TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žydai kapus puošia tik akmenėliais

2014 11 03 6:00
Senosios Merkinės žydų kapinės yra vienos pirmųjų išsamiausiai ištyrinėtos. Čia suskaičiuota apie pusantro tūkstančio antkapių, tačiau vis atrandama naujų. Mindaugo Černiausko (litvak-cemetery.info) nuotraukos

"Mirtis ir kapinės - ne ta vieta žydams, kurią reikia puošti", - apie žydų kapinių ir laidojimo tradicijas pasakojo Vilniaus universiteto dėstytoja bei vyresnioji Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žydų knygų bibliografė dr. Lara Lempertienė.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo daugiau kaip du šimtai veikiančių žydų kapinių. Šiuo metu veikiančios yra tik Vilniuje (Sudervės kelyje) ir Kaune. Visos kitos - gana apleistos. Prieš daugiau kaip dvejus metus įsikūrusi viešoji įstaiga "Maceva" pradėjo registruoti, fotografuoti dar išlikusius jų antkapius, dešifruoti jų epitafijas. Prie sumanymo prisidėjo daug savanorių. Sudarytame litvakų kapinių kataloge šiuo metu yra 273 senosios kapinės. Projekto sumanytojai rėmėsi Lietuvos kultūros paveldo departamento informacija, tačiau aptiko dar ir naujų, į saugomų paminklų sąrašą neįtrauktų kapinių.

Pasak VšĮ "Maceva" steigėjų Aleksandro Avramenko ir Sergejaus Kanovičiaus, internetiniame puslapyje litvak-cemetery.info visi litvakų ainiai galės surasti savo artimųjų poilsio vietas su vardais, pavardėmis ir datomis. Šios kapinės yra turtingos Lietuvos žydų istorijos liudytojos bei neatsiejama Lietuvos istorijos ir kultūros dalis.

Ant paminklo - tik mirties data

Žydų kapinės išsiskiria kukliais paminklais. Kaip pasakojo L. Lempertienė, toks reikalavimas išsakytas Taldude. "Paminklas turi būti minimalistinis. Juk ne visų žmonių vienodos finansinės galimybės, ne visos šeimos gali sau leisti pastatyti prabangų paminklą, todėl Talmudas iš turtingų šeimų atima galimybę pasipuikuoti, - teigė mokslininkė. - Be to, mirtis žydams nėra proga puošti bei puikuotis prabanga."

Artimiesiems norint ką nors daugiau pasakyti apie savo mirusį mylimą artimąjį, išsivystė epitafijų tradicija. "Užrašuose ant antkapių būtina yra nurodyti mirusiojo asmenvardį ir tėvo vardą. Pavardė nebūtina, nes žydų pavardės šiame regione atsirado tik XVIII amžiuje, o epitafijų tradicija kur kas senesnė, - pasakojo L. Lempertienė. - Vėlesniais laikais pavardės jau nurodomos. Tačiau daugelis Lietuvos žydų iki Holokausto buvo labai ortodoksalūs, tad ant jų paminklų net ir XX amžiuje pavardžių gali ir nebūti."

Kaip teigė L. Lempertienė, ant antkapio privaloma užrašyti dar ir mirties datą. "Ji dažnai užrašoma labai tiksliai, pažymima net savaitės diena. Antkapis nėra proga prisiminti apie žmogaus gimimą. Gimimo datos atsirado tik tarpukariu, nusižiūrėjus nuo kitų konfesijų", - sakė ji.

Gyvi ir laukiantys Mesijo

"Užrašas ant antkapio visada baigiasi fraze "Tebūnie jo siela įpinta į gyvybės mazgą", - pasakojo pašnekovė. - Tai užuomina į pomirtinį gyvenimą atėjus Mesijui. Žydai tiki, kad Mesijas dar neatėjęs, o kai ateis, bus prikelti visi mirusieji ir teismas nuspręs, kas gyvens amžinąjį gyvenimą, o kas bus pasmerktas amžinajai mirčiai. Tad pasakymas apie gyvybės mazgą reiškia, kad visi mirusieji kol kas laikomi potencialiai gyvais pomirtiniame pasaulyje."

Antkapiai senosiose Merkinės žydų kapinėse pasižymi kuklumu, santūrumu.

Kaip pasakojo mokslininkė, tyrinėjusi žydų antkapių epitafijas, jų pasitaiko ir labai poetiškų. "Galima rasti akrosticho forma užrašytų epitafijų: vardo raidės surašomos stulpeliu, o nuo tų raidžių prasideda vis kita epitafijos eilutė", - teigė ji. Pasitaiko ir gražiai ornamentais papuoštų antkapių. Nors Talmude reikalaujama minimalizmo, išsivystė puošni vaizdinė simbolika.

"Dažnai ant paminklų vaizduojami senų, Biblijoje aprašytų dvylikos žydų genčių heraldiniai simboliai. Kiekviena iš genčių turėjo savo simbolinį gyvūną. Dažniausiai galima išvysti liūtą - Judos genties, kurios palikuonių išlikę daugiausiai, heraldinį simbolį, - sakė L. Lempertienė. - Dažnai antkapiniuose paminkluose galima išvysti ir vietinio meno pėdsakų. Vienokie jie bus Ukrainoje, kitokie Lietuvoje."

Kaip pasakojo pašnekovė, apie mirtį antkapiuose kalbama ir augalų simbolika: vaizduojama nuvytusi gėlė, nulaužta šaka, nukirstas medis. Šie simboliai primena lietuviškus. Tačiau, pasak mokslininkės, Lietuvos žydų paminklai, palyginti su kitų regionų, yra labai kuklūs, santūrūs, o čia naudojamos epitafijos - labai turtingos ir gražios.

Kapas lankomas mirties dieną

Žydai neturi mirusiųjų pagerbimo dienos, tačiau yra dvi svarbios progos lankyti kapines. Tai mirusiojo mirties metinės (kasmet), jei tai nesutampa su šabu (jo metu kapinės būna uždarytos). "Taip pat laikotarpis tarp kelių svarbių švenčių - dešimt dienų tarp žydų Naujųjų metų ir Išpirkimo dienos yra labai tinkamas metas lankyti kapines, kadangi tai yra susikaupimo ir meditacijos, iškilmingos akistatos su Dievu, savo viso gyvenimo prisiminimų laikotarpis. Šiuo metu aplankomi ir visų artimųjų kapai. Per pačias šventes į kapines neinama, - pasakojo L. Lempertienė. - Galima, žinoma, lankyti kapus ir kada nori, tačiau jei ateini per savo artimojo mirties metines, nepriimta tuo metu apeiti ir kitų giminaičių, pažįstamų, draugų kapus." Tačiau, kaip teigė pašnekovė, šiuo metu žydų bendruomenėje prigijo ir vietinis paprotys per Vėlines eiti į kapines. Tik šiemet, kai jos minėtos savaitgalį, žydų kapinės buvo uždarytos.

Į kapus su muzika nelydi

Tokių laidojimo tradicijų, kokios prieškariu vykdavo miesteliuose, pasak L. Lempertienės, dabar Lietuvoje retai kada galima pamatyti. Tačiau daug informacijos pateikia užrašyti prisiminimai. "Pagrindinis pastebėjimas - laidojimo procesijoje nėra jokių papuošimų, nenešamos gėlės, vainikai, mirusysis į kapus nelydimas su muzika, - pasakojo L. Lempertienė. - Be to pageidautina, kad prie procesijos prisijungtų ir mirusiojo nepažinoję žmonės. Tai laikoma paskutine didžiausia pagarba, už kurią jis jau negalės atsilyginti."

Pagal žydų papročius bendruomenė stengdavosi, kad mirusiojo artimiesiems nebūtų jokių laidotuvių organizavimo rūpesčių. Tuo užsiimdavo anksčiau bendruomenėse egzistavusios specialios laidojimo draugijos - Šventosios brolijos. Jei šeima neturtinga, jos prisiimdavo ne tik ritualinę laidojimo atsakomybę, bet ir finansinius rūpesčius.

Velionis iš namų būdavo išnešamas į kapinėse esantį "apvalymo namelį”, ten atliekamos paskutinės reikiamos procedūros, po kurių jis įvyniojamas į drobulę. "Dabar jau laidojamas aprengtas ir karste, tačiau pati seniausia tradicija - į drobulę įvyniotą mirusįjį į kapus nešti karste, o laidojant iš jo išimti. Lietuviai dažnai pasišaipydavo iš žydų, esą, jie šykštūs, vieną karstą naudoja visoms laidotuvėms. Tačiau pagal žydų tradicijas karstas yra tik "transporto" priemonė", - teigė L. Lempertienė.

Savaitę neišeina iš namų

Palaidoję artimą žmogų žydai jo kapo gėlėmis nepuošia, jų nesodina ir vėliau. Kaip pasakojo pašnekovė, kapą laidojimo dieną apstato tik degančiomis žvakutėmis. Vėliau jas degti ant kapo jau neįprasta. Tačiau pastaruoju metu kitų kultūrų paveikti žydai taip pat dega žvakutes ant artimųjų kapų ne tik per jo laidotuves.

"Palaidojus žmogų jokie gedulingi pietūs nerengiami. Artimieji laikosi gedulo - savaitę neišeina iš namų. Pavyzdžiui, Izraelyje ir dabar po laidotuvių leidžiama visą savaitę neiti į darbą, - teigė L. Lempertienė. - Šis laikotarpis skiriamas atsisveikinimui, susitaikymui su artimo mirtim." Pasak pašnekovės, gedinčiuosius tą savaitę aplanko draugai, giminaičiai, pagamina jiems valgyti - kad jie nebūtų blaškomi jokių buities rūpesčių, o visą tą laiką skirtų susitaikymui su netektimi. Nepriimta sakyti jokių banalių žodžių ar kaip nors raminti, jog greit palengvės. Nepriimta atitraukti nuo skausmo, jis turi būti išgyventas. "Gedintys žydai nedėvi juodų drabužių, gedulą išduoda tik laidojimo ceremonijos metu drabužiuose padarytas įplyšimas. Tokį drabužį dėvi savaitę, o kas pasirenka - ir ilgiau", - sakė L. Lempertienė.

Metus kasdien kalba maldą

Kaip pasakojo pašnekovė, laidojimo draugijai palaidojus mirusįjį, artimiesiems likdavo pareiga visus pirmuosius metus po mirties kasdien sukalbėti memorialinę maldą. "Tai yra sūnaus pareiga, - patikslino ji. - Jei nėra sūnaus, maldą kalba artimiausias vyriškos lyties giminaitis, o jei ir jo nėra, prašymas perduodamas į sinagogą. Ten pamaldų metu sukalbamos memorialinės maldos. Mirties metinių dieną visą parą namuose deginama žvakė. Geriausia, jei yra galimybė, tame kambaryje kur mirusysis gyveno. Žvakė namuose uždegama ir kasmet jo mirties dieną."

Pagal žydų tradicijas lankant kapus įprasta atnešti ir ant jų padėti ne gėlių, o po akmenuką. "Tie akmenukai nebūtinai turi būti gražūs ar kaip nors išsiskiriantys, - sakė L. Lempertienė. - Dedami paprasti akmenėliai, kurie niekad nenuimami."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"