TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

„Naujojo Baltijos šokio“ atidaryme – šokėjai, kulisai ir balionai

2015 05 04 11:44
Hanso Meijerio nuotrauka

Po poros dienų, gegužės 6-ąją, Vilniuje prasideda tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kurį atidarys Belgijos-Norvegijos-Japonijos trupės „fieldworks“ ir choreografų Yukiko Shinozaki bei Heine'o Avdalo spektaklis „As if nothing has been spinning around for something to remember“.

Jame vaidina ne tik šokėjai, bet ir kulisai bei helio dujų balionai. Tai tas pats spektaklis, kuriam gruodį Osle per Šiaurės šalių šokio vitrinos atidarymą plojo keletas šimtų šokio prodiuserių iš viso pasaulio.

„Norėjome, kad spektaklis prasidėtų normaliai: publika susirenka į teatrą, susėda į savo vietas ir stebi scenoje vykstantį pasirodymą. Kūriniui vystantis dėmesys ima kisti. Galiausiai veiksmas vyksta ne tik scenoje, bet ir virš jūsų, aplink jus“, – apie spektaklį, kuriame, be šokėjų, vaidmuo tenka ir kulisams bei helio dujų balionams, sakė vienas jo kūrėjų H. Avdalas.

Palčiau apie savo kūrinį, pavadinimo reikšmę, tai, kas svarbiausia drauge dirbant penkiolika metų, ir visą pasaulį traukiančias energingas Europos šokio scenas prieš kelionę į Vilnių interviu pasakojo abu spektaklio „As if nothing has been spinning around for something to remember“ choreografai – japonė Y. Shinozaki ir norvegas H. Avdalas.

– Ką pavadinimas „As if nothing has been spinning around for something to remember“ sako apie spektaklį?

Y. Shinozaki: – Kadangi mūsų darbai dažnai būna intuityvūs, ne visada galime paaiškinti, ką tiksliai reiškia pavadinimas. Jis yra vienas pradinių taškų ir veikia kaip įkvėpimas vykstant procesui. Jis skatina smalsumą, vaizduotę ir budrumą. Žiūrovams pavadinimas yra durys į spektaklį, pirmasis susitikimas, pirmoji mintis. Tikimės, kad jis kiekvienam leidžia susikurti savo prasmę.

– Ankstesniuose savo darbuose dėmesį skirdavote erdvei ir santykiui tarp žiūrovų ir atlikėjų. Šiame spektaklyje bandote toliau tyrinėti žmogaus kūną ir choreografiją. Paaiškinkite plačiau – ko būtent ieškote ir ką stengiatės parodyti žiūrovui?

H. Avdalas: – Ieškome, kaip lengvai būtų galima pakeisti erdvę, ją transformuoti ar išskirstyti į skirtingas dalis. Visos šios transformacijos ir nagrinėjamos spektaklyje. Tai kelionė nuo vienos būsenos prie kitos. Norėjome, kad spektaklis prasidėtų normaliai: publika susirenka į teatrą, susėda į savo vietas ir stebi scenoje vykstantį pasirodymą. Kūriniui vystantis dėmesys ima kisti. Galiausiai veiksmas vyksta ne tik scenoje, bet ir virš jūsų, aplink jus. Pasikeičia ir laiko pojūtis. Norėjome ištyrinėti choreografiją ne tik dėl žmogaus kūno judesių, bet ir dėl objektų, piešinių, garsų ir šviesų. Suteikti garsui pavidalą taip pat yra labai svarbus šio kūrinio elementas.

– Kartu dirbate jau penkiolika metų. Kokie dalykai svarbiausi dirbant dviese?

Y. Shinozaki: – Gerbti ir paisyti vienas kito nuomonės. Darbas kartu dažnai gali nuvesti ten, kur nesitiki. Mums labai svarbu sugebėti tuos netikėtus posūkius priimti ir net jais pasinaudoti. Tai gali nuvesti dar į kitą posūkį, išplėsti darbo procesą ir net patį darbą. Sakoma, kad vienas plius vienas lygu trys.

– Yukiko, jūs gyvenote Japonijoje, JAV, Europoje. Kokius šiuolaikinio šokio skirtumus pastebėjote skirtingose pasaulio dalyse? Šokėjos karjerą pradėjote nuo klasikinio baleto, kodėl pasukote į šiuolaikinį šokį?

Y. Shinozaki: – Klasikinio baleto pradėjau mokytis Tokijuje būdama šešerių. Kai suėjo aštuoniolika, dvejojau, tęsti toliau ar ne, todėl padariau pertrauką. Išsikėliau į Portlandą, Oregono valstijoje, studijuoti anglų kalbos. Universitete atradau šiuolaikinį šokį ir jį įsimylėjau.

Klasikiniame balete egzistuoja tobulos formos ir judesiai, turi laikytis tų taisyklių ir būti tobula. Šiuolaikiniame šokyje gali ieškoti savo judesių, tai man kėlė didelį pasitenkinimą ir skatino siekti daugiau. Taigi persikėliau į Niujorką ir pradėjau dirbti laisvai samdoma šokėja. Turėjau daugybę projektų, bet visada norėjau turėti kitą darbą. Persikėlusi į Briuselį dirbau ir šokėja, ir choreografe. Šokio scena Briuselyje ar kitose Europos vietose yra kur kas tarptautiškesnė nei Jungtinėse Valstijose ar ypač Japonijoje. Daugelį šokėjų ir choreografų iš Jungtinių Valstijų ir Japonijos, kaip ir mane, žavi šios energingos, gyvos Europos šokio scenos, todėl jie keliasi čia.

– Šiandien dažnas atvejis, kai atlikėjai neatstovauja vienai konkrečiai šaliai – t. y., jų komandą, kaip ir jūsiškę, sudaro skirtingų šalių atstovai. Praėjusį gruodį Šiaurės šalių šokio vitrinos atidaryme Osle įvyko šio spektaklio premjera. Po kelių dienų Vilniuje vyksiančiame festivalyje jūsų mišri komanda pristatys spektaklį kaip „Flamandų šokio gūsio“ dalį. Kokią tapatybę priskiriate sau? Ar dabar įmanoma likti ir būti aktyviems tik vienoje šalyje?

H. Avdalas: – Mums tiesiog taip nutiko. Briuselyje gyvename jau penkiolika metų, bet nė vienas iš mūsų nėra belgas. Mūsų komanda ir kiti bendradarbiai taip pat yra iš skirtingų šalių ir gyvena įvairiuose miestuose, nebūtinai ten, iš kur kilę. Kai kurie jų taip pat gyvena Briuselyje, nors yra ne iš čia.

Flamandų šokio pasaulyje yra daug tarptautinių atlikėjų. Daugelis jų studijavo Flandrijoje ar Briuselyje ir liko čia dirbti. Dėl šios priežasties ir pristatome Flamandų šokį.

Šiandien kuriant šokio spektaklius sunku apsistoti vienoje vietoje ir dirbti su žmonėmis tik iš vienos šalies. Spektaklius kuriame vietose, kuriose kaip parama projektui suteikiama ir repeticijų erdvė. Pavyzdžiui, kurdami spektaklį „As if nothing has been spinning around for something to remember“ repetavome ir „WP Zimmer“ salėje Antverpene, ir „Dansens Hus“ salėje Osle. Mūsų komandą sudaro asmenys iš Belgijos, Norvegijos, Rusijos, Prancūzijos, Čekijos, Olandijos, Suomijos ir Šveicarijos.

– Kas jus įkvepia?

Y. Shinozaki: – Mūsų kasdienis gyvenimas. Aplink esančių dalykų vertinimas ne kaip savaime suprantamų. Turime du vaikus, tėvystė taip pat labai įkvepia.

– Ar teko kada nors lankytis Lietuvoje ar Baltijos šalyse? O apie „Naująjį Baltijos šokį“ esate girdėję anksčiau?

H. Avdalas: – Teko. 2013 m. viešėjome Klaipėdoje su projektu „Borrowed Landscape“. Apie festivalį esame girdėję ir anksčiau, bet Vilniuje šokti dar neteko. Todėl labai džiaugiamės, kad atvykstame, smalsu, kokio auditorijos atsako sulauksime.

***

Šiemet didelį dėmesį Flamandų šokiui skyręs festivalis į Lietuvos sostinę atveža net keturis spektaklius. Be minėto „fieldworks“ spektaklio, žiūrovai išvys belgo Jano Martenso „Prakaituok, vaikeli, prakaituok“, Daviso Freemano ir trupės „Random Scream“ spektaklį „Investicija“, net šešias dienas savo darbais „C.a.p.e. Brussels“, „C.a.p.e. Horror“ ir „C.a.p.e. Anima“ šokio mėgėjus inovatyviai keliauti laiku ar net į realybę, kuri neegzistuoja („immersive reality“ – angl.), kvies belgai „CREW_eric joris“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"