Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Apie kiną kare ir karą kine

 
2014 04 08 9:31

Karo ir kino industrijos šiandien sąveikauja kone organiškai. Karui kinas visuomet buvo puikus propagandos įrankis, o kinui karas – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Jeigu sutinkame, kad kinas yra menas, o menui sunku išvengti subjektyvumo, tai ir karo vaizdavimas kine rizikuoja būti labai vienpusis. Ir jeigu yra šalis, kurios veidas kino industrijoje būtų formuojamas taip vienpusiškai, tai neabejotinai būtų iš karo neišbrendantis Afganistanas.

Iš daugybės pastarojo meto filmų vaizduojančių šią šalį vargiai būtų galima rasti nors vieną, kurtą afgano. Paradoksalu, bet dauguma kino juostų apie Afganistaną iš tikro turi mažai ką bendro su pačiu Afganistanu. Filmų lokacijas atkurdami studijose, Amerikos dykumose ar Meksikos džiunglėse, amerikiečių režisieriai įkvėpimo ir žinių apie Afganistaną semiasi tikrai ne apsilankydami karo zonoje, o paskaitinėdami laikraščius ar pabendraudami su kokiu nors iš ten grįžusiu kariu.

Kai kurie meniniai karinio žanro filmai, tokie kaip „Flandrija“ (rež. B. Dumont, 2006 m.) ar „Išminuotojų būrys“ (rež. K. Bigelow, 2008 m.) bent dalinai išlaiko objektyvumą, taip pat ir dokumentinės juostos, pavyzdžiui, gerai žinomas „Restrepo“ (rež. T. Hetherington, S. Junger, 2010 m.). Tačiau ne faktų ir fantazijos santykis karinio žanro filmuose yra problema: kalbėdami apie karinį konfliktą, šiuolaikiniai režisieriai vis dar nesugeba laikytis nuošalyje, nepasirinkdami vienos pusės ir, dažnu atveju, nežemindami kitos. Galiausiai, kone kiekvieno karinio filmo pabaigoje sutartinai verkiame dėl žuvusio amerikiečių ar britų kareivio ir keikiame talibus, net visą afganų tautą. Juk tikrai, kodėl dėl jos turi žūti kitų šalių piliečiai?

Politiškumo čia neišvengi: šalies vaizdavimas kine turi labai daug įtakos jos portretui tarptautiniame kontekste. Taip ir nutinka, kad išgirdus žodį Afganistanas, dauguma žmonių vaizduotėje ima piešti dykynes, pilnas AK-47 ginkluotų piemenų ir pasaulį nuo jų gelbėjančių herojų. Kita vertus, tradiciniam kino pasakojimui juk reikia geriečių ir blogiečių, tačiau ar žiūrovas tikrai nenusipelno bent kiek objektyvumo?

Pasirodžius amerikiečių tiriamosios dokumentikos produktui „Purvini karai“ (rež. R. Rowley, 2013 m.), atsikvėpiau šiek tiek lengviau. Galbūt šios juostos pasakojimu tikėti ir nelengva, tačiau čia amerikiečiai jau nebe herojai, gelbėjantys pasaulį, bet elementarūs nusikaltėliai, peiliais krapštantys kulkas (įkalčius) iš aukų kūnų. Tai nėra filmas, kuris atskleistų kitą šalies veidą, gal tik kitą įvykių versiją. Tačiau tai juk irgi svarbu.

Neseniai Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti naujas amerikiečių filmas „Išlikęs gyvas“ (rež. P. Berg, 2013 m.) tradiciškai vaizduoja kruviną terminatorišką vyriškumą bei „didvyrius“, žudančius vietinius žmones. Taip, filmas sukurtas pagal tikrus faktus ir taip, vienas jame veikiantis vietinis afganas taip pat gauna savąją didvyriškumo porciją. Tačiau kino juostos akcentai vėl visai ne ten, vėl matome atsilikusią, teroristų nusiaubtą šalį ir vis dar tikime raumeningais Vakarų didžiavyriais, galinčiais ją išgelbėti.

2013 m. vasarą gavau galimybę dirbti su afganais, norinčiais išmokti dokumentinio kino meno. Nedvejojau nei akimirkos vien dėl galimybės išvysti tokį šalies veidą, kuris nepasiekia kino ekranų. Kas iš to išėjo – pasakosime ir rodysime kino teatre „Pasaka“, Mažojoje salėje, balandžio 10 d., ketvirtadienį, 17:30. Kviečiame visus smalsius ir besidominčius. Įėjimas laisvas.

Renginio programa: http://goo.gl/we8Vyx

Daugiau informacijos: http://goo.gl/7noh0Q

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"