TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Žydus gelbėjusi lietuvė: „Man pasidarė gėda, kad jie nelaisvi“

2016 10 17 6:00
Išeivijos lietuvė rašytoja Julija Šukys skaitytojams pasirašo savo knygą.  julijasukys.com nuotrauka

„Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ – taip vadinasi knyga, sujungusi praeitį ir dabartį bei du skirtingose Atlanto pusėse esančius žemynus. Leidinyje pasakojama apie kuklią lietuvę, kurios veiklą galima pavadinti žygdarbiu – per Antrąjį pasaulinį karą ji gelbėjo žydus.

Vakaras Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre, kai buvo pristatoma Kanados lietuvės Julijos Šukys knyga „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ tarsi sujungė XX ir XI amžius bei du žemynus – Europos ir Amerikos. Iš įrašo skambėjo šviesaus atminimo Pasaulio tautų teisuolės O. Šimaitės balsas, vėliau iš Amerikos per „Skype“ su Lietuvos sostinėje susirinkusia publika tiesiogiai bendravo knygos autorė J. Šukys.

Ona Šimaitė. Yadvashem.org nuotrauka

Vietoj statistikos – prisiminimai

Iš pradžių susirinkusieji į Tolerancijos centrą Vilniuje galėjo išgirsti ištrauką iš knygos apie O. Šimaitę, per Antrąjį pasaulinį karą padėjusią Vilniaus geto žydams. Karo metais ji dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje. Buvo pasakojama, kad bibliotekininkė lankydavosi vokiečių okupuotos Lietuvos sostinės žydų gete, ten įkalintiems žmonėms nešiodavo maistą, drabužius, vaistus, pinigus, padirbtus dokumentus, palaikydavo netekusius vilties, išklausydavo, atsakydavo į jų laiškus – dažnai tai būdavo paskutiniai jų rašyti. Kiek konkrečiai gyvybių išgelbėjo O. Šimaitė, nėra žinoma. Vietoj tikslios statistikos – asmeniniai pasakojimai ir išgyvenusiųjų prisiminimai. Galiausiai gestapas susekė bibliotekininkės veiklą, moterį suėmė, kankino, po to išvežė į koncentracijos stovyklą. O. Šimaitė išgyveno, po karo persikėlė į Paryžių, ten su pertraukomis dirbo bibliotekininke, ėmėsi ir kitokių darbų. 1966 metais O. Šimaitei buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardą. Ji mirė po ketverių metų.

„Prisidėjo, kas kuo galėjo“

Tolerancijos centre galima buvo išgirsti kadaise įrašytą O. Šimaitės pasakojimą. Ji kalbėjo apie impulsą, dėl kurio bičiuliavosi už žydais. Prisiminė, jog augdama kaime matė, kad senelis draugavo su kitataučiais. Pasisodinęs anūkę ant kelių jis sakydavo, kad neklausytų jokių kalbų, nes dauguma žydų yra geri žmonės. Tie žodžiai mergaitei įstrigo visam gyvenimui.

Kai naciai okupavo Lietuvą, O. Šimaitės teigimu, visiems buvo prastai, bet žydams – užvis blogiausia. „Man pasidarė gėda, kad jie nelaisvi, o aš galiu visur laisvai vaikščioti“, – iš įrašo skambėjo jos pasakojimas. Todėl moteris ėmėsi padėti gete uždarytiems žydams. O. Šimaitė kalbėjo, kad būtų nedaug padariusi, jei nebūtų prisidėję kiti lietuviai. „Jie atsiliepė ir prisidėjo, kas kuo galėjo“, – teigė moteris.

Laiškus rado bibliotekoje

Knygos pristatyme dalyvavęs Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius rašytojas Markas Zingeris sakė, kad pasakojimai apie Holokaustą turi būti atviri žmogaus širdžiai, betarpiškam suvokimui, jog būtų galima jausti, įsigyventi. Tik tada galima suprasti, koks nepaprastas gebėjimas buvo ištiesti ranką, nors ir ji, ir galva už tai galėjo būti nukirsta. Žmonės galėjo žūti su tais, kuriuos gelbėjo.

Per „Skype“ iš Amerikos prie pokalbio prisijungė knygos „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ autorė J. Šukys. Ji pasakojo O. Šimaitės laiškus užtikusi bibliotekoje dar būdama studentė doktorantė. Žydų gelbėtojos laiškus ir pačią istoriją J. Šukys įtraukė į savo disertaciją. O. Šimaitės gyvenimas pasirodė nepaprastai įdomus. Todėl pradėjo ieškoti kitų dokumentų. Galiausiai ėmėsi rašyti knygą.

M. Zingeris priminė, kad yra žinomi beveik devyni šimtai žydus gelbėjusių lietuvių, ir klausė rašytojos, kuo patraukė būtent O. Šimaitės istorija. J. Šukys sakė, kad ši žydų gelbėtoja buvo tos pačios kartos, kaip ir tremtį patyrusi jos močiutė, rašė panašiai. „Pamilau Šimaitę iš jos laiškų“, – teigė rašytoja.

J. Šukys sakė, kad mielai atvyktų į Lietuvą, papasakotų apie knygą ir jos heroję, apskritai apie Holokaustą. Rašytojos nuomone, O. Šimaitė yra svarbi todėl, kad viską pasakojo „tiesiai šviesiai“, buvo individualistė.

Renginyje dalyvavęs Seimo Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas Rimantas Stankevičius dėkojo J. Šukys už ilgų metų darbo vaisių – knygą. Jis priminė, kad viena gatvė pavadinta šios žydų gelbėtojos vardu, bet reikėjo daug laiko ir pastangų, kol pavyko tai pasiekti. O. Šimaitės vardas suteiktas buvusiai Kūdrų gatvei prie Tymo turgaus.

Trumpai

* Julija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi už Atlanto lietuvių šeimoje, 2001 metais baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra parašiusi daug straipsnių ir esė apie literatūrą, tremtį, holokaustą, emigranto tapatybę, rašančias moteris autorė.

* Pirmoji knyga „Tyla yra mirtis: Taharo Djaouto gyvenimas ir darbai“ („Silence is Death: The Life and Work of Tahar Djaout“) pasirodė 2007 metais. Knyga apie Pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ („Epistolophilia: Writing the Life of Ona Šimaitė“) buvo išleista 2012 metais anglų kalba ir 2013-aisisis pelnė Kanados literatūrinį apdovanojimą, skiriamą už knygą apie holokaustą. Dabar ši knyga išleista ir lietuvių kalba.

* Epistolofilija – laiškų ir laiškų rašymo meno pomėgis. J. Šukys knygos herojė O. Šimaitė kas mėnesį parašydavo apie 60 laiškų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"