TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Festivalis KITOKS laukia mažųjų kritikų

2015 01 14 10:48
Organizatorių nuotrauka

Šią savaitę sostinės Menų spaustuvėje prasidėjęs tarptautinis festivalis KITOKS šalia geriausių lietuviškų spektaklių jau ne pirmus metus pristato svetur kuriamą teatrą vaikams ir jaunimui. Šiaurės šalių kūrėjų patirtis šioje srityje yra verta ne tik žiūrovų, bet ir pačių teatralų dėmesio. 

Vienas iš festivalio spektaklių – sausio 16 d. 10 ir 12 val. rodomas norvegų spektaklis „Mažasis kritikas“. Jame būtent vaikai nusprendžia, kas turi vykti scenoje, kad jiems būtų įdomu ir suprantama. Kviečiame susipažinti su šio spektaklio kūrėja Hege Haagenrud. Nuo 2007 m. daugiau kaip dešimt spektaklių vaikų ir jaunimo auditorijai sukūrusi choreografė scenoje dažnai sieja šiuolaikinį šokį, dramos teatrą ir video meną. Per pastaruosius penkerius metus H. Haagenrud spektakliai itin intensyviai gastroliuoja ne tik Norvegijoje, bet ir kitose šalyse.

- Papasakokite, kodėl atsirado spektaklis „Mažasis kritikas“?

- Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo spektaklio „Superhappy“ („Super laimingas“), kurį stačiau ne vaikams, o suaugusiems. Po ankstesnių mano pastatymų pasigirsdavo žiūrovų komentarų, kad jie ne viską suprato ir dėl to jaučiasi sutrikę. Todėl nusprendžiau sukurti tokį, kuriame absoliučiai viskas būtų aišku: „Superhappy“ metu skamba balsas, kuris nuolat pasakoja, kas jame vyksta.

Šį kartą, be abejo, kai kuriems žiūrovams užkliuvo ironija. O man pasirodė, kad būtent toks spektaklis yra įdomus tuo, kad galėtų būti suprantamas ir smagus tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ir tuomet pradėjau galvoti – o kas būtų įdomu vaikams? Kas atrodo įdomu vaikams suaugusiųjų nuomone? Koks būtų „idealus“ spektaklis vaikams? Taip ir atsirado „Mažasis kritikas“.

- Koks buvo šio spektaklio kūrimo procesas?

- Pradėjau nuo filmuotų pokalbių su vaikais. Šis procesas užtruko apie dešimt mėnesių, tad gavome labai daug įdomios medžiagos. Atsirinkome tai, kas galėtų tapti tam tikra istorija ir pradėjome repeticijas su šokėjais, taip pat tęsėme bendravimą su vaikais – jų mintys, atsakymai į klausimus tapo medžiaga, siejančia būsimo spektaklio fragmentus.

Mes siekėme, kad būtent vaikai padarytų kuo daugiau sprendimų dėl vieno ar kito spektaklio elemento, sugalvojome jiems įvairių iššūkių, tarkime: „kaip tu pats sušoktum „meilę“? Jeigu muzika tau atrodo nuobodi, gal pagrotum pats?“ ir t.t.

- Turint omeny jūsų patirtį kuriant vaikams ir jaunimui skirtą teatrą: kas yra sudėtingiausia?

- Sakyčiau, kad didžiausios problemos iškyla tuomet, kai spektakliai vaidinami mokyklose ir iškyla problemų dėl jų turinio – tėvams gali pasirodyti, kad jų vaikams šis spektaklis nėra tinkamas, o jie turi sprendimo teisę. Turiu omeny štai ką: pavyzdžiui, kartą esu sukūrusi spektaklį „The infinite“ („Begalybė“), atskleidžiantį sudėtingas savęs žalojimo ir valgymo sutrikimų temas 13 metų ir vyresniems paaugliams. Šio spektaklio gastrolės mokyklose buvo sustabdytos ne dėl vaikų, o dėl jų tėvų reakcijų. Manau, susitikimas su probleminiu, ne pramoginiu spektakliu buvo per sudėtingas ir pedagogams, o juk būtent jie turi prisiimti atsakomybę, kalbėtis su savo mokiniais apie nemalonius, bet labai svarbius dalykus prieš spektaklį ir po jo.

- Tokios problemos Lietuvos mokyklose, deja, vis dar neiškyla – čia veikiau tėvams tenka kovoti su vien į pramogą orientuotais, pigiais ir bukinančiais spektakliais... Grįžtant prie „Mažojo kritiko“: kokių žiūrovų reakcijų sulaukėte?

- Pavyzdžiui, spektaklyje yra „rankų šokio“ scena – ten jauna mergina improvizuoja, šokdama vien rankomis, o šokėjai kopijuoja jos judesius. Pastabėjau, kad mažieji žiūrovai pradėjo daryti tą patį! Man tai labai įdomu – pasirodo, vaikus gali įkvėpti ne vien baletas ar hiphopas, bet ir šiuolaikinio šokio improvizacija, jeigu pateiki ją suprantamame, aiškiame jiems kontekste.

- Kaip veikia jūsų trupė? Kaip randate savo žiūrovus, ar tai yra sudėtinga?

- Aš esu trupės vadovė, turiu maždaug 15 žmonių administraciją (tiek daug tuomet, kai labai intensyviai gastroliuojame, reikia daug planuoti ir organizuoti). Mums pasisekė, kad Norvegijoje yra nuostabi spektaklių vaikams sklaidos sistema „Cultural Backpack“ (lietuviškai galėtume versti „Kultūra kelioninėje kuprinėje“). Ji padeda teatrams gastroliuoti po visos šalies mokyklas (ir kartu numato rimtą spektaklių atranką, prižiūri jų kokybę). Tokiu būdu kai kurie mano spektakliai buvo rodomi mokyklose daugiau negu 400 kartų.

- Kol mes svajojame apie tokią sistemą, gal jūs turite stebuklingą receptą: kas, jūsų manymu, yra tikrai blogas spektaklis vaikams ir koks būtų idealusis?

- Tikrai nesu pamišusi dėl teatro, kuris vien tik edukuoja ir moralizuoja. Taip pat nepasakyčiau, kad jaunus žiūrovus įmanoma išlaikyti kėdėse tik įjungus maksimalų greitį ir garsą...

Idealus spektaklis... Manau, kad tai yra spektaklis, kuriame režisierius ar, mano atveju, choreografas sugeba perkelti savo koncepciją iš popieriaus į sceną taip, kad jo dinamika, ritmas ir siužetas savaime priklijuoja vaikus prie jų kėdžių. Smagu žiūrėti spektaklį, kai akivaizdu, kad jo kūrėjai tikrai sunkiai ir talentingai dirbo, kad kiekvienas jo momentas turi prasmę ir yra labai sąžiningai padarytas. Tikiu, kad ir vaikai tai puikiai jaučia.

Atsimenu savo vaikystę: aštuntojo dešimtmečio Oslo teatre nieko ypatinga tarsi nevyko. Kai buvau dešimties, mama nusivežė mus su seserimi į Londoną ir ten žiūrėjome miuziklą „Žvaigždėtasis ekspresas“. Jis mane tiesiog „nunešė“! Bet po kurio laiko, kai jau lankiau Baleto akademiją, grįžau į Londoną patirti to paties stebuklo ir tąkart jis pasirodė, be abejo, siaubingas... Vadinasi, tas pats spektaklis gali tave įkvėpti ir „iškvėpti“ – viskas priklauso nuo patirties ir konteksto.

„KITOKS‘15“ tarptautinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui, sausio 13–18 d. Menų spaustuvėje

Festivalyje dar bus rodoma:

Sausio 14d. (trečiadienis) | 12:00 val. | Juodoji salė

„Šiltnamio istorijos" (7 - 10 m.) | Auksė Petrulienė (Lietuva)

Spektaklio režisierė ir atlikėja: Auksė Petrulienė

Sausio 15d. (ketvirtadienis) | 10:00 ir 12:00 val. | Kišeninė salė

Sapnų „Didysis Dūdininkas“ (7-10 m.) | Stalo teatras (Lietuva)

Sausio 15d. (ketvirtadienis) | 10:00 ir 15:00 val. | Juodoji salė

Šokio spektaklis „Maži stebuklai“ (2-5 m.) | Dansema (Lietuva)

Sausio 16d. (penktadienis) | 10:00 ir 12:00 val. | Juodoji salė

Video ir šokio spektaklis „Mažasis kritikas“ (7-10 m.) | Hege Haagenrud (Norvegija)

Sausio 16d. (penktadienis) | 10:00 ir 12:00 val. | Kišeninė salė

Interaktyvus lėlių ir gyvo kino spektaklis „Mergaitė su degtukais“ (6-10 m.) | Menų spaustuvė (Lietuva)

Sausio 17d. (šeštadienis) | 10:00 ir 12:00 val. | Kišeninė salė

Sausio 18d. (sekmadienis) | 10:00 ir 12:00 val. | Kišeninė salė

Lėlių spektakliai „Sapnų pasakėlė: diena/naktis“ ir „Sapnų pasakėlė: Vandenynas“ (0,5-3 m.) | Klaipėdos lėlių teatras (Lietuva)

Sausio 18d. (sekmadienis) | 12:00 ir 15:00 val. | Juodoji salė

Cirko spektaklis „Marmaladas“ (2-6 m.) | Claire Parsons Co. (Švedija)

* Po spektaklių žiūrovų laukia žaidimai su kūrėjais, galimybė prisiliesti prie dekoracijų, pabendrauti su aktoriais, leistis į kelionę po teatro užkulisius ir dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"