TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Būti pavojuje, kad patenkintum publiką

2015 08 31 13:42
Organizatorių nuotrauka

Dešimtąjį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“ aplankys iš šiuolaikinio cirko sostinės Kanados pirmą kartą į Baltijos šalis atvykstantis spektaklis „Čiuožykla“. Pasaulinį pripažinimą pelniusią trupę „Seven fingers“ prieš trylika metų įkūrė septyni cirko artistai, iki tol dirbę tiek „Cirque du Soleil“ spektakliuose, tiek mažesnėse scenose su nekomerciniais projektais.

Rugsėjo 13 dieną Menų spaustuvės Juodojoje bus parodytas vienintelis „Seven fingers“ monospektaklis, kuris po pasirodymo Vilniuje išvyks į keturiasdešimt dienų truksiančias gastroles Prancūzijos miestuose.

Apie trupės įkūrimą, augantį norą lankytis rytinėje Europoje bei drąsą keisti gyvenimo būdą kalbame su „Čiuožyklos“ autoriumi ir atlikėju Patricku Leonardu.

Per 13 veiklos metų „Seven fingers“ tapo viena iš lydinčiųjų šiuolaikinio cirko trupių. Kada ir kaip suvokėte, kad jūsų komanda užima tokią svarbią vietą?

Vidutinė pirmo pasirodymo sėkmė buvo ženklas, kad einame teisinga kryptimi, tačiau meno pasaulyje (kaip, tikiu, ir kitose srityse) niekuomet negali „užsisėdėti“ ar laikyti to savaime suprantamu dalyku. Šiame pasaulyje vos tik pamanai esantis kažkuriame taške, jau žiūrėk jame ir nebesi. Būtent todėl siekiame atrasti naujus kūrybos būdus, tarsi nuolat turėtume kažką įrodyti sau ir kitiems. Tikiu, kad tai yra viena priežasčių, dėl kurios net ir po 13 metų mes vis dar esame, kaip pati pasakei, viena lydinčiųjų šiuolaikinio cirko trupių pasaulyje.

– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį cirką žmonėms, kurie yra matę tik tradicinį?

– Keletu žodžių?! Tai skirtingų meno formų mišinys arba inkliuzija. Šiuolaikinis cirkas naudoja teatrą, muziką, šokį, lėlių teatrą, video meną... Jis neša menininkus ir meno formas tolyn, kad atvertų galimybes bei atrastų naujus kelius žadinti emocijas, kad pritrauktų platesnį publikos ratą. Tai menas, kuriame cirkas naudojamas ne tiek dėl savo įspūdingų efektų, kiek siekiant suteikti publikai plačią emocijų įvairovę per vientisą meninę ir draminę išraiškos formą.

– „Čiuožykloje“ kalbate apie vienišą žmogų, kuris eina toli, norėdamas mylėti ir būti mylimas. Cirko artistams taip pat būdingas toks vienišumas ar vis dėlto dirbdamas visuomet jaučiatės esantis komandoje?

– Cirko bendruomenių atstovai paprastai yra labai glaudžiai susiję ir stipriai vieni kitus palaiko – bebūtų tai trupės ar individualūs atlikėjai. Tokia ir darbo specifika – kalbant apie kolektyvinius akrobatikos numerius, mes suvokiame, kad atlikėjai turi dirbti vienas dėl kito ir vienas kitą palaikyti, kad ir kas atsitiktų. Užkulisiuose jie gali pyktis ar nesutikti vienas su kitu, tačiau scenoje jie privalo rūpintis vienas kito saugumu. Visi mes, menininkai, esame labai skirtingi, tačiau dauguma mūsų (o gal ir apskritai visi) giliai trokštame (arba jaučiame poreikį) būti mylimi publikos – tai ypač pasakytina apie cirko artistus. Tradiciškai cirkas visuomet tenkino minios poreikius, to siekdami cirko artistai prisiima fizinę riziką. Aišku, kitų meno šakų atstovai taip pat rizikuoja, tačiau cirke tai yra pasirodymo DNR. Būtent to publika tikisi eidama žiūrėti cirko pasirodymo. „Čiuožykloje“ daug žaidžiu su rizikos idėja. Taip pat žaidžiu su vienatvės idėja... tai yra solo pasirodymas ir nėra nieko, kas galėtų išgelbėti mano „subinę“, jei kažkas techniškai ar meniškai nepavyktų. Taip pat tikiu, kad publika jaučia mano vaidinamo personažo „atsiskyrėlišką“ prigimtį.

– Ar įsteigti naują cirko trupę Kanadoje taip pat buvo rizikingas žingsnis?

– Idėja susirinkti ir įkurti naują kolektyvą priminė lažybas, visi suvokėme, jog mums gali ir nepavykti: gims blogi spektakliai, nesutarsime tarpusavyje, ryškės vadybos spragos... Žinojome, kad tai gali būti vieno pasirodymo projektas. Pagrindinė rizika buvo prarasti pinigus ir laiką, kurį investavome į pirmą spektaklį. Tačiau nusiteikėme, jog viskas ateina ir praeina. Nėra nei gerų, nei blogų patirčių, yra tiesiog patirtys.

– Po pirmų pasirodymų Monrealyje šiek tiek pinigų tikrai praradome, tačiau cirko bendruomenės, publikos bei kritikų atsiliepimai buvo labai palankūs – taigi pelnėme ir šį tą gero. Ir tik tada pradėjome savęs klausti: ką daryti dabar?

– Kurdami spektaklius (ir trupę) kreipėmės pagalbos ir patarimų į daugybę draugų bei pažįstamų cirko industrijoje. Gavome tikrai naudingos informacijos, tačiau dažniausiai girdėtas komentaras buvo „nedirbkite kaip kolektyvas, tai pasmerkta nesėkmei! „ Tai buvo vienas nedaugelio patarimų, kurių nepaklausėme. Vedami pirmojo pasirodymo sėkmės nusprendėme likti kartu, tačiau drauge raštiškai įtvirtinome keletą konkrečių etikos taisyklių, kaip kolektyvas turėtų dirbti. Be tų taisyklių, manau, šiandien jau nebeegzistuotume.

Sukurti cirko trupę iš tiesų nėra sudėtinga. Sunkiau yra rasti priemones, kurių dėka bėgant laikui būtų galima išlaikyti ją drauge.

– Didelė Jūsų spektaklio dalis remiasi klounada. Kaip apibūdintumėte savo klouną? Kas tai per asmenybė ir ko ji siekia?

– Nesu tikras, ar galiu save vadinti klounu. Mano „klounas“ neturi raudonos nosies ir didelių batų, jis yra anonimiškas praeivis, kiek nerangus, nevirkus. Atsiskyrėlis, nepasotinamai trokštantis įtikti savo publikai, naudodamas daiktus iš savo kasdieninės aplinkos: kėdę, stalą, garso aparatūrą, vyno butelį... Jis gana netvarkingas ir apskritai neatrodo pasiruošęs tam, ką siekia padaryti, tačiau spektaklis tęsiasi, viskas natūraliai sukrenta į vietas ir vyksta jo norima linkme. Na... beveik, ne visiškai!

– Vis dėlto klounai stipriai skiriasi nuo kitų cirko artistų, nes jie retai rizikuoja fiziškai. Kokią vietą klounai apskritai užima šiuolaikinio cirko pasaulyje?

– Sakoma, kad menas yra mūsų visuomenės atspindys, veidrodis, parodantis tai, kas mes esame. Klounai yra puikūs to pavyzdžiai. Jie verčia žmones juoktis (ir verkti), rodydami mūsų silpnybes, pažeidžiamumą, kvailumą. Kuriant „Čiuožyklą“ man nereikėjo toli ieškoti įkvėpimo – galėjau juoktis tiesiog pats iš savęs. Manau, klounai padeda žmonėms nepriimti savęs per daug rimtai.

– Galima sakyti, du kartus esate kardinaliai pakeitęs savo profesiją – iš riedutininko į chemiką, o tuomet į cirko artistą. Kas skatino tokius pokyčius? Ir kaip po kelerių metų laboratorijose sekėsi mokytis cirko disciplinų?

– Kaip sakydavo mano tėtis, „Y“a que les fous qui ne changent pas d“idee.“ Tik kvailiai nekeičia savo minčių. Augdami privalome išsirinkti profesiją ir karjerą, tuomet prie jos prilimpame. Dažnai šį sprendimą padarome gerokai per anksti, neturėdami visų priemonių, informacijos ar žinių, kad gebėtume pasirinktume teisingai (jei apskritai įmanoma teisingai pasirinkti). Svarbu išbandyti tai, ką norime išbandyti, ir leisti sau keisti mąstymą, jei tikime ar jaučiame, kad turėtume taip padaryti. Deja, dažnai tokiam ėjimui mums trūksta drąsos, ir kartais mūsų artimieji pasižymi natūraliu refleksu atkalbėti mus nuo tokios rizikos kaip profesijos keitimas... ypač, jei metame stabilų chemiko darbą ir tampame menininku! Aš tikrai džiaugiuosi priėmęs tokį sprendimą. Ir manau, kad vėl padarysiu tą patį, jei man nusibos tai, ką darau dabar. O dėl fizinės veiklos pagausėjimo, tai niekuomet nebuvau nuo jos atitrūkęs – dirbdamas chemiku po darbo vis kur nors šokinėdavau nuo tramplino ar vartydavausi kūlversčiais, tad pasikeitimas nebuvo toks jau drastiškas. Tačiau pripažįstu, kad treniruotis be konkretaus tikslo pora dienų per savaitę, o tuomet pradėti dirbti profesionaliai 8 valandas per dieną ar daugiau... tai buvo pagrindinis pasikeitimas ir mano kūnas tikrai tai jautė.

– Ką esate girdėjęs apie Lietuvą?

– Rizikuodamas pasirodyti neišsilavinęs ar nesidomintis pasakysiu atvirai – apie Lietuvą žinau labai nedaug. Žinau, kad ji tapo nepriklausoma nuo SSRS dešimtojo dešimtmečio pradžioje... Tačiau pats labai laukiu viešnagės Lietuvos sostinėje Vilniuje. Daugybė draugų man labai pavydėjo sužinoję, kad ketinu čia vykti su spektakliu. Mes dažnai pasirodome didžiuosiuose Rusijos miestuose, nuolat lankomės Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, tačiau aš nuoširdžiai tikiuosi, kad ateityje turėsime vis daugiau galimybių nuvykti į Rytų Europą. Lygiai taip pat tikiuosi, kad atvykdami į šias šalis atversime galimybes vietinėms trupėms nukeliauti į Kanadą. Kultūriniai mainai meno srityje yra visapusiškai vaisingi ir svarbūs valstybėms, todėl privalome juos vykdyti.

– Kokie kultūriniai mainai galėtų vykti tarp Kanados šiuolaikinio cirko trupių ir šalių, kurios iki šiol neturi profesionalaus šiuolaikinio cirko?

– Organizuoti tokį festivalį kaip „Naujojo cirko savaitgalis“ ir kviesti pasirodyti cirko trupes iš viso pasaulio yra puikus pirmas žingsnis. Tai suteikia galimybę vietiniams teatro, šokio, fizinio teatro, akrobatikos praktikams susitikti su į festivalį atvykusiais menininkais. Itin naudinga organizuoti kūrybines dirbtuves, diskusijas. Kviesti cirko specialistus kalbėtis su susidomėjusiais menininkais/profesionalais apie cirko pasaulį, mokyklas, spektaklius, kompanijas ir festivalius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"