TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

"Dabar sakykime savo artimui, kaip jį mylime"

2007 06 14 0:00

Į Baltosios anketos klausimus atsako dailininkas Aloyzas STASIULEVIČIUS

Tragiškos lemties amžius

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?

Nelengvas dalykas spėlioti ateitį. XX amžių žmonija pasitiko su didelėmis viltimis ir grandioziniais projektais - Paryžiuje įvyko pasaulinė paroda, kurioje, nors ir kukliai, buvo pristatyta ir Lietuva, pastatytas Eifelio bokštas, impresionistai eksponavo savo paveikslus, buvo daug vilčių, tikėjimo civilizacijos pažanga, demokratijos ateitimi. Nepraėjus nė porai dešimtmečių pasaulį jau purtė bolševizmas, netrukus - fašizmas. Europa ir visas pasaulis įsivėlė į du baisius karus. XX amžius - tragiškos lemties amžius, palietęs ir mūsų tautos bei kiekvieno mūsų likimus. Gražios amžiaus pradžios viltys apie ateitį sugriuvo kaip kortų namelis.

Vilniečiams žinoma legenda apie šv. Kristoforą, puošiantį Vilniaus miesto herbą. R.Rolland'as vienoje savo knygų pasakodamas šią legendą rašo, kad Kristoforo nešamas per upę vaikelis vis sunkėjo ir tapo nebepakeliamas milžinui Kristoforui. Nustebęs jis paklausė: "Vaikeli, kas tu esi?" - "Esu Ateinanti diena", - atsakė vaikelis.

Kiekvienas savo kasdienybės darbuose nešame ateinančią dieną. Tautos ateitis priklauso nuo paprastus kasdienybės darbus dirbančių žmonių.

Menas - atspara ir tvirtybė

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Daug kartų atidarant parodas įvairiose šalyse teko atstovauti Lietuvos menui. Dažnai jaučiausi kaip kultūros kareivis, kurio ginklas - paveikslai. Nebuvo Lietuvos žemėlapyje, bet buvo jos menas - atspara ir tvirtybė. Mūsų parodos įvairiose sostinėse įprasmino Lietuvos vardą okupacijos laikotarpiu. Menininkai buvo tautos garbės vėliavnešiai. Apie tautą, jos dvasinį potencialą sprendžiama iš jos menininkų kūrybos.

3. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Nežinau, ar tokia realiai egzistuoja? Yra tam tikrų menininkų kūryba, kultūros žmonių pastangos ją išsaugoti. Meno versmė neišdžiūva ir sunkiausiais laikotarpiais - M.Bulgakovo romanas "Meistras ir Margarita" buvo parašytas per keletą kilometrų nuo Kremliaus, stalinizmo siautėjimo metais. 1942 metais, vokiečių okupacijos metais, Dailininkų sąjunga surengė didžiulę parodą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui, karo metais įvyko konkursas, skirtas šv. Kazimierui, kurį inicijavo vyskupas M.Reinys. Vilniaus gete pačiu juodžiausiu metu veikė žydų teatras. Sovietmečiu sukurta daug puikių meno kūrinių - V.Mykolaičio-Putino poezija, J.Juzeliūno, E.Balsio muzika, V.Truikio teatro menas, tapybos meno proveržis trienalėse.

Dabar, nors nematyti nuoseklios valstybės kultūros politikos, vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas - kūrybingiausios tautos galios nenustoja reikštis mene, literatūroje.

Reformuojama reformuota reforma

4. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Lietuviška mokykla išgyveno įvairius laikotarpius - nuo "vargo mokyklos" XIX amžiuje iki dabartinės "reformų" mokyklos. Vis reformuojama jau reformuota reforma, ir galo nematyti. Reikalingas pagaliau pastovumas, galimybė ramiai, sistemingai dirbti. Lietuvoje yra talentingų, iš pašaukimo dirbančių mokytojų, viena jų - Jurga Jonušienė, mokanti mano pirmokę dukrą. Mokykloje ankšta, ji maža - vaikai koncertuoja ir sportuoja toje pačioje salėje, valgo klasėje ant suolo, pasistūmę į šalį vadovėlius, tačiau daug ką atperka mokytojų atsidavimas. Lietuvos ateitis - mokytojų rankose. Netrukdykime mokytojams ramiai dirbti, labiau pasitikėkime jais, suteikime žmoniškesnes sąlygas, ir jie darys stebuklus.

5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Iš Lietuvos buvo tremiami ir patys bėgo po 1831, 1863 metų sukilimų, sovietmečiu ir dabar. Nedaug trūko, kad ir mano šeima būtų išskridusi už Atlanto.

Kažkada, sovietiniais laikais, pavydėjau lietuviams, turintiems užsienio pasą. Tačiau po keleto kelionių į kitas šalis supratau, kad negalėčiau kitur gyventi, tik Lietuvoje. Dailininkai V.Petravičius, V.Ignas, A.Galdikas, emigravę už Atlanto, taip ir nepritapo prie amerikiečių gyvenimo būdo ir meno, o jų paveikslai sunkiai pakliūdavo į tenykščius muziejus. Visa jų kūryba liko persmelkta lietuviško meno tradicijos. Dabar išeivių dailininkų kūryba grįžta į Lietuvą. Kūrėjai ilsisi svetimose šalyse, o jų kūryba grįžta į tėvynę, ji dovanojama Lietuvos muziejams. Tarsi jie ir nebuvo išvykę.

Esu įsitikinęs, kad geriausioji jaunimo dalis sugrįš, neištirps svetimybėse. Tai - tautos išbandymas.

Kodėl išvyksta jaunimas ir kaip susigrąžinti iš laisvos Lietuvos emigruojančius žmones, tegu atsako ponai politikai, kurie kuria įstatymus, naudingus tik nedidelei visuomenės daliai.

Nedėti grėblio dantimis į viršų

6. Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Savaip atsakingi už kraupią savižudybių statistiką yra ir menininkai bei kultūros valdininkai. Antai 1999 metais valstybės išlaikoma institucija - Šiuolaikinio meno centras - surengė parodą "Septyni nusižudymo būdai", kur buvo rodomos fotografijos su inscenizuotais nusižudymais.

Savižudybės - visiško nusivylimo išraiška, pasitikėjimo savimi, kitais ir Dievu stoka, meilės stoka. Už tai esame atsakingas kiekvienas. Lietuviai labai moka apraudoti ir sakyti gerus žodžius prie kapo, bet dažnai taupo pasakyti gerą žodį gyviesiems, šalia esantiems. Ne prie kapo, o šiandien, dabar sakykime savo artimui, kaip jį mylime, koks jis brangus. Ieškokime artumo vienas su kitu, mylėkime, net jei kartais tai ne taip paprasta... Vienoje I.Dzieduonio pasakaitėje ežys kiškučiui, kuris niekaip nesurado, už ką mylėti vilką, patarė - nagi mylėkime jį už tai, kad jis galbūt niekada nepadėjo grėblio dantimis į viršų!..

Darbštumas gelbėjo lietuvius

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Sunku atsakyti, nuosekliai neseku lietuviškos žiniasklaidos, TV - kūryba, kaip tam tikra dvasinė praktika, reikalauja susitelkimo savy. Žiniasklaidos "gaudesys" išderina. Retkarčiais žiūriu televizorių, prancūzų "Mezzo" kanalą. Dažniau klausausi radijo. Puikiai dirba Lietuvos nacionalinis radijas, Klasikos programa. Esu dėkingas už profesionaliai parengtus Šarūno Nako ir Mindaugo Urbaičio, Viktoro Gerulaičio laidas, Jūratės Mikiškaitės-Vičienės rengiamą senosios muzikos laidą "Ars musica", laidą "Musica sacra", "Kultūros savaitę", kurią veda Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė. Ši žiniasklaidos dalis, man regis, puikiai reprezentuoja Lietuvą - stiprios ir kūrybingos dvasios valstybę.

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Lietuviai - darbštuolių tauta. Jau K.Donelaitis apdainavo jų meilę žemei ir darbui. Darbštumas lietuvius gelbėjo ir Sibiro tremtyje, ir emigravusius į įvairius pasaulio kraštus.

Lietuviai - dainuojanti tauta. Prisiminkime dainų šventes ir daugiatūkstantines dainuojančiųjų minias. Prisimenu ir savo tėvo, vargonininko, bažnytinius chorus, kuriuose giedojo kaimo merginos ir laukų artojai. Kokie gražūs jų veidai išlikusiose senose fotografijose!

Harmonijos paieškos

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Gyvenime labai sekėsi - sutikau daug gerų, šviesių, atsidavusių kūrybai žmonių. Didžiulis autoritetas yra Liudas Truikys. Jis gyveno vien savo menu, laisvą, nepriklausomą gyvenimą. L.Truikys pabrėžė menininko atsakomybę, sakydavo - pasaulis bus toks, kokį tu paišysi, tapysi.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Mano gyvenimas - paveiksluose. Stengiuosi kurti harmoningą formą, nesvarbu, koks būtų siužetas. Ieškau harmonijos ir gyvenime.

Mano studijoje ant sienos jau daug metų kabo lapelis su šv. Pranciškaus Asyžiečio malda:

"Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta, sutikimą, kur vyksta barniai, vienybę, kur gresia skilimas, tikėjimą, kur kankina abejonės, tiesą, kur viešpatauja klaida, viltį, kur braunasi nusiminimas, džiaugsmą, kur slegia liūdesys, šviesą, kur užgulusios tamsybės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"