TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Ankstyvosios T. A. Rudoko prozos rinktinėje skamba keruakiški motyvai

2016 02 18 10:43

„Tos mergaitės nebėra, Dinai. Ir nors šiąnakt žvaigždžių nebus, ir nors kelio nėra, aš vis dėlto einu. O kai man norisi verkti, žmogau, aš įsikandu leteną ir urzgiu“, – taip baigiasi 1999-aisiais Tomo Arūno Rudoko (1966–2012) parašytas apsakymas „Kelyje“, simboliškai užbaigiantis ir ankstyvąjį jo kūrybos laikotarpį.

Į rinktinę „Nors kelio nėra“ įtraukti 35 ankstyvaisiais kūrybos metais parašyti apsakymai, novelės ir miniatiūros. Tarp jų – ir debiutinė apysaka „Autodafė“, 1988-aisiais išleista šiais laikais nebeįsivaizduojamu 45 000 egz. tiražu, ir dar niekur nepublikuoti tekstai, po autoriaus mirties rasti tarp jo rankraščių.

Visus rinktinės kūrinius sieja vienas motyvas. Tai egzistencinis ir psichologinis diskomfortas, kurį jaučia utopinių idealų užvaldyta jaunoji karta, susidūrusi su jai svetimu vartotojišku pasauliu. Šis motyvas tradiciškai pasireiškia elegiška veltui nugyvento gyvenimo nuotaika ir save idealizuojančios, nuo likusio pasaulio besistengiančios atsiriboti prarastosios kartos maištu bei savidestrukcija.

Savidestrukciją puikiai atspindėjo ne tik T. A. Rudoko kūryba, bet ir pats jo gyvenimas. Debiutavęs palankiai įvertintais pirmaisiais eilėraščių rinkiniais „Labanaktis, naktie“ (1986), „Žūt būt“ (1988) ir išgarsėjęs vos ne kultine tapusia „Autodafė“ (1988), jis vėliau nesugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusio menininko statuso visuomenėje. Bandydamas iš paskutiniųjų išlaikyti romantizmo laikais užgimusį ir sovietmečiu įsišaknijusį niekur nedirbančio, bohemiškoje anapusybėje kūrybos kančias svaigalais skandinančio kūrėjo įvaizdį, T. A. Rudokas tapo nepageidaujamu asmeniu ne tik Vilniaus kavinėse, bet ir literatūriniame pasaulyje.

„Norėdamas atrinkti kūrinius ilgai sėdėjau bibliotekose ir varčiau senus 1988–1996 m. periodinius leidinius. Iš jų puslapių į mane žvelgė visai kitoks Tomas – varlyte pasidabinęs optimistiškas jaunuolis, „Dienos“ ir „Gimtojo krašto“ kolumnistas, o jo kūriniai mirgėte mirgėjo to meto laikraščiuose ir žurnaluose, kurių net pavadinimus šiandien užmiršome: „Moksleivis“, „Jaunimo gretos“, „Lietuva“, „Europos centras“, „Tik vyrams“, „Tai bent“, – pabrėžia rinktinės sudarytojas Darius Pocevičius.

Socialiai aktyvų 1995–1996 m. proveržį netrukus pakeitė tylus nusivylimo ir rezignacijos laikotarpis. Kas atsitiko? Kodėl T. A. Rudoko pavardė ilgam dingo iš laikraščių puslapių? Kokios kultūrinės ir socialinės XX a. paskutiniojo dešimtmečio pervartos suformavo dar vieną „lūzerių“ kartą, kurios atstovai dabar žengia į 50-uosius gyvenimo metus?

„Šią kartą ir jos pralaimėjimo priežastis kada nors po kaulelį išnarstys kultūrologai, o mes šiandien galime nostalgiškai prisiminti tuos laikus, kai Tomas dar ėjo keliu, pažįstamu iš J. Kerouacko romano „Kelyje“, kurį autorius vadino naujuoju savo kartos testamentu“, – sako D. Pocevičius.

Tomas Arūnas Rudokas. Nors kelio nėra: ankstyvosios prozos rinktinė. Sudarė Darius Pocevičius. K.: Kitos knygos, 2016.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"