TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LŽ REKOMENDUOJA

Gražina Sviderskytė - "Lituanicos" pėdsakais

2012 02 11 11:52

Prieš daugiau nei dvejus metus iš televizijos ekranų dingusi Gražina Sviderskytė paniro į garsiosios Stepono Dariaus ir Stasio Girėno "Lituanicos" istorijos tyrimą.

"Pernelyg nesiskelbiu, ką veikiu ir koks yra mano darbas", - sako buvusi LNK žinių vedėja ir TV dokumentinių filmų kūrėja. Visgi siauresniuose sluoksniuose G.Sviderskytės veikla žinoma - nuo moksleivių, studentų švietimo, gilinimosi į žiniasklaidos problemas iki žymiausios Lietuvos istorijoje lėktuvo katastrofos archyvinio tyrinėjimo. Šiuo metu ji vėl ruošiasi vykti į archyvus Čikagoje, JAV.

Su žurnaliste kalbamės apie žiniasklaidą, realijas, utopijas ir, žinoma, "Lituanicos" istorijos tyrimą, kuris turėtų išsirutulioti į interneto tinklalapį, mokslinį darbą, monografiją, gal ir dokumentinį filmą.

Ne viskas atskleista

- Dabartinis jūsų ilgalaikis tyrimas - "Lituanicos" byla: lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno skrydis iš JAV per Atlantą, žūtis Vokietijoje, oficialūs tyrimai, jų palaikų drama nepriklausomoje ir okupuotoje Lietuvoje. Jūsų vyras buvo pilotas, jūs esate pilotė mėgėja - ar tai tik sutapimas, kad ėmėtės tirti žymiausių lietuvių kilmės lakūnų tragediją?

- Aviacinė patirtis anksčiau įkvėpė imtis kapitono Romualdo Marcinkaus biografijos tyrimo, dabar - Dariaus ir Girėno bylos. Kita vertus, šia tema besidominčiųjų visada buvo daug. Tačiau tik dabar mes su bendraminčiais istorikais, medijų kūrėjais vykdome pirmąjį tarptautinį archyvinį tyrimą. Pagrindinis metodas - šaltinių paieška ir analizė Lietuvos, Vokietijos, JAV archyvuose. Gretutinis tyrimo būdas - erdvinės objektų ir įvykių rekonstrukcijos kompiuterinėmis technologijomis. Archyvinius duomenis įkėlus į trimatę skaitmeninę erdvę atsiranda fantastiškų atkūrimo, eksperimentavimo galimybių. Tikiuosi, kad radę rėmėjų vidurvasarį internete pristatysime nors dalį atliekamo darbo. Ši istorija, su kuria kiekvienas savaip esame užaugę, yra tarytum tautos nuosavybė, todėl jaučiu tarsi priedermę ją kuo plačiau skleisti. 2013-aisiais minėsime "Lituanicos" 80-metį. Norėtųsi ta proga pasidalyti tuo, kas mus dabar įkvepia, kas intriguoja ir įpareigoja. Šie du vyrai nenusipelnė jokios užmaršties. Tik būtina suprasti, kad išsikeltas tikslas neleidžia skubėti ir plaukti paviršiumi. Įvykis - tarptautinis, daugiasluoksnis, ligi šiol kompleksiškai netyrinėtas ir atitinkamai neaprašytas. Todėl prieš gerus metus pradėtas projektas bus tęsiamas, plėtojamas dar kelerius metus.

- Kas paskatino imtis šio tyrimo?

- Lakūnų atminimas įamžintas fenomenaliai: gausu knygų, straipsnių, memuarų, meno ir tautodailės kūrinių, su "Lituanicos" simbolika susiduriame kone kasdien. Tačiau fenomenalu ir tai, kad net atsivėrus Lietuvos archyvams nepaskelbta jokių išsamesnių tyrinėjimų. Tarpsta ne vienas mitas apie katastrofą, būta bandymų sulipdyti gana įtaigias sąmokslo teorijas, tačiau patikimų argumentų, informacijos vis nėra. Lėktuvas sudužo ypatingomis aplinkybėmis, JAV, Vokietijos ir Lietuvos valdžios lyg sutartinai tylėjo, tad istorija apaugo mitais, gandais ir net paistalais. Vien jau tai, kad lakūnų palaikų drama 1933 m. tik prasidėjo ir tęsėsi iki laidotuvių Kaune 1964-aisiais, net iki 1968 m., kai buvo vėl atkasti, liudija, kad tikroji istorija grimzdo XX a. laikmečiuose: ja manipuliavo skirtingos valdžios, ją savaip traktavo atėjūnai ir saviškiai, o šiuos giluminius sluoksnius ilgainiui uždengė gajus tautinis pasakojimas. Įvertinus visas iki šiol skelbtas publikacijas tampa akivaizdu, kad istorija nuosekliai ir nešališkai vis dar nėra papasakota. Ko dar turėtume ilgiau laukti? Aš niekaip nesugalvojau priežasties, dėl ko vertėtų toliau delsti, - net konsultuodamasi su profesoriais. Tada tiesiog žengiau vieną žingsnį, kitą... Taip žingsniuoju ligi šiol. Turiu pasakyti, kad gana įdomu.

- Išsamus tyrimas sudėliotų visus taškus, tarsi juos reabilituotų?

- Reabilituotų? Juk oficialiai niekas jų niekuo neapkaltino. JAV nacionalinėje spaudoje bent vienas konkretus federalinis pareigūnas Vašingtone tiesiogiai priekaištavo dėl galbūt neteisėto "Lituanicos" išskridimo iš Niujorko, bet net apie jo paminėto incidento tyrimo baigtį kol kas trūksta duomenų. Kita vertus, jūsų klausime yra ir taikli įžvalga. Jei tuos du vyrus reikia nuo ko nors gelbėti, tai nuo mūsų pačių trumparegiškumo, kuris pasireiškia bent dviem būdais. Pirmasis regos sutrikimas toks: vietoje gerai pasverto, puikiai sustyguoto, grandiozinio ir modernaus dviejų JAV piliečių projekto kažkodėl teįžiūrime drąsų, bet tarsi neįgyvendintą, lyg nepavykusį dviejų žemaičių žygį. Antrasis regos sutrikimas dar naujas, bet jau dažnai pastebimas kasdienybėje: nepasirodant naujiems veikalams, nesant žinių arba jų neatnaujinant, stiprėja nihilizmas, cinizmas, kažkoks nesveikas savęs pačių neigimas. Tik nesakykit, kad dar negirdėjote apie tariamą Dariaus-Girėno lietuvių kompleksą (dideli, bet tragiški užmojai) ir esą užsieniečių pašmaikštavimus apie du gėjus ant litų dešimtinės. Tokie nusišnekėjimai man asmeniškai kelia šleikštulį, nors jo prigimtį ir kilmę puikiai suprantu.

Rėmai nevaržo

- Ar planuodama mokslinį darbą nesijaučiate spraudžiama į siauresnius rėmus nei žurnalistikoje?

- Siauresni rėmai man aiškesni. Disertacija, juolab istorijos srityje, tuo sudėtingesnė ir sykiu lengvesnė, kad jos objektas konkretus ir egzistuoja bent aiškiai apibrėžtas susitarimas, ką konkrečiai ties ja susitelkusi nuveiksiu. Žinoma, žurnalistikoje mus juk irgi mokė, kad tekstai esą turi būti informatyvūs, patikimi, tikslūs. Taigi tyrimas turėtų būti bendras skiriamasis žurnalistinės veiklos bruožas, o ne išimtis, prabangos ženklas ar malonus netikėtumas.

- Tai skamba kaip žinių laidos anonsas...

- Tai ne tik skamba, bet ir yra toli nuo tikrovės. Bet turėtų būti taikoma bet kam. Nesvarbu, ar tai naujienų reportažas, ar interviu, recenzija, esė, kritinis straipsnis - pranešama žinia turėtų būti ganėtinai suprasta, patikrinta ir, pageidautina, pagilinta. Jei neišsiaiškini to, ką praneši, ką tuomet išvis veiki? Kaip tai pavadinti? Tokia priešprieša man sunkiai pakeliama. Juolab kai nesvetimas tyrinėjimo azartas: jei man rūpi, tai rūpi iš esmės.

Į Užsienį - plėsti akiračio

- Palikusi televiziją žiniasklaidos nepamirštate - apie jos problemas pasakojate studentams, dalijatės sukaupta patirtimi. Neseniai Vytauto Didžiojo universitete vedėte seminarą. Jame išreiškėte savotišką požiūrį į emigraciją: "Jei būtų mano valia, susodinčiau visus į sunkvežimius ir išvežčiau, o po to liepčiau jiems grįžti." Kuo tai padėtų?

- Na, sykį tarsi jau padėjo. Pažiūrėkime į valstybės kūrimą tarpukariu: neapsimetinėjome, kad turime aukščiausio lygio aukštąsias mokyklas, tobulinimosi institucijas ar meistrystės kalves. Rimtesnis specialistas, svaresnio statuso siekiantis asmuo nesitaškydavo savo baloje ir nemėgindavo iš purslų imituoti profesionalumo. Važiuodavo, buvo siunčiamas į užsienį, Europos didmiesčiuose semdavosi žinių ir šio bei to pramokęs grįždavo dirbti. Taip ir dabar reikėtų gilinti žinias, plėsti akiratį.

Kažkaip susirasdavau stažuočių ir vis parsiveždavau to, ko stokodavau: žinių, įkvėpimo, idėjų, tiesiog profesinio palaikymo. O dėl išankstinio nusiteikimo negrįžti - žolė už tvoros gal atrodo, bet nėra žalesnė.

Metodai ir etika

- Dar viena jūsų citata iš minėto seminaro: "Ar įmanoma įgyvendinti žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą - retorinis klausimas." Ar jums teko apeiti ne tik kodeksą, bet ir įstatymus?

- Kalbėjau apie žiniasklaidą kaip leidėjų ir žurnalistų visumą. Įstatymams nenusižengiau ir nemėginau jų apeiti. Tiriamosios žurnalistikos metodai išties balansuoja ties etikos, kartais ir ties teisėtumo riba. Bet laikydavausi nuostatos, kad su pašnekovais, reportažų, apybraižų dalyviais turėčiau elgtis taip, kad kitą dieną, sutikusi juos gatvėje, galėčiau drąsiai užkalbinti: "Labas, ar matei laidą?"

Pasiklydę utopijose?

- Žurnalistas turi ginti viešąjį interesą, valdininkas - taip pat. Kaip nutiko, kad tiek daug ginami žmonės visai nesijaučia apginti?

- Apginti negali nei politika, nei žurnalistika. Tik jei politinėje ar vadinamojoje ketvirtojoje valdžioje bus konkretus asmuo, kuriam rūpės ir pakaks gebėjimų išspręsti bendruomenės ar net vieno individo problemą, tai tas žmogus ir įgyvendins viešojo intereso gintį. Kiek kartų įvairūs svajokliai bandė realizuoti utopijas apie visuomenę, kurioje vien šviesu ir gera. Deja, urmu prigaminti gėrio niekam nepasisekė. Reformuok sistemą, pakeisk įstatymus, perrašyk kodeksus - daryk, ką nori, bet jei iš namų, iš mokyklų kasmet neišeis vienas kitas išlavintas, laisvas, jautrus, protingas, kūrybingas žmogus, o geriau vienas kitas būrys tokių, - tuomet jokie formalumai nepadės, tebus forma be turinio.

- Studentams kalbėjote, kad JAV ir Kanados problema dėl žiniasklaidos geltonumo, socialinės, pilietinės atsakomybės stokos - ta pati kaip ir Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad objektyvi ir korektiška žiniasklaida yra utopija?

- Prirašyta svarių akademinių veikalų, kuriais klausiama iš esmės: ar profesionali žurnalistika, kaip profesija, nėra pramanas? Žurnalistai XX a. pradžioje profesinėmis taisyklėmis sąmoningai atsiribojo nuo žiniasklaidos verslo, leidybos ūkio reikalų. Jie tarytum atskyrė du susisiekiančius indus ir patys vis neatsistebi, kad tuose induose skysčiai nebepasiskirsto tolygiai: akivaizdus disonansas, disproporcijos, interesų skirtis, kovos, konfliktai. Tad bendru požiūriu galbūt atsakymas yra "taip". Nors puikios žiniasklaidos atvejų, netradicinių modelių visgi dar pasitaiko.

- Tačiau pasižiūrėjus dešimtmečius rodomas CBS "60 Minutes", įsijungus bet kurią savaitgalio vakaro ABC laidą, susidaro įspūdis, kad JAV neturi jokių bulvarėjimo problemų...

- Įsijungus į amerikiečių žurnalistų būrį atrodytų kitaip. Kiek teko susipažinti, profesionalios žurnalistikos klausimas aštriai svarstomas nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio, kai mes dar apskritai nesumojome, kas per daiktas yra laisva žiniasklaida. Žvelgiant dar toliau, minima tendencija juk labai dėsninga. Kai industrijos, komunikacijos revoliucija pradėjo sukti ratą, taip jis ir nesustoja. Kaip įkišti pagalį į šią galingą kultūros perdirbimo mašiną?

- Kada galima pranašauti kitą aukso erą?

- Prisiminkime Sąjūdžio laikus. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos iki tol, kol žiniasklaidos priemonės susiformavo, pradėjo konkuruoti, buvo ryškus, trumpas žiniasklaidos ir visuomenės solidarumo blyksnis. Turbūt telieka pakartoti kai kurių sociologų ir kultūrologų mintį, kad toks vieningumas galimas tik sukrėtimo atveju, kai iškyla aiškus, neginčijamas bendras interesas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LŽ REKOMENDUOJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"