TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

„Balcony TV Kaunas“ pristato: V.Bareikis atlieka dainą iš naujo savo albumo

2014 05 19 14:24

Autentiškose vietose įrašytos dainos neseniai išleistą Vido Bareikio naująjį albumą „Žmogus, bet šuo“ daro išskirtinį. „Nežinome, ar čia dainos, o gal tai - meno kūrinys?“ – mąsto V. Bareikio kolegos. „Balcony TV Kaunas“ komanda pristato vieną iš albumo dainų „Lietuva, kur tu važiuoji“ bei paties autoriaus pamąstymus apie kūrybinį procesą, vaikystės prisiminimus bei kur, jo manymu, „važiuoja“ Lietuva.

- Kokiomis mintimis turėtų būti pasitinkamas jūsų naujasis albumas „Žmogus, bet šuo“ ir kokia intonacija tariamas?

- Iš tikrųjų, reikėtų paklausyti dainą „Žmogus bet šuo“, kuri ir padiktavo pavadinimą visam albumui ir joje ta intonacija labai gerai atsiskleidžia, jog tai yra pozityvus, smagus albumas su žinute. O ta žinutė butų tokia, kad ir kokie mes žmogiški norime ir stengiamės būti, bet kartais neperžengiame šuniško gyvenimo aplinkybių ir dažnai būname nepamaitinti, nuvaryti, pamušti teisėtai ar neteisėtai. Nepaisant to, reikia laikytis visiems kartu ir viskas bus gerai.

- Kas lėmė pasirinkti tokį albumo pavadinimą?

- Albume buvo keli dainų pavadinimai, bet šis laimėjo todėl, kad norėjosi, jog albumas būtų žmogiškas. Sakydamas žmogiškas, turiu omeny, kad albume viskas yra gyva, dainos įrašytos įdomiose vietose, pavyzdžiui, prie jūros. Mes stengėmės įrašyti jį ne studijoje, o autentiškose vietose, išlaikant garsų atmosferą. Aš, kaip tikras žmogus, noriu dovanoti dainas žmonėms. O tas „bet šuo“ prideda įdomumo įspūdį.

- Šis albumas yra jūsų ankstesnio albumo „Panda“ tęsinys, ar ieškojote kažko naujo?

- Manau, kad tai yra naujas labai aiškus etapas, nes „Pandą“ aš laikau pirmu bandymu groti solo, nes prieš tai dirbau su „Suicide DJ‘s“, „Stipriai kitaip“, užsiėmiau įvairia teatro veikla. Šioje solinėje veikloje tu be jokių kaukių, partnerių išeini ant scenos ir išlieji savo širdį ir kam to reikia, tas to klauso. Tad „Panda“ buvo pirmas bandymas, kuris įrodė, kad man tai patinka ir tai turi atgarsį klausytojų ausyse ir širdyse, o „Žmogus, bet šuo“ – ėjimas į priekį, naujas etapas.

- Laikote jį išskirtiniu Lietuvos muzikos pasaulio kontekste?

- Kai kurie žmonės, įvairūs muzikos ekspertai paklausę mano albumo sako: „Čia tai jau menas, jog įrašinėjate dainas autentiškose vietose ir nežinome, ar čia dainos, o gal tai - meno kūrinys?“ Kuo daugiau tokių žodžių išgirstu, tuo labiau man tai paglosto širdį.

- Ar tai išties unikalu pasirinkti autentiškas vietas dainų įrašymui?

- Aš manau, nes tokio lietuviško albumo aš nesu girdėjęs nors aš jų ir nemažai esu paklausęs. Taip pat nenorėjau atsitrauktų nuo tokių albumų, kurie man labai patinka, pavyzdžiui Vytauto Kernagio akustinio albumo, kuriame viskas įrašyta pianinu ir gitara - paprastai, girdisi įvairūs pašaliniai garsai.

- Gal paklausius V. Kernagio albumo ir kilo tokia idėja?

- Pati idėja kilo iš meilės tokių atlikėjų įrašams kaip Waits, V. Kernagis ar Vladimiras Visockis. Dar visai neseniai paklausius V. Visockio albumo, kuris yra išleistas su aranžuote, jis pasirodė kaip visiška nesąmonė, bet atlikėjas tuo ir turi būti žavus, kai ant scenos vienas brazdina gitara ir daugiau iš jo nieko nereikia. Tikiuosi, kad taip įrašytos dainos kažkada taps būtent tuo ir unikalios.

- Jūsų dainų žodžiai ir atlikimas, pavyzdžiui, „Žmogus orkestras“, kurią atlikote tiesiog gatvėje turi vaidybos ir tuo pačiu provokacijos elementų. Toks atlikimas yra suvaidintas, ar tai gimsta natūraliai?

- Man tai natūraliai. Vienas labiausiai mane erzinančių dalykų yra kad aš viską darau taip kaip aš suprantu, kaip man atrodo normalu, bet tada žmonės sako: „Kaip įdomu, kažkas kitokio.“ Ir tuomet pagalvoju, kodėl kitaip, gi aš taip gyvenu, toks esu ir taip man atrodo. Gal reiškia, kad aš pasaulį matau kreivai?

- Vaikystėje buvote iš tų vaikų, kurie norėjo būti kosmonautu?

- Ne, aš vaikystėje norėjau būti policininku. Vaikystėje buvau prisižiūrėjęs serialų, kur policininkai pavaizduoti kaip herojai, bet vieną kartą, atsidūrus nuovadoje su savo tėčiu, kur sėdėjo nusivylęs policininkas jis man pasakė: „Vaikeli, nepadaryk gyvenime klaidos.“ Bet tada man buvo labai nedaug metų ir tada policininką pakeitė krepšininkas.

- Tada jau pastebėjote, kad kažkuo skiriatės nuo kitų?

- Kai dar mažas esi, gi nieko nesupranti. Kaip tik skaičiau straipsnį apie mergaitę su subjaurotu veidu, kuri yra vadinama bjauriausia mergaite pasaulyje. Jos tėvai ją augino kaip normalų vaiką ir ji pati pasakojo, kad jautėsi kaip normalus vaikas, bet atėjus į mokyklą kiti ją identifikuodavo ir pašiepdavo. Kai esi mažas, negali jaustis kitokiu. Tiesiog mano abu tėvai yra iš meno srities ir teko atklausyti nemažai tėčio dainavimo egzaminų. Dar dabar iškyla tokie nostalgiški prisiminimai, kad nesieki kėdės viršaus, bet girdi skambančias operos arijas arba lauki tėvų, grįžtančių iš gastrolių. Tad manau, kad šie dalykai labiausiai ir darė įtaką.

- Kokias gyvenimiškas problemas stengiatės atskleisti savo dainomis?

- Apskritai, savo dainas vadinu savo dienoraščiu, kurį mėgstu ir nebijau viešai skaityti. Ten rašau, kaip jaučiuosi kai man liūdna, kai skaudu ar linksma ir tai dažniausiai išreiškiu daina, o kai jų prisikaupia jos sugula į albumą, todėl rengiame koncertus, susitinkame su žmonėmis ir skaitome tą dienoraštį. Pagrindinė žinutė, kurią noriu nusiųsti savo dainomis yra vienas opiausių man klausimų, tai - netikri žmonės. Tai toks labai žmoniškas dalykas, kai su žmogumi negali bendrauti tiesiai ir bendrauji užsimaskavęs kauke, o tas labai siutina. Tada norisi jam pliaukšėti per veidą ir sakyti: „Kada tu esi tikras? Kaip pasiekti tikrąjį tave? Ką tu iš tikrųjų galvoji, o ne ką galvoja tavo išsišiepus ar susiraukus, ciniška ar arogantiška, bet tikrai kaukė?“ Šį dalyką paminiu ir dainose, nes jis išties kelia labai daug problemų visoje aplinkoje. Jeigu žmonės prisiverstų tas kaukes nusimesti – visiems būtų geriau.

- Bet kad pasakytum tai, ką galvoji, kartais reikia daug drąsos. Save laikai drąsiu ar laisvu žmogumi?

- Aš nesuprantu, ko čia reikia bijoti, kas tau bus, kad tu kažką pasakysi. Vienintelis matas yra mano artimųjų sveikata, gerovė ir laikas, kurį mes esame gavę šioje žemėje. Jeigu kas pasakytų, kad mes susidorosime su tavo šeima, kad gyventi turi 80 metų, bet gyvensi 5 metus tai tuomet aš gerai pagalvočiau. Manau, kad žmonės neturi ką prarasti, būdami atvirais, jie turi būti drąsūs, atviri ir sprendžiantys savo likimą.

- Kita tavo veikla yra teatras. Kuo ši veikla skiriasi nuo tokios gyvenimiškos vaidybos?

- Teatras yra profesija, kai tu pasakoji kitų istorijas, o aktorius yra toks žmogus, kuris sugeba nukarūnuoti savo „ego“ arba būti baltu lapu ir prisiimti kažkieno kito istoriją. Aktoriai yra kažkieno kito istorijų pasakotojai ir tai daro gerai, pavyzdžiui, galime susitikti bare ar prie laužo ir gerai papasakoti kokią nors istoriją, būtent tai vyksta ir teatre. Vėlgi, teatre aš vertinu tuos žmones, kurie tai sugeba daryti 100 procentu ir nors tai skamba makabriškai, bet jie vaidina tikrai ir manau tai žiūrovai visuomet jaučia. Kai žmogus tik vaidina - tu jauti tai, kad jis tik vaidina, o kai jis gyvena tai ir jauti kad jis gyvena.

- Dainuodamas scenoje vaidinate ar būnate savimi?

- Žinoma, kad būnu savimi, ypač šioje solinėje veikloje. Visi tie koncertai gal tuo ir ypatingi, kad kiekvienas iš jų yra skirtingas. Dainų sąrašas gali nekisti, bet koncertas gali būti kardinaliai kitoks dėl to, kad prieš kiekvieną koncertą atsitinka kažkas naujo ir stengiuosi, kad tas koncertas būtų tuo gyvas.

- Plojimai, pilna salė žmonių ar geriau keli, bet ištikimi gerbėjai? Koks atgalinis ryšys jums svarbiausias?

- Man atrodo, kad kartais net labai smulkus dalykėlis gali tave įkvėpti ir pastūmėti toliau. Neseniai turėjo įvykti koncertas viename miestelyje, bet jį reikėjo atšaukti, nes nesusirinko pakankamai žmonių ir pasidarė liūdna, kad žmonės provincijoje verkia, jog ten niekas nevažiuoja, o kai tu susiruoši važiuoti, tai tada jie neateina. Bet tuomet gavau per Facebook žinutę nuo nepažįstamos merginos: „Ačiū už tai, ką jūs darote, man tai yra didelis įkvėpimas, linkiu laikytis ir toliau.“ Ir viskas, kartais ta viena žinutė gali pastatyti tave ant kojų. Lygiai taip pat, kai mano kolegoms teatre, po kokios nors premjeros yra svarbu tiesiog parašyti, kad jie šaunuoliai ir judėtų į priekį. Ypač mūsų krašte, kur žmonės slepia emocijas, o jei ir pasako, tai ką nors blogo, o kai gerai – patyli, manau, kad svarbu yra palaikyti vienas kitą - tuomet bus mažiau netekčių.

- O kaip reaguojate į kritiką?

- Kritiką geriausiai išsako žmonės, kuriais tu pasitiki ir kurie būna šalia tavęs. O žmogus, kuris visą savaitę neatsitraukė nuo kompiuterio, kuriam dar yra keliolika metų ir sveria 180 kilogramų parašęs, kad jam nepatiko tas spektaklis ar daina, ir kad aš turėčiau kažką taisyti tai labai atsiprašau, bet tai man nėra argumentas. Tik tie žmonės, kurie būna šalia, mato kaip viskas yra kuriama, kiek į tai yra įdedama energijos gali išsakyti konstruktyvią kritiką.

- Kaip manote, ar lietuviai patys pasirenka būti kritiškais ar tai labiau tautinis bruožas, kurio neišgydysi?

- Aš į Lietuvą žiūriu labai blaiviai, labai myliu mūsų šalį, esu didelis patriotas ir palaikau lietuvybę ir naujos Lietuvos ateitį, kurią aš taip ir įvardiju. Yra viena Lietuva - ta, kuri vaikšto į rinkimus, sėdi prie televizorių, dažniausiai senesnės kartos žmonės, kurie tebegyvena senesnėje sistemoje. Bet yra ir visiškai kita Lietuva - tai dažniausiai jauni žmonės, kurie jau seniai nežiūri televizoriaus, keliauja po pasaulį, žino interneto naujienas ir tai yra dvi visiškai atskiros valstybės. Įsivaizduokime, kad sėdime Amerikoje, Vašingtone ir jūs manęs paklaustumėte, ką aš žinau apie Lietuvą. Na ir įsivaizduokime, Amerika, Atlanto vandenynas, Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Rusija... Mes esame labai maži, taip yra. Visų sąmonėje taip yra, kad Lietuva yra Rytų Europos, Rusijos Gubernija. O iš tikrųjų jau seniai taip nėra, mes esame lygiai tokia pati nuostabi šalis kaip Šveicarija ar kitos mažos šalys, bet tai yra tik kelių kartų klausimas. Lietuva eina į priekį, gyvena nepriklausomos valstybės gyvenimą, žmonės grįžta iš užsienio. Manau, kad mūsų anūkai gyvens toje naujoje Lietuvoje. Kol kas tos visos sovietinės šmėklos, žinoma, kad dar egzistuoja.

Beveik penkiasdešimtyje pasaulio miestų nuo Los Angeles iki Tokyo veikiantis muzikinis projektas „Balcony TV “ išsiskiria gyvai atliekamomis kūrybos dainomis iš įvairiausių pasaulio balkonų. Po pasirodymo „Balcony TV“ projekte išpopuliarėjo tokie atlikėjai kaip Mumford & Sons, The Script, Jessie J, Ed Sheeran, Little green cars ir kiti.

Kaune „Balcony TV “ gyvuoja nuo 2012-ųjų balandžio, kurį čia įkūrė Sunny Aggarval. Tai yra pats lengviausias būdas Lietuvos atlikėjams patekti į Youtube VEVO kanalą, kuriame yra jau trys atlikėjai - Matas ir Dangiras, Mindaugas Ancevičius ir Valda Ridikaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"