TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Apie Kubą ir spurgas su politiniu prieskoniu

2016 09 12 9:51
Kadras iš kino filmo ,,Mes esame Kuba”. Organizatorių nuotrauka

Dokumentinėje juostoje „Mes esame Kuba“ (Somos Cuba) užfiksuota tai, ko nesugebėtų įamžinti jokia filmavimo grupė. Kubietis Andres 7-erius metus dokumentavo kasdienį savo aplinkos gyvenimą, skurdą, juoką bei šeimų likimus. 

Filmo režisierė Annetta Ilijew ir montažo režisierė Friederike Schuchardt pasakoja apie draugystę su Andres ir tai, kaip laikas pats susuko filmą, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.

Filmas „Mes esame Kuba“ bus rodomas pagrindinėje Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio progrmoje. Kūrybinės dokumentikos festivalis Vilniuje – „Skalvijos“ bei „Pasakos“ kino teatruose – lankysis rugsėjo 22 – spalio 2 d., Kauno „Romuvos“ kino centre ir Klaipėdos Kultūros fabrike – spalio 7–9 d.

Programoje – beveik 4 dešimtys naujausių dokumentinių filmų, taip pat dvi retrospektyvos – jubliejinė Audriaus Stonio bei garsios čekų dokumentininkės Helenos Třeštíkovos. Daugiau vdff.lt.

Jums buvo 14, kai griuvo Berlyno siena. Kaip to laikmečio patirtys padėjo formuotis jūsų kūrybiniams interesams?

A.I. Sienos griūtis labai pakeitė mano šeimą, ypač mano tėvus, kurie gyvenimą turėjo susikurti iš naujo. Gal dėl to man visad buvo įdomu, kaip didžioji politika įtakoja paprastų žmonių gyvenimą, kaip post-socialistinės šalys susidoroja su pokyčiais. Pirmoji mano juosta gimė Rygoje, antroji – Bukarešte, o ši – Havanoje.

Kodėl nusprendėte kurti dokumentinius filmus?

A.I. Po Vokietijos susijungimo daug keliavau, mane domino žmonės, gyvenantys kituose pasaulio kraštuose. Juostos „Mes esame Kuba“ pradžioje Andres sako, kad paprastų žmonių istorijas verta pasakoti ir rodyti. Aš su juo sutinku. Socialinės sistemos nuolat kinta ir tai, kas dabar atrodo savaime suprantama, vėliau tiesiog išnyks. Filmas yra būdas tą laiką išsaugoti.

Papasakokite apie savo režisūrinę praktiką?

A.I. Man patinka ilgai filmuoti, stebėti, laukti, kol kažkas nutiks. Juosta – svarbiausių istorijos įvykių koncentratas, reikšminga dokumentacija. Manęs nedomina vaidybinės scenos. Montažui taip pat reikia laiko: tam, kad išbandyti skirtingus variantus, perprasti medžiagos esmę. Tikiu subjektyvia mėgėjiškos kameros galia. Operatoriai mėgėjai yra savo pačių gyvenimo specialistai: jie žino, kas yra svarbiausia, gali parodyti situaciją „iš vidaus“. Toks būdas manau yra teisingiausias, norint įamžinti šalį ar situaciją, kurios pats nepažįsti.

Pirmą kartą Kuboje apsilankėte 2000-aisiais. Kas patraukė jūsų dėmesį, kas ten buvo kitaip?

A.I. Buvau šokiruota skurdo ir nustebinta žmonių šiltumo bei gyvenimo džiaugsmo. Jų būdas neturėjo nieko bendra su Rytų Vokietijai tipišku užsispyrusiu charakteriu. Mąsčiau apie tai, ar Vokietija būtų „labiau Kuba“, jei Rytai būtų žlugę keliais dešimtmečiais vėliau. Tačiau ten nesijaučiau svetima, nes socializacijos prasme mūsų patirtis buvo labai panaši: visur vėliavos, pionierių kaklaraiščiai, „subotnikai“…

Kaip susitikote Andres? Kaip palaikėte ryšį?

A.I. Andres kontaktus gavau iš draugų, kuomet planavau 4-ių mėnesių vizitą Havanoje. Susitikome, daug kalbėjome, susidraugavome. Andres buvo labai patikimas. Susidraugavo ir mūsų šeimos. Juos rėmėme daug metų.

Filmo pradžioje Andres kalba apie kelionę į Vokietiją, sugrįžtuvių euforiją. Kas jį taip džiugino?

A.I. ir F.S. Andres kelionę į Berlyną suorganizavome kartu su kitais jo draugais. Atvykęs jis man parodė savo trumpas istorijas, pasakojančias apie kaimynus Havanoje. Tos istorijos buvo labai juokingos ir politiškos, pirštu baksnojančios tiesiai į modernios Kubos problemas. Tuo metu filmavau benamius vaikus Bukarešte, buvau pakerėta mėgėjiškos kameros galios. Gimė mintis Andres rašiklį pakeisti kamera, video dienoraščiu. Jam patiko būti šalies istoriku ir analitiku. Tuo metu Kuboje visi tikėjosi politinių pokyčių: 2008-aisias Fidelis Castro politinę valdžią pavedė broliui Rauliui.

Ar sunku buvo pasitikėti Andres kaip operatoriumi? Kaip žinojote, kad jis užfiksuos tai, ką vėliau galėsite panaudoti filme?

A.I. ir F.S. Gerai pažinojau Andres, buvau tikra, kad jis – patikimas partneris. Kinematografine prasme tai buvo eksperimentas. Ilgai nežinojome, ar filmuota medžiaga galiausiai virs filmu. Tomis abejonėmis dalijosi ir televizijos kanalai, į kuriuos kreipėmės dėl finansavimo. Ilgai dirbome be biudžeto, montuoti prisėsdavome tik tarp kitų projektų. Tuo metu Andres filmavo toliau, ir galiausiai jo užfiksuotas ilgas gyvenimo etapas filmui suteikė pridėtinės vertės. Nuo pat pirmo kadro buvo akivaizdu, kad surinkta medžiaga turėjo daug galios. Juostose buvo tai, ko iš šalies nebūtų galėjęs nufilmuoti niekas kitas.

Andres gyveno apsuptas skurdo, neturtingų darbininkų. Kodėl jus domino ta socialinė aplinka?

A.I. Tai – atsitiktinumas. Jei Andres būtų gyvenęs kitoje aplinkoje, filmas būtų kitoks. Kita vertus, ta aplinka daug įdomesnė nei privilegijuota. Kaip sakė pats Andres: „kas juos filmuotų, jei ne aš“?

Tikriausiai buvo labai įdomu stebėti jo sprendimus ir besiskleidžiančią filmo istoriją. Ką naujo iš filmuotos medžiagos sužinojote apie savo draugą ir jo aplinką?

F.S. Sužinojome daugybę detalių, kurios konstruoja Kubos kasdienybę: tai, koks sekinantis yra skurdas, kokie balti yra balti drabužiai, kai nėra skalbimo mašinos, kaip giliai politinė doktrina įsiskverbia į šeimas, kokia ten moterų padėtis…

Kas jus stebino labiausiai?

F.S. Tai, kaip labai Kuboje viskas politiška. Pradžioje manėme, kad filmas bus kur kas asmeniškesnis, apie kasdienį gyvenimą, galbūt net vyrų ir moterų konfliktą mačistinėje kultūroje. Tačiau ten net spurgų pirkimas turi politinį atspalvį…

Andres politinės pažiūros aiškiai jaučiamos filme, tačiau tuo pat metu jis išlaiko pagarbą visoms nuomonėms ir požiūriams. Kokie buvo jo paties lūkesčiai?

A.I. Jis laukė pokyčių: ekonominės situacijos pagerėjimo, daugiau maisto išteklių, žodžio laisvės, laisvės keliauti, korupcijos pabaigos…

Kaip filmavimas paveikė jo aplinkos žmones ir jų tarpusavio ryšį, ką tai reiškė pačiam Andres?

F.S. Manau filmavimas Andres buvo savo situacijos apmąstymo forma. Lygiai kaip ir rašymas. Tai buvo būdas išreikšti savo nuomonę, įamžinti situacijas, prisiminimus. Manau jo aplinkos žmonės priprato prie jo kaip „žmogaus su kamera“. Medžiagoje bičiuliai dažnai jam sako: „Andres, nufilmuok šitą, parodyk jiems tai ir tai“...

Papasakokite apie filmo logistiką...

A.I. ir F.S. Andres filmavo maža mini-DV kamera. Kai tik sužinodavome, kad kažkas keliauja iš Vokietijos į Kubą, paprašydavome jų susitikti su Andres ir apsikeisti juostomis. Aš pati tris kartus skridau į Havaną: pasitarti dėl filmavimo, įrašyti garsą. Paraleliai Vokietijoje pradėjome montuoti jau turimą medžiagą. Susirašinėjome elektroniniais laiškais, susiskambindavome telefonu.

Montuoti filmą tikriausiai nebuvo lengva…

F.S. Pradžioje Andres filmavo viską, kas jo manymu galėjo būti įdomu. Juostos buvo tarsi „kinder siurprizas“ – niekada nežinodavome, ką jose rasime. Norėjome į viską žvelgti objektyviai, be išankstinės nuomonės. Tai, apie ką bus filmas turėjo padiktuoti medžiaga, o ne atvirkščiai. Kartais jausdavome, kad kažko trūksta, kalbėdavome su Andres, klausdavome klausimų. Pavyzdžiui, kaip Kuboje veikia maisto davinių sistema. Kaip atsaką jis nufilmavo sceną su Liberetta prie virtuvės stalo. Bandėme suprasti, kurie filmo herojai gali būti įdomiausi ir paprašėme Andres jiems skirti daugiau dėmesio. Kadangi medžiaga buvo tokia „laukinė“, filmo forma turėjo būti paprasta. Planavome, kad Andres atvyks į Berlyną, peržiūrės filmo montažą, įrašysime jo užkadrinį komentarą kai kurioms filmo scenoms. Tačiau Andres mirė.

Kaip apie tai sužinojote?

A.I. Tai buvo tikra tragedija ir didelis šokas. Montavome filmo sceną kapinėse, kuomet apie Andres mirtį pranešė draugai. Buvo keista tęsti pradėtą darbą, tačiau niekam nekilo mintis viską mesti. Dabar filmą užbaigti buvo svarbiau nei bet kada anksčiau.

Ar dėl filmo medžiagos Andres kada nors kilo pavojus?

A.I. Ne, bet medžiaga buvo paimta policijos. Manau valdžia į jo filmavimus nežiūrėjo labai rimtai.

Iš ko jis gyveno?

A.I. Andres kadaise Maskvoje studijavo teisę, tačiau Kuboje jis vertėsi kaip samdomas darbininkas: nelegalaus taksi vairuotojas, mango pardavėjas, lokacijų ieškovas, vertėjas, turistų gidas, balandžių augintojas, nelegalių šunų kovų organizatorius, nelegalių DVD nuomotojas...

Ar šiuo filmu atsakėte į savo pačios klausimus apie Kubą?

A.I. Turiu daugiau klausimų, nei atsakymų. Tai šalis, kupina prieštaravimų. Kita mano juosta filmuojama Vokietijoje…

Kalbino Simona Žemaitytė

Filmo „Mes esame Kuba“ anonsas:

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"