TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Buvusio Vilniaus istorija: nušluotas pasaulis atkurtas filme

2012 03 03 12:56

Niujorke įsikūrusios ir pripažinta menininke tapusios Miros Jedwabnik Van Doren niekada nepaliko mintis, kad visa tai nėra už dyką. Tarsi atsidėkojama likimui ji sukūrė dokumentinį filmą apie tarpukario Vilniaus žydų gyvenimą.

Žiūrėdamas filmus apie holokaustą negali nepastebėti aplinkos, iš kurios ištraukiami pasmerkti mirčiai jų herojai. Dažniausiai tai - tik keli kadrai filmo pradžioje, liudijantys apie pasiturintį, nerūpestingą ir dažnai aukštos kultūros gyvenimą, toliau eina ilgas kančių kelias. Visuomet norėjosi žinoti daugiau apie tą pirmąją dalį. Ir štai pagaliau atsirado galimybė pasinerti į vienos žydų bendruomenės gyvenimą. Ir ne bet kokios, o Vilniaus žydų - gausios ir klestinčios bendruomenės tarp dviejų pasaulinių karų.

Įvertintas, bet mažai žinomas

Čikagos holokausto muziejuje parodyto M.Jedwabnik Van Doren dokumentinio filmo "The World Was Ours" ("Pasaulis priklausė mums") premjera įvyko dar 2006 metų balandžio 30 dieną. Nuo to laiko kino kūrinys apkeliavo daugybę festivalių, laimėjo ne vieną apdovanojimą, tarp jų - pirmąjį YIVO instituto įsteigtą Vilniaus prizą ("Vilna award for Distinguished Achievement"), Kento filmų festivalio prizą už ypatingus laimėjimus ("Outstanding Achievement Award from the Kent Film Festival"). Tačiau Lietuvoje filmas dar mažai kam žinomas.

Atkurti kultūrą, kuri buvo

Pristatydama filmą Čikagoje M.Van Doren pabrėžė, kad holokaustui dėmesio skiriama daug, bet beveik niekas nebando atkurti žydų prarasto pasaulio. "Aš norėjau kalbėti ne apie karą, bet apie tai, kas buvo geriausia, - sakė ji į peržiūrą susirinkusiems žiūrovams. - Apie kultūrą, kuri buvo, apie dvasią, kuri vyravo." 58 minučių kino juostoje dėmesys sutelkiamas į vieną vietovę, vieną bendruomenę. Ne veltui Lenkijai priklausiusi "Vilna" tarp dviejų pasaulinių karų buvo laikoma kultūrine Rytų Europos žydų sostine: čia klestėjo menas, intelektinis gyvenimas, veikė teatrai, leidyklos, mokyklos. Toje kultūrinėje terpėje brendo pasaulinės garsenybės: dailininkai Samuelis Bakas, Chaimas Soutine'as, skulptorius Jacques'as Lipchitzas, smuikininkas Jasha Heifetzas, poetas Abrahamas Sutzkeveris, artistų kolektyvas "The Vilna Troupe" ir kiti. Anot kūrėjos, tragedija yra tai, kad holokaustas nusinešė ne tik žmonių gyvybes, kurios savaime yra vertybė. Jis nušlavė ištisą kultūros sluoksnį - modernų, pastebimą, darantį įtaką pasaulinei meno, literatūros, daugelio mokslo šakų eigai. Vilnių palikusi būdama tik 10 metų, Mira visą gyvenimą tą pasaulį turėjo savo širdyje. Tad ėmusis šio projekto - kūrybinėje dokumentikoje atkurti nebeegzistuojantį gyvenimą - ji aiškiai žinojo, kokius žmones kalbinti, kokius vaizdus pateikti, kokią muziką parinkti. Kūrėjos širdyje gyveno to pasaulio dvasia.

Nuo dailės - prie dokumentikos

M.Van Doren - dailininkė. Ji žinoma kaip tapytoja, tačiau pripažinimą jai pelnė emaliu dengtos plieno instaliacijos. Vieną tokį darbą - duris sinagogoje - kartu apžiūrėjome Čikagoje: sunkūs bronza kaustyti vartai padengti sodrių spalvų glazūra, piešinys simbolizuoja nenutrūkstantį gyvybės ratą. Dokumentikos moteris ėmėsi būdama jau brandaus amžiaus, po sugrįžimo į vaikystės miestą. Pirmą kartą po daugelio metų lankydamasi Vilniuje 1989-aisiais Mira čia tebuvo dvi dienas, nes tai buvo kelionės po Sovietų Sąjungą su vieno Niujorko radijo darbuotojų grupe dalis. Tais pačiais metais ji įkūrė pelno nesiekiančią organizaciją "The Vilna Project". Antrą kartą ji lankėsi 1993-iaisiais. Tuomet į Panerius Vilniaus geto uždarymo 50-mečio proga suvažiavo žydai iš viso pasaulio. Mira ne tik dalyvavo jubiliejiniuose renginiuose, bet ir devynias dienas filmavo Vilniuje.

Pirmasis jos 30 minučių dokumentinis filmas "Hidden Treasures" ("Paslėpti lobiai") pasirodė 1998 metais. Jis pasakoja apie pusę šimtmečio Knygų rūmuose (senosios regulos karmelitų vienuolyne) jo direktoriaus Antano Ulpio rūpesčiu slėptas Vilniaus gete rastas knygas ir muzikos įrašus. Didžioji buvusios Strašūno bibliotekos dalis vis dėlto nacių buvo išgabenta į Frankfurtą, bet po karo sėkmingai pasiekė Ameriką ir dabar saugoma YIVO institute Niujorke. Ši stebuklinga istorija verta atskiro straipsnio, tik paminėsiu, kad dėžes su užrašais "Wilno", "Vilna", "YIVO" Frankfurte aptiko archyvaro profesiją turintis Amerikos armijos karininkas Pomerancas, kurio brolis dirbo YIVO. Jis greitai susigaudė, ką su tomis dėžėmis reikia daryti, ir į Niujorką iškeliavo apie 60 vagonų. Neįkainojamas žydų kultūros lobis buvo priglaustas erdviuose bendrovės "Manischevitz" (garsi košerinio maisto kompanija) sandėliuose.

Kelių žmonių darbas

Filmas apie Vilnių buvo kuriamas ilgai. Įrašyta apie 90 valandų pokalbių, surinkta daugybė archyvinės medžiagos: nuotraukų, filmuotų kadrų, muzikos įrašų. Filme naudojami to meto eilėraščiai, dainos, ištraukos iš dienoraščių, laiškų, laikraščių. Tarp kalbančiųjų iš ekrano - Czeslawas Miloszas ir S.Bakas. Čia matome ir pastarojo piešinius; dailininkas piešti pradėjo anksti, o būdamas devynerių Vilniaus gete net surengė savo darbų parodą. Už kadro skamba garsaus aktoriaus Mandy Patinkino balsas - jo pasakojimas į visumą sujungia visas filmo vinjetes.

Ryždamasi šiam projektui Mira mąstė: "Nieko nežinau apie kiną, bet turiu idėją, viziją. Visa kita - profesionalų reikalas." Taigi ji buvo pasamdžiusi garsius prodiuserius, scenaristus. Tačiau vėliau tituluotus žinovus teko atleisti, nes jie norėjo greičiau užbaigti projektą, be to, jiems nesisekė pagauti reikiamos dvasios. Galiausiai filmą kūrė trise: septynis mėnesius kasdien prie jo dirbo pati Mira Van Doren, jos sūnus Adamas, kuris, kaip ir mama, yra dailininkas, bet jau sukūrė keletą dokumentinių filmų (jis tapo prodiuseriu bei scenarijaus bendraautoriumi), ir trečias žmogus - redaktorė, scenaristė Dina Potocki, mokanti lenkų, jidiš ir anglų kalbas. Vėliau prie jų prisidėjo aktorius M.Patinkinas, kurio balsu pasakojama istorija. Finansinių šaltinių ieškojo visi šeimos nariai, t. y. ir Miros vyras Johnas Van Dorenas, ir kitas sūnus Danielis. Mirai nebuvo lengva. Viena vertus, ji jautė įsipareigojimą užbaigti šį projektą. Antra vertus, negalėjo pasirašyti po kūriniu, kuris neatitinka jos siekių ir suvokimo. Dabar filmą matę liudytojai vieningai teigia, kad perteikti jų tuometės būties dvasią kūrėjams iš tikrųjų pavyko.

Laiku pabėgusi iš gaisro vietos

Mira Jedwabnik gyveno Vilniaus gatvės kampiniame name, mūsų laikais išgarsėjusiame dėl Reginos Epštein-Paul privatizavimo skandalo. Jos mama Lydia Baruchson-Jedwabnik buvo dailininkė, tėvas Davidas Jedwabnikas - žinomas gydytojas, plaučių ligų specialistas, jis vadovavo Antakalnyje įsikūrusiai "TOZ Sanitorium", priklausė europinei sveikatos apsaugos draugijai, vėliau padėjusiai žydų pabėgėliams. Butas buvo didelis - Mira net turėjo telefoniuką, kad galėtų susisiekti su tėvais. Kartu gyveno tarnai, tėvas dar turėjo asistentę bei sekretorę. Atostogų važiuodavo į Vieną, Paryžių, Nicą. Kai prasidėjo karas, šeima negalėjo grįžti atgal į Europą. Mira pradėjo lankyti penktą klasę ne pačiame geriausiame Niujorko rajone. Amerika mergaitei pasirodė gili provincija, o naujų draugių norai tapti geromis namų šeimininkėmis buvo nesuprantami - pati norėjo būti gydytoja arba dailininke.

"Visą gyvenimą jaučiausi kaip laiku pabėgusi iš gaisro vietos", - tvirtina Mira. Iš tikrųjų šeimos įsėdimas į paskutinį Lenkijos krantus palikusį laivą nebuvo sklandus. Kelionė į Pasaulinę parodą Niujorke buvo planuota iš anksto, bet norėta išvykti iš Prancūzijos kartu su ten gyvenusiu D.Jedwabniko broliu. 1939 metų sausį po atostogų Pietų Prancūzijoje pakeliui į Vilnių sustojo Berlyne - atmosfera buvo nerami. Gydytoją D.Jedwabniką kolegos ne kartą perspėjo apie bręstantį karą. Miros tėvas į Niujorką plaukti iš Gdansko - kad nereikėtų kirsti sienų - apsisprendė paskutiniu momentu. Kelionių agentūroje jį nudžiugino: ką tik atsisakyta trijų vietų į laivą "S.S. Stefan Batory". Vilnių šeima paliko 1939 metų rugpjūčio 22 dieną, pasiėmę nedidelius lagaminus, mat Miros mama mėgo keliauti "lengvai". "Kam Niujorke rugsėjo ar spalio mėnesį reikia paltų?" - retoriškai klausė ji. Į laivą įsėsti padėjo pažįstamas stiuardas - jau buvo įsakymas iš šalies neišleisti medikų, ką jau kalbėti apie žydus. Jedwabnikai buvo paskutinė kraštą palikusi šeima. Po penkių dienų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 

Misija nebaigta

Puikiai įsikūrusios Niujorke, tapusios pripažinta menininke Miros niekada nepaliko mintis, kad visa tai nėra už dyką. Ji jautė, kad atsidėkodama likimui turi padaryti ką nors gero ir reikšmingo. Dokumentinį projektą iš dalies įkvėpė 1981 metais pasirodęs Joshua Waletzky filmas apie Lenkijos žydų gyvenimą tarp dviejų karų "Image Before My Eyes" ("Vaizdas prieš mano akis"). Tačiau labiausiai stūmė vidinė pareiga dėl tų, "kurie jau niekada apie save nebepapasakos patys". O kartą, laukdama rabino, Mira atsivertė ant jo stalo gulinčią knygą - atskleistame puslapyje iš nuotraukos tiesiai į ją žvelgė tėvas. Tuomet moteris galutinai apsisprendė.

Iš kadaise buvusios daugiau kaip 70 tūkst. žydų bendruomenės dabartiniame Vilniuje likę visai mažai. Apie 1,2 tūkst. išsigelbėjo nuo holokausto ir karui pasibaigus išvyko iš Lietuvos - daugiausia į Ameriką. "Pasauliui svarbu žinoti, kaip mes gyvenome, ne tik kaip numirėme", - sakė vienas liudytojų. Tai puikiai atskleidžia buvusios vilnietės M.Jedwabnik-Van Doren dokumentinis filmas "The World Was Ours", kuris - tikrai tikiu - pasieks ir Lietuvą.

RAMUNĖ LAPAS

specialiai LŽ iš JAV

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"