TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Du kūrėjai: apie neįprastas patirtis, savo klausytoją ir netikėčiausius duetus

2014 03 26 11:08
V.V.Landsbergis Organizatorių nuotrauka

Kas bendro tarp vaikų rašytojo ir prodiuserio? Tarp teatro/kino režisieriaus ir country bei folk stilių atlikėjo? Tarp ilgesingų liaudies melodijų ir šiuolaikinių elektronikos priemonių? Turbūt tai, kad tokiu būdu kuriantis žmogus kalba apie tai, kas jam rūpi, įprasmina save šiame pasaulyje. 

Virgis Stakėnas ir Vytautas V.Landsbergis - du menininkai, dvi įdomios ir savitos asmenybės, iš pirmo žvilgsnio, tokios skirtingos, bet pažiūrėjus iš arčiau į jų nuveiktus darbus, įvertinus kūrybos daugiasluoksniškumą, tampa aišku, kad ir daug kuo panašios: abu kuria dainas, abu yra puikiai pažįstami dainuojamosios poezijos žanro gerbėjams, abu žino būdų, kaip pasiekti žiūrovų širdis. Prieš jųdviejų pasirodymą su solinėmis programomis vienoje scenoje kovo 29 d. 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje, paklausėme kūrėjų apie būsimą koncertą, pasiruošimo procesą, klausytojus ir bardų judėjimą.

- Ne pirmą kartą koncertuosite bažnyčioje. Ar koncerto vieta įpareigoja? Ar reikalauja specialaus pasiruošimo?

- Virgis Stakėnas (toliau V.S.): Bažnyčia yra labai specialu... man, ex-homo sovieticus buvo nedrąsu kai teko tai daryt pirmąkart (įvyko Vakaruose). Neįprasta akustika, vitražų šviesa, Nukryžiuotojo žvilgsnis... Dabar tarp bičiulių turiu ir kunigų. Vertinu ir gerbiu. Suprantu, kad, jei mane čia pakvietė - jei mane čia PRIĖMĖ – turiu nenuvilt. Visiems koncertams ruošiuosi pakankamai atsakingai... ir bažnyčiose taip pat.

- Vytautas V. Landsbergis (toliau V.V.L.): Kultūra ir liturgija turi bendrų savybių – apvalo, nuskaistina ir pakylėja, sujungia vienišuosius. Koncertuoti bažnyčioj ar alubary, aišku, nėra tas pats. Bažnyčia atlikėją apgaubia vienokio pobūdžio aura, alubaris kiek kitokia. Tad vieta ne tik įpareigoja, bet ir prideda arba atima. Bažnyčia šiuo atveju padeda, prideda. Specialaus pasiruošimo bažnyčia nereikalauja, nemanau, kad ten atsidūrę bardai pradeda giedoti vien religines ar apeigines giesmes; o kas tos religinės giesmės, kita vertus? Man V.Kernagio ir S.Gedos „Baltojo Nieko dainelės“ yra absoliučiai religinės. Išskirtinė programa bus nebent ta prasme, kad šįkart bandysiu koncertuoti su nauju žmogum - Gvidu Kovėra, kuris daugeliui yra pažįstamas kaip entuziastingas etnokultūrininkas, rylininkas, dūdmaišininkas. Paruošėme keletą staigmenėlių, turėtų būt smagu.

- Kokiose neįprastose vietose jums yra tekę koncertuoti? Koks pasirodymas labiausiai įstrigęs atmintyje?

- V.S.: Nemažai teko groti neįprastose vietose – stotyje, mėsos parduotuvėje, autobuse, kariniame transporteryje, ambasadoje, traukiny, kalėjime, prezidentūroje, kunigų seminarijoje, policijoje... O syki grojau ant bažnyčios stogo – Panevėžyje, Šv. Trejybės bažnyčios atšventinime Sąjūdžio laikais. Visi pasirodymai yra unikalaus ir teikia tokį vertingą patirties bagažą.

- V.V.L.: Įsimintiniausi koncertai buvo sugriuvusiame malūne Dūkšto ąžuolyne, Panevėžio moterų kalėjime, dainavimas su vaikučiais Vilniaus onkologinėje ligoninėje. O pats keisčiausias prisiminimas iš Australijos: koncertinės kelionės metu giminaičiai nusivežė į kalnus, į poilsiavietę, kur šventėme gimtadienį. Buvo vakaras, atsisėdau po dideliu eukalipto medžiu, į kurį nakvoti ką tik buvo suskridęs pulkas baltųjų papūgų. Aš pasiėmiau gitarą ir ėmiau dainuoti dzūkišką raudą - būtumėt girdėję, kaip jos staiga puolė pritarti! Draugiškai, triukšmingai ir... ganėtinai pašaipiai.

- Kaip apibūdintumėte savo klausytoją? Koks tai žmogus?

- V.S.: Jie jis atėjo klausyti manęs – žino, kur ir kodėl. Ir aš tai žinau, todėl vyksta dialogas. Pasakoju savo gyvenimą ir mainais gaunu jo. Išsikraunu ir įsikraunu. Savotiškas kūrybos variklis. Turi reikalauti iš savęs maksimalaus nuoširdumo ir būti sąžiningas jausmuose. Kitaip jis - klausytojas - nebeateis...

- V.V.L.: Yra tokia liūdnokų, švelnių, neagresyvių ir humorą (autoironiją) suprantančių žmonių rūšis, kuriuos dažniausiai ir susitinku savo koncertuose. Aš juos vadinu rudnosiukais, kaip ir save, be abejo. Naujojoje knygelėje apie Rudnosiuką jiems skirta visa pasakėlė. (Cituoja): Kodėl Rudnosiukas? Turbūt pastebėjote tokį reiškinį: kai pradedi ką nors svarstyti, aiškintis, rašyti, kankintis, tai klausimų tik daugėja... Pavyzdžiui: o kas tas Rudnosiukas iš viso? Kodėl jis Rudnosiukas? Žmogus tai ar meška? Ar koks kitas gyvulys? Su ragais ar be... Jaunas ar senas? Plaukuotas ar nuplikęs? Įsimylėjęs ar vienišas? Jam pasisekė, kad jis Rudnosiukas, ar nepasisekė?

- Pabaikite sakinį: vienoje scenoje norėčiau pasirodyti su ...

- V.S.: Sąrašas būtų pernelyg ilgas. o kažkada troškau, jei ne scenoje, tai bent privačiai pamuzikuoti – pabendrauti su dviems savo guru ... Bičiuliai jau buvo nutiesę tiltus į Vladimirą Vysockį.... nespėjau... išėjo... Antrasis guru – kitais dainuojantis poetas, ištisos epochos simbolis, ikona, folk legenda – Robertas Cimermanas – daugiau žinomas Bob Dylan‘o vardu. Bet pamačius koncertuose jo atsiribojimą nuo auditorijos (net ir koncerto Vilniuje metu tai matėsi) – kažkaip atšoko noras. Tebegerbiu - ką nuveikęs prieš 30, 40, 50 metų, bet....

- V.V.L.: Su Vladimiru Putinu... Norėčiau su juo padainuoti dainą „Chotiat li russkijie vojni?“. Aišku, pageidautina neokupuotoj Lietuvoj, ir ne nuo šarvuočio. O Anykščiuose, taikiai, draugiškai...

- Kas jus stebina, džiugina, o gal, kaip tik, liūdina ir priverčia nerimauti dabartiniame dainuojamosios poezijos judėjime?

- V.S.: Nepatinka, kai kuriantys/dainuojantys ne gimtąja kalba taiko į Dainuojamosios poezijos erdvę. Tik su motinos pienu gauni identitetą. Antra, yra gudručių, pajutusiu dėkingą nišą sėkmingai vegetuoti tiražuojant kitų ir daug kartų atrastas tiesas, dėliojant tekstinių prasmių ir muzikinių harmonijų trafaretus, kai tyliai privatizuojami koveriai.

- V.V.L.: Džiugina, kad judėjimas plečiasi, stiprėja, atsiranda jaunų fantastiškų atlikėjų, su kuriais jau net groti šalia baugu, matant, kokia jų grojimo technika. O liūdina, kad valstybinės institucijos, ministerijos ir fondai nesuvokia edukacinės, pilietinės ir dorovinės šio reiškinio prigimties: tai nėra komercija, tai yra subtilaus susivokimo žadinimas, jį būtina propaguoti, remti, vežioti po kaimus, Vilnijos kraštą ir kitur. Tai draugystės, ne karo zona. Negi valdžios žmonėms ši pilietiškumo ir taikos zona taip nepatinka?

Virgio Stakėno ir Vytauto V. Landsbergio koncertas vyks kovo 29 d. 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"