TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Atlaidų žemė

2016 08 01 14:55
Julius Sasnauskas. Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Tradiciškai rugpjūčio 2 d. švenčiami Porciunkulės atlaidai vyksta jau 800 metų. Minint jubiliejų Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos iniciatyva „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido Benedikto XVI knygą „Asyžiaus malonė“, kurioje popiežius emeritas – vienas garsiausių pastarųjų šimtmečių teologų aprašo tiek Pranciškaus išprašytų atlaidų istoriją, tiek ir jų dvasinę plotmę. 

Skaitytojų dėmesiui – kunigo pranciškono Juliaus Sasnausko mintys, išdėstytos šios knygelės įvade.

Kai girdi kur nors Kretingoje ar Telšiuose vėl pranešant apie Porciunkulės atlaidus, galėtum manyti, kad esi kviečiamas į kokią seną žemaičių šventę ir kad pats pavadinimas taip pat žemaitiškas, gal vietovės, gal upelio ar šaltinėlio vardas, gal šiaip tarmybė. Puikiai pritapo Porciunkulė prie šio krašto. Susilydė, susigiminiavo su mūsų kalba ir būdu, katalikiškais papročiais. Net savo mažybine, malonybine forma tas itališkas žodis, reiškiantis žemės plotelį, kažin kaip atpažįstamas, savas, glostantis klausą. Viskas Porciunkulėje taip mums tiko, kad, rodos, nei jos gimtosios Umbrijos, nei tų aštuonių šimtmečių istorijos čia nė nereikia.

Gražu, net per daug gražu ir tai, kad Porciunkulės sukaktį švenčiame būtent šįmet, kai Bažnyčioje paskelbti Gailestingumo metai ir kai traukiama į paviršių visa, kas krikščionių mokyme ir tradicijose galėtų byloti apie Viešpaties palankumą ir meilę silpnam savo vaikui. Jau kuris laikas Bažnyčioje liautasi medžioti atlaidų dienas, skaičiuoti, sodinti Dievą į buhalterio kėdę, bet mintis apie atleidimą, apie dieviškąjį mūsų klaidų ir nuodėmių perrašymą tebėra geidžiama, brangi, juo labiau spindinti, juo tirštyn aplinkui blogio ir neteisybės. Popiežius Pranciškus kartu su Gailestingumo metų žinia priminė visiems, kad atlaidų malonė Bažnyčioje gyva ir kad durys plačiai atvertos kiekvienam nelaimingajam. Kodėl nepatikrinus?

Intuityviai, daugiau iš įpročio ar pamėgimo, o ne kokio nors religinio sąmoningumo mes pasilikome savo bažnyčiose ir bažnytėlėse skardžias, spalvingas atlaidų šventes. Daug kur pasaulyje nunyko, o mes tebeturime. Kad ir ne tos jau maldininkų minios kaip kadaise, bet sujuda, pasitempia, išsipusto Dievo tauta atlaidų dienomis.

Jeigu ką nors iš mūsų tradicijų verta įrašyti į visokius UNESCO sąrašus kaip unikalų ir saugotiną dalyką, nieko tinkamesnio už atlaidus nerasi. Ten reikėtų vežti turistus, besidairančius šios šalies paveikslo. Ten vis dar sušmėžuoja Lietuva, neapkramtyta politikų ir verslininkų, bent valandėlei išsprūdusi iš vulgarumo ir chamizmo gniaužtų. Ir sakai pats sau: kol šventoriais vinguriuos procesijos, kol švies baltosios skarelės ir vaikų rankose tirps jau daugiau nei šimtmetį savo skonio nekeičiantys krakmoliniai atlaidų saldainiai, tol gyvensime, tol mes būsime mes.

Kiti religiniai festivaliai, kokios nors jaunimo dienos ar dvasinio atsinaujinimo stovyklos, visada dvelks instituciniu ir ideologiniu spaudimu, projektų vykdymu, tiesiog banalybe. Atlaidams tatai negresia. Čia juk veikia dangaus šventieji ir pati Švenčiausioji Mergelė, Angelų karalienė. Jie metai po metų viską organizuoja ir sukviečia dalyvius, programa per amžius vienoda, patikrinta, pataikanti į ten, kur reikia.

Iš tiesų pataiko. Tik per atlaidus vienoje Vilniaus krašto parapijoje galėjau išgirsti paauglį lenkiškai man kuždant į ausį, kad jo nuodėmė – per didelis materializmas. Taip ir netekau žado. Iš kur jam tai šioje visuomenėje? Arba pavartyk Romualdo Požerskio kelis dešimtmečius gaudytus Lietuvos atlaidų kadrus. Ar kur kitur dar užtiksi tokius nežemiško grožio veidus, senus ir jaunus? Net buteliuką laikanti ranka kitokia nei per valstybines šventes. Ir šiandien dar, žiūrėk, atpažįsti šventoriuje ant kelių parpuolusį kokį naujųjų paežerės dvarų gyventoją, rodos, nestokojantį nieko. Ne dėl to gražu, kad klūpo, bet kad žvelgia čia ne taip, kaip televizoriaus ekrane.

Ir nenuostabu: juk atlaidai. Viena lietuviška enciklopedija paaiškina, jog tai esanti bausmės atleidimo šventė. Anie dangaus šventieji, atlaidų organizatoriai, neriasi iš kailio, kad būtume įtraukti į atleidimo ir susitaikinimo srovę. Netgi tuomet, kai kepina saulė ar pliaupia lietūs, kai įkyri ubagai ir kromelninkai, kai neišmanai katekizmo subtilybių ir nelabai tesupranti, kas ringuojama iš sakyklos. Čia viskas taip sunarstyta, kad imi ir pasiduodi įtarimui, jog kažkas už scenos nuolat plėšo tavo skolų raštus. Pamato tavyje tai, ko turbūt nė pats neįtari esant.

Kunigui, kuris suka ratą aplink bažnyčią su monstrancija rankose, būna niekam neprilygstamas patyrimas. Tarsi aprodytum Viešpačiui, išvaduotam iš tabernakulio tamsybių, šio pasaulio ir jo gyventojų gražumą. Juk jam, Karalių Karaliui, puošėsi mergaitės, moteriškės rišosi skareles, traukė iš stalčių pigius kvepalus, vyrai skutosi ir šveitė batus. Ar galėtume nebepatikti mieliausiam Jėzui? Nešant monstranciją jos langelyje aplink Ostiją atsiranda plyšys, ir žiūrėdamas pro jį tariesi sekąs paties Dievo žvilgsnį. Virš šventoriaus tvoros draugiškai kyšo arklio galva, jis irgi kaip šv. Antano laikais lenkiasi tikrajam Kristaus buvimui. Vėjas plėšia procesijos vėliavų kaspinus, kartais būna taip lyg neštum kryžių, vyrams reikia įtempti visas jėgas, kad nulaikytų sunkų kotą. Įdegę trumpakelniai klapčiukai vėl susimaišė skambindami varpeliais, bet jų linksmumas net patį dangų užkrėstų. Gėles barstančios mergaitės per daug skubėdamos nukrypo į šalį nuo takelio ir gauna barti nuo savo griežtos mokytojos. Viešpačiui, kuris eina gėlių ruožu, irgi tenka sukti šalin, nebe pirmą kartą jo kelias vingiuoja, keičia kryptį, kad būtų kartu su mumis, kad mus pasivytų jo atleidimas. Monstrancijos langelis lyg koks pasakiškas žiūronas rodo stebuklą po stebuklo.

Kitados dailininkas Petras Repšys stovėdamas šventoriuje neištvėrė ir puolė ant popieriaus lapelių dėlioti tas atlaidų procesijos figūrėles. Želvoje per Žolinę. Visi suraišioti tarpusavyje ir su aukštybėmis. Šventųjų nupintos virvelės mums gelbėtis. Dabar jis prašosi nuvežamas į Žemaitiją, kur per atlaidus tebemušami būgnai ir puolama kniūpsčiom ant žemės. Pro šalį vieškeliu dulka šaunus tarybinis traktorius, turėtų išgąsdinti, o žemaičiai nė krust. Guli kaip gulėję. Traktorius seniai nudardėjo į pragarus, pasiliko tik tie, kurie buvo parpuolę.

Skundėsi andai savo laiškuose ir uolusis Reformacijos šauklys Martynas Mažvydas, kad jo parapijiečiai nukrypstą nuo tikrojo tikėjimo ir per Nemuną keliaują į popiežininkų atlaidus Jurbarke ar Skirsnemunėje. Matyt, dėl tų pačių krakmolinių saldainių, saldaus bausmių dovanojimo, kurį parengia šventųjų bendravimas.

Atlaidų stebuklui lemta išlikti. Vien to žodžio kartojimas nejučia gydo mūsų sielas. Ir posmai brangiai tėvynei, daug kur jau neįmanomi, ten vis dar dėliojasi. Pakvietimai išsiuntinėti.

Bernardinai.lt

Katalikuleidiniai.lt

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"