jų nelietė.

Lietuviai, kurie gyveno didesnėse gyvenvietėse ir dirbo pramonės įmonėse arba kasyklose, mirusiesiems pagerbti statė metalinius arba betoninius kryžius ir antkapius. Daugelio jų būklė apgailėtina, kapinės nelankomos ir neprižiūrimos. Jos ilgaamžės, bet šaukte šaukiasi mūsų dėmesio. Tai Zimos (Irkutsko sritis), Novoiljinsko ir Ilkos kapinės (Buriatija). Visos jos yra didelės, prie pat Sibiro magistralės, todėl jomis pasirūpinti nebūtų sudėtinga.

Nežinomų autorių pastangos

Biriusinsko (buvusios Sujetichos, Taišeto rajonas) kapinės - didžiausios iš mums žinomų. Jose palaidota per 200 lietuvių. Kryžiai ten betoniniai, monumentalūs, skirtingo dydžio ir stiliaus. Kiekvienas - tarsi nedidelis paminklas. Nežinome, kas ir kada juos statė, tačiau verta dėmesio autorių išmonė ir tremtinių pastangos įamžinti artimųjų atminimą. Lietuvių kapai yra kompaktiškai sutelkti bendrose kapinėse. Restauravus mūsiškius kryžius ir sutvarkius kapines, jie taptų patraukliu objektu.

Biriusinskas yra netoli Sibiro magistralės, su Taišetu jungia asfaltuotas kelias. Lėšų stokojanti vietos valdžia nepajėgia (gal nėra tradicijų) palaikyti tinkamos kapinių būklės. Potencialūs pagalbininkai būtų vietos moksleiviai, bet reikia bendrų jų ir mūsų pastangų. Dabar šių kapinių būklė apgailėtina.

Sibire stebino ir kalto metalo kryžiai. Jų puošnumas, monumentalumas, dydis, neabejotina meninė vertė, autorių išmonė ir statybos išlaidos reikalauja išskirtinio dėmesio ir studijų. Tokių kryžių radome šalia dabartinių gyvenviečių, gūdžioje taigoje, didelėse ir mažose atkampių tremties vietovių kapinėse. Bene daugiausia jų yra už tolimojo Baikalo, Buriatijoje. Gal tai vieno menininko darbai? Jie - Chara Kutule, Zonoje, Čelane, Chandagajuje ir 17-osios kirtavietės bei Moigos kapinėse. Deja, tų kapinių ir jų kryžių niekas nelanko ir neprižiūri.

Revučio įžymieji

Paminėjau tik keletą lietuvių kapinių Sibire. Jų mediniai, betono ir metalo kryžiai, antkapiai bei tvorelės - visa tai atspindi Sibiro lietuvių tremtinių etnokultūros atsiradimą ir jos likimą. Bet jas naikina visagalis laikas ir negailestingi žmonės. Degina miškus ir jose esančias kapines, per jas tiesia kelius, ant jų stato miestus. Po keliolikos metų apleistų kapinių jau nebebus. Išnyks mūsų tautiečių kančių pėdsakai.

Vienos ekspedicijos narius jų vedlys Alekna nuvežė į Revučį (Krasnojarsko krašto Nižniaja Poimos rajonas). Tai buvusio 7-ojo lagerio vieta, vieno iš buvusio Kraslago lagerių grupės. Į jį 1941-ųjų liepą gyvuliniuose vagonuose buvo atgabenta apie 4000 lietuvių. Juozo Motiejaičio sudarytame sąraše - 2867 pavardės. Tai lagerio chuntos vadinamieji Lietuvos kunigaikštukai - tarp jų buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę ministrai Juozas Skaisgiris, Jokūbas Stanišauskas, Konstantinas Šakenis, Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, profesoriai, aukšto rango kariškiai, aštuoni gydytojai. 1949 metais gyvų lietuvių buvo likę apie 200. 1952-ųjų sausio 23 dieną į Sibirą buvo ištremti 1845 lietuviai. Manoma, kad apie pusė - į Revučį. Juos apgyvendino panaikinto lagerio barakuose. Ten dar tvyrojo kalinių kvapas, mėtėsi sulankstyti aliuminio dubenėliai ir šaukštai. Dabar lagerio kapinių jau nėra. Jas senokai sunaikino sovietų kariškiai. Šalia yra didokos tremtinių kapinės. Šias naikina laikas. Čia pat 1989-1992 metais Vilniaus, Molėtų, Šiaulių ir Mažeikių tremtiniai ir politiniai kaliniai pastatė memorialą. Jame 1994 metais bendrijos "Lemtis"nariai paliko savo kryžių.

Manau, Lietuvos jaunimo atstovai jaustų garbę globoti šį memorialą ir kapines.

Rengiantis 2006 metų ekspedicijoms galbūt per daug laiko buvo skirta savireklamai ir pritrūko jo suprasti svarbiausiems tikslams, įsijausti į sovietinio režimo aukų kančias ir jų įamžinimo problemas, nors duomenų jau pakanka. Tai tremtinių ir politinių kalinių prisiminimai, Aldonos Juodvalkytės 1995 metų žinynas "Tremties ir kalinimo vietos" bei bendrijos "Lemtis" narių, daugelio ekspedicijų vadovų Aleknos ir šių eilučių autoriaus ataskaitos, dokumentiniai filmai, autorinės knygos ir internetinė svetainė www.lemtis.lt.

Kol neišnyko

Lagerių kapinių pėdsakų Sibire beveik neliko. Neryškūs jie buvo ir lagerių sistemos klestėjimo laikais. Lageriai ir jų kapinės buvo internacionaliniai, o kaliniai - beasmeniai vergai. Jie neturėjo tautybės, vardų ir pavardžių. Tai buvo beteisės būtybės, pažymėtos numeriais. Karo ir pirmaisisiais pokario metais, kai kaliniai masiškai mirė, juos laidojo bendruose kapuose.

Vėlesniais metais mirusiuosius laidojo atskirose duobėse, o prie kiekvieno kapo įbesdavo nedidelę medinę lentelę su kalinio numeriu. Tokių lentelių buvusių lagerių kapinėse jau nėra. Apskritai šios kapinės, kaip masinio žmonių žudymo liudijimas, buvo rūpestingai naikinamos. Jų vietose buvo statomi miestai ir gamyklos, rengiami kariniai poligonai.

Lietuvių kapinės Sibire laukia mūsų rankų ir širdžių, išmonės ir pasišventimo. Turėtume tęsti pradėtą darbą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"