TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Aktorius P. Valaskevičius savo personaže atranda ir C. Eastwoodą

2016 03 29 13:38
„Angliškas detektyvas.“ Lauros Vansevičienės nuotraukos

„Manau, paprasčiau reikia žiūrėti į teatrą ir pačią aktoriaus profesiją. Nereikėtų jos laikyti kažkokia šventybe. Tai jau atsiduotų fanatizmu“, – atvirai savo požiūrį dėsto jaunosios kartos aktorius Paulius Valaskevičius.

Jis šiemet Tartautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, šventė ir Vilniaus kamerinio teatro (VKT) penkmetį. Tiek metų P. Valaskevičius šiam teatrui ir priklauso – į jį atėjo iškart po vaidybos studijų Klaipėdos universitete ir išvengė jauniems menininkams būdingo blaškymosi ar nežinomybės. Tačiau nuolatinio teatre darbo kaina – palyginti didelis krūvis ir grėsmė panirti į rutiną.

– Per penkerius metus nuo pat VKT gyvavimo pradžios sukūrėte skirtingų vaidmenų ir spektakliuose šeimai, ir suaugusiems. Kuriuos išskirtumėte kaip svarbiausius?

– Mano stipriausi, ištobulinti vaidmenys – senesniuose VKT repertuaro spektakliuose. Man visada smagu vaidinti Zepuką Evaldo Jaro spektaklyje vaikams „Plėšikas Hocenplocas“. Taip pat patinka Peterio vaidmuo Mariaus Mačiulio ir Alicijos Gian tragikomedijoje „Kai žmonės vaidino Dievą!..“ – kiekvieną kartą galiu suvaidinti šiek tiek kitaip.

„Angliškas detektyvas.“

Bet naujesniuose spektakliuose įdomumas tas, kad vis dar reikia ieškoti ir tobulinti savo vaidmenį. Tenka ieškoti ne tik sau patogios pozos, kartais jaučiu, kad dar reikia padirbėti, dar reikia atrasti kažką nauja pačiame personaže. Pavyzdžiui, man ir pačiam vis dar paslaptingas atrodo mistiškojo Kiauliaganio vaidmuo E. Jaro lyriniame farse „Karalius nuogas“.

– E. Jaras sakė, kad Jevgenijaus Švarco pjesę, rašytą giliu sovietmečiu, pritaiko šiuolaikinei visuomenei, bet geografijos tiksliai neapibrėžia. Koks galėtų būti Kiauliaganio prototipas šių dienų tikrovėje?

– Konkretaus prototipo neišskirčiau. Tiesiog tai žmogus, kuris atsitraukęs viską stebi iš šalies ar iš viršaus ir visus kitus valdo, žino, kur ką kokiu metu paspausti. Jei jis manipuliuoja žmonėmis, tai jų pačių ginklu, pasinaudoja jų gyvenimo būdu ir juos apgauna.

– Tai tikrai ne tas veikėjas, koks būtų įprastas Holivudo filmuose, kuriuose aiškiai skiriasi „geriečiai“ ir „blogiečiai“. Kokios vis dėlto jo vertybės?

– Kiauliaganys tikrai nėra blogas vyrukas. Jis – visai doras žmogus, šviesaus žvilgsnio, tačiau antiheroiškas. Jis visko matęs, nedvejoja savo žodžiais, visko patyręs. Kiauliaganiui tie valdininkų grasinimai – vieni juokai.

Jam net nepasidarytų baugu pagalvojus, kad šiandien jis gali mirti. Kiauliaganis į viską žiūri drąsiai, atvirai, nes neturi ką prarasti. Jis apskritai – kaip visuomenės, sveiko mąstymo balsas. Tas, kuris stebi situaciją iš šalies ir viską mato realiau.

„Karalius nuogas“.

– Kaip šį personažą kūrėte? Ar turėjote „namų darbų“?

– Režisierius vis siūlydavo panagrinėti kokius nors rusų kino klasikos prototipus, bet man labiau pažįstami kitokie. Kurdamas Kiauliaganį atradau Clinto Eastwoodo stilių, dažnas jo herojus – bebaimis.

Daugiausia dėl vaidmens išsiaiškindavome per repeticijas. Aš nesėdu namuose specialiai skaityti, bet minčių apie personažą dažnai kyla automatiškai, kad ir plaunant indus, kai medžiaga įsėda į galvą. O kai noriu daugiau pasigilinti, ateinu į teatrą prieš repeticiją ir ten pagalvoju.

– Tačiau yra aktorių, daugiausia – vyresnės kartos, kuriems nepakanka vaidmens kurti scenoje – jam daug dėmesio skiria ir ne darbo metu. Nuo ko tai priklauso?

– Manau, tai individualu. Dėstytojai sudėlioja pagrindą, kaip pradėti ruoštis vaidmeniui, bet galiausiai pats išgrynini tam tikrus dalykus, pasilieki tai, kas tau priimtina, surandi kas tau patogiau. Vis tiek susikūri savo sistemą.

Svarbiausia – neįgriūti į vaidmens kūrimo rutiną, kai atrodo, kad jau viską žinai, kad viskas čia aišku ir paprasta. Tada pasijaučia, kad kažkas nelimpa, kad reikia vytis kolegas, kurie geriau kabinasi.

– Ar jau galite įvardyti, koks jauno aktoriaus koziris scenoje, net jei nėra brandžios patirties?

– Didžiausias koziris – tai gebėjimas daugiau judėti, lankstumas. Ilgainiui nelabai norisi taškytis, ateina noras pasėdėti, statiškai pakalbėti, tiesiog per save viską praleisti. O jaunas aktorius scenoje visu šimtu procentų stengiasi save atiduoti, tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas. Tai ypač matosi per baigiamuosius studentų darbus – visada ateinu jų pasižiūrėti, kai tik yra galimybė. Kai juos stebiu, jau net ir aš pajuntu, kad pasenau.

Bet gali būti, kad jaučiasi nuovargis ir dėl to, kad mes daug vaidiname, VKT daug gastrolių rengia. Būtų vienas malonumas, jei teatras ir aktoriai sau galėtų leisti, tarkim, vaidinti kas trečią dieną. Mums kai kada tenka turėti po du spektaklius per dieną arba tą patį spektaklį vaikams parodyti du kartus per dieną. Tada gali būti sunkiau ištraukti iš savęs tą darbo džiaugsmą.

– Tad galbūt geriau pabūti nepriklausomu aktoriumi? Gal per anksti panirote į etatinio aktoriaus darbą?

– Dėl to kaip tik smagu. Jaučiu, kad toks darbas labai daug davė. Būna, studijų metais vaidini užsidaręs tik savame rate, o pabaigęs išeini į visai kitą pasaulį, net nežinai, ko griebtis. O man pasisekė, kad tiesiai nuėjau į teatrą. Bet jame dirbant nuolatiniu aktoriumi nėra viskas taip paprasta. Mes viską darome patys – nuo buitinių smulkmenų iki techninių dalykų, ne tik vaidiname.

„Plėšikas Hocenplocas. “

– Teatras visiškai įtraukia?

– Nebūtinai. Manau, reikia paprasčiau žiūrėti į teatrą, į pačią aktoriaus profesiją. Nereikėtų jos laikyti kažkokia šventybe. Tai jau atsiduotų fanatizmu.

– Kodėl taip prieštaraujate klasikiniam įsitikinimui apie aktoriaus tarnystę savo profesijai?

– Turėjome dėstytojų, kurie patarė mums teatro nelaikyti vieninteliu dalyku gyvenime. Kai sutinki žmones, kurie vien tik tuo gyvena, su jais sunkiau net bendrauti. Jie per daug nori ir reikalauja iš teatro, tada farsuoja.

Aktoriui nereikėtų per daug sureikšminti savo specialybės. Reikia suprasti, kad šis tavo darbas – tai tavo amatas. Nemanau ir, kad aktorius būtinai atlieka kokią nors misiją. Nekankina manęs ir tos kančios dėl išėjimo iš personažo. Suvokiu, kad kai suvaidini, darbas baigiasi.

Tik vieną sunkų metą pamenu, kai iškart po studijų vaidinau spektaklyje pagal Jeane'o Paulo Sartre'o pjesę „Už užsklęstų durų“. Reikėjo gerokai pasikankinti. Tas savęs prievartavimas, panika atsirado turbūt iš nežinojimo, kaip ir ką daryti, ar dėl kvailai susiklosčiusių aplinkybių. Tada supratau, kad daugiau to nenoriu. Migrenos nekankina, kai žinai, kaip darai, kai kuri nuosekliai, kai kūrybiniame procese nėra chaoso.

– VKT aktorių trupė nuolatinė, o režisierius kviečiate vis kitus. Kiek jie lemia atmosferą scenoje?

– Režisierius nulemia iš esmės viską. Yra režisierių, kurie ateina tik pasiimti pinigų, tuomet padaro savo darbo minimaliai. Būna, net nežino, ką aktoriams pasakyti: tai gal pjesę paskaitom, gal pabandom pasivaikščioti po sceną? Taip ir pratempia vieną kitą valandą. Tokiais atvejais aktoriai pagalvoja, kad ir patys be režsieriaus galėtų pastatyti spektaklį.

O maloniausia dirbti su tokiu režisieriumi, kuris ateina į darbą užsidegęs. Pavyzdžiui, Ramūnas Cicėnas, kurdamas muzikinę komediją „Angliškas detektyvas“, visada į susitikimus su aktoriais atsinešdavo naujų sumanymų, visada žinodavo, ką daro ir ko nori.

Ir E. Jaras žino visu šimtu procentų, ko nori iš spektaklio. Man labai patikdavo dirbti ir su M. Mačiuliu ir A. Gian. Gal prie sklandaus darbo prisidėjo ir tai, kad buvome draugai, pasitikėjome vieni kitais. Bet jie tikrai daug pastangų įdėdavo, jokių dvejonių per repeticijas nekildavo.

– Pastarasis metas priklauso išmaniosioms technologijoms. Kaip jų poveikis jaučiamas teatre?

– O taip, jaučiamas! Vaidini paaugliams, pakeli galvą, ir pamatai dalies publikos apšviestus išmaniųjų ekranų veidus. Žiūrovai garsą išsijungia, nes tai jiems primena įrašytas balsas, bet gali tekti ir prieš spektaklį žmonių prašyti atsijungti nuo feisbuko.

Net ir suaugusiems tai taikytina. Anksčiau, jei spektaklis atrodydavo nuobodus, žiūrovas neturėdavo kur dėtis – vis tiek tekdavo sėdėti ir žiūrėti, o dabar telefoną įsitraukia, ir ramu. Bet išmaniosios technologijos ir aktorių darbą veikia. Gal net panašiai kaip paauglius. Verčiau repeticijų metu ne tik išsijungti garsą – geriau išvis telefonus palikti grimerinėje.

Antradienį, kovo 29 d., 18:30 Vilniaus kameriniame teatre – šventinis teatro penkmečio vakaras su spektakliu „Karalius nuogas“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"